- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-17
- Bylos Nr.
- 2A-220-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03125-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑4129‑841/2014 pagal pareiškėjos S. A. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl A. A. pripažinimo mirusiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja S. A. pateikė teismui pareiškimą dėl asmens pripažinimo ir paskelbimo mirusiu, kuriuo prašė (duomenys neskelbtini) gimusį A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti mirusiu. Nurodė, kad su savo buvusiu sutuoktiniu A. A. paskutinį kartą bendravo prieš nutraukiant santuoką, sutuoktinis pasirašė santuokos nutraukimo bendru sutikimu dokumentus, tačiau bylos nagrinėjime nedalyvavo, paskutinė iš šeimos 2009‑07-09 telefonu su tėvu kalbėjo dukra A. A., nuo to laiko jokių kontaktų su buvusiu sutuoktiniu nei pareiškėja, nei vaikai neturėjo, A. A. neteikė vaikams išlaikymo ir daugiau jokių žinių apie jį nėra. Kaip teigė pareiškėja, su tėvu bendravusi dukra iš pokalbio suprato, kad tėvo materialinė būklė yra sunki, jis turi sveikatos problemų ir davė suprasti, kad vaikai jo daugiau nepamatys, todėl pareiškėja manė, kad buvęs sutuoktinis pasitraukė iš gyvenimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad pripažinus buvusį sutuoktinį mirusiu, vaikai galėtų paveldėti tėvui testamentu paliktą turto dalį, todėl pareiškimas atitinka vaikų interesus.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius su pareiškimu nesutiko, nurodė, kad tai, jog konkretaus asmens nėra Lietuvoje bei nėra apie jo buvimo vietą duomenų valstybės registruose ir duomenų bazėse, reiškia, kad tas asmuo Lietuvoje neturi turto, darbo bei draudžiamųjų pajamų, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad asmuo yra miręs. Toks asmuo gali būti išvykęs į kitą šalį, ten pasislėpęs nuo priteisto išlaikymo vaikams teikimo, skolų, nuo baudžiamojo persekiojimo ir toks asmuo nėra suinteresuotas atsiliepti į skelbimus ar kitaip apie save pranešti, toks asmuo galimai galėtų būti pripažintas nežinia kur esančiu. Teigė, kad nesant byloje duomenų apie konkretų įvykį ar aplinkybes, kuriomis A. A. galimai galėjo žūti, pareiškimas neturėtų būti tenkinamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino. Teismas nurodė, kad asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, esant tam tikrų aplinkybių visumai, tačiau neprivalo būti paskelbiamas mirusiu kiekvienu atveju, kai asmens gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą. Byloje ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad apie A. A. jo gyvenamoje vietoje nėra žinių jau daugiau kaip penkerius metus, tačiau iš įrodymų visumos padarė išvadą, kad A. A. gali būti suinteresuotas tų žinių apie save neteikti, ir galimai yra pasislėpęs ir sąmoningai apie save žinių neteikia, nes byloje yra duomenų, kad iš jo yra priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, taip pat jis yra paieškomas dėl padaryto nusikaltimo, dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis, bei paskelbta tarptautinė paieška.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Pareiškėja S. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – (duomenys neskelbtini) gimusį A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti ir paskelbti mirusiu. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliantė nurodo, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje ji paaiškino visas faktines aplinkybes, kuriomis remdamasi teikė pareiškimą, šios aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus dėl asmens paskelbimo mirusio, nė vienas faktas, kuriuo buvo grindžiamas pareiškimas, nebuvo nuginčytas. Tai sudaro pagrindą teigti, jog egzistavo ir egzistuoja visos būtinos ir pakankamos aplinkybės tenkinti pareiškimą ir A. A. paskelbti mirusiu.Apeliantės teigimu, tam, kad būtų galima fizinį asmenį paskelbti mirusiu, turi egzistuoti ši aplinkybė – daugiau nei trejus metus fizinio asmens gyvenamojoje vietoje nėra duomenų apie jo buvimo vietą. Tuo atveju, jei