- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-05
- Bylos Nr.
- A-525-2516-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00912-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- J. E.
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. E. prašymu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą pateikti Kauno miesto savivaldybei dokumentus, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą jo šeimos turtą, esantį Kauno mieste, (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad 1999 metais rugpjūčio mėnesį pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Šis turtas priklausė jo tėvui D. E. ir tėvo broliui S. R., o šį faktą patvirtina Kauno apskrities archyvo 1997 m. liepos 30 d. pažymėjimas. Nuosavybės teisės į šį turtą jam nebuvo atkurtos, kadangi Kauno miesto savivaldybė 2010 m. sausio 12 d. informavo, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą yra atstatomos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas tuo metu buvo Izraelio valstybės pilietis. Gavęs iš Kauno miesto savivaldybės informaciją, jog būtina spręsti Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, pateikė prašymus dėl šio klausimo sprendimo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reabilitacijos pažymėjimas, kuriuo pripažįstama, kad jis nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės, buvo priimtas 2011 m. vasario 2 d., ir, remiantis tuo, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 m. vasario 24 d. pateikė išvadą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), jog jam turi būti pripažintas nuo okupacijos nukentėjusiojo asmens – politinio kalinio teisinis statusas. Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrius 2010 m. birželio 3 d. priėmė administracinį sprendimą Nr. 15/3-10 9P-1633 „Dėl J. E. (J. E.) Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo pripažino pakankamais dokumentus turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti, tačiau nepripažino J. E. Lietuvos Respublikos piliečiu, nes jis okupacijų metu pasitraukė ne iš Lietuvos, o iš Rusijos, o dokumentai, patvirtinantys tremtį, nebuvo pateikti, todėl nebuvo pagrindo taikyti galiojančią Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatą, suteikiančią galimybę turėti dvigubą pilietybę. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl sprendžiant šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teigė, kad terminas yra atstatytinas, kadangi pareiškėjas jį praleido ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių. Jis visą laiką siekė įgyvendinti savo teises – teikė dokumentus Migracijos departamentui, Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, Lietuvos Respublikos Prezidentui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į prašymą (b. l. 19–24) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Administracijos duomenimis, paremtais Nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) bylos dokumentais, Kauno miesto savivaldybei 2001 m. sausio 17 d. buvo persiųstas Lietuvos Respublikos Prezidentui V. Adamkui adresuotas pareiškėjo 2001 m. sausio 3 d. pareiškimas dėl nekilnojamojo turto, esančio Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) (anksčiau Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinimo. Kauno miesto savivaldybės mero 2001 m. vasario 8 d. rašte Nr. E-95 pareiškėjui buvo nurodyta, kokius duomenis prašoma patikslinti (į kieno turėtą turtą pretenduoja atkurti nuosavybės teises; ar pareiškėjas turi Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kt.) bei prašoma užpildyti ir pateikti Kauno miesto savivaldybės vykdomajai institucijai Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nustatyto turinio prašymą (pagal pridėtą formą) ir kartu su prašymu pateikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas bei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo pažymą apie namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnyba 2001 m. spalio 25 d. raštu Nr. 44-5141 pareiškėjui pranešė, jog Lietuvos Respublikos piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises turėjo galimybę pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. 2001 m. gruodžio 5 d. buvo gautas pareiškėjo užpildytas ir pasirašytas 2001 m. lapkričio 27 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į tėvo E. D. gyvenamąjį namą ir žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, o 2003 m. rugpjūčio 26 d. jis pateikė prašymą pridėti prie nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) atkūrimo bylos jo pareiškimą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, iš kurio matyti, jog jis, nesutikdamas su Migracijos departamento 2002 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 52, siekė, kad jam būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Dėl to Administracijos direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2010 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. A-100 (toliau – ir Įsakymas) nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), Kaune. Šis Įsakymas teismo tvarka nebuvo ginčijamas, todėl yra galiojantis ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjui. Pabrėžė, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas apibrėžė vieną iš pagrindinių reikalavimų subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, o 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse taip pat nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikiamas ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Pareiškėjas savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino tik 2011 metų birželio mėnesį, o tai reiškia, jog pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o kartu ir, kaip subjektas, neatitiko Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Nustačius, jog pareiškėjas neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, o dėl to ir subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. teisės norma, reglamentuojanti praleisto termino atnaujinimo galimybę, pareiškėjo atžvilgiu apskritai negali būti taikoma, o šis terminas, pareiškėjo atžvilgiu, laikytinas naikinamuoju ir negali būti atnaujintas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į prašymą (b. l. 53–55) prašė prašymą atmesti.