Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo, veikiančio Panevėžio apygardos teismo vardu, Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui M. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų, su tuo susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Apeliacijos objektas – Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatant laikiną nepilnamečių vaikų A. T., A. T. ir A. T. gyvenamąją vietą su jų tėvu – atsakovu M. T., priteisiant laikiną išlaikymą iš ieškovės.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir jo aplinkybes, taip pat į tai, kad pateiktas įrodymas yra susiję su atskirojo skundo argumentais, sprendžia, jog naujo įrodymo prijungimas bylos nagrinėjimo neužvilkins ir nepažeis kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių (CPK 314 straipsnis).

16. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pateikti papildomi įrodymai buvo pateikti tik prieš pat teismo posėdį, apeliantei neturint galimybės su jais susipažinti ir atsakovui nenurodžius naujai pateikiamais įrodymais įrodinėtų aplinkybių, kurie papildomai patvirtintų ar paneigtų kitus jau byloje esančius įrodymus, 2024-12-12 atsakovo atstovės pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Bylos faktinės aplinkybės

Dėl vaikų nuomonės

20. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

22. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas apima ir tokių priemonių papildymą bei patikslinimą, kai pasikeičia faktinės bylos aplinkybės. Visais atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1205-196/2017).

28. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. iki pilnametystės amžiaus yra likę apie pusę metų, A. šiuo metu yra 14 metų (15 m. gruodžio mėnesį), A. – 12 metų. Atsižvelgiant į vaikų amžių, šalių paaiškinimus apie savo vaikus, pačių vaikų argumentus dėl gyvenamosios vietos, teismas neturi pagrindo abejoti vaikų gebėjimais reikšti savo nuomonę, jų nuomonės savarankiškumu. Visi šalių vaikai nurodė, kad tėvai leido jiems patiems nuspręsti, su kuriuo iš tėvų ir kur jie nori gyventi, kas patvirtina, kad nepaisant bylos nagrinėjimo metu išsakytos pozicijos, tėvai vaikų gebėjimais apsispręsti ir išsakyti savo nuomonę faktiškai pasitiki.

29. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai; šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius; vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

30. CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 konstatavo, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

31. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vaikai 2024-06-26, 2024-07-09, 2024-08-27 bendraudami su Tarnybos specialistais išreiškė norą gyventi Rietave su tėvu. Iš vaikų A., A., A.o nuomonės išklausymo aktų matyti, kad šalių nepilnamečiai vaikai nori gyventi su tėvu, su juo sutaria geriau nei su mama, pas tėvą jiems yra įprasta gyvenamoji ir socialinė aplinka.

32. Apeliantė teigia, kad vaikai buvo įtakoti tėvo, tačiau šalių vaikai yra 17 metų (A.), 15 metų (A.) ir 12 metų (A.), jie jau geba išreikšti savo nuomonę, vaikai pateikė išsamius paaiškinimus, aiškiai ir nedviprasmiškai Tarnybos specialistams nurodė, kad nori gyventi Rietave su tėvu. Apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kad vaikų apklausai tiesioginę įtaką būtų turėjęs atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Tarnybos specialistų atliktas nepilnamečių vaikų apklausas, nenustatė, kad vaikų nuomonė būtų įtakota atsakovo. Šalių nepilnamečiai vaikai visų apklausų metu savo nuomonę dėstė nuosekliai, pagal savo amžių vertindami faktinę šeimos situaciją bei tėvų elgesį. Duomenų, sudarančių pagrindą į vaikų nuomonę neatsižvelgti, byloje nėra pateikta. Pažymėtina ir tai, kad 2024-08-05 vykusio šeimos atvejo vadybos posėdžio metu apeliantė I. T. nurodė, kad neprieštarauja vaikų sprendimui, apeliantė savo nuomonės laikėsi ir 2024-08-07 pokalbio su Tarnybos specialiste metu (DOK-40634). Esant šioms aplinkybėms, atmestini apeliantės argumentai dėl to, kad skundžiama teismo nutartis priimta formaliai, vadovaujantis vaikų nuomone.

