Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas P.Borkovski Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00445-2013-7

2014 m. birželio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-18 nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 180 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 140 str. 2 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 7 mėnesiams;pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių;pagal LR BK 215 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda; pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių;pagal LR BK 215 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda;pagal LR BK 180 str. 2 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams ir 10 mėnesių.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais, paskirta D. R. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimt ) mėnesių ir 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, laisvės apribojimo bausmės metu įpareigojant nuteistąjį:

be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos,tęsti darbą,dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad jis 2011-10-22 apie 19.00 val. Taikos g. 189 namo kieme Vilniuje, tyčia tris kartus delnu trenkė mažamečiui E. J., gim.1998-06-24, per pakaušį, dėl ko nukentėjusysis E. J. nugriuvo, po ko tris kartus spyrė pastarajam į nugarą, tokiais veiksmais sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam E. J. fizinį skausmą. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką , numatytą LR BK 140 str. 2 d.

Be to, jis neteisėtai atliko finansines operacijas, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

2012-12-11, apie 18 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, prie Žirmūnų g. 64, Vilniuje, susitiko su M. A.. Pastarąjį įtikino neva nori jam grąžinti 1000 Lt skolą, kad jo draugas turi jam pervesti 2000 Lt, tačiau jo sąskaita neva užblokuota, ir paprašė M. A. leisti jo draugui el. bankininkystės būdu pervesti jam 2000 Lt į M. A. sąskaitą. Su M. A. nuėjo į Žirmūnų g. 64, Vilniuje patalpose esantį UAB „TC Prekyba“ ir iš kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), el. bankininkystės būdu, imituodamas neva iš draugo laukiamų pinigų tikrinimą, M. A. nematant, 2012-12-11 18.23 val. neteisėtai prisijungė prie asmeninio M. A. profilio internetinėje svetainėje www.vivus.lt bei pastarojo vardu paėmė 250 Lt paskolą, po ko 2012-12-11 18.25 val. neteisėtai prisijungė prie asmeninio M. A. profilio internetinėje svetainėje www.smskredit.lt ir pastarojo vardu paėmė 1000 Lt paskolą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, M. A. paprašė bankomate, esančiame prie Žirmūnų g. 64, Vilniuje, išgryninti neva gautus iš draugo pinigus nuimant 40 Lt, o paskui nuvažiavus į prekybos centrą „Akropolis“, Ozo g, 25, išgryninti nuimant 1200 Lt.

Tokiu būdu, neteisėtai atlikdamas finansines operacijas, apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „4 Finance“ priklausantį turtą, padarydamas UAB „4Finance“ 1250 Lt turtinę žalą, t.y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 215 str. l d. ir 182 str. 1d.

Be to, jis neteisėtai atliko finansines operacijas, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

2012-12-16, apie 14 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, atvažiavo į A. R. namus, pastarąjį įtikino neva draugas jam turi pervesti pinigų, tačiau jo dokumentus paėmę tėvai ir paprašė A. R. atsidaryti banke sąskaitą. A. R. sutikus, abu nuvažiavo į prekybos centrą „Akropolis“, Ozo g. 25, Vilniuje, kur AB „Swedbank“ A. R. atsidarė sąskaitą. Po to nuėjo į to paties prekybos centro patalpose esantį UAB „Baitukas ir partneriai“, kur naudojantis kompiuterine sistema IP adresu (duomenys neskelbtini), A. R. suvedus el. bankininkystės kodus, paprašė jo, kad jis jam pačiam leistų suvesti neva pinigus jam turinčio pervesti draugo duomenis bei paprašė nežiūrėti į monitoriaus ekraną, ir tuo metu el. bankininkystės būdu 2012-12-16 16:06 val. neteisėtai užsiregistravo A. R. vardu internetinėje svetainėje www.vivus.lt bei pastarojo vardu paėmė 1000 Lt paskolą. Kadangi A. R. mokėjimo kortelės neturėjo, paprašė jo, kad neva iš draugo gautus 1000 Lt leistų pervesti į M. A. sąskaitą, o šio paprašė šiuos pinigus išgryninti nuimant prekybos centro „Akropolis“ bankomate.

Tokiu būdu neteisėtai atlikdamas finansines operacijas, apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „4 Finance“ priklausantį turtą, padarydamas UAB „4Finance“ 1000 Lt turtinę žalą, t.y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1d. ir 182 str. l d.

