- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-105/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00019-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- D. J.
- Civilinis ieškovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo
D. J. nuteistas pagal BK 184 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Civiliniam ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. J. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą. Teismas nustatė, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
D. J., būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, 2008-07-23, tyrimo metu nenustatytą valandą, UAB „Hansa lizingas“ patalpose adresu: Geležinio Vilko 18A, Vilnius, sudarė su UAB „Hansa lizingas“ lizingo sutartį Nr. LT077120, pagal kurią UAB „Hansa lizingas“ 2008-07-23 turto priėmimo–perdavimo aktu patikėjo jam, tai yra perdavė statybinę įrangą: mobilų oro kompresorių M43, 20 m ilgio oro žarną, atskėlimo plaktuką AH201, metalo pjūklą GCO 14-1, optinį nivelyrą „Runner 20“ laikotarpiui iki 2013-07-30, tačiau jam nemokant išperkamosios nuomos, 2008-11-06 UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukus statybinės įrangos lizingo sutartį Nr. LT077120 bei įpareigojus D. J. 2008-11-06 pranešimu Nr. 01-30-3250 nedelsiant nutraukti turto eksploataciją, ne vėliau kaip iki 2008-11-13 perduoti lizinguojamą statybinę įrangą UAB „Hansa lizingas“ įgaliotam atstovui UAB „Baltijos realizacijos centras“, D. J., pažeisdamas statybinės įrangos lizingo sutarties Nr. LT077120 bendrųjų sąlygų 3.11., 5.2.1. 11.5. punktus, statybinės įrangos UAB „Hansa lizingas” negrąžino bei ją nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2008-11-06 iki 2010-03-29, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytiems asmenims ir taip dėl neatsargumo iššvaistė svetimą – UAB „Swedbank lizingas“ (iki 2009-03-17 - UAB „Hansa lizingas“) priklausantį turtą – statybinę įrangą (mobilų oro kompresorių M43, 20 m ilgio oro žarną, atskėlimo plaktuką AH201, metalo pjūklą GCO 14-1, optinį nivelyrą „Runner 20“), kurios vertė – 26 350 Lt.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas pagrįstai pripažino įrodytu, kad D. J. iššvaistė svetimą turtą, tačiau konstatavęs, kad nusikaltimas padarytas laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d., nesutiko su kaltinime nurodytu iššvaistyto svetimo turto vertės nustatymo būdu bei faktine šio turto verte ir D. J. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 184 str. 2 d. į BK 184 str. 1 d. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad baudžiamasis įstatymas nepateikia išaiškinimo, kokiu būdu turi būti nustatoma turto, kuris nuomojamas pagal išperkamosios nuomos sutartį, vertė, ar reali turto vertė atitinka neišpirkto pagal lizingo sutartį turto vertę. UAB „V.” paskutinę įmoką sumokėjo 2008-10-14. Po to statybinė įranga ir toliau buvo naudojama statybos-griovimo darbams, taigi buvo dėvima, jos vertė negalėjo išlikti nepakitusi. UAB „Swedbank lizingas” į teisėsaugos institucijas dėl negrąžinamos statybinės įrangos kreipėsi tik 2010-03-29. Kaltinime D. J. nurodyta nusikalstamos veikos pabaiga - taip pat 2010-03-29, o tai sudaro apie pusantrų metų nuo paskutinės įmokos sumokėjimo. D. J., liudytojų A. Č., S. Gasiūno parodymais negalima nustatyti tikslaus visos statybinės įrangos praradimo laiko.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22d. nutarimo Nr. 8 su pakeitimais ir papildymais „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 16 p. tik nurodyta, kad nustatant turto vertę, atsižvelgiama į MGL, nustatytą nusikaltimo padarymo metu. To paties nutarimo 20 punkte akcentuota, jog kaltininkui padarius materialinę žalą nusikalstamais veiksmais, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio, o negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami. Nors tiesiogiai ir neteigiama, kad nustatant nusikaltimo dalyko pagal BK 184 str. dydį būtina vadovautis faktine turto verte, kuri gali skirtis nuo sandoryje nurodytos turto vertės, tačiau akivaizdu, jog lizingo bendrovė, kaip pelno siekianti organizacija, dalį įmokų, kurias sumoka klientas, šiuo atveju - UAB „V.“, panaudoja ne tik turto išpirkimo įmokoms, bet ir palūkanoms, todėl nustatant turto vertę nusikaltimo padarymo metu negalima besąlygiškai remtis neišpirko turto verte, nustatyta prieš pakankamai ilgą laiko tarpą, kurio metu turtas buvo naudojamas, o jo vertė, be abejonės, mažėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo manymu, pagal analogiją galima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose”, kuris apibendrino teismų praktiką dėl kitų nusikaltimų, esančių tame pačiame BK skyriuje kaip ir BK 184 str. Minėto nutarimo 6 punkte teigiama, kad pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą.