fizinis asmuo dingo be žinios dėl mirties grėsmę sukėlusių aplinkybių arba yra pagrindo manyti asmenį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, įstatymas numato vos šešių mėnesių terminą. Taigi iš materialinių teisės normų turinio matyti, jog įstatymas kelia esminį reikalavimą, siekiant asmenį pripažinti mirusiu – žinių apie fizinį asmenį nebuvimas trejus metus. Apeliantė nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju kreipdamasi į teismą ji nurodė ne tik aplinkybes, jog daugiau nei penkerius metus nėra jokių žinių apie A. A. jo gyvenamojoje vietoje, taip pat jokių duomenų neturi nei A. A. vaikai, nei buvę draugai.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2009-10-29 buvo paskelbta A. A. paieška, be to, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. A. savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo dar iki jo paieškos paskelbimo. Vis dėlto, teismas turėjo akcentuoti ne tik tai, jog A. A. galimai turi motyvą slapstytis, tačiau ir tai, jog vien dėl galimo manymo, kad A. A. gali slapstytis, nėra jokio teisinio pagrindo netenkinti pareiškimo dėl jo paskelbimo mirusiu. Pareiškėja teigia, kad teisėsaugos institucijoms buvo žinoma apie inicijuotą bylą, byloje nebuvo pareikštas nesutikimas dėl pareiškimo, nebuvo pateikta jokia pozicija, nors pareigūnams sužinojus apie inicijuojamą civilinę bylą tokios aplinkybės galėjo iškilti. Be to, apeliantės teigimu, pareiškimas buvo teikiamas išimtinai nepilnamečio A. A. ir jau pilnametės dukters A. A. interesais, siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę, taip pat teisę į našlaičių pensiją.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. A. nedalyvavo ir tėvo laidotuvėse, nors, įvertinus jo ankstesnius santykius su tėvu, A. A. tikrai nebūtų praleidęs galimybės paskutinį kartą atsisveikinti su tėvu.Apeliantė daro išvadą, kad galimai dėl to, jog teismas nepasiūlė pasirūpinti atstovu nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, pareiškėjos interesai nebuvo visapusiškai užtikrinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius prašo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad jau paduodama pareiškimą teismui pareiškėja nesilaikė šios kategorijos bylų turiniui keliamų reikalavimų (CPK 450 straipsnio 1 dalies 4 p.), nepateikė jokių įrodymų, kad jos vyras galėjo susidurti su mirties grėsme. Nurodo, kad teismas išsamiai išklausinėjo apie jos dingusio vyro giminaičius, teisminio posėdžio metu apeliantė nurodė, kad jos buvusio vyro tėvai yra mirę, o su jo seserimis ji nebendraujanti, taip pat buvo sudarytos visos galimybės pareiškėjai pateikti kitus įrodymus, pateikti prašymus dėl galimybės teismui išreikalauti įrodymus, tačiau apeliantė atsisakė teikti kitus įrodymus. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje apeliantei buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti visomis ieškovui (pareiškėjui) suteiktomis teisėmis teikti įrodymus, tačiau apeliantė pati nurodė, kad jokių kitokių įrodymų ji pateikti negali. Teismui apeliantė pateikė išsamų savo paaiškinimą, į klausimus ji atsakinėjo sklandžiai, aiškiai ir teismui nekilo jokios būtinybės jai siūlyti naudotis teisine pagalba.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos buvusį sutuoktinį mirusiu, kadangi nuo 2009 m. nei ji, nei vaikai neturi jokių žinių apie A. A.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškimas yra nepagrįstas, nes A. A. galimai yra pasislėpęs. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka, nurodydama, kad yra visos sąlygos pareiškėjos buvusį sutuoktinį pripažinti mirusiu, kadangi duomenų apie jį nėra daugiau kaip penkerius metus, 2009-10-29 buvo paskelbta A. A. paieška, be to, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. A. savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo dar iki jo paieškos paskelbimo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai atmetė pareiškimą dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo pasisakyti dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.