Be to, jis įvykdė plėšimą įsibrovęs į patalpas bei panaudojęs daiktą, pritaikytą žmogui sužaloti, o būtent:

turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2013 metų liepos mėnesio 14 d. apie 18.30 val., parduotuvės „Iki Cento“, esančios Parko g. 14, Vilnius, tarnybinėse patalpose panaudojo daiktą, specialiai pritaikytą žmogui žaloti – dujų balionėlį bei sudavė smūgius rankomis parduotuvės darbuotojai, vyr. kasininkei M. B. ir tokiu būdu, palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, pagrobė iš pastarosios raktus nuo patalpos, kur buvo saugomi pinigai, atrakino patalpos, kur buvo saugomi pinigai, duris ir pagrobė UAB „Palink“ priklausančius 4901.88 Lt.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliaciniu skundu prašoma Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-18 nuosprendį pakeisti: 1)D. R., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo redakcija Nr. IX-1706), paskirti devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

2) D. R., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., paskirti dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

3) vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 5d. 1 p., 2 p., 65 str., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams bei 40 MGL (5200 Lt) baudą;

4) Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-18 nuosprendžiu pritaikęs nuteistojo D. R. atžvilgiu LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ko pasekoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Teigiama, baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo D. R. padarytų nusikaltimų ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 140 straipsnio 2 dalies ir 180 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės apelianto teigimu, nelaikytinos išimtinėmis ir D. R. skirti laisvės apribojimo bausmę už padarytas nusikalstamas veikas nebuvo teisinio pagrindo. Tai, kad nuteistasis D. R. nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka, yra vedęs, augina mažametį vaiką, dirba, prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, atlygino žalą laikytina gyvenimo ir elgesio normomis būdingomis daugeliui Lietuvos Respublikos gyventojų, į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti skirdamas D. R. bausmę ir nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės, ypač jei jos buvo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistojo veiksmai galėjo būti įtakoti psichikos sutrikimo. Teisminio nagrinėjimo metu, siekiant pašalinti visas galimas abejones, dėl nuteistojo D. R. gebėjimo suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios išvadoje Nr.75U-11-12912013 nustatyta, kad kaltinamasis D. R. nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu nesirgo, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu jis taip pat neserga lėtiniu ir laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatytas organinis asmenybės sutrikimas, kuris netrukdo suprasti veiksmų esmę ir juos valdyti. Jo atžvilgiu nereikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones.

Pažymima, kad nuteistasis D. R., apelianto teigimu, turi padidintą polinkį daryti nusikalstamas veikas, 2012-09-25 d. prokuroro nutarimu, jam buvo taikytas LR BK 38 str. numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas. Tačiau nepaisant to, praėjus vos keliems mėnesiams, t.y. 2012-12-11, 2012-12-16, jis padarė naujas nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie nesunkių bei apysunkių, o 2013-07-14 padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Visa tai, apelianto manymu, liudija, kad nuteistasis D. R. nėra linkęs kritiškai vertinti savo elgesio, bei neduoda pagrindo manyti, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taip pat pažymi, jog pirmos instancijos teismas kaip vieną iš LR BK 54 str. 3 d. taikymui būtinų išimtinių aplinkybių nurodė tai, kad D. R. sukūrė šeimą bei augina mažametį vaiką, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad santuoką su A. R. nuteistasis sudarė jau po nusikalstamų veikų padarymo, jų mažametė dukra G. M., gim. 2005 m., turi tėvą A. M. ir baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad A. M. būtų atimtos tėvystės teisės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti,

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008). Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentų

Pažymėtina, jog apeliantas prašo pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendį tik dėl netinkamai pritaikyto įstatymo, tai yra apeliaciniame skunde nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-18 nuosprendžiu pritaikęs nuteistojo D. R. atžvilgiu LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ko pasekoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė, kuri taikoma, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismo galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Teismų praktikoje nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys 2K-163/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Taip pat pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-451/2012).

Pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas motyvus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nurodė, kad D. R. smurtavo prieš mažametį beveik prieš trejus metus. Pasekmių vaiko sveikatai nebuvo. Kaltinamasis D. R. plėšimą vykdė parduotuvėje, kurioje anksčiau dirbo ir kur yra žinomas jos darbuotojams. Taigi, darydamas nusikalstamą veiką jis realiai suvokė, kad nusikaltimas bus išaiškintas. Kaltinamajam konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas, nurodoma, kad pastebimas jo nervingumas, nerimas, nuotaikų kaita, asmenybės dirglumas, neracionalūs sprendimai kritinėse situacijose. Nors jis neserga psichikos liga, dėl jam konstatuoto organinio asmenybės sutrikimo šiuo metu gydosi (t.4 b.l. 52). Po įvykdyto plėšimo nesislapstė, 2013-07-23 atvyko į policijos įstaigą ir paaiškino apie įvykdyto nusikaltimo aplinkybes (t.4 b.l.151). Nuo plėšimo padarymo praėjo beveik metai, kitos veikos padarytos 2011-2012 metais. Per šį laikotarpį jokių teisės pažeidimų nepadarė, visa nusikalstamu veikimu padaryta žala (turtinė ir neturtinė) atlyginta, nukentėjusieji jam atleido. Teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas (t.2, b.l. 81), dirba, apibūdinamas teigiamai, po nusikaltimo padarymo 2013-08-20 sukūrė šeimą, augina mažametį vaiką (t.4 b.l.48-50).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, kadangi, įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, darytina išvada, kad nuteistojo pavojingumas yra žymiai mažesnis, negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-348/2013), todėl nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės sudaro išimtinį atvejį, kai nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai, todėl šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas nuteistojo D. R. atžvilgiu, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-18 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.