Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-18 · Byla Nr. N-575-2362-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutarimas · 2010-10-19Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. KasacijaNutartis · 2011-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-18
Bylos Nr.
N-575-2362-11
Teisminio proceso Nr.
4-02-3-04306-2010-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-2362/2011Teisminio proceso Nr. 4-02-3-04306-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarimo K. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. spalio 19 d. nutarimu pripažino K. B. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir skyrė jam subendrintą administracinę nuobaudą – 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su 3 (trijų) metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinis teisės pažeidimo protokolas K. B. buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. birželio 27 d., apie 19 val. 30 min., Galvės – Kazbėjų g., Vilniuje, vairuodamas automobilį „Honda FR-V“, persirikiuodamas nedavė kelio automobiliui „Honda Civic“, važiuojančiam gretima eismo juosta, ta pačia kryptimi, susidūrė su šiuo automobiliu ir jį apgadino, be to, iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 109 ir 232 punktų reikalavimus. Nurodė, jog K. B. savo kaltės nepripažino, paaiškindamas, jog automobilio „Honda FR-V“ 2010 m. birželio 27 d. nevairavo ir eismo įvykyje nedalyvavo. Konstatavo, jog K. B. kaltę įrodo šie įrodymai, kurių objektyvumu ir patikimumu teismas nerado pagrindo abejoti: nukentėjusiojo K. Ž. parodymai bei jo draugės, automobiliu kartu važiavusios S. K., teismo posėdžio metu išdėstyti parodymai bei jų paaiškinimai, pareigūnės L. O. paaiškinimas teisme bei tarnybinis pranešimas, policijos pareigūno A. J. tarnybinis pranešimas, eismo įvykio registracijos duomenys iš Bendrojo pagalbos centro, fotolentelių duomenys, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, fotolentelėje, esantys duomenys, iš kurių nukentėjusysis atpažino vairuotoją K. B.. Pažymėjo, jog liudytojų A. S., M. R., I. N. parodymai, kad K. B. bei jo draugė S. T. 2010 m. birželio 27 d. laiką leido kaimo turizmo sodyboje ir iš jos išvyko apie 16 val., nepaneigia to, jog jis tą dieną, apie 19 val. 30 min, vairavo automobilį „Honda FR-V“, nes yra tikėtina, jog šie liudytojai neturi informacijos, kad K. B. dalyvavo eismo įvykyje, nes jie grįžo į Vilnių vėliausiai 17 valandą. Nurodė, jog K. B. ir jo draugės S. T. parodymai vertinami kritiškai, nes K. B. yra suinteresuotas išvengti griežtos administracinės atsakomybės, o S. T. – padėti jam tą padaryti. Teismas taip pat konstatavo, jog nemano, kad K. B. nejuto, jog pravažiuodamas užkabino kitą automobilį, nes tai paneigia byloje užfiksuota informacija (smūgis buvo nemažas, nukentėjusysis signalizavo ir mirksėjo pravažiuojančiam automobiliui). Skirdamas nuobaudą, teismas K. B. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, jo asmenybę, į tai, kad pažeidimas yra atsitiktinis, anksčiau už KET pažeidimus jis nebaustas (galiojančių nuobaudų neturi), įvykio metu žmonės nenukentėjo.

II.