Teismui pateikta kilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 50A0-1103-0054, kurioje UAB korporacijos „Matininkai” turto vertintojai, turintys tai veiklai reikalingus leidimus, atliko statybinės įrangos, kurios išvaistymu kaltinamas D. J., rinkos vertės 2010-03-01 nustatymą vadovaudamiesi lyginamosios vertės (kainų analogų) metodu, t. y. palyginus analogiškų objektų aktinių sandorių kainas, nes vertinamo turto natūroje nėra. Teismas neturi pagrindo kritiškai įvertinti šios ataskaitos, nes įvertinimas atliktas vadovaujantis norminiais turto vertinimo aktais, išvada dėl turto reikiamai motyvuota. Šioje ataskaitoje konstatuota, kad mobilaus oro kompresoriaus M43, dviejų atskėlimo plaktukų AH201, metalo pjūklo GCO 14-1, optinio nivelyro „Runner 20” (komplekte su liniuote ir stovu) rinkos vertė vertinimo dieną (2010-03-01) yra 26 000 Lt. Tačiau teismas pastebi, kad liko neįvertinta 20 m oro žarnos rinkos vertė. Šios žarnos kaina įsigijimo metu, t. y. 2007 metais, buvo 544 Lt. Atsižvelgus į minimoje ataskaitoje vertinamam turtui naudotus kriterijus, kuriais įvertinta kita statybinė įranga, teismas sprendžia, kad oro žarnos rinkos vertė 2010-03-01, apskaičiavus ją pagal kitai statybinei įrangai taikytus nusidėvėjimo koeficientus, yra 350 Lt. Taigi bendra kaltinime nurodytos statybinės įrangos rinkos vertė nustatoma 26 350 Lt.
Tokie teismo argumentai dėl turto vertės nustatymo yra ydingi ir klaidingi bei neatitinkantys faktinių aplinkybių, kurias pats teismas pripažino kaip įrodytas. Ikiteisminis tyrimas D. J. atžvilgiu buvo pradėtas gavus 2010-03-29 UAB „Hansa lizingas” pareiškimą dėl turto iššvaistymo, o pareiškime iššvaistyto turto vertė nurodyta 37 159,15 Lt. Santykiai tarp UAB „Hansa lizingas” ir UAB „V.” direktoriaus D. J. atsirado lizingo sutarties Nr. LT077120 pagrindu. Tai buvo dvišalis susitarimas dėl lizinguojamos statybinės įrangos vertės, kuri buvo aptarta minėta sutartimi, ir kurios vertė mažėjo proporcingai sumokėtoms UAB „V.” mėnesinėmis įmokomis. UAB „Swedbank lizingas” (iki 2009-03-17 UAB „Hansa lizingas”) atstovas nurodė, kad statybinės įrangos likutinė, t. y. neišpirkta vertė - 36 846,77 Lt. Ši suma apskaičiuota iš pradinės vertės, kuri sutarties sudarymo metu buvo 38 461,18 Lt, atėmus 1614,28 Lt išpirkimo įmokas. Šioje sutartyje taip pat aptarta likutinė neišpirkto turto vertė, kuri prilyginama nesumokėtoms įmokoms (neskaitant maržos, procentų ir sutarties sudarymo išlaidų). Toks turto vertės skaičiavimas pagal sutartį, atmetus palūkanas ir uždirbtus procentus iš sandorio, ne tik neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 turiniui, bet yra pagrindinis būdas apskaičiuoti turto vertę. 2008-11-06 UAB „Swedbank lizingas” nutraukė lizingo sutartį ir įpareigojo bendrovę „V.” nedelsiant nutraukti turto eksploataciją ir ne vėliau kaip iki 2008-11-13 perduoti lizinguojamą statybinę įrangą UAB „Swedbank lizingas” įgaliotam atstovui UAB „Baltijos realizacijos centras”. D. J. negrąžinus bendrovės turto nurodytai dienai, buvo paskaičiuota turto vertė.
Teismas, nesutikdamas su rašytiniais įrodymais ir turto vertės nustatymu esant dvišalei sutarčiai bei su teisminio nagrinėjimo metu civilinio ieškovo atstovo D. J. patikslinimu, kad statybinės įrangos likutinė, t. y. neišpirkta, vertė - 36 846,77 Lt (ši suma apskaičiuota iš pradinės vertės, kuri sutarties sudarymo metu buvo 38 461,18 Lt, atėmus 1614,28 Lt išpirkimo įmokas ir gautas palūkanas, tai padaryta remiantis buhalteriniais dokumentais), perkvalifikavo D. J. veiką iš LR BK 184 str. 2 d. į 184 str. l d. Perkvalifikuodamas D. J. veiką iš LR BK 184 str. 2 d. į 184 str. l d., teismas rėmėsi UAB korporacijos „Matininkai” turto vertintojų ataskaita. Ataskaitoje Nr. 50A0-1103-0054 UAB korporacijos „Matininkai” turto vertintojai gynybos ir kaltinamojo prašymu atliko statybinės įrangos, kurios išvaistymu kaltinamas D. J., rinkos vertės 2010-03-01 nustatymą, vadovaudamiesi lyginamosios vertės (kainų analogų) metodu, t. y. palyginus analogiškų objektų aktinių sandorių kainas, nes vertinamo turto natūroje nėra. Įvertinimas atliktas vadovaujantis norminiais turto vertinimo aktais, išvada dėl turto reikiamai motyvuota. Šioje ataskaitoje konstatuota, kad mobilaus oro kompresoriaus M43, dviejų atskėlimo plaktukų AH201, metalo pjūklo GCO 14-1, optinio nivelyro „Runner 20” (komplekte su liniuote ir stovu) rinkos vertė vertinimo dieną (2010-03-01) yra 26 000 Lt.
