Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimo, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 str. 4 d. 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal ATPK 124¹ str. 7 d. 30 Lt bauda.

Nuobaudos subendrintos ATPK 33 str. 2 d. tvarka ir A. B. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. B. nubaustas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 26 d. 11 val. 05 min. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairavo automobilį ,,RENAULT MEGANE SCENIC“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (alkoholio matavimo prietaisu Lion Alcolmeter 500, Nr. 18895, patikros sertifikatas Nr. 1067600, paklaida ± 5 %, galioja iki 2012-10-10, nustatytas 2,08 promilės girtumas – vidutinis girtumo laipsnis), bei nepateikė vairuotojo pažymėjimo, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 ir 16 punktų reikalavimus.

Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį, jog liudytojas V. K. iš viso negirdėjo, ar jis (A. B.) ir B. įvykio metu kalbėjo, o teismo nutarime nurodyta priešingai – ne jo naudai. Taip pat pažymi, kad liudytoja G. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog ji ėjo į vasarinę virtuvę ir tuo metu matė stovintį prie prūdo jo automobilį, matė, kaip iš posūkio atvažiuoja policijos ekipažas, pravažiuoja jo automobilį, pėsčiųjų perėją ir sustoja netoli jos namų, net liudytoja pateikė nubraižytą įvykio schemą, todėl teismo teiginiai, jog įvykiais šalia savo namų liudytoja susidomėjo tik tuomet, kai pamatė policijos tarnybinį automobilį ir išgirdo triukšmą, yra nepagrįsti, nes ji matė visą įvykį nuo pradžių.

Apeliantas skunde pažymi, kad apklausiamas pareigūnas V. K. patvirtino, jog jie gal „šiek tiek stipriau“ buvo jį suėmę už rankų, jas laikydami jam už nugaros, todėl teismo argumentas, jog nėra duomenų apie prieš jį panaudotą prievartą, yra neteisingas.

Apibendrindamas savo skundo teiginius apeliantas nurodo, kad jo, liudytojų V. B. ir G. J. parodymai nesiskyrė, o liudytojų pareigūnų A. Š. ir V. K. parodymai skyrėsi. Vienas pareigūnų nurodė, kad neva tai girdėjo liudytojo V. B. pasakymą jam (apeliantui): „sakiau, kad nevažiuotum“, o kitas pareigūnas teigė, kad iš viso V. B. su juo (apeliantu), vienas nurodė, kad jokios fizinės prievartos jo atžvilgiu nebuvo, kitas – „gal šiek tiek stipriau paėmėm už rankų“, vienas minėjo, kad grasino neprisipažinus išvežti į komisariatą, kitas, kad iš viso nebuvo apie tai kalbėta. Be to, apeliantas nurodo, kad pareigūnai, duodami parodymus, minėjo, kad ,,...sustabdė automobilį“, nors kartu teigė, kad jo automobilio variklis buvo neužvestas, o tai reiškia, kad negalima sustabdyti nevažiuojančio automobilio.

Apeliantas taip pat skunde pažymi, kad vien dėl to, jog liudytojai V. B. ir G. J. yra jo pažįstami asmenys, netikėti jų vienodais ir nuosekliais parodymais yra neteisinga. Be to, nurodo, kad negalima teigti, jog pareigūnai nėra suinteresuoti bylos baigtimi, nes nei vienas pareigūnas nenorės pripažinti, jog administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė be pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimu A. B. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), ir pagal ATPK 124¹ str. 7 d. už tai, kad policijos pareigūnams nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Paminėtą pažeidimą dėl transporto priemonės vairavimo, būnant apsvaigus nuo alkoholio, apeliantas ginčija iš esmės ir skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kito jam inkriminuoto pažeidimo A. B. neginčija, nors skundu prašo panaikinti visą skundžiamą nutarimą.

Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ATPK 257 str.).

Teismas, išanalizavęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas išvadą dėl apelianto kaltės padarė tinkamai neįvertinęs faktinių įvykio aplinkybių.