K. B., nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92 – 97), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jam inkriminuojamų teisės pažeidimų nepadarė, nes jų padarymo metu objektyviai negalėjo būti eismo įvykio vietoje, ką nuosekliais ir išsamiais parodymais patvirtino jo liudytojai. Nesutinka su tuo teismo vertinimu, jog nukentėjusiojo K. Ž., jo draugės parodymai S. K. ir bylą tyrusios pareigūnės L. O. parodymai yra labiau tikėtini nei jo paaiškinimai bei jo liudytojų parodymai. Mano, jog nukentėjusysis galėjo siekti gauti draudimo išmoką, jo draugė – jam savo parodymais padėti tą padaryti, o pareigūnė buvo suinteresuota savo atliktą tyrimą pagrįsti ir pažeidimą įrodyti, tuo tarpu jo liudytojai neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, jie nėra jam pavaldūs, jų parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs ir aiškūs. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į akivaizdžius nukentėjusiojo „Honda Civic“ ir „Honda FR-V“ automobilio apgadinimų nesutapimus. Teigia, jog ant „Honda FR-V“ galinio dešiniojo bamperio buvo rastas tik nežymus nubrozdinimas, tačiau tai akivaizdžiai neatitiko automobilio „Honda Civic“ apgadinimų, nes jie buvo kur kas ryškesni. Pažymi, jog nei nukentėjusysis, nei tyrimą atlikusi pareigūnė negalėjo išaiškinti ant automobilių matomų apgadinimo aukščių nesutapimo, apgadinimų intensyvumo nesutapimo ir jų charakteringų požymių nesutapimo. Teigia, jog šių automobilių kontaktas buvo pagrįstas vien pareigūnės L. O. prielaidomis, tačiau neatsižvelgta į jo ir jo atstovo paaiškinimus, kad su „Honda FR-V“ automobilio ratu ant nukentėjusiojo automobilio matomų pažeidimų padaryti objektyviai neįmanoma. Nurodo, jog ant „Honda FR-V“ automobilio matomas ratlankio apgadinimas atsirado automobilį beparkuojant. Priduria, jog teismas netyrė tos aplinkybės, kad automobilis „Honda FR-V“ buvo apžiūrėtas tik po dviejų savaičių, todėl jei jis iš tikrųjų būtų dalyvavęs eismo įvykyje, nežymių apgadinimų nemaskuoti būtų nelogiška. Nurodo, jog jo, kaip įtariamojo padarius administracinį teisės pažeidimą, atpažinimo procedūra buvo vykdoma netinkamai, nes byloje esančiose nuotraukose matomi asmenys yra visiškai į jį nepanašūs. Priduria, jog nukentėjusio išvardintus abstrakčius „Honda FR-V“ automobilį vairavusio asmens bruožus atitiko tik jo nuotrauka, todėl logiška, kad buvo atpažintas tik jis. Pažymi, kad net ir darant prielaidą, jog minėti automobilio nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis būtų iš tikrųjų susidūrę, „Honda FR-V“ automobilio vairuotojas kontakto tarp jų nebūtų pastebėjęs, nes nei nukentėjusysis, nei kartu su juo važiavusi S. K. nenurodė nei vieno objektyvaus požymio, iš kurio būtų matyti, jog „Honda FR-V“ automobilio vairuotojas tokį smūgį pajuto. Priduria, jog pareigūnė L. O. šiuo aspektu pateikė taip pat tik savo subjektyvią nuomonę. Paaiškina, jog nukentėjusio K. Ž. automobilio sumėtymą galima paaiškinti tuo, jog buvo kliudytas šio automobilio priekis, o užkliudęs automobilis kontaktavo automobilio galu. Priduria, jog „Honda FR-V“ automobilis yra 400 kg sunkesnis už „Honda Civic“ automobilį, kas leidžia logiškai pagrįsti, kodėl nežymų smūginį kontaktą pajuto „Honda Civic“ automobilį vairavęs K. Ž., tačiau kurio galėjo nepajusti „Honda FR-V“ vairavęs asmuo.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į K. B. apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

K. B. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Kaip galima matyti iš apeliacinio skundo, jis savo kaltę padarius minėtus pažeidimus neigia tuo, jog jis eismo įvykio metu negalėjo būti jo vietoje, o teismas išvadas dėl jo kaltės padarė netinkamai ištyręs byloje surinktus įrodymus, nevertindamas jo įvykio versiją patvirtinusių liudytojų parodymų.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <…>.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <…>.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėjo pagrįstą išvadą, jog K. B. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog apylinkės teismas, nustatinėdamas K. B. kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų, pagrįstai rėmėsi byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiojo ir kartu su juo važiavusios S. K. paaiškinimais bei parodymais, bylą tyrusios pareigūnės L. O. parodymais, byloje esančiais tarnybiniais pranešimais, eismo įvykio vietos schema, K. B. atpažinimo protokolu ir kita rašytine medžiaga. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog jai nekyla abejonių dėl šių byloje surinktų įrodymų objektyvumo. Pasakytina, jog K. B. teigia, jog tiek nukentėjusysis su drauge, tiek bylą tyrusi pareigūnė yra suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti padarius pažeidimą, tačiau jokių konkrečių priežasčių, kodėl šie asmenys, kurie anksčiau su K. B. pažįstami nebuvo, gali turėti motyvų tai padaryti, išskyrus prielaidą apie galimą nukentėjusiojo draudimo išmokos siekimą ir pareigūnės norėjimą jo atžvilgiu atliktą tyrimą pagrįsti, nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, šie jo jokiais įrodymais nepagrįsti teiginiai nepaneigia minėtų liudytojų parodymų, kurie buvo nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi, patikimumo, o K. B. liudytojų A. S., M. R., I. N. parodymai teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai, nes jie yra jo draugai ir bendradarbiai, todėl galimai suinteresuoti padėti jam išvengti administracinės atsakomybės, be to, šių liudytojų parodymais, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, nebuvo paneigta nukentėjusiojo keliama versija apie eismo įvykio aplinkybes, nes jie su K. B. išsiskyrė kur kas anksčiau, nei nutiko minėtas įvykis, ir su apeliantu tuo metu vienoje vietoje nebuvo.