Taigi teismui buvo pateiktos dvi lizinguojamo turto vertės, kurios yra prieštaringos. Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl yra skirtingos turto vertės, atkreiptinas dėmesys, kad to paties turto vertė nustatyta skirtingu laiku. Lizingo sutartis nuo pradžios (turto perdavimo) iki nutraukimo, buvo vykdoma tik 3 mėnesius ir 20 dienų. Civilinis ieškovas konstatavo, kad turto vertė sutarties nutraukimo dieną (grąžinti turtą buvo privaloma iki 2008-11-13) yra 36 846,77 Lt, o UAB korporacijos „Matininkai”, kad 2010-03-01 dienai turto vertė - 26 000 Lt. Nesuprantama, kodėl turto vertintojai, gynyba, o vėliau ir teismas nuosprendyje pasirinko būtent 2010-03-01 datą. Pagal pateiktą kaltinimą ir teismo nustatytas faktines aplinkybes nusikaltimo padarymo laikotarpis yra nuo 2008-11-06 iki 2010-03-29. Esant šioms aplinkybėms vertintojų nurodyta 2010-03-01 data nesiejama su jokiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teismo sprendimui negali būti reikšmingas turto vertės nustatymas tai dienai. Pagal kaltinimą ir teismo nustatytas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, šis nusikaltimas yra trunkamasis ir nukentėjusiajam žala yra padaroma jau nuo nusikaltimo pradžios (2008-11-06), tai yra negrąžinant turto. Kam ir kada jis neteisėtai perdavė turtą, nenustatyta. Nusikaltimas, numatytas LR BK 184 str., priskiriamas LR Baudžiamojo kodekso XXVIII skyriui „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams”, tai yra, nusikaltimai padaromi pažeidus teises ar interesus į nuosavybę. Esant šiems pagrindams ir motyvams, nusikaltimu padaryta žala turi būti skaičiuojama nuo nusikaltimo pradžios, konkrečiu atveju nuo 2008-11-06. Jeigu trunkamajame nusikaltime žala būtų skaičiuojama nuo nusikaltimo padarymo pabaigos, tai iškreiptų egzistuojančią sampratą apie nuosavybę ir įstatymiškai įteisintų svetimo turto pasisavinimą ar išvaistymą bei disponavimą šiuo turtu ar jo nusidėvėjimą nusikaltimo padarymo metu. Prašo nuosprendį pakeisti, D. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 184 str. 2 d. ir paskirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atlikti paskiriant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Teismo posėdyje prokurorė prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo gynėjas prokuroro apeliacinį skundą prašo atmesti. Po pertraukos į teismo posėdį neatvykęs nuteistasis D. J. baigiamuosiuose pasisakymuose nedalyvavo ir prašymų nepareiškė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Iš bylos matosi, kad nors D. J. kaltu neprisipažino, nuteistasis, jo gynėjas, taip pat ir civilinio ieškovo atstovas apkaltinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde neginčija nei teismo nustatytos D. J. kaltės formos ir rūšies, nei jokių kitų pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka tik su teismo nustatyta išvaistyto svetimo turto verte ir dėl to prašo nuosprendį pakeisti bei perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką iš BK 184 str. 1 d. į BK 184 str. 2 d.
BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vadovaujantis šiomis nuostatomis teisėjų kolegija šioje byloje netikrina paties teismo sprendimo pripažinti D. J. kaltu padarius svetimo turto išvaistymą, taip pat teismo nustatytų kitų pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybių (laiko, vietos, būdo ir kt.), o nagrinėja tik prokuroro apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl išvaistyto turto vertės nustatymo, nulėmusio D. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimą bei baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Aprašant padarytą nusikalstamą veiką byloje surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad D. J. „...nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpyje nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytiems asmenims ir taip tyčia iššvaistė svetimą – UAB „Swedbank lizingas“ (iki 2009-03-17 - UAB „Hansa lizingas“) priklausantį didelės vertės turtą – statybinę įrangą (mobilų oro kompresorių M43, 20 m ilgio oro žarną, atskėlimo plaktuką AH201, metalo pjūklą GCO 14-1, optinį nivelyrą „Runner 20“), kurios vertė – 37 159,15 Lt. Taip jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d.“. Tuo tarpu apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas nustatė, kad D. J. „...nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpyje nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytiems asmenims ir taip dėl neatsargumo iššvaistė svetimą – UAB „Swedbank lizingas“ (iki 2009-03-17 - UAB „Hansa lizingas“) priklausantį turtą – statybinę įrangą (mobilų oro kompresorių M43, 20 m ilgio oro žarną, atskėlimo plaktuką AH201, metalo pjūklą GCO 14-1, optinį nivelyrą „Runner 20“), kurios vertė – 26 350 Lt.
Iš nuosprendžio matosi, kad pakeisdamas D. J. kaltinimą, teismas pirmiausia nustatė kitą kaltinamojo kaltės formą, t. y. padarė išvadą, kad D. J. svetimą turtą išvaistė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Taip pat nustatė mažesnę iššvaistyto turto vertę (26350 Lt), o kadangi ši vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos (BK 190 str.), D. J. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 184 str. 2 d. į BK 184 str. 1 d.
Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal UAB „Swedbank lizingas“ 2010 m. kovo 29 d. pranešimą apie tai, kad UAB „V.“, 2008 m. lapkričio 6 d. su ja nutraukus lizingo sutartį, negrąžino ir iššvaistė UAB „Swedbank lizingas“ priklausantį turtą – statybos įrangą, kurios vertė 37159,15 Lt.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išvaistyto turto vertę sumažino ir ją nustatė remdamasis ne UAB „Swedbank lizingas“ pateiktais duomenimis, o teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo pateikta ir prie bylos pridėta korporacijos „Matininkai” kilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 50A0-1103-0054, pagal kurią kaltinime nurodytos statybinės įrangos (mobilaus oro kompresoriaus M43, atskėlimo plaktukų AH 201 (2 vnt.), metalo pjūklo GCO 14-1, optinio nivelyro „Runner 20“ (komplekte su liniuote ir stovu) rinkos vertė 2010 m. kovo 1 d. buvo 26000 Lt. Kadangi šioje ataskaitoje ir joje esančioje turto vertės nustatymo pažymoje liko nenustatyta dar ir kaltinime nurodyta 20 m. ilgio oro žarna, pats teismas jos vertę nustatė pagal tuos pačius „Ataskaitoje“ naudotus vertinimo kriterijus ir nustatė, kad bendra išvaistyto svetimo turto (statybinės įrangos) vertė buvo 26350 Lt.