33. Apeliantė teigia, kad, kai ji nusprendė nutraukti santuoką su atsakovu ir persikelti į Panevėžį, vaikai apie tai buvo informuoti ir išreiškė norą gyventi su ieškove, Panevėžyje pradėjo lankyti mokyklą, adaptavosi prie miesto. Atsakovas nurodo, kad šalių vaikai neturi nieko bendro su nauja jų mamos gyvenamąja vieta – Panevėžiu. Atsakovo formuluojami prašymai užtikrina geriausius vaikų, A., A. ir A., gyvenamosios aplinkos, jų saugumo, lavinimosi, edukacijos, socialinius ir bendravimo poreikius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vaikai adaptuotis naujoje gyvenamojoje vietoje nespėjo, stabilių socialinių ryšių nesukūrė, turėdami galimybę, grįžo gyventi į šeimos namus Rietave. Nustatyta, kad ieškovė ir šalių nepilnamečiai vaikai Panevėžyje gyveno nuo 2024 m. kovo mėnesio iki mokslo metų pabaigos. Iš į bylą pateiktų Vaiko nuomonės išklausymo aktų nustatyta, kad A., A. ir A. T. specialistams nurodė, kad jie nepriprato gyventi Panevėžyje, jiems nepatiko mokykla, jie nerado draugų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad vaikams pavyko adaptuotis Panevėžyje.

34. Apeliantė teigia, kad vaikai po laiko praleidimo su atsakovu grįžta nešvarūs, jis nesirūpina vaikų higiena, dažnai vaikai grįžta pas ieškovę sirgdami, o atsakovas į pastabas nereaguoja.

35. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad ginčo šalims taikoma atvejo vadyba, įgaliotos institucijos specialistai tikrina, kaip atsakovui sekasi auginti vaikus, juos prižiūrėti. Tarnyba teikia į bylą išvadas, jog atsakovas susitvarko puikiai, pagrindo neigti tėvo gebėjimus ar abejoti jo elgesiu nėra. Byloje nėra duomenų dėl to, jog atsakovas negebėtų tinkamai pasirūpinti vaikais.

36. Iš Tarnybos pateiktų papildomų duomenų, Vaikų situacijos vertinimo anketų (DOK-43411) nustatyta, kad 2024-08-27 šalių sūnus A. paaiškino, jog tėtis juo ir kitais vaikais rūpinasi atsakingai, atsižvelgia atskirai į kiekvieno norus ir poreikius, puikiai gamina, rūpinasi namų tvarka, higiena. Šalių dukra A. teigė, kad gyvendami su tėčiu visi turi savo pareigas buityje, savarankiškai rūpinasi savo higiena, t. y. maudosi kiekvieną vakarą, tėtis aprūpina visomis higienos priemonėmis. Šalių sūnus A. paaiškino, kad prieš kelias savaites būnant pas tėtį jam buvo pradėjusi skaudėti galva, tėtis jam pasiūlė nueiti pamiegoti, pamiegojus, galvos skausmas praėjo, jis jautėsi gerai ir kitą dieną tėtis jį ir seserį nuvežė pas mamą į Panevėžį. Būnant pas mamą viskas buvo gerai, bet dar kitą dieną vėl pasijuto blogai, skaudėjo gerklę ir galvą, mama nuvežė pas daktarę ir skyrė vaistus, kuriuos geria būdamas pas tėtį. A. paaiškino, kad visi turi pasiskirstę namų darbus, vakarais, o kartais rytais, paeiliui visi eina išsimaudyti, tėčio pagalbos tam nereikia, jis savarankiškai moka išsimaudyti, išsiplauti plaukus, su žirklutėmis nusikerpa rankų ir kojų nagus, tėtis tik kartais primena, kad laikas maudytis arba patikrina nagus. Tėtis rūpinasi ir visų vaikų rūbais, juos liepia surinkti ir sudeda skalbti, rūpinasi maisto gaminimu.

