- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-27
- Bylos Nr.
- I-4758-790/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- A. B., N. N., K. N.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B., N. N., K. N. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai ieškiniu, kurį patikslino (t. 1, b. l. 113–118), kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydami priteisti iš atsakovo: N. N. naudai 49 235 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; K. N. naudai 46 330 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; A. B. naudai 46 330 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. T. N. mėgino rasti užuovėją poilsio zonoje Vilniaus centre, Žvėryno rajone, pasitiesė paklodę Neries pakrantėje, netoli Latvių gatvės, vietoje, kur į Vingio parką veda pėsčiųjų tiltas. Įvykio liudininkės E. T. teigimu, moteris buvo visiškai atsipalaidavusi ir nelaimės nesitikėjo, kuomet apie 17.23 val. virš jos galvos buvusio medžio sutrūnijęs kamienas lūžo ir krito tiesiai ant moters. Dėl nelaimingo atsitikimo T. N. 2014 m. rugpjūčio 19 d. mirė. Pareiškėjų teigimu, kaltę dėl nelaimingo atsitikimo turi prisiimti Vilniaus miesto savivaldybė. Jos kaltė pasireiškia tuo, kad sutrūnijęs medis nebuvo laiku nupjautas, todėl sukėlė asmeniui mirtiną pavojų. Už tinkamą želdynų tvarkymą atsakingas atsakovas. Nors medis buvo miško plote, pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų 8.11 punktą, Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyrius organizuoja savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektu ir jo aiškinamuoju raštu, miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet, t. y. nuolat. T. N. prispaudęs medis buvo sutrūnijęs, todėl atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Dėl T. N. mirties ieškovai patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, sielvartą, dėl to paūmėjo senos ligos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį (t. 1, b. l. 119–129), prašydamas ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad vieta, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, valstybinės reikšmės miškams priskirta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį miško valdytojai yra miško savininkai, miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės bei organizacijos, valdančios patikėjimo teise įstatymų nustatyta tvarka joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę miško žemę. Teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nėra perduota Vilniaus miesto savivaldybei valdyti patikėjimo teise. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes valstybinio miško sklypas patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT). Vilniaus miesto savivaldybė valstybinės reikšmės miškų plotus nelaimingo atsitikimo metu prižiūrėjo, saugojo ir tvarkė 2013 m. rugsėjo 2 d. protokolo Nr. 1LS-(1.6)-99 pagrindu, tačiau minėtas protokolas neturi teisinės galios (pasirašytas vienašališkai NŽT tarnautojų), t. y. jokie teisės aktai nesuteikia įgaliojimų NŽT pavesti savivaldybėms atlikti valstybines funkcijas – vykdyti valstybės turto priežiūrą. Dėl to atsakovas neturi pareigos atlikti jam neperduoto valstybinio miško priežiūros. Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatuose administruojamų valstybinių miškų priežiūra yra nurodyta kaip skyriaus uždavinys, bet ne funkcija – toks reglamentavimas atitinka faktinę situaciją, nes Vilniaus miesto savivaldybė, kol valstybiniai miškai nėra perduoti valdyti patikėjimo teise, neturi pareigos juos prižiūrėti. Atrankinis sanitarinis miško kirtimas, remiantis 2007 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-204 „Dėl miško sanitarinės apsaugos taisyklių patvirtinimo“, yra sanitarinis miško kirtimas, kai iškertami labai pažeisti medžiai ir sausuoliai arba tokių medžiagų grupės, užimančios mažesnį kaip 0,1 ha plotą, taip pat medžiai ligoms, kenkėjams tirti ir apskaityti, ruošiami vabzdžiagaudžiai medžiai, vabzdžiagaudė mediena. Sanitariniai kirtimai yra bene pagrindinė medynų būklės gerinimo priemonė. Tačiau iškertami ne visi sausuoliai – dalis jų yra paliekama medynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę. Byloje nėra jokių duomenų apie lūžusio medžio būklę, kuri būtų buvusi nustatyta kompetentingų specialistų, nėra žinoma medžio lūžimo priežastis, todėl ieškovų teiginiai apie pavojingą medžio būklę yra nepagrįsti. Nelaimingo atsitikimo vieta nebuvo tinkama apsistoti poilsiui, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-849 patvirtintų Lankymosi miške taisyklių 6 punktu, fiziniai asmenys apsistoti poilsiui miškuose gali tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose (poilsiavietėse, atokvėpio vietose, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžinieriniuose statiniuose).