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. A8-1403/2006) yra konstatuota, jog sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001-12-31) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjui iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijus Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 76–82) prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, jog subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo sistema. Atkūrimo įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu ir nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų prielaidų egzistavimu. Pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas iki 2001 m. gruodžio 31 d. arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas tik įrodo juridinę reikšmę turintį faktą – asmens teisę į pilietybę, tačiau jos nesukuria bei nepanaikina. Teismas, be kita ko, nustatė, kad Kauno miesto savivaldybėje 2001 m. gruodžio 5 d. buvo gautas pareiškėjo užpildytas ir pasirašytas 2001 m. lapkričio 27 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į tėvo E. D. gyvenamąjį namą ir žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, o 2003 m. rugpjūčio 26 d. jis pateikė prašymą pridėti prie nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) atkūrimo bylos jo pareiškimą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, iš kurio matyti, jog jis, nesutikdamas su Migracijos departamento 2002 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 52, siekė, kad jam būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kauno miesto savivaldybėje 2005 m. sausio 24 d. buvo gauta Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. sausio 19 d. pažyma Nr. (29)9R-154 apie tai, kad ši tarnyba neturi duomenų apie pareiškėją. Administracijos direktorius 2011 m. sausio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriuo neatkūrė pareiškėjo nuosavybės teisių į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune. Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrius 2010 m. birželio 3 d. priėmė administracinį sprendimą Nr. 15/3-10 9P-1633 „Dėl J. E. (J. E.) Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjas yra Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs asmuo, bet jis nėra Lietuvos pilietis, nes yra Izraelio pilietis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 21 d. pažymėjimu Nr. 2R-146 konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį pareiškėjas yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės, ir šis pažymėjimas yra pagrindas gauti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas. Šio pažymėjimo pagrindas buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 2 d. pažymėjimas Nr. 3R-2/2011. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 m. vasario 24 d. pateikė išvadą Migracijos departamentui, jog pareiškėjui turi būti pripažintas nuo okupacijos nukentėjusiojo asmens-politinio kalinio teisinis statusas. Teismas akcentavo, kad 2011 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (15/3-11)8P-1699 Migracijos departamentas nusprendė, jog pareiškėjas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyvendinus jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę ir politinio kalinio, o Lietuvos Respublikos pasas jam buvo išduotas 2011 m. birželio 29 d. Nurodė, kad pareiškėjas į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 12 d.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A8-1403/2006), nurodė, jog Atkūrimo įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o kartu ir tapti tinkamu minėtų nuosavybės santykių subjektu, iki 2001 m. gruodžio 31 d. Be to, atsižvelgdamas į nurodytą administracinių teismų praktiką, padarė išvadą, jog pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo paskutinę redakciją, galiojusią 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas, siekdamas tapti tinkamu Atkūrimo įstatymo subjektu ir realizuoti savo subjektines teises į nuosavybės sugrąžinimą, privalėjo pateikti kompetentingai institucijai prašymą, išreiškiantį jo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir dėl tokio prašymo turėjo būti priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro sprendimas, kaip ir buvo numatyta Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento 2011 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (15/3-11)8P-1699 buvo pripažinta, kad pareiškėjas yra asmuo, turėjęs pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o Lietuvos Respublikos piliečio pasas jam buvo išduotas tik 2011 m. birželio 29 d. Konstatavo, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kartu ir, kaip subjektas, neatitiko Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Pažymėjo, kad pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Atkūrimo įstatymą požymis, dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos. Taigi, pareiškėjui nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, jo atžvilgiu negali būti atnaujinami terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, ir todėl pareiškėjo prašyme ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo dėl objektyvių priežasčių tapti Lietuvos piliečiu anksčiau, kad į Migracijos departamentą jis jau kreipėsi iki 2001 m. gruodžio 31 d., laikytinos teisiškai nereikšmingomis, nes Atkūrimo įstatymas nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo atstovo argumentus, kad pareiškėjas neturėjo duomenų, jog dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą jam reikia kreiptis į Tarnybą, nes įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo išaiškinta, jog jis turi kreiptis į Tarnybą, nagrinėjamoje situacijoje nėra reikšminga, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose ir nukrypti nuo jos nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime aprobuoti Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, procesiniai sprendimai bylose Nr. A8-1403/2006, A261-1592/2009, A438-293/2010, A444-2093/2010 ir kt.).
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–90), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą terminą dokumentams atkurti nuosavybės teises į D. E. ir S. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), susidedantį iš 796,6 kv. m žemės sklypo ir jame esančių pastatų, pateikti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nesutinka su teismo išvada, jog iki 2001 m. gruodžio 31 d. jis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgia į Pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-391 redakcija) 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir nurodo, jog jis, turėdamas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, 2001 metų rugsėjo mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Taigi, pareiškėjas sąlygas, būtinas Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, pradėjo vykdyti 2001 metų rugsėjo mėnesį – iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos. Tuo tarpu Migracijos departamentas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė repatriacijos sąvokos, o jo priimti sprendimai sudarė objektyvias kliūtis pateikti valstybės institucijoms Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą. Daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijo dėl Migracijos departamento kaltės. Ši klaida buvo ištaisyta tik 2011 m. birželio 14 d. priėmus sprendimą ir pripažinus, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teigia, jog turėtų būti vertinama, kad Lietuvos pilietybę de facto jis įgijo 2001 metais. Atitinkamai pareiškėjas turi subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į jo nurodytą nekilnojamąjį turtą.
2. Pažymi, jog terminą praleido dėl Migracijos departamento veiksmų. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2756/2011 nurodė, jog „tais atvejais, kai asmuo būdamas nustatyta tvarka pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir kai iki šios datos kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises nepateikia Lietuvos Respublikos piliečio paso ar kito jį atstojančio dokumento, jis subjektiškumo požymių, leidžiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nepraranda, o terminas pateikti pasui ar kitam jį atstojančiam dokumentui gali būti atnaujintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Pareiškėjas daro išvadą, kad terminą jis praleido dėl objektyvių priežasčių ir šis terminas turėtų būti atnaujintas, o analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje administracinių teismų praktikoje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94–95) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–99) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisių atkūrimui į jo tėvo ir dėdės turėtą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus, nurodo, jog terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl Migracijos departamento, pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai nepritaikiusio repatriacijos sąvokos, kaltės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos (pavyzdžiui, bylos Nr. A858-3389/2011, A63-2756/2011, A8-1403/2006), jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pavyzdžiui, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kita. Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems terminą atlikti minėtus veiksmus, šis terminas teismo sprendimu gali būti atnaujintas. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.
Administracinių teismų praktikoje pabrėžta, jog, sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (pavyzdžiui, byla Nr. A858-3389/2011). Kadangi Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o kartu ir tapti tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Iš bylos duomenų matyti, jog Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/3-11) 8P-1699, kuriuo pareiškėjas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, priimtas 2011 m. birželio 14 d. (b. l. 12), o Lietuvos Respublikos piliečio pasas pareiškėjui išduotas 2011 m. birželio 29 d. (b. l. 8). Šie ir kiti byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos neegzistavo visos būtinos prielaidos asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsirasti. Dėl tos priežasties, jog pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme įtvirtino termino pabaigos nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. iki nurodyto termino pabaigos pareiškėjo atžvilgiu neegzistavo viena iš Atkūrimo įstatymo nustatytų prielaidų, šiam terminui pasibaigus ir pareiškėjui tik po jo įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę (atsiradus būtinajai prielaidai), terminas pateikti dokumentus, kad būtų atkurtos teisės, kurios iki to laiko negalėjo būti atkurtos, negali būti atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, iki nurodyto termino pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, vadinasi, neegzistavo būtinoji prielaida, 10 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas pareiškėjo atžvilgiu laikytinas naikinamuoju ir negali būti atnaujinamas nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių – pripažintinų objektyviomis ar ne – jis buvo praleistas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjo prašymas netenkintas pagrįstai, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo J. E. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.