37. Ieškovė pateikė į bylą duomenis iš esveikata.lt puslapio apie šalių sūnaus A. apsilankymą pas gydytoją 2024-08-08 ir taikytą gydymą.

38. Tai, kad šalių sūnus A. sirgo, neįrodo, kad atsakovas nesirūpina vaikais. Iš vaikų paaiškinimų matyti, jog jie jau patys geba pasirūpinti savo asmenine higiena, o atsakovas aprūpina juos higienos priemonėmis, primena apie tai, rūpinasi namų tvarka, maisto gaminimu, skalbiniais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. yra beveik suaugęs asmuo, A. ir A. – paaugliai, t. y. gana savarankiški asmenys, esant poreikiui galintys išsakyti nusiskundimus, kreiptis pagalbos. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs vaikų amžių bei vaikų paaiškinimus, atmeta, kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, jog atsakovas nesirūpina vaikų higiena, vaikai grįžta sirgdami.

39. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių laikotarpiu, atsakovui leidžiant laiką su keturiais nepilnamečiais vaikais jam buvo nustatytas 1,75 promilių girtumas. Apeliantė teigia, kad byloje esantys įrodymai – neištikimybės faktai, sunkus girtumo laipsnis, patvirtina, kad atsakovas netinkamas asmuo, su kuriuo galėtų būti nustatyta vaikų gyvenamoji vieta.

40. Atsakovas nurodo, kad jis alkoholio atsisakė. Be to, ieškovė nekėlė klausimų dėl visų šalių vaikų kelionės su jų tėčiu po užsienio valstybę, ieškovė nematė tame grėsmės. Vaikai su tėčiu po Švediją keliavo gan ilgai, po to laiką leido su tėčiu Rietave, atsakovas dalinosi su ieškove informacija, siuntė nuotraukas, nurodydavo vietas, kur yra su vaikais.

41. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2024-07-09 užfiksuotas atsakovo neblaivumo atvejis, vaikams esant jo priežiūroje, buvo vienkartinis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje daugiau nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas girtauja būdamas su vaikais ar jais nesirūpina, duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie atsakovo turimą priklausomybę, byloje taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovės argumentai, susiję su atsakovo amoraliu elgesiu, neištikimybe jai, nėra susiję su šalių nepilnamečiais vaikais ir atsakovo gebėjimais jais rūpintis, todėl sprendžiant klausimą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nėra pagrindo šių apeliantės argumentų vertinti ir plačiau dėl jų pasisakyti.

42. Apeliantė teigia, kad atsakovas nesuinteresuotas kalbėti apie dukros A. ateitį. Tačiau iš į bylą pateiktų duomenų (DOK-43582) matyti, kad šalių dukra A., atsakovo prašymu, buvo užregistruota psichologo konsultacijai 2024-09-04. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nesirūpina dukros ateitimi, apeliantė nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) įgyvendinti rekomendacijas dėl specialiųjų dukros ugdymosi poreikių nėra galimybių, juolab, kad iki apeliantei su vaikais išsikraustant gyventi į Panevėžį, šalių dukra A. mokėsi toje pačioje mokykloje.

43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad vaikų noras gyventi su atsakovu prieštarauja jų interesams ar tai yra nesuderinama su geriausiais vaikų interesais. Tokios pačios nuomonės laikosi ir išvadą teikianti institucija, kurios atstovė posėdyje palaikė išvadą, jog atsakovo prašymas pakeisti nepilnamečių A., A. ir A. T. gyvenamąją vietą, ją nustatant su tėčiu ir iš ieškovės priteisiant laikiną išlaikymą vaikams yra pagrįstas, bei papildomai nurodė, kad patys tėvai, bendraudami su vaikais leido vaikams pasirinkti, su kuriuo iš tėvų jie nori likti gyventi. Vaikai su mama Panevėžyje gyveno ir lankė mokyklą nuo 2024-03-01, adaptuotis Panevėžyje nespėjo, pasibaigus mokslo metams grįžo į Rietavą ir visą vasarą praleido ten. Atlikus buities sąlygų vertinimą nustatyta, kad tiek mama, tiek tėtis turi tinkamas vaikams gyventi sąlygas.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

44. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, jog atsakovo prašymas neatitinka CPK reikalavimų. Atsakovas byloje nereiškia savarankiškų reikalavimų, kurių užtikrinimui galėtų būti taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas nėra pareiškęs nei priešieškinio, nėra savo pozicijos suformulavęs atsiliepime į ieškinį. Todėl tai buvo pagrindas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

45. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui. Tačiau tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis neturi būti suabsoliutinama ir neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą.

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. <...> CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis c. b. 3K-3-71-687/2020).

47. Taigi pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečių vaikų teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaikų interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

48. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, vertino iš esmės pasikeitusią nepilnamečių vaikų situaciją skundžiamos nutarties priėmimo metu, – tai, kad vaikai gyveno su tėvu, kuris rūpinasi jų priežiūra, jų ugdymu, taip pat teismas atsižvelgė į vaikų išsakytą poziciją, įvertino šalių vaikų amžių, jų gebėjimą išsakyti savo nuomonę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad laikinos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu užtikrins esamos padėties stabilumą bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir atitiks nepilnamečių vaikų interesus, kartu bus užtikrintas teisinis apibrėžtumas bylos nagrinėjimo metu.

49. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas neskundė teismo 2024-06-13 nutarties, atsakovas sutiko su teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nesutikdamas su teismo priimta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir manydamas, kad vaikų laikina gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakovu, jis privalėjo priimtą nutartį skųsti atskiruoju skundu.

50. CPK numatyta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnis), taigi, atsakovas turėjo teisę skųsti, tačiau neturėjo pareigos ar prievolės teikti atskirąjį skundą dėl 2024-06-13 nutarties. Apeliantės argumentas, kad atsakovas privalėjo priimtą nutartį skųsti, atmestinas kaip nepagrįstas.

51. Apeliantė nurodo, kad CPK 148 straipsnis reglamentuoja vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita, tačiau nebuvo teisinio pagrindo taikyti šią CPK nuostatą, sprendžiant atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Atsakovas savo prašymu neprašė vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeisti kita, atsakovas prašė byloje taikyti tos pačios rūšies laikinąsias apsaugos priemones.

52. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pasikeitus faktinei situacijai, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, kadangi 2024-06-13 nutartis neužkerta kelio šalims, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.

53. Pažymėtina, kad, esant pritaikytoms konkrečioms laikinosioms priemonėms, pasikeitus aplinkybėms, neužkertamas kelias kreiptis dėl jų pakeitimo (CPK 148 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje iš esmės pasikeitė nepilnamečių vaikų situacija skundžiamos nutarties priėmimo metu, todėl atsirado teisinis pagrindas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė atskiruoju skundu nepaneigė, kad šiuo metu faktinė situacija šeimoje yra iš esmės pasikeitusi, todėl atsirado poreikis pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.

54. Apeliantė prašo, tenkinus atskirąjį skundą, atmesti prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, o laikino išlaikymo priteisimas yra tiesiogiai susijęs su laikinos gyvenamosios vietos nustatymu, nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo atmesti atsakovo reikalavimą dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo.

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė duomenų apie nesaugią aplinką atsakovo namuose, ar atsakovo netinkamą elgesį su vaikais, nenurodė kitų argumentų, kurie suteiktų pagrindo kitokioms nei pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Byloje nėra duomenų, kad šalių nepilnamečiams vaikams pas tėvą būtų nesaugu gyventi ir nebūtų užtikrinti vaikų poreikiai.

56. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei į byloje esančių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su tėvu, tinkamai apsaugo asmeninius neturtinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl naikinti skundžiamą nutartį, remiantis apeliantės nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos tinkamai taikė teisės normas, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovės I. T. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.