Sprendimą nustatyti tokią iššvaistyto turto vertę teismas motyvavo keletu priežasčių. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma apie tai, kad UAB „Swedbank lizingas“ tyrimo metu pateikė kelias pažymas, kuriose iššvaistyto turto vertė nurodoma ne tokia, kokia buvo nurodyta pranešime, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat atsižvelgta į tai, kad UAB „V.“ su „Swedbank lizingas“ buvo sudariusi išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis ne tik dėl kaltinime nurodytos statybinės įrangos, bet ir dėl kito turto –transporto priemonių, pastatų ir kt. Nustatyta, kad UAB „V.“ lizingo bendrovei įmokas mokėjo ne konkrečiomis sumomis už konkretų išperkamą objektą, t. y. tos įmokos nebuvo išskaidytos, o mokamos už visą išperkamosios nuomos būdu gautą turtą. Lizingo bendrovė savo nuožiūra išskaidydavo gautą pinigų sumą pagal atskirus išperkamosios nuomos būdu perduotus daiktus ir tokiu būdu apskaičiuodavo kiekvieno neišpirkto daikto vertę. Nuosprendyje nurodyta ir apie tai, kad UAB „V.“ paskutinę įmoką lizingo bendrovei sumokėjo 2008 m. spalio 14 d., tačiau po to statybinė įranga ir toliau buvo naudojama statybos-griovimo darbams, taigi ta įranga ir toliau buvo dėvima, o UAB „Swedbank lizingas“ į teisėsaugos organus dėl negrąžinamos statybinės įrangos kreipėsi tik 2010 m. kovo 29 d., t. y. tik praėjus apie pusantrų metų po paskutinio lizingo įmokos sumokėjimo. Nuosprendyje pažymėta, kad tikslaus statybinės įrangos pasisavinimo laiko nepavyko nustatyti, prieš pakankamai ilgą laiko tarpą nustatyta neišpirkto turto verte remtis negalima, nes tas turtas toliau buvo naudojamas ir jo vertė mažėjo. Teismo nuomone, akivaizdu ir tai, kad lizingo bendrovė, kaip pelno siekianti organizacija, dalį įmokų, kurias sumoka klientas, panaudoja ne tik turto išpirkimo įmokoms, bet ir palūkanoms. Nuosprendyje teismas nurodė, kad baudžiamasis įstatymas nepateikia išaiškinimo, kokiu būdu turi būti nustatoma turto, kuris nuomojamas pagal išperkamosios nuomos sutartį, vertė ir ar reali turto vertė atitinka neišpirkto pagal lizingo sutartį turto vertę.
Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 8, kuriame išaiškinta tik apie tai, kad nustatant turto vertę, atsižvelgiama į MGL, nustatytą nusikaltimo padarymo metu, taip pat apie tai, kad kaltininkui padarius materialinę žalą nusikalstamais veiksmais, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio, o negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami. Teismas pagal analogiją rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimais apie tai, kad pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą.
Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad teismo argumentai dėl išvaistyto turto vertės nustatymo yra ydingi ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Skunde nurodoma apie tai, kad santykiai tarp UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „V.“ direktoriaus D. J. atsirado lizingo sutarties Nr. LT 077120 pagrindu. Lizinguojamos statybinės įrangos vertė buvo aptarta sudaryta sutartimi ir ji mažėjo proporcingai sumokėtoms UAB „V.“ įmokoms. Tikroji išvaistyto turto vertė – 36846,77 Lt buvo apskaičiuota iš pradinės vertės, kuri sutarties sudarymo metu buvo 38461,18 Lt, atėmus 1614.28 Lt išpirkimo įmokas ir gautas palūkanas, apie tai teismui paaiškino civilinio ieškovo atstovas D. J.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis skirtingas lizinguojamo turto vertės (nustatytos civilinio ieškovo ir UAB korporacijos „Matininkai“) skiriasi todėl, kad turto vertė nustatyta skirtingu laiku. Apeliantas skunde nurodo, kad yra nesuprantama, kodėl gynyba, turto vertintojai, o po to ir teismas nuosprendyje pasirinko išvaistyto turto vertę, kuri nustatyta 2010 m. kovo 1 d., nes nusikaltimo padarymo laikotarpis nustatytas nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d. Taigi 2010 m. kovo 1 d. su nusikalstamos veikos aplinkybėmis nesusijusi. Apeliaciniame teisme prokuroras nurodo ir apie tai, kad D. J. padarytas nusikaltimas buvo trunkamasis ir žala buvo padaryta nuo nusikaltimo pradžios, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 6 d., kai nuteistasis negrąžino turto.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą apie tai, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai pagrįsti tik iš dalies, tuo tarpu jau aptartos teismo išvados irgi tik iš dalies atitinka bylos aplinkybes, kai kurie teismo motyvai dėl išvaistyto turo vertės nustatymo yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nustatydamas D. J. išvaistyto svetimo turto (statybinės įrangos) vertę pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis jau paminėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų išaiškinimais (šiuose nutarimuose apie turto vertės nustatymą tokiu atveju kaip šioje byloje ir neišaiškinta), o turėjo vadovautis jau galiojančia teismų praktika ir jau priimtomis kasacinėmis nutartimis analogiškose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-374/2009, kurioje J. M. už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą nuteistas pagal BK 183 str. 2 d., buvo pažymėta, kad nusikaltimas buvo padarytas vieno iš civilinių teisinių santykių dalyvio, o nusikaltimo dalykas buvo automobilis, kurio kaina nustatyta šalių sutartimi. Taigi turto vertintojų nustatyta automobilio rinkos vertė šio civilinio teisinio santykio dalyviams yra nesusijusi su nusikaltimo dalyku ir negali būti pagrindas nustatant pasisavinto turto vertę. Teismas pripažino, kad nuteistasis J. M. iš pradžių valdė jam patikėtą daiktą teisėtai – išperkamosios nuomos sutarties pagrindu. Šios sutarties sudedamoji dalis yra mokėjimų grafikas-sąskaita, kurioje nurodytos periodinės įmokos automobilio vertės dengimui ir likutinė automobilio vertė. Kasacinėje nutartyje pažymėta, kad sutarties šalims automobilio vertė tolygi nesumokėtoms įmokoms. Po sutarties nutraukimo negrąžindamas automobilio, nuteistasis užvaldė tokios vertės svetimą turtą, kokia buvo to turto likutinė vertė po sumokėtų periodinių įmokų.