Iš byloje surinktų, teismo posėdyje ištirtų ir skundžiamame nutarime išdėstytų įrodymų matyti, kad įvykio dieną du policijos pareigūnai – liudytojais apklausti A. Š. ir V. K. (32–35 b. l.), nuosekliai ir vienareikšmiškai tvirtino, jog įvykio dieną Pakruojo rajone, Linkuvos mieste pastebėjo priešais Taikos gatve atvažiuojantį mėlynos spalvos ,,Renault“ markės automobilį, kurio vairuotojas, pastebėjęs ta pačia gatve priešais atvažiuojantį jų tarnybinį automobilį, staiga sustojo. Policijos pareigūnams kilo įtarimas dėl tokio vairuotojo elgesio, todėl jie sustojo prie automobilio ,,Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame prie vairo sėdėjo akivaizdžiai neblaivus A. B.. Pasak A. Š. ir V. K., apeliantas suvokė savo neteisėto elgesio pobūdį – sakė ,,prisidirbau“, prašė neforminti įvykio, iš pradžių nesutiko tikrintis girtumą, tačiau nurodžius, kad neblaivumo patikrinimo vengimas traktuojamas, kaip sunkus girtumo laipsnis, A. B. alkoholio matuokliu patikrintas girtumą ir jam buvo konstatuotas vidutinis neblaivumo laipsnis (2,08 promilės; paklaida +/- 5 %). Tokius liudytojų A. Š. ir V. K. parodymus patvirtina objektyvios kilmės įrodymai – administracinio teisės pažeidimo protokolas, dar įvykio dieną V. K. surašytas tarnybinis pranešimas, asmens blaivumo testas, pranešimas A. B. dėl jo nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo (1–3; 5 b. l.), iš dalies paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymai ir jo poziciją aiškiai palaikantys teismo posėdyje apklausti liudytojai – V. B. ir G. J.. Taigi, pagal byloje surinktus duomenis, du policijos pareigūnai A. Š. ir V. K. matė, kad 2012 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonė ,,Renault Megane Scenic“ judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B., jis buvo rastas neblaivus sėdintis už automobilio vairo ir, pasak policijos pareigūnų, įvykio dieną neneigė, kad būdamas neblaivus vairavo automobilį, administracinio teisės pažeidimo protokole net užrašė savo paaiškinimą, savo parašu patvirtino dokumentą ir gavo laikiną transporto priemonės registracijos liudijimą. Visi paminėti įrodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti turinčiais tiesioginės kaltinančios reikšmės, priešingai nei A. B. keliamos versijos, administracinės teisenos pradžioje pripažįstant pažeidimą, o teisminio proceso metu, pasitelkus liudytojus V. B. ir G. J., neigiant jam (apeliantui) inkriminuojamą vairavimo faktą ir net metant niekuo nepagrįstus kaltinimus policijos pareigūnams A. Š. ir V. K. dėl fizinės prievartos naudojimo, grasinimų ir V. K. asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde A. B. kėlė versiją, kad policijos pareigūnai jam užlaužė rankas, grasino uždaryti į areštinę, todėl jis ir parašęs administracinio teisės pažeidimo protokole, kad vairavo automobilį išgėręs alaus. A. B. teiginių apie naudotą prievartą jo atžvilgiu nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys ir net liudytojai V. B. su G. J., į kurių parodymus itin apeliuoja administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai kategoriškai neigė naudoję bet kokią prievartą A. B. atžvilgiu, o vien to, kad pastarasis buvo įsodintas į tarnybinį automobilį administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui ir blaivumo testui atlikti, nėra pagrindo laikyti fizine ar psichine prievarta – tai normali pareigūnų taktika tokioje situacijoje. Apelianto teigimu, jis administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškinimą užrašė ne savo noru, o priverstas policijos pareigūnų. Liudytojai A. Š. ir V. K. parodė, kad A. B. paaiškinimo, užrašyto administracinio teisės pažeidimo protokole, nebuvo įmanoma įskaityti, ir tai akivaizdu iš paties dokumento (1 b. l.). Tik pats apeliantas teismo posėdyje ir savo skunde komentavo, kad protokole užrašė ,,vairavęs išgėręs alaus“, todėl teigimas, kad A. B. buvo priverstas parašyti tai, kas nesuprantama paties policijos pareigūnams, prasilenktų su elementaria logika. Maža to, liudytojai V. B. ir G. J. (35–37 b. l.) teigė matę A. B. sėdintį policijos tarnybiniame automobilyje, kurio durys buvo praviros, bendravę su apeliantu, tačiau apie pastarojo nusiskundimus policijos pareigūnų elgesiu neužsiminė, o kaip policijos pareigūnai sulaikė A. B. ir įsodino į policijos automobilį, liudytojai nematė, tačiau faktas, kad A. B. pabėgti nebandė, priešingai, policijos pareigūnų atžvilgiu buvo nusiteikęs pozityviai ir geranoriškai padėjo pastumti policijos tarnybinį automobilį, nes pastarasis įprastai neužsivedė.

Byloje nėra jokių duomenų apie kažkokį policijos pareigūnų suinteresuotumą patraukti A. B. administracinėn atsakomybėn už tai, ko jis nepadarė. Ir pats apeliantas teismo posėdyje dėl to jokių konkrečių duomenų nepateikė, o apeliaciniame skunde iškėlė versiją, kad jis, nenurodytomis aplinkybėmis, kažkada buvo įskundęs policijai liudytoją V. K., todėl pastarasis ,,gali turėti piktumą“. Tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais pareiškimais.

