Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alfredo Vilbiko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laisvydo Zederštremo, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. K. skirta sumažinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2017 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie šios bausmės pridedant 4 mėnesius neatliktos laisvės atėmimo bausmės, ir T. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas T. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl T. K. paskirtos bausmės ir galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodoma, už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. K. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veika priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas baigtas, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, būdamas 10 kartų teistas (iš kurių 6 kartus dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo), daug kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe ir dėl svetimo turto pagrobimo, yra niekur nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas (1 t., b. l. 74-86, 87-133, 134, 135), pažymėtina ir tai, kad T. K. 2017 m. birželio 21 d. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikęs jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, jis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pagrįstai pripažino tai, kad T. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apylinkės teismas pagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad T. K. nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. K.už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Taigi, iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad T. K. skiriant bausmę buvo įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalyje, t. y. ir tos, kurias skunde pamini apeliantas (nusikaltimo stadija ir pavojingumo laipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą T. K. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, T. K. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau darė naujus teisės pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. K. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšis. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad T. K. už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą buvo paskirta mažesnė, nei minėto straipsnio sankcijoje nurodomos bausmės vidurkis (BK 178 straipsnio 2 dalies laisvės atėmimo bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnesis 15 dienų). Be to, nuteistajam T. K., vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, paskirta galutinė bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta, todėl dar labiau švelninti paskirtos bausmės nėra pagrindo.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl beviltiškos padėties ir tai turėtų lengvinti nuteistojo teisinę padėtį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014). Pažymėtina ir tai, kad labai sunki turtinė ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan. Tik įvertinus aplinkybių visumą gali būti konstatuojama, kad kaltininkui dėl objektyvių priežasčių buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija. Nagrinėjamu atveju, T. K. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nusikalstamą veiką sugalvojo padaryti netikėtai, iš anksto neplanavęs, negalėjo pasakyti kodėl nusikalto, teigė, kad jo nusikalstamo elgesio priežastis gali būti apsvaigimas nuo alkoholio ir klijų; nurodė, jog nebūdamas apsvaigęs taip nebūtų pasielgęs, be to, nežinojo kur būtų vogtus vėrinius dėjęs (2 t., b. l. 19-20). Iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad apelianto nusikalstamą elgesį nulėmė ne deklaruojama jo beviltiška padėtis, o būtent alkoholio ir, kaip pats T. K. nurodė, klijų poveikis, todėl nėra pagrindo pripažinti T. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimą padarė dėl beviltiškos padėties. Atsakant į skundo argumentus susijusius su apelianto prašymu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, pažymėtina, jog BK 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, nuo vienerių iki trejų metų, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos matyti, kad T. K. padarė 1 apysunkį tyčinį nusikaltimą ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo. Taigi, yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir savo išvadą teismas turi suformuoti įvertinęs visas BK 41 straipsnio nuostatas, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad nėra pagrindo T. K. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

T. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), be to, nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Minėta, kad T. K. nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, būdamas anksčiau teistas (6 kartus teistas dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo), daug kartų baustas administracine tvarka (ne kartą už smulkias vagystes baustas administracine tvarka), be to, minėta, jog T. K. 2017 m. birželio 21 d. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikęs jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau jis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos anksčiau paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam paskirtų bausmių nepadarė ir toliau darė naujus teisės pažeidimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį ir, kad T. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo ir T. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

Nuteistasis teigia, kad jo padarytas nusikaltimas yra mažareikšmis, nes, kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo, T. K. manymu jo padaryta nusikalstama veika yra mažo pavojingumo. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog BK nenumato išimtinių ribojimų sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą tam tikroms nusikalstamoms veikoms. BK 37 straipsnis, nustačius šio straipsnio taikymui būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius numato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2K-275/2014). Pažymėtina, jog BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.).Iš bylos duomenų matyti, kad T. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y. už nusikaltimo padarymą. Pažymėtina, kad BK 178 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtina baudžiamoji nusižengimo sudėtis, t. y. mažesnio pavojingumo nusikalstama veika, nei numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl to, jog įstatyme yra įtvirtinta mažiau pavojingos, nei BK 178 straipsnio 2 dalyje, numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, tačiau T. K. padarė ne BK 178 straipsnio 4 dalyje, o BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo T. K. nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio.