- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-05-19
- Bylos Nr.
- 1A-96-366/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- J. P.
- Advokatai
- Kristina Vezbergaitė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. gynėjos advokatės Kristinos Vezbergaitės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Bausmės pradžią skaičiuotina nuo nuosprendžio gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Priimtas Panevėžio teritorinės ligonių kasos atsisakymas nuo pareikšto ieškinio ir bylą šioje dalyje nutraukta.
Priteista iš J. P. 24,09 Eur proceso (pašto) išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. P. nuteistas už tai, kad 2024 m. spalio 16 d., apie 12 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), esančioje vaistinėje „(duomenys neskelbtini)“ prekybos salėje, žodinio konflikto su D. R. metu, tyčia rankomis suimdamas D. R. už pečių, tempdamas ir taip ją parversdamas ant grindų, tuo nukentėjusiajai D. R. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo J. P. advokatė gynėja Kristina Vezbergaitė apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą nutraukti.
2.1. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo motyvuotas, nuoseklus, apklausiant visus liudytojus, įvertinant ir ištiriant visus įrodymus, išvadas procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.
2.2. Teigiama, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad pati nukentėjusioji pavadino apeliantą „pienburniu“ taip išprovokuodama jį. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas turėjo tikslą ir motyvą sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Liudytojų parodymuose niekur nėra nurodyta, kad kaltinamasis savo vienais ar kitais veiksmai veikė į kelio sumušimą. Be to, nukentėjusioji pati susvyravo ir nugriuvo.
2.3. Anot apelianto, nebuvo sukeltos pasekmės, t. y. medicininė išvada tik patvirtina, jog objektyvių duomenų apie D. R. patirtus sužalojimus nenustatyta. Nors medicininė ekspertizė teigia, jog galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, tačiau pati nukentėjusioji nenurodė, kurioje vietoje sukeltas skausmas. Be to, (duomenys neskelbtini) ligoninės asmens ambulatorinio gydymo kortelės duomenyse yra nurodyta, kad nukentėjusioji turi dešinio kelio osteoartritą bei jai yra dešinio kelio 3-čia deformuojančios artrozės stadija. Nukentėjusioji posėdžio metu bei savo parodymuose teigė, jog susitrenkė stuburą, bet neužsiminė apie tai, kad galėjo patirtį kelio sužalojimą. Liudytoja E. M. teigė, jog nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros ir parkrito. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, jog kaltinamasis pastūmė nukentėjusiąją. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog vaizdo įrašuose nėra pateikta jokios informacijos, jog kaltinamasis būtų stūmęs ar trenkęs į žemę.
2.4. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką, jog tai padaryta tyčia bei veika baigta. Byloje nėra jokių duomenų, jog kaltinamasis turėjo tikslą ir motyvą sužaloti nukentėjusiąją. Tai, kad kaltinamasis tą dieną buvo suirzęs ir piktas bei pripažino, jog patraukė už palto.
2.5. Be to, mano, kad nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su papildomai įpareigojimais šiuo atveju yra per griežta. Teismų praktikoje tokiose bylose dažnai skiriamos švelnesnės bausmės, pvz., viešieji darbai ar trumpesnis laisvės apribojimo laikotarpis, jei kaltinamasis anksčiau nebuvo teistas, gailisi dėl savo veiksmų ir nekelia grėsmės visuomenei. Kadangi nėra duomenų, kad kaltinamasis sistemingai vykdo smurtinius veiksmus ar kelia pavojų aplinkiniams, švelnesnė bausmė, pvz., viešieji darbai, būtų labiau proporcinga ir užtikrintų reikiamą poveikį be perteklinio laisvės ribojimo.
3. Teismo posėdyje nuteistasis J. P. ir jo gynėja advokatė K. Vezbergaitė prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl J. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teisinius argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog J. P. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nepakankamai dėmesio individualizuotam byloje nustatytų aplinkybių vertinimui, įskaitant padarytos veikos pavojingumą. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla J. P. atžvilgiu nutrauktina BK 37 straipsnio pagrindu.
8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai tyčiniais veiksmais asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad J. P. 2024 m. spalio 16 d. apie 12.20 val., (duomenys neskelbtini), esančioje vaistinėje „(duomenys neskelbtini)“ prekybos salėje, žodinio konflikto su D. R. metu, tyčia rankomis suimdamas D. R. už pečių, tempdamas ir taip ją parversdamas ant grindų, nukentėjusiajai D. R. sukėlė fizinį skausmą.
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. P. pripažįsta, jog patraukė nukentėjusiąją už palto, tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes: 1) nukentėjusioji išprovokavo J. P.; 2) nėra jokių duomenų, kad J. P. turėjo tikslą ir motyvą sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai; 3) vaizdo įrašuose nėra pateikta jokios informacijos, jog J. P. būtų stūmęs ar trenkęs į žemę nukentėjusiąją. Apygardos teismas vertina šiuos byloje surinktus įrodymus: paties J. P. parodymai <... Nukentėjusiąją paėmė už palto abejomis rankomis ir patraukė, bet jos kūno nelietė. Nukentėjusioji pradėjo griūti. Ją dar palaikė, bet ji nugriuvo ...>; nukentėjusiosios parodymai, <... jautė kaip kaltinamasis jai uždėjo rankas ant abiejų pečių, juos spaudė ir ji parkrito. Nukritusi juto skausmą, nes susitrenkė stuburo gale...>; liudytojos E. M. parodymai <...Tada jis griebė ją už pečių ir truktelėjo atgal, nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros ir parkrito...>; vaizdo įrašu kuriame užfiksuotas įvykis; 2024 m. spalio 16 d. medicinos dokumentų išrašu/siuntimu, kuriame nurodyta diagnozė – kelio sumušimas; 2024 m. lapkričio 6 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog medicinos dokumentuose objektyvių duomenų apie D. R. patirtus sužalojimus nenustatyta. Iš paminėtų įrodymų akivaizdu, jog nukentėjusioji D. R. parkrito būtent dėl J. P. veiksmų. Vaizdo įrašę matyti kaip D. R. suklupo, kaip bandė pasikelti ir nesugebėjo to padaryti be pašalinių (vaistinės darbuotojų) pagalbos. Tiek pačios nuketėjusios paaiškinimas, tiek minėtas vaizdo įrašas neleidžia abejoti, kad nukentėjusioji galėjo jausti skausmą tiek parkrisdama ant grindų, tiek bandydama atsistoti. Bet kuriuo atveju jos patirtas skausmas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su J. P. veiksmais dėl kurių ji parkrito.
11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad veika buvo padaryta tyčia, tačiau neatskleidė tyčios formos (tiesioginė ar netiesioginė) ir jos turinio, t. y. neatskleidė kaltės esmės. Neatskleidus kaltės formos, nebuvo visapusiškai ir objektyviai įvertintas veikos pavojingumo laipsnis.
12. Iš D. R. ir J. P. parodymų matyti, kad konfliktas kilo dėl to kas pirmesnis turi būti eilėje prie kasos. Tokius parodymus parvirtina ir „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog J. P. atsistojus į eilę, po kurio laiko priėjusi D. R. atsistoja prieš jį. Po to jie kurį laiką kalbasi. Dar po kurio laiko J. P. abiem rankomis paima D. R. už liemenės pečių ir traukia ją atgal. D. R. dėl šio veiksmo suklumpa. Iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad J. P., supratęs, jog nukentėjusioji griūna, šiek tiek prilaiko ją laikydamas už rūbų ir paleidžia tik tuomet kai ji jau sėdi ant grindų. Iš vaizdo įraše užfiksuotų veiksmų galima daryti išvadą, jog J. P. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusiąją ar sukelti jai skausmą, t. y. jis neveikė tiesiogine tyčia. Tačiau įvertinus nukentėjusios amžių, jos fizinę ir sveikatos būklę (akivaizdus viršsvoris, apsunkintas judėjimas, šlubavimas), ką neabejotinai turėjo matyti J. P., jis galėjo ir privalėjo suprasti, jog už pečių traukiama nukentėjusioji gali pargriūti bei susižaloti ir nors tokių padarinių nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tai reiškia, jog jis veikė netiesiogine tyčia.
13. Aptarti įrodymai patvirtina, kad J. P. veika atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl pirmosios instancijos išvados dėl J. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką yra teisėtos ir pagrįstos. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.
14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016).
15. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti J. P. veiksmai negali būti pripažinti pateisinamais, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ar kaltinime nurodyti įvykio metu atlikti J. P. veiksmai ir jo paties asmenybė yra tokio pavojingo pobūdžio, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad J. P. veiksmai buvo gana spontaniški. Kontaktas tarp J. P. ir nukentėjusiosios buvo trumpalaikis ir neintensyvus. Atsižvelgtina ir į tai, jog šios veikos padarymui turėjo įtakos ir pačios nukentėjusiosios veiksmai. Tas faktas, kad šiuo atveju nukentėjusioji į vaistinę užėjo anksčiau nei nuteistasis, tačiau užtruko apžiūrinėdama ar rikdamasi prekes, nesuteikia jai pirmumo teisės prieiti prie kasininkės (vaistininkės) prieš kitus pirkėjus stovinčius eilėje. Nepaneigta ir ta aplinkybė, kad žodinio konflikto metu, nukentėjusioji pavartojo nuteistojo adresu žeminantį epitetą. Be to, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jokių pretenzijų nebeturi ir civilinio ieškinio nereiškė.
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą aptartų įrodymų bei aplinkybių, daro išvadą, kad J. P. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl J. P. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su padarytų nusikalstamos veikos pobūdžiu (J. P. veiksmai susiję su smurto panaudojimu, kuris sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai), taip pat įvertinus tai, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio nereiškė, tikslinga J. P. paskirti BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įvertinus J. P. turtinę padėtį (nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje) nustatytinas minimalus įmokos dydis numatytas BK 71 straipsnio 1 dalyje – 10 MGL (500 Eur), šią įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo (nuo šio nuosprendžio paskelbimo) dienos. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent ši baudžiamojo poveikio priemonė iš visų numatytųjų BK 67 straipsnio 2 dalyje ir galimų skirti atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, bus pati efektyviausia siekiant užtikrinti, kad J. P. ateityje laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
nuteistojo J. P. gynėjos advokatės Kristinos Vezbergaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. kovo 6 d. nuosprendį panaikinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, J. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti J. P. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL, tai yra 500 eurų (penkių šimtų eurų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.