Apelianto keliama versija, kad jis tiesiog sėdėjo automobilyje prie ,,prūdo“ su išjungtu varikliu, niekur nevažiavo ir važiuoti neketino, ne tik prieštarauja įrodymams, kurie nekelia abejonių, bet ir yra nelogiški. Liudytojas V. B. teismo posėdyje tvirtino, kad jis kartu su A. B. parkelyje prie ,,prūdelio“ prieš įvykį gėrė degtinę. Pasak V. B., ,,prūdelis“ nuo jo namų yra apie 150 metrų atstumu, o policijos automobilis stovėjo arčiau – nuo jo namų apie 80 metrų atstumu. Liudytoja G. J. taip pat tvirtino, kad policijos automobilis, kuriame sėdėjo ir A. B., stovėjo prie pat įvažiavimo į jos sodybą, o A. B. automobilis stovėjo prie ,,prūdo“. Taigi, patikėjus apelianto versija, reiktų daryti išvadą, kad policijos pareigūnai, važiuodami (duomenys neskelbtini) gatve, sustojo prie G. J. sodybos. Po to, pėsčiomis grįžo atgal apie 70 metrų iki ,,prūdelio“, kur automobilyje prie vairo sėdėjo girtas A. B., pastarąjį ištempė iš automobilio, užlaužė rankas ir, nusivedę prie tarnybinio automobilio, įsodino į jį, nustatė girtumą ir liepė prisipažinti, kad vairavo būdamas neblaivus. Tokios išvados būtų aiškiai nelogiškos, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių taip manyti.

Teismo nuomone, abejotini yra apelianto į teismo posėdį pasikviestų liudytojų V. B. ir G. J. parodymai apie jų deklaruojamas labai tikslias įvykio aplinkybes. Minėti liudytojai, kaip ir pats apeliantas, teismo posėdyje tvirtino, kad A. B. su savo automobiliu, būdamas neblaivus, nepajudėjo iš vietos, t. y. automobilis stovėjo prie ,,prūdo“ lygiai toje vietoje, kurioje jį pastatė apeliantas prieš pradėdamas vartoti alkoholį. Nors, kaip minėta, liudytojų policijos pareigūnų parodymai ir pirminė apelianto pozicija byloja priešingai. Liudytojai V. B. ir G. J. teismo posėdyje pripažino, kad paliudyti teisme jų prašė A. B., su kuriuo yra seniai pažįstami. Liudytoja G. J. apie įvykį pasakojo skirtingai – iš pradžių teigdama, kad įvykiu susidomėjo, kai išgirdo triukšmą prie savo sodybos ir pamatė policijos automobilį, po to nurodė, kad nuosekliai sekė visą įvykių raidą, neva, matė, kad A. B. automobilis visą laiką stovėjo prie ,,prūdo“, matė, kaip policijos tarnybinis automobilis pravažiavo pro A. B. automobilį, per pėsčiųjų perėją ir sustojo prie jos namų. Tokie liudytojų V. B. ir G. J. parodymai negali būti laikomi A. B. teisinančiais įrodymais, nes dėl pirmiau minėtų argumentų kelia abejones. Iš policijos pareigūnų parodymų yra aišku, kad A. B. automobiliu pavažiavo nedidelį atstumą – maždaug apie 20 metrų (32 b. l.), todėl liudytojų V. B. ir G. J. tikinimai, kad A. B. automobilis stovėjo toje pačioje vietoje, gali būti nulemti tiek objektyvių, tiek subjektyvių faktorių.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pakanka pagrįsti A. B. kaltę padarius tiek ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, tiek ATPK 214¹ str. 7 d. numatytą pažeidimą, kurio apeliantas net neginčija. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo administracinio teisės pažeidimo bylą A. B. atžvilgiu nutraukti, kadangi jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nustatyti.

Aplinkybė, kad policijos pareigūnai A. B. nesustabdė, o pastarasis sustojo pats ir išjungė automobilio variklį, nagrinėjamu atveju nepaneigia jo kaltės, esant neblaiviam, vairavus transporto priemonę, kadangi automobilis ,,Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) judėjo Taikos gatve, būtent, dėl apelianto veiksmų – jam betarpiškai valdant transporto priemonę. Šis faktas yra nustatytas abejonių nekeliančiais liudytojų A. Š. ir V. K. parodymais, kitais surinktais įrodymais, alkoholio matuoklio parodymais ir iš dalies paties apelianto prisipažinimu administracinės teisenos pradžioje.

Kartu pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidėjui skyrė ATPK 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 7 d. sankcijose numatytas baudas, atimdamas teisę vairuoti transporto priemones mažesniam už maksimalų terminą, kas, teismo nuomone, yra proporcinga nuobauda A. B. asmens ir jo padarytų pažeidimų pavojingumui, atitinka viešąjį interesą ir administracinėms nuobaudoms keliamus tikslus.

Dėl to, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

A. B. skundo netenkinti ir Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio24 d. nutarimą palikti galioti.

Nutartis neskundžiama.