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atsiliepimus į ieškinį (t. 1, b. l. 68–74, 133–135), kuriuose nurodė, kad nelaimingas atsitikimas, kuomet žuvo T. N., įvyko Vingio girininkijos ribose, kuris yra priskirtas valstybinės reikšmės miško žemei. Tačiau nėra teisinio reglamentavimo, kuriuo NŽT būtų įpareigota prižiūrėti želdinius ar miškus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 1, b. l. 149–151). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą pagal rūšinį teismingumą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (t. 1, b. l. 198–204).
Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir pareiškėjo N. N. atstovas palaikė reikalavimus, atsakovo atstovas su reikalavimais nesutiko, trečiojo asmens atstovė bylą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuotų duomenų (t. 1, b. l. 112) matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. apie 17.23 val. Vilniuje, Latvių g. prie Neries upės ant T. N. užvirto medis ir ją sunkiai sužalojo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nukentėjusioji buvo sužalota nelaimingo atsitikimo metu (t. 1, b. l. 5). T. N. mirė (duomenys neskelbtini) dėl priežasties, mirties liudijime nurodytos T02.9 (dauginiai lūžiai) (t. 1, b. l. 7). Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, atsakovo pateiktos ištraukos iš Vilniaus Vingio girininkijos medynų plano (t. 1, b. l. 34-35), atsakovo pateiktas teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis (t. 1, b. l. 27) patvirtina, kad T. N. buvo sužalota Vilniaus miesto miške, priskiriamame Vingio girininkijos 37 kvartalui, taksaciniam miško sklypui Nr. 15 (iki 2012 m. buvęs taksacinio miško sklypo Nr. 10).
Pareiškėjai kelia atsakovo civilinės atsakomybės už jiems (žuvusiosios artimiesiems) padarytą neturtinę žalą dėl T. N. mirtino sužalojimo. Viešąją atsakomybę reglamentuojantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnis numato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi tam, kad atsirastų savivaldybės civilinė atsakomybė, pirmiausia turi būti įrodyti neteisėti jos valdžios institucijų darbuotojų veiksmai. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai atsakovo veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad T. N. prispaudęs medis nebuvo laiku nupjautas, todėl atsakovas netinkamai vykdė miško tvarkymo ir priežiūros funkciją. Atsakovas teigia, kad jam nekilo pareiga tvarkyti ir prižiūrėti mišką, nes savivaldybei jis nebuvo perduotas valdyti patikėjimo teise.
Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 10 punktas numato, kad viena iš valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų yra savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, tarp jų ir miestų miškai. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, valstybinių miškų savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija, o pagal to paties straipsnio 6 dalį valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Žemės įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, miško valdytojai, savininkai ir naudotojai privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje (miške), palaikyti dirvožemio našumą, saugoti biologinę įvairovę, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Nors Vilniaus miesto savivaldybei miškas, kuriame augo T. N. sužalojęs medis, Vyriausybės nutarimu nebuvo perduotas patikėjimo teise valstybinėms funkcijoms įgyvendinti, tačiau atsakovas turėjo pareigą tvarkyti ir prižiūrėti šį miesto mišką. Tokia išvada darytina, kadangi Lietuvos Respublikos aplinkos ministras (t. y. subjektas, įgyvendinantis valstybinių miškų savininko teises ir pareigas) 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektą – dokumentą, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai (Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Šiuo miškotvarkos projektu konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė administruoja projekte nurodytus valstybinės reikšmės miškus, kurių bendras plotas 5514 ha. Miškotvarkos projekte aiškiai numatyta savivaldybės pareiga vykdyti projekte numatytus miškų atkūrimo, naudojimo ir kitus reikiamus miško tvarkymo darbus jos administruojamuose miškų plotuose. Be to, 2013 m. gegužės 31 d. NŽT susitikimo su Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ miškų urėdijų atstovais posėdžio metu šio posėdžio protokole Nr. 49PRT-(14.49.101.)