Teisėjų kolegija taip pat nemano, jog iš automobilių „Honda Civic“ ir „Honda FR-V“ apgadinimų aukščio ir pobūdžio nesutapimo darytina išvada, kad šie automobiliai susidurti negalėjo. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 28 – 30), kuriuose užfiksuoti sulyginti „Honda Civic“ ir „Honda FR-V“ automobiliai, akivaizdžiai matosi, jog kontaktas tarp jų iš tiesų buvo galimas, automobilių susidūrimo pobūdis ir mechanizmas atitinka nukentėjusiojo dėstomas aplinkybes („Honda FR-V“ automobilis besirikiuodamas atgal kliudė „Honda Civic“ automobilio priekinę dalį), o apgadinimų masto išsiskyrimas byloje jau buvo logiškai paaiškintas (b. l. 39). Tuo tarpu K. B. apeliaciniame skunde dėstomi motyvai – tai, kad su „Honda FR-V“ automobilio ratu ant nukentėjusiojo automobilio matomų pažeidimų padaryti neįmanoma, kaip ir tai, kad per dvi savaites, praėjusias nuo eismo įvykio iki „Honda FR-V“ automobilio apžiūros būtų nelogiška nebandyti slėpti padarytų apgadinimų, buvo grindžiami tik prielaidomis apie tikėtiną susidūrimo mechanizmą, o ne objektyviais duomenimis. Nesutiktina ir su tuo K. B. argumentu, jog jo atpažinimas buvo vykdomas netinkamai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atpažinimas kaip procesinis veiksmas ATPK nėra numatytas ir reglamentuojamas, todėl tokiais atvejais taikant įstatymo analogiją turėtų būti vadovaujamasi Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 179, 191, 192, 195 straipsnių nuostatomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtų BPK normų buvo laikomasi, o apelianto teiginys, kad policijos pareigūnų nukentėjusiam pateiktose nuotraukose matomi asmenys yra visiškai į jį nepanašūs, yra nepagrįstas. Pridurtina, jog nukentėjusysis šiose nuotraukose kaip „Honda FR-V“ automobilį vairavusį asmenį nurodė būtent K. B. (b. l. 36), jis jį nei kiek nedvejodamas atpažino ir teismo posėdžių salėje (b. l. 62), todėl teisėjų kolegijai dėl automobilį „Honda FR-V“ vairavusio asmens tapatybės abejonių nekyla.

Pridurtina, jog teisėjų kolegija gynybine taip pat vertina tą K. B. poziciją, jog pagal byloje dėstomas aplinkybes „Honda FR-V“ automobilio vairuotojas susidūrimo su „Honda Civic“ automobiliu galėjo ir nepajusti, todėl negalima tvirtinti, jog jo veiksmuose pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo tyčia. Atkreiptinas dėmesys, jog sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Nagrinėjamu atveju matyti, kad iš automobiliams padarytų apgadinimų masto, eismo įvykio kilimo mechanizmo ir byloje užfiksuotos aplinkybės, jog „Honda FR-V“ automobilis po susidūrimo su „Honda Civic“ automobiliu pastarojo automobilio vairuotojo buvo stabdomas šviesos ir garso signalais, manytina, kad K. B., būdamas atidžiu ir rūpestingu vairuotoju, privalėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį ir elgtis pagal KET reikalavimus. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog „Honda Civic“ ir „Honda FR-V“ automobilių kontaktas negalėjo būti nejuntamas.

Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

K. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasRomanas Klišauskas