Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Albinos Rimdeikaitės,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei – Lionelai Gelmanienei,

trečiojo suinteresuoto asmens –Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atstovui – Rimvydui Grigaliūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo sistema. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu ir nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų prielaidų egzistavimu. Pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas iki 2001-12-31 arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas tik įrodo juridinę reikšmę turintį faktą – asmens teisę į pilietybę, tačiau jos nesukuria bei nepanaikina. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 str. 1 d. numatyta, kad viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka – iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno miesto savivaldybei 2001-01-17 buvo persiųstas Lietuvos Respublikos Prezidentui adresuotas pareiškėjo 2001-01-03 pareiškimas dėl nekilnojamojo turto, esančio Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), (kaip teismo posėdžio metu patvirtino trečiųjų suinteresuotų asmenų įgalioti atstovai - anksčiau Nr. buvo 40), grąžinimo (b. l. 27-29). Kauno miesto savivaldybės mero 2001-02-08 rašte pareiškėjui buvo nurodyta, kokius duomenis prašoma patikslinti bei prašoma užpildyti ir pateikti Kauno miesto savivaldybės vykdomajai institucijai Atkūrimo įstatymo 11 str. nustatyto turinio prašymą (pagal pridėtą formą) ir kartu su prašymu pateikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas bei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo pažymą apie namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 30-31). Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnyba 2001-10-25 raštu Nr. 44-5141 informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises gali pateikti iki 2001-12-31 (b. l. 40). 2001-12-05 Kauno miesto savivaldybėje buvo gautas pareiškėjo užpildytas ir pasirašytas 2001-11-27 prašymas atkurti nuosavybės teises į tėvo E. D. gyvenamąjį namą ir žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, o 2003-08-26 jis pateikė prašymą pridėti prie nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) atkūrimo bylos jo pareiškimą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, iš kurio matyti, jog jis, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos migracijos departamento 2002-02-21 nutarimu Nr. 52, siekė, kad jam būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (b. l. 41-43). Kauno miesto savivaldybėje 2005-01-24 buvo gauta Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-01-19 pažyma Nr. (29)9R-154 apie tai, kad ši tarnyba neturi duomenų apie pareiškėją (b. l. 44). Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011-01-18 priėmė įsakymą Nr. A-100 „Dėl J. E. nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo neatkūrė pareiškėjo nuosavybės teisių į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune (b. l. 46). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Pilietybės reikalų skyrius priėmė 2010-06-03 administracinį sprendimą Nr. 15/3-10 9P-1633 „Dėl J. E. (J. E. ) Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjas yra Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15 turėjęs asmuo, bet jis nėra Lietuvos pilietis, nes yra Izraelio pilietis (b. l. 14, 59-60). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-10-21 pažymėjimu Nr. 2R-146 konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, tiesių atkūrimo įstatymo 1 str. pareiškėjas yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės, ir šis pažymėjimas yra pagrindas gauti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas. Šio pažymėjimo pagrindas buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-02 pažymėjimas Nr. 3R-2/2011 (b. l. 9, 10). To pasėkoje 2011-02-24 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė išvadą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jog pareiškėjui turi būti pripažintas nuo okupacijos nukentėjusiojo asmens-politinio kalinio teisinis statusas (b. l. 11). Teismas akcentuoja, kad 2011-06-14 sprendimu Nr. (15/3-11)8P-1699 Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nusprendė, jog pareiškėjas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyvendinus jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę ir politinio kalinio (b. l. 12), o Lietuvos Respublikos pasas jam buvo išduotas 2011-06-29 (b. l. 59-60).