-10 užfiksuotas sprendimas perduodant Vilniaus miesto teritorijoje esančius valstybinės reikšmės miškus valdyti patikėjimo teise Vilniaus miesto savivaldybei ir VĮ miškų urėdijoms vadovautis Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ bei aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektu nustatytomis ribomis (t. 2, b. l. 8-9). Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje elektroninėje administracinėje byloje Nr. eI-7184-473/2015 esančio NŽT 2013 m. rugsėjo 11 d. rašto Nr. 1SD-(8.2)-2432 ir pasitarimo dėl miestų miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo <...>, vykusio 2013 m. rugsėjo 2 d. NŽT protokolo Nr. 1LS-(1.6.)-99, kuriuos mini atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį, tačiau kurių prie šio atsiliepimo nėra pridėta, matyti (administracinės bylos Nr. eI-7184-473/2015 medžiagos t. 1, b. l. 26–27), kad šio pasitarimo metu buvo nuspręsta, kad kol teisės aktų nustatyta tvarka valstybinės reikšmės miško žemės sklypai bus perduoti valdyti patikėjimo teise, miestų valstybinės reikšmės miškų priežiūrą, apsaugą ir tvarkymą, pagal protokolinius susitarimus, galėtų atlikti atitinkamos savivaldybės. Svarbu pastebėti, kad atsakovo administracija ginčo laikotarpiu de facto administravo Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekte nurodytus Vilniaus miesto savivaldybės administruojamus valstybinės reikšmės miškus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų (2013 m. vasario 25 d. redakcija) (neteko galios 2015 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-185) 8.11 punkte buvo nustatyta, kad šio skyriaus uždaviniai yra inter alia organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą. Į bylą pateikti duomenys, kad atsakovas miško plote, kuriame buvo sužalota T. N., 2010, 2011 ir 2013 metais organizavo miško sanitarinius kirtimus (t. 2, b. l. 18–28). Galiausiai, kad minėtą teritoriją prižiūri Vilniaus miesto savivaldybė, tiesiogiai nurodo Aplinkos ministerija 2015 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (12-2)-D8-6591, t. y. subjektas, įgyvendinantis valstybinių miškų savininko teises ir pareigas (t. 1, b. l. 90). Dėl to nekyla abejonių, kad atsakovas pagal teisės aktų ir miškotvarkos projekto nustatytus reikalavimus įvykio metu turėjo pareigą tvarkyti ir prižiūrėti jo administruojamą miško teritoriją, kurioje nuvirto medis. Pažymėtina, kad tokia atsakovo pareiga Vilniaus mieste esančių valstybinės reikšmės plotų atžvilgiu jau yra pripažinta administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-552/2016). Dėl šių argumentų atmestini kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad jam nekilo pareiga tvarkyti ir prižiūrėti mišką, nes savivaldybei miškas nebuvo perduotas valdyti patikėjimo teise. Toliau byloje turi būti sprendžiama, ar atsakovas tinkamai vykdė teisės aktų ir miškotvarkos projekto nustatytus reikalavimus tvarkyti ir prižiūrėti jo administruojamą miško teritoriją, kurioje nuvirto medis.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1118 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekto aiškinamajame rašte (tai viešas dokumentas, tačiau teismas remiasi į Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtą elektroninę administracinę bylą Nr. eI-7184-473/2015 pateikta šio aiškinamojo rašto dalimi, esančia šios bylos t. 1, b. l. 32-53) nurodyta, kad sanitarinių miško kirtimų tikslas – pagerinti medynų sanitarinę būklę, apsaugoti sveikus medžius nuo galimo ligų ir kenkėjų plitimo, laiku panaudoti tą medieną, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių miške gali supūti (2.3.3 punktas). Sanitariniai miško kirtimai vykdomi vadovaujantis Miško kirtimo taisyklių ir Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimais.
Miško kirtimų taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79. Pagal šių taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d.) 5 punktą, sanitarinis miško kirtimas – miško kirtimas, kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo kertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, likviduojami ligų ar kenkėjų masinio dauginimosi židiniai ar vykdoma jų prevencija. Pagal to paties teisės akto 73 punktą, atrankiniais sanitariniais miško kirtimais kertami labai pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai arba tokių medžių grupės, užimančios mažesnį kaip 0,1 ha plotą, taip pat medžiai ligoms, kenkėjams tirti ir apskaityti, ruošiami vabzdžiagaudžiai medžiai, vabzdžiagaudė mediena.