Būtent tokia teismine praktika teismas turėjo vadovautis ir šioje byloje nustatant D. J. išvaistyto turto vertę. Teismas rėmėsi UAB korporacijos „Matininkai“ turto įvertinimo ataskaita. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog yra neaišku, kodėl statybinės įrangos vertė šioje ataskaitoje buvo nustatyta pagal 2010 m. kovo 1 d. buvusią tokios pačios įrangos kainų analogus. Tai paaiškinama tik tuo, kad nurodyta turto įvertinimo ataskaita buvo atlikta ne ikiteisminio tyrimo ir ne teismo, o paties kaltinamojo D. J. užsakymu, t. y. būtent pats D. J. pageidavo, kad statybinės įrangos vertė būtų nustatyta pagal nurodytu laiku galiojančias analogiškų daiktų kainas. Tačiau prokuroro skunde pagrįstai nurodoma apie tai, kad iššvaistyto turto vertė turėjo būti nustatoma ne pagal 2010 m. kovo 1 d., turto rinkos vertę, o pagal tai, kokia to turto vertė buvo lizingo sutarties nutraukimo metu. Šioje byloje nustatyta, kad tarp UAB „V.“ ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. liepos 23 d. buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. LT 007120, pagal kurią lizingo bendrovė turto priėmimo-perdavimo aktu perdavė ir patikėjo statybinę įrangą UAB „V.“, vadovaujamai D. J., o UAB „V.“ įsipareigojo mokėti lizingo bendrovei įmokas, kurios buvo nustatytos kartu su lizingo sutartimi šalių patvirtintu įmoku grafiku. UAB „V.“ laiku nemokat piniginių įmokų, 2008 m. lapkričio 6 d. UAB „Swedbank lizingas“ statybinės įrangos lizingo sutartį vienašališkai nutraukė. Todėl apskaičiuojant pagal lizingo sutartį neišpirkto turto vertę, teismas turėjo vadovautis ne turto rinkos kaina ir ne pašalinių turto vertintojų pažymomis, o, kaip jau buvo nurodyta kasacinėje nutartyje Nr. 2K-374/2009, turėjo vadovautis tokia statybinės įrangos verte, kokia buvo to turto likutinė vertė po sumokėtų piniginių įmokų.
Nepaisant to, kas jau buvo išdėstyta, pirmosios instancijos teismas vis dėlto pagrįstai suabejojo kaltinime nurodyta išvaistyto turto verte. Tačiau ši turto vertė abejonių kelia ne todėl, kad po lizingo sutarties nutraukimo technika ir toliau buvo naudojama, dėvėjosi, o dėl kitų priežasčių.
Jau buvo nurodyta, kad kai turto kaina yra nustatyta civilinių santykių (šiuo atveju lizingo sutarties) dalyvių (šalių) susitarimu, nustatyti kitokią turto vertę pagal rinkos kainas ir pan. nėra pagrindo. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad pagal UAB „Swedbank lizingas“ pateiktas lizingo sutartis ir kitus dokumentus tiksliai nustatyti D. J. patikėto turto (statybinės įrangos) vertės faktiškai nėra galimybės. Ir skundžiame nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad UAB „V.“ su ta pačia UAB „Swedbank lizingas“ (UAB „Hansa lizingas“) buvo sudaręs ne tik statybinės įrangos, bet ir kito turto lizingo sutartis, UAB „V.“ įmokas mokėjo bendrai už visą jiems patikėtą turtą, o tas įmokas paskirstydavo pati lizingo bendrovė.
Pagal BK 190 str. kaltininkui patikėtas ir jo žinioje buvęs išvaistytas svetimas turtas yra didelės vertė, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad D. J. išvaistyto turto vertė buvo 37159,15 Lt. Ši suma tik nežymiai viršija 250 MGL dydžio (32500 Lt) sumą, todėl pripažįstant nurodytą turto išvaistymo nusikaltimo kvalifikuojantį požymį ir nustatinėjant iššvaistyto turto vertę, tam turėjo būti skirtas ypatingas dėmesys. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta apie tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi D. J. patikėto turto verte, nustatyta tik 2010 m. kovo 1 d., be to, nepagrįstai to turto vertę nustatė pagal tuo metu buvusias rinkos kainas. Tačiau daryti išvadą, kad D. J. iššvaistyto turto neviršijo 250 MGL dydžio sumos, kolegijos nuomone, yra pagrindas dėl keleto kitų priežasčių.