Pareiškėjas į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2011-12-12 (b. l. 5-6). Svarbiomis priežastimis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pareiškėjas prašyme nurodė, o jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino tai, kad terminą praleido ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, priešingai, visą laiką siekė įgyvendinti savo teises – teikė dokumentus Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, Lietuvos Respublikos Prezidentei. Kaip jau anksčiau buvo paminėta, Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka – iki 2001-12-31. Tokiu būdu atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, kad Atkūrimo įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001-12-31. Iš to seka pagrįsta išvada, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o, tuo pačiu, ir tapti tinkamu minėtų nuosavybės santykių subjektu iki 2001-12-31. (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006 ir kt.). Teismas taip pat konstatuoja, kad nuo 1997-07-16 iki 2003-01-01 Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus reglamentavo Pilietybės įstatymo 1997-07-02 redakcija. Dėl šios aplinkybės Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas (ar pilietybės išsaugojimas) turi būti sprendžiami vadovaujantis būtent minėto Pilietybės įstatymo 1997-07-02 redakcija, kuri galiojo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2001-12-31. Pareiškėjas, siekdamas realizuoti savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo atitikti Atkūrimo įstatyme numatytą būtinąją prielaidą – vėliausiai 2001-12-31 būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas privalėjo įvykdyti Pilietybės įstatymo 17 str. numatytas sąlygas, apie kurias pasisakyta Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p., 17 str. 1 d. 1 ir 2 p. turi būti aiškinami sistemiškai, viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 17 str. nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme nustatytus reikalavimus. Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. (1995-10-03 redakcija – iš esmės tokia pati redakcija galiojo ir 2001-12-31 tik buvo praplėstas nerepatrijavusių asmenų sąrašas) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 str. (1995-10-03 redakcija – tokia pat redakcija buvo ir 1997-07-02 Pilietybės įstatymo redakcijoje). Asmenų, siekiančių tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, aiškios valinės išraiškos būtinumas numatytas Pilietybės įstatymo 17 str. 2 d., kur pasisakyta, jog asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pagal Pilietybės įstatymo paskutinę redakciją, galiojusią 2001-12-31, pareiškėjas, siekdamas tapti tinkamu Atkūrimo įstatymo subjektu ir realizuoti savo subjektines teises į nuosavybės sugrąžinimą, privalėjo pateikti kompetentingai institucijai prašymą, išreiškiantį jo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir dėl tokio prašymo turėjo būti priimtas Vidaus reikalų ministro sprendimas, kaip ir buvo numatyta Pilietybės įstatymo 17 str. 2 d., 31 str. 2 d. (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006). Kaip matyti iš administracinės bylos dokumentų duomenų, 2011-06-14 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. (15/3-11)8P-1699 buvo pripažinta, kad pareiškėjas yra asmuo, turėjęs pilietybę iki 1940-06-15. Lietuvos Respublikos piliečio pasas jam buvo išduotas tik 2011-06-29. Tai reiškia, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytos datos – 2001-12-31 – nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Teismas taip pat pažymi, kad pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos. Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime aprobuotose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose (Rekomendacijų 4.6 punktas). Taigi, pareiškėjui nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, teismo nuomone, jo atžvilgiu negali būti atnaujinami terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d., ir todėl pareiškėjo prašyme ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo dėl objektyvių priežasčių tapti Lietuvos piliečiu anksčiau, kad į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos jis jau kreipėsi iki 200112-31, laikytinos teisiškai nereikšmingomis, nes Atkūrimo įstatymas nenumato galimybių atnaujinti terminą atkilti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat atmeta pareiškėjo atstovo advokato padėjėjo argumentus, kad pareiškėjas neturėjo duomenų, jog dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą jam reikia kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Ne tik Civiliniame kodekse, bet ir kituose teisės aktuose yra numatyta, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.). Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo išaiškinta, jog jis turi kreiptis į minėtą tarnybą, nagrinėjamoje situacijoje nėra reikšminga sprendžiant termino atnaujinimo klausimą.

Spęsdamas iškilusį ginčą bei priimdamas procesinį sprendimą byloje teismas vadovaujasi nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. ABTĮ 13 str., 20 str. nuostatų analizė patvirtina, kad apygardų administracinių teismų vienodą praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Be to, ir Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat - t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose ir nukrypti nuo jos nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime aprobuoti Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, LVAT 2006-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2009-12-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1592/2009, 2010-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-293/2010, 2010-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 ir t.t.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. – 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. E. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.