Pagal Miško sanitarinių apsaugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204, (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 29 punktą, sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t. y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai. Šių taisyklių 4 punkte taip pat pateikiami mažai, vidutiniškai ir labai pažeistų medžių, naujo ir seno sausuolių sąvokų paaiškinimai (mažai pažeistas medis – apsilpęs medis, kurio pažeista (apgraužta, apdegę ar kt.) mažiau negu 30 procentų spyglių ar mažiau negu 50 procentų lapų arba kurio pavienės šakos yra džiūstančios, arba kurio pavienių šaknų antžeminės dalys mechaniškai pažeistos, arba kurio nedidelės stiebo dalys yra apmirusios, arba medis, kurio prieaugis sumažėjęs; vidutiniškai pažeistas medis – nusilpęs medis, kurio pažeista 30–50 procentų spyglių ar 50–70 procentų lapų arba kurio viršūnė sausa (iki 30 procentų lajos ilgio), arba kurio šaknys ir stiebas turi nedidelių mechaninių pažeidimų, arba medis, kurio prieaugis labai sumažėjęs; labai pažeistas medis – džiūstantis medis, kurio negrįžtamai pažeista daugiau kaip 50 procentų spyglių ar daugiau kaip 70 procentų lapų, arba medis, kurio nulaužta (sužalota) ar negrįžtamai nudžiūvę daugiau kaip 30 procentų lajos, arba medis, po kurio žieve vystosi pavojingi medžių liemenų kenkėjai, arba nauja vėjalauža; naujas sausuolis – einamaisiais metais nudžiūvęs medis (negrįžtamai pažeisti visi spygliai ar lapai); nauja vėjavarta; senas sausuolis – ankstesniais metais nudžiūvęs medis, kuris gali būti be žievės ar smulkių šakų; ankstesnių metų vėjavarta arba vėjalauža.).
Iš minėtų dokumentų galima daryti išvadą, kad miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau minėtoje 2016 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-308-552/2016 yra išaiškinęs, kad minėtomis nuostatomis inter alia užtikrinamas asmenų ir jų turto saugumas. Todėl teismas vertina, kad atsakovas savo pareigą vykdyti kirtimus jo administruojamame miške turėjo vykdyti rūpestingai, užtikrinti, kad kirtimai būtų atliekami nuolat, jog galintys nuvirsti medžiai (pažeisti medžiai ar sausuoliai) būtų laiku pašalinami ir nekeltų grėsmės asmenų ir jų turto saugumui. Nors miškotvarkos projekte nurodyta, kad „toks ar didesnis sausuolių kiekis yra visą laiką. Priimant metinę sanitarinių kirtimų apimtį į tai atsižvelgiama, minėtas kiekis turėtų būti iškertamas per artimiausius 2 metus, tačiau dalį sausuolių reikia palikti medelynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę“, tai turi būti daroma protingai, racionaliai ir atidžiai, užtikrinant asmenų ir jų turto saugumą.
Nagrinėjamu atveju iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančių fotonuotraukų, darytų tuoj po įvykio, matyti, kad nuvirtęs ant T. N. medis buvo be žievės, lapijos ir smulkių šakų, o kamieno vieta, ties kuria lūžo medis, labai pažeista. Pagal tokią medžio būklę galima daryti išvadą, kad ant nukentėjusiosios nuvirto senas sausuolis, kaip jis apibrėžiamas Miško sanitarinėse apsaugos taisyklėse. Nors, kaip minėta, atsakovas pateikė įrodymus, kad miško plote, kuriame buvo sužalota T. N., 2010, 2011 ir 2013 metais vykdė miško sanitarinius kirtimus, tačiau konstatuotina, kad šios priemonės nebuvo pakankamos. Sanitariniai miško kirtimai nebuvo vykdomi 2012 m., 2014 m. (iki įvykio), 2013 m. kirtimų metu sausuolis nebuvo pašalintas. Iš pareiškėjos A. B. paaiškinimų teismo posėdžio metu, aplinkybės, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietusi E. T. įvykio metu taip pat ilsėjosi šioje vietoje, įvertinus, kad įvykio vieta yra prie Neries upės, šalia Latvių g., spręstina, kad įvykis įvyko dažnai žmonių lankomoje vietoje. Teismui pateikti duomenys, kad nei oro sąlygos, nei kiti pašaliniai veiksniai medžio nuvirtimui įtakos neturėjo, medis tiesiog netikėtai nuvirto. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovas turėjo rūpestingai įvertinti aptariamoje dažnai žmonių lankomoje teritorijoje augusių medžių būklę, ir grėsmės atveju juos pašalinti, kad asmenims ar jų turtui nebūtų keliamas pavojus, t. y. atlikti medžių kirtimus, tačiau to tinkamai neatliko, kaip minėta, sanitarinių miško kirtimų nevykdė 2012 m., 2014 m. (iki įvykio), 2013 m. kirtimų metu sausuolio nepašalino, o tai lėmė kilusias neigiamas pasekmes. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nuostatas, todėl nustatyta būtinoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.
Dėl nuvirtusio medžio T. N. buvo sunkiai sužalota ir (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį dėl asmens gyvybės atėmimo patirta neturtinė žala preziumuojama. Pareiškėjas N. N. buvo mirusiosios sutuoktinis, santuoką su ja sudaręs (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 36, 42). Pareiškėjui N. N. ir T. N. dar (duomenys neskelbtini) gimė sūnus pareiškėjas K. N. (t. 2, b. l. 36, 45). Visi jie iki įvykio gyveno kartu adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 33, 36). Iš šių aplinkybių, pareiškėjų paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad pareiškėjas N. N. santuokoje su T. N. pragyveno apie 30 metų, kartu su savo tėvais nuolat gyveno ir jų sūnus pareiškėjas K. N., kuris įvykio metu buvo pilnametis. Taigi pareiškėjai N. N. ir K. N. palaikė glaudžius ryšius su mirusiąja. Pareiškėja A. B. yra mirusiosios motina (t. 2, b. l. 39, 51, 54). Nors ji gyveno atskirai nuo dukros šeimos (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 49), tačiau iš jos paaiškinimų teismo posėdžio metu neabejotina, kad ji palaikė su mirusiąja dukra glaudžius santykius, nuolat bendravo, mirusioji dukra nuolat rūpinosi savo motina. Pastebėtina, kad mirusioji buvo vienintelė A. B. dukra, A. B. yra išsituokusi, vieniša (b. l. 53), ji yra garbaus, pensinio amžiaus. Neabejotina, kad T. N. mirtis visiems pareiškėjams sukėlė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, tai yra neturtinę žalą, kaip ji suprantama pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Šią neturtinę žalą pareiškėjams sukėlė aptarti neteisėti atsakovo veiksmai, kadangi tuo atveju, jeigu atsakovas būtų rūpestingai vykdęs pareigas tvarkyti ir prižiūrėti šį savo administruojamą mišką, neigiamų pasekmių būtų išvengta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad atsakovo veiksmuose egzistuoja visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant Civilinio kodekso 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, laikomasi teisės aiškinimo, kad tokią teisę turi mirusiojo asmens sutuoktinis, vaikai arba tėvai, nepaisant jų darbingumo ir pilnametystės, tuo atveju, jeigu jie palaikė su mirusiuoju artimus ir glaudžius santykius, pasižyminčius nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005, 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2007, 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2313/2012 ir kt.). Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai yra tie asmenys, kurių santykiai su mirusiąja atitiko šiuos kriterijus, todėl jie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Todėl byloje turi būti sprendžiama dėl pareiškėjams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo pažeista aukščiausia vertybė – žmogaus gyvybė. Dėl šios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes gyvybės atkūrimas neįmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Minėta, kad pareiškėjai įrodė, jog nuolat palaikė glaudžius ir artimus santykius su mirusiąja. Be to, pareiškėjas N. N. dėl sutuoktinės mirties kreipėsi į medikus, įtariant potrauminio streso sutrikimą buvo konsultuotas psichologo, kuris nustatė, kad pareiškėjas patiria gedėjimo reakciją (t. 1, b. l. 8). Tiek pareiškėjas N. N., tiek pareiškėja A. B. teismui paaiškino, kad po įvykio ženkliai suprastėjo jų sveikatos būklė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs, kad atsakovas žalą padarė ne tyčiniais veiksmais, bet dėl nepakankamo rūpestingumo administruojant jam priskirtus miesto miškus, atsižvelgęs, kad atsakovas administruoja didelį plotą valstybinių miškų, remdamasis panašioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A602-2313/2012 žuvusiojo dėl medžio nuvirtimo artimiesiems iš savivaldybės priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Lt), įvertinęs, kad pagal teismui pateiktus įrodymus santykinai didesnius neigiamus išgyvenimus patyrė vieniša, pensinio amžiaus mirusiosios motina A. B. ir mirusiosios sutuoktinis N. N., išgyvenęs su mirusiąja santuokoje apie 30 metų, o mirusiosios pilnametis sūnus pareiškėjas K. N. yra jauno, darbingo amžiaus, nepateikęs įrodymų dėl suprastėjusios sveikatos ar kitų neigiamų liekamųjų padarinių, sprendžia, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiks po 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas tiek A. B., tiek N. N. bei 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas K. N.. Teismo vertinimu, pareiškėjų prašomų priteisti didesnių neturtinės žalos atlyginimo sumų priteisimas nebūtų teisingas, nes jos akivaizdžiai neadekvačios patirtiems neigiamiems praradimams, atsakovo kaltei, neatitinka teismų formuojamos praktikos esant panašioms faktinėms situacijoms. Dėl to pareiškėjų reikalavimų dalis dėl didesnio dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pagal Civilinio kodekso 6.282 straipsnį, kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Atsakovas prašo atsižvelgti į nukentėjusiosios T. N. elgesį, mano, kad ji apsistojo poilsiui netinkamoje vietoje, remiasi Laikymosi miške taisyklėmis. Su tokiais atsakovo argumentais teismas nesutinka. Didelis neatsargumas gali būti tuo atveju, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-916/2017 33 punktas). Teismas pažymi, kad Lankymosi miške taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. vasario 21 d.), skirtos užtikrinti, kad miškai nebūtų teršiami ir jiems nebūtų daroma žala. Būtent tuo tikslu įtvirtintas taisyklių 6 punktas, numatantis, kad fiziniai asmenys gali apsistoti poilsiui miškuose tik įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose. Taigi, tokio reikalavimo laikymasis ar nesilaikymas nėra susijęs su grėsmės žmogaus sveikatai ar gyvybei išvengimu. Pažymėtina, kad pagal Lankymosi miške taisykles, fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis visų nuosavybės formų miškuose, išskyrus miškus, kuriuose lankymasis apribotas teisės aktuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo uždraustas lankymasis miško dalyje, kurioje įvyko įvykis. Teisės aktai asmenims suteikia teisę naudoti vandens telkinius rekreaciniais tikslais (pvz., Vandens įstatymo 6 straipsnis ir kt.). Todėl, vertinant nukentėjusiosios požiūriu, ji objektyviai negalėjo suprasti, kad vasaros dieną, būdama prie upės miesto centre, prie Vingio parko, vietoje, kurioje buvo ir kitų žmonių, ji elgėsi neatsargiai ir taip didino jai kylantį pavojų. Priešingai, asmuo, būdamas tokioje vietoje, pagrįstai tikisi, kad šioje vietoje esantys medžiai tinkamai tvarkomi ir nekelia pavojaus. Dėl to negalima įžvelgti nukentėjusiosios elgesyje didelio neatsargumo kaip aplinkybės, įgalinančios mažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo arba jį atmesti.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimai iš dalies tenkintini, iš atsakovo priteisiant pareiškėjams aukščiau nurodytas pinigines sumas neturtinei žalai atlyginti. Remiantis Civilinio kodekso 6.37 ir 6.210 straipsniais, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjų A. B., N. N., K. N. skundą iš dalies patenkinti.
Priteisti pareiškėjai A. B. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 4000 (keturis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjui N. N. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 4000 (keturis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjui K. N. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3000 (tris tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusią pareiškėjų skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.