Jau buvo nurodyta, kad 37159,15 Lt iššvaistyto turto vertė buvo nurodyta UAB „Swedbank lizingas“ pranešime, dėl kurio šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ta pati turto vertė yra nurodyta ir prokuroro surašytame kaltinamajame akte, nors dar ikiteisminio tyrimo metu pats civilinis ieškovas nurodė mažesnę turto vertę. 2010 m. gegužės 5 d. pažymoje UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad tą dieną likusi neišpirkto turto (statybinės įrangos) vertė yra 36 846,77 Lt. 2010 m. gegužės 19 d. pažymoje nurodyta, kad nutraukiant lizingo sutartį neišmokėta turto vertė sudarė 36 911,30 Lt. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tas pats civilinis ieškovas pateikė teismui ir pažymą, kurioje nurodė, kad 2010 m. kovo 29 d. negrąžintos statybinės įrangos vertė sudarė 36265,95 Lt, t. y. turto vertė nurodyta dar mažesnė ir dar artimesnė 250 MGL dydžio sumai (2 t., 35 b. l.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors tikroji lizingo sutarties dalyko vertė nustatoma tos sutarties šalių susitarimu, šioje byloje esančioje 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutartyje UAB „V.“ perduotos statybinės įrangos vertė iš viso nenurodyta. Iš bylos matosi, kad ši lizingo sutartis nebuvo pirminė. Iš prie bylos pridėtų dokumentų matosi, kad 2007 m. spalio 8 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią tą pačią naują statybinę įrangą UAB „Hansa lizingas“ iš UAB „Kausta Guder“ pirko už 55434,04 Lt. Pirmoji lizingo sutartis NR. LT 061663 dėl tos pačios statybinės įrangos tarp UAB „V.“ ir UAB „Swedbank lizingas“sudaryta 2007 m. spalio 8 d., tos pačios dienos turto priėmimo-perdavimo aktu statybinė įranga buvo perduota UAB „V.“. Tačiau tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „V.“ buvo sudarytos ir kitos lizingo sutartys, pagal kurias UAB „V.“ buvo perduotas kitas turtas, kurio vertė buvo ženkliai didesnė – keletas automobilių, nekilnojamasis turtas ir kt. 2008 m. kovo 26 d. UAB „Swedbank lizingas“ dėl viso turto sudarytas lizingo sutartis su UAB „V.“ vienašališkai nutraukė, o 2008 m. liepos 23 d. tarp tų pačių šalių dėl to paties anksčiau lizinguoto turto sudaryta nauja lizingo sutartis Nr. LT 077120, kurią 2008 m. lapkričio 6 d. UAB „Swedbank lizingas“ vėl vienašališkai nutraukė. 2008 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 01-30-3250 UAB „Swedbank lizingas“ pranešė UAB „V.“, kad vienašališkai nutraukiama lizingo sutartis Nr. LT 077120 ne tik dėl kaltinime nurodytos statybinės įrangos, bet ir dėl keleto automobilių bei kito turto, taip pat nutraukiamos ir kitos lizingo sutartys Nr. LT 077125, LT 077274, LT 077278 ir LT 077536 dėl automobilio ir įvairaus nekilnojamojo turto.
Kaip jau buvo nurodyta, viena iš priežasčių, dėl kurių teismas rėmėsi ne pirmajame UAB „Swedbank“ lizingas“ pranešime, bet ir vėlesnėse pažymose nurodyta išvaistyto turto verte, o rėmėsi teisminio nagrinėjimo metu pateikta korporacijos „Matininkai“ atlikta kilnojamojo turto įvertinimo ataskaita, buvo tai, kad UAB „V.“ sutarties įmokas lizingo bendrovei mokėjo ne konkrečiomis sumomis už konkretų išperkamą turtą, t. y. įmokos nebuvo išskaidytos už kiekvieną individualų daiktą. Lizingo bendrovė savo nuožiūra išskaidydavo gautą pinigų sumą pagal atskirus išperkamosios nuomos būdu perduotus daiktus ir tokiu būdu apskaičiuodavo kiekvieno neišpirkto daikto vertę.
Kad lizingo bendrovė įmokas išskaidydavo savo nuožiūra ir kad kaltinime nurodytos statybinės įrangos neišpirkto turto vertė galėjo būti mažesnė ir nesiekti 250 MGL dydžio sumos, patvirtina ir kai kurie kiti bylos duomenys. Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroro prašymu iš UAB „Swedbank lizingas“ dar kartą buvo paprašyta atsakyti, kaip buvo dalijamos D. J. lizingo įmokos pagal kiekvieną lizinguojamą objektą, kaip konkrečiai buvo apskaičiuojamas lizingo mokesčio dydis už statybinę įrangą ir kokia buvo pagal lizingo sutartį Nr. LT 077120 likusi neišpirktos statybinės įrangos vertė 2010 m. kovo 29 d., t. y. kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpio pabaigoje. UAB „Swedbank lizingas“ atsakė, kad prašoma informacija yra pridedamoje dar 2012 m. vasario 20 d. pažymoje Nr. SL-SR-1382 dėl UAB „V.“ įsipareigojimų pagal sutartį LT 077120. Iš šios pažymos (2 t., 35 b. l.) matosi, kad UAB „V.“ pagal sutartį LT 077120 lizingavosi turto, kurio vertė buvo net 822116,61 Lt, tuo tarpu statybinė įranga sudarė tik nedidelę viso to turto dalį ir jos vertė buvo 38461,21 Lt. Pažymoje nurodyta, kad lizingo įmokos pagal grafiką Nr. LT 077120 buvo dalinamos proporcingai kiekvienam turtui. Po turto atsiėmimo turto vertės buvo išdalintos proporcingai likusiai neapmokėtai turto vertei pagal sutartį LT 077120. Pažymoje taip pat nurodyta, kad 2010 m. kovo 29 d. neapmokėta statybinės įrangos vertė buvo paskaičiuota proporcingai viso turto pagal sutartį LT 077120 neapmokėtai vertei ir sudarė 36265,95 Lt.