Pagal CK 2.31 str. nuostatas, fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiajame sprendime, ši teisės norma numato tik galimybę esant sąlygai, kai gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie asmens buvimo vietą, asmenį pripažinti mirusiu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad esant šiai sąlygai asmuo privalo būti pripažįstamas mirusiu, t. y. teismui suteikiama teisė, o ne pareiga, nesant asmens gyvenamojoje vietoje trejus metus duomenų apie asmens buvimo vietą, įvertinus visas kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažinti tokį asmenį mirusiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minima teisės norma gali būti taikoma išimtiniais atvejais, kadangi asmens paskelbimas mirusiu šio asmens civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta jo mirčiai (CK 2.31 str. 6 d.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jau iš pareiškėjos S. A. pareiškimo dėl A. A. pripažinimo mirusiu kyla abejonių dėl šio asmens dingimo ir mirimo fakto. Apeliantė pareiškime nurodė, kad A. A. visuomet elgėsi taip, kaip jam atrodė tinkamiausia, slėpė draugus ir pažįstamus, bendravo su įtartinomis kompanijomis, visiškai nusišalino nuo šeimos, išsikėlė iš šeimos namų ir neinformavo nei kur, nei su kuo gyvena, iš pareiškėjos pateiktų duomenų matyti, kad net nutraukiant santuoką su pareiškėja, A. A. santuokos nutraukimo byloje nedalyvavo, nes, kaip teigia pareiškėja, A. A. nurodė, jog yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Iš sprendimo nutraukti santuoką matyti, kad iš A. A. vaikų išlaikymui yra priteista po 400 Lt periodinių išmokų kas mėnesį kiekvienam vaikui. Be to, iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Asmenų paieškos skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad būtent 2009 metais, t. y. tais metais, nuo kurių nėra duomenų apie A. A. buvimo vietą, Šiaulių mieto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas) ir 300 str. 1 d. (dokumentų klastojimas), už kurias įstatymas numato iki trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog pati pareiškėja teismui nurodė, jog A. A. 2009 m. dukrai aiškino, jog jo turtinė padėtis sunki ir finansiškai padėti jis negalintis, turi problemų. Visos šios byloje esančios aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad labiau tikėtina, jog mirusiu prašomas pripažinti A. A. slapstosi tiek dėl turtinių įsipareigojimų, tiek dėl pradėto ikiteisminio tyrimo.
Apeliantė skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, kad sprendime klaidingai nurodyta jos paaiškinimų interpretacija, neteisingai nurodant, kad pareiškėja nebendrauja su A. A. giminėmis. Apeliantės teigimu, jokių giminių nėra, A. A. tėvai mirę. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs byloje esantį pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašą šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais, kadangi teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, jog dar yra A. A. seserys, tačiau su jomis pareiškėja nebendrauja, nurodė, kad pareiškėjos santykiai su A. A. gimine nebuvo artimi. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė aplinkybės, jog A. A. visiškai nebendrauja su artimais giminaičiais ir jie nežino A. A. buvimo vietos.
Teismas taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog A. A. galimai išvyko iš Lietuvos Respublikos, kad nieko nepranešė savo vaikams, ir kaip teismo posėdyje teigė pareiškėja, „negražiai“ pasielgė su savo vaikais, negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti asmenį mirusiu.
Atmestini ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl, pasak pareiškėjos, jos procesinių teisių pažeidimo, teigiant, kad ji pirmosios instancijos teisme neturėjo atstovo ir negalėjo tinkamai apginti savo teisių. Pareiškėjos teigimu, ji buvo nusprendusi, kad kitame posėdyje ją atstovaus pareiškėjos pasirinktas atstovas. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja pirminiame procesiniame dokumente – pareiškime, buvo nurodžiusi, kad byla nebus vedama per advokatą, 2014-10-01 teismo posėdyje jai buvo išaiškintos jos teisės, iš teismo posėdžio garso įrašo akivaizdu, kad pareiškėja suprato savo teises ir bylos esmę, paaiškino jai žinomas aplinkybes, pareiškė aiškų ir konkretų reikalavimą, todėl teigti, kad byloje buvo būtinas pareiškėjos atstovo dalyvavimas, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos argumentai, kad ji buvo nusprendusi 2014-10-17 posėdyje dalyvauti su atstovu taip pat nepagrįsti, kadangi 2014-10-01 teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės, pareiškėja pasakė baigiamąją kalbą, buvo nutarta procesinį sprendimą skelbti 2014-10-17, o ne atidėti bylos nagrinėjimą.
Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės iš esmės teisėto ir pagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teismas plačiau jų neanalizuoja.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Šiaulių apylinkės teismas, todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, vadovaudamasis įstatymais pagristai pareiškimą dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu atmetė, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.