Iš to, kas buvo nurodyta pateiktoje pažymoje, matosi, kad UAB „Swedbank lizingas“ konkrečių duomenų apie tai, kaip buvo dalijamos lizingo įmokos, taip ir nepateikė, tuo tarpu šioje pažymoje nustatyta statybinės įrangos likutinė neišpirkta vertė nurodyta kitokia, dar mažesnė ir dar artimesnė 250 MGL dydžio sumai. Nors pažymoje formaliai paminėta, apie tai, kad įmokos buvo dalijamos proporcingai kiekvienam lizinguojamam turtui, tai faktiškai paneigia teisme apklausto pačios UAB „Swedbank lizingas“ atstovo D. J. parodymai. Teisme apklaustas liudytoju jis parodė, kad kadangi buvo lizinguojama daug turto, D. J. mokėdavo įmokas pagal vieną sąskaitą. Kaip vykdavo tie paskaičiavimai nustatant atskiro turto neišpirktą vertę, jis pasakyti negali.
Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog po 2010 m. kovo 29 d. pranešimo apie nusikalstamą veiką butų buvę mokamos kokios nors lizingo įmokos, tačiau atkreipiamas dėmesys į jau paminėtas civilinio ieškovo pateiktas pažymas apie mažesnę likusią neišpirktą statybinės įrangos vertę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad prieš D. J. dėl jo veiklos UAB „V.“ buvo pradėti ir kiti ikiteisminiai tyrimai, o duomenys surinkti kitose bylose, tik dar kartą patvirtina tas pačias abejones dėl tikrosios šioje byloje kaltinime nurodytos statybinės įrangos likusios neišmokėtos vertės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO gauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 29 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-535/2011. Šioje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu D. J.buvo nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. Jis buvo nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V.“ direktoriumi, neturėdamas lizingo bendrovės UAB „Swedbank lizingas“ raštiško leidimo ir nutylėdamas, kad turtas priklauso lizingo bendrovei, pardavė ŽŪB „Pipiriai“ UAB Swedbank lizingas“ priklausančius automobilį „SCANIA CR19“ bei priekabą „STAS A27/FKAA“ ir taip apgaule UAB „V.“ naudai įgijo svetimą ŽŪB „Pipiriai“ priklausantį didelės vertės turtą – 131 192, 59 Lt. Panevėžio apygardos teismas 2011 balandžio 29 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, D. J. pagal BK 182 str. 2 d. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau nurodyta nutartimi dėl Panevėžio apygardos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio paduotą prokuroro kasacinį skundą atmetė. Kasacinėje nutartyje, be kitų argumentų, nurodyta apie tai, kad UAB „V.“, gavusi iš ŽŪB „Pipiriai‘ įmoką už perleistą automobilį, per dvi dienas –spalio 21 d. ir spalio 22 d. pervedė į UAB „Swedbank lizingas“ atitinkamai 42 500 Lt ir 47 564 Lt, o iki 2008 m. lapkričio 28 d. pagal lizingo sutartis lizingo bendrovei pervedė iš viso 158 662,74 Lt. Kasacinėje nutartyje taip pat nurodyta, jog tai, kad lizingo bendrovė pervestus pinigus iš UAB „V.“ įskaitė kaip įmoką ne už šį, o už kitus UAB „V.“ įsipareigojimus, negali būti inkriminuota išteisintajam kaip sukčiavimo nusikaltimas, nes tai buvo padaryta nepriklausomai nuo jo valios.
Kad statybinės įrangos likusi neišpirkta vertė galėjo būti mažesnė, leidžia pagrįstai manyti ir kiti duomenys. Visose sutartyse ir kituose dokumentuose nurodoma apie UAB „V.“ lizingo sutartimi perduotą „statybinę įrangą“, tačiau šią įrangą sudarė keletas įrangos priemonių, irgi turėjusių atskirą vertę. Bylos dokumentai patvirtina, kad UAB „Kausta Guder“ lizingo bendrovei UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. spalio mėn. pardavė statybinės įrangos komplektą, kurio bendra vertė buvo 55434,04 Lt. Daugiausia iš visos naujos įrangos tuomet kainavo kompresorius M 43DE, kurio vertė buvo 37 700 Lt Tačiau į parduotos įrangos komplektą įėjo ir dvi 20 m. ilgio žarnos su antgaliais, kurių bendra vertė 544 Lt, du pneumatinių plaktukų AH 20 su kaltais komplektai, kurių vertė 6370 Lt, stac. staklės GCO 14-1, kurių vertė 1186 Lt bei optinis nivelyras ir liniuotė bei stovas, kurių vertė 1178 Lt. Ir kaltinamajam akte, ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodoma apie tai, kad D. J. iššvaistytą turtą – statybinę įrangą - sudarė mobilus oro kompresorius, viena oro žarna, vienas atskėlimo plaktukas, metalo pjūklas, optinis nivelyras. Tai reiškia, kad D. J. buvo kaltinamas ir nuteistas už mažesnio kiekio statybinės įrangos iššvaistymą (ne dviejų, o vienos oro žarnos ir vieno atskėlimo plaktuko). Atitinkamai tai dar labiau sumažina ir neišpirktos įrangos likutinę vertę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu tikslai taip ir nepavyko nustatyti konkrečių svetimo turto išvaistymo aplinkybių, o tai irgi turi svarbios reikšmės nustatant išvaistyto turto vertę ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pats nuteistasis D. J. apkaltinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė, viso proceso metu taip pat ir teisme jis kaltu neprisipažino. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad D. J. svetimą turtą iššvaistė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad D. J. svetimą turtą dėl neatsargumo iššvaistė nenustatytomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje pardavęs statybinę įrangą nenustatytiems asmenims.
Jau buvo nurodyta, kad šios nuosprendžio dalies prokuroras apeliaciniame skunde irgi neginčija, o nesutinka tik su teismo nustatyta išvaistyto turto verte. Prokuroro skunde irgi nurodoma, kad pagal pateiktą kaltinimą ir teismo nustatytas faktines aplinkybes nusikaltimo padarymo laikotarpis yra nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d. Skunde nurodoma, kad šis nusikaltimas yra trunkamasis ir juo žala padaroma jau nuo nusikaltimo pradžios, t. y. negrąžinant turto nuo 2008 m. lapkričio 6 d. Teisėjų kolegijos nuomone, šie prokuroro skundo argumentai yra nepagrįsti ir neatitinkantys nustatytų bylos aplinkybių. Pirmiausia pažymėtina, kad svetimo turto išvaistymas baigtu nusikaltimu laikomas nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Todėl skunde D. J. padaryto nusikaltimo laikas aiškiai nepagrįstai siejamas būtent su tuo laiku, kai nutraukus lizingo sutartis UAB „V.“ atsirado pareiga grąžinti turtą lizingo bendrovei. Laikas, kuriuo nustatoma likusi neišpirkta turto vertė, o tuo pačiu ir civilinio ieškinio dydis, irgi negali būti tapatinami su laiku, kada yra baigtas nusikaltimas, t. y. turto išvaistymas. Trunkama nusikalstama veika yra tokia veika, kai asmuo neteisėtą veiką daro visą tam tikrą laikotarpį, kol jos nenutraukia pats kaltininkas arba kol ta veika nenutrūksta dėl kitų priežasčių. Tačiau šioje byloje trunkama laikyti D. J. nusikalstamą veiką nėra jokio pagrindo. Tai, kad kaltinime buvo nurodytas laikotarpis nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 29 d., nereiškia, kad D. J. nusikalstama veika truko visą šį laiką, o reiškia tik tai, kad nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nenustatė tikslaus turto (statybinės įrangos) perleidimo tretiesiems asmenims laiko. Tai reiškia, kad D. J. jam patikėtą turtą kaltinime nurodytiems „nenustatytiems“ asmenims galėjo perduoti bet kurią nurodyto laikotarpio dieną.O tai, kad tikslus nusikaltimo padarymo laikas taip ir nebuvo nustatytas, laikytina pirmiausia ikiteisminio tyrimo šioje byloje trūkumu.
Kolegijos nuomone, tai, kad išnaudojus visas galimybes, byloje taip ir nepavyko nustatyti tikslesnių kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių, taip pat ir svetimo turto perdavimo tretiesiems asmenims aplinkybių, irgi turi reikšmės sprendžiant D. J. veikos kvalifikavimo klausimą. Iš bylos matosi, kad apklausiant patį D. J., taip pat liudytojus faktiškai buvo aiškinamasi apie aplinkybes, susijusias su mobilaus oro kompresoriaus, prie jo buvusios oro žarnos, iš dalies ir atskėlimo plaktuko buvimo vietos ir galimo jų perleidimo kitiems asmenims. Tačiau liko iš viso nenustatytos kokios nors konkretesnės ir kitos statybinės įrangos, t. y. metalo pjūklo ir optinio nivelyro išvaistymo, t. t. perdavimo nenustatytiems asmenims aplinkybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad visa kaltinime išvardinta statybinė įranga buvo perduota tiems patiems nenustatytiems asmenims ir kad tai buvo padaryta tuo pačiu laiku. Šios bylos aplinkybės ne tik paneigia prokuroro skundo argumentus apie tariamai trunkamą D. J. nusikalstamą veiką, bet ir nepaneigia galimybės, kad kaltinime nurodytą statybinę įrangą sudarantys atskiri įrankiai ir prietaisai nenustatytiems asmenims buvo perduoti skirtingomis aplinkybėmis ir kiekvienas iš šių turto perdavimų galėjo būti padaryti kaip atskiros pavienės nusikalstamos veikos. Tokiu atveju šių veikų kvalifikavimas priklausytų nuo atskiro iššvaistyto turto vertės.
Dėl to, kas šioje nutartyje jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir jį tenkinti pagrindo nėra. Kolegija dar kartą pažymi, kad, nesant paduoto atitinkamo apeliacinio skundo, D. J. kaltės pagal BK 184 str. 1 d. klausimas nenagrinėjamas. Tačiau šioje nutartyje aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad D. J. išvaistyto svetimo turto vertė, išnaudojus visas galimybes, tiksliai nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo paneigta galimybė, kad šio turto vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos. Abejonės, kurių, išnaudojus visas galimybes, pašalinti nepavyko, turi būti aiškinamos nuteistojo naudai, todėl perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką iš BK 184 str. 1 d. į BK 184 str. 2 d. nėra pagrindo.
Iš prokuroro apeliacinio skundo matosi, kad griežtesnę, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausmę D. J. prašoma skirti tik pagal BK 184 str. 2 d., tuo tarpu pagal BK 184 str. 1 d. nuteistajam paskirta bausmė neginčijama. Iš nuosprendžio matosi, kad paskirdamas nuteistajam bausmę teismas BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. D. J. anksčiau nebuvo teistas, be to, teismas nustatė, kad BK 184 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką jis padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Todėl jam paskirta sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per švelnia ir šią bausmę griežtinti taip pat nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.