- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-17
- Bylos Nr.
- 2K-374/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Viktoras Aidukas, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- J. M.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 14 d. nuosprendžiu J. M. dėl visų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 186 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Dėl šios nuosprendžio ir nutarties dalies kasacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. M. nuteistas už tai, kad, būdamas J. M. įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas, o nuo 2002 m. rugsėjo 12 d. UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „VB Lizingas“ turtą, t. y. 2002 m. gegužės 7 d. Vilniuje (duomenys neskelbtini) ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu pagal 2002 m. balandžio 24 d. ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. 2002-041109 su UAB „VB Lizingas“ automobiliui „Seat Leon Singo 1,9 TDI 2002“ įsigyti, ją patvirtinęs savo parašu bei antspaudu, įmokėjęs pradinį įnašą – 6 355,93 Lt, nuo 2002 m. gegužės 25 d. iki 2002 m. rugpjūčio 25 d. įmokėjęs privalomas įmokas – 1 654,58 Lt, 1 639,15 Lt ir 1 623,44 Lt, žinodamas, kad pagal sutarties Nr. 2002-041109 18 punktą „VB Lizingas“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, klientui ilgiau kaip per 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos nesumokėjus bet kokių mokėjimų, bei iki 2003 kovo 23 d. gavęs 2002 m. gruodžio 10 d. UAB „VB Lizingas“ pranešimą dėl sutarčių nutraukimo, nevisiškai atsiskaitęs su UAB „VB Lizingas“, 34 790,15 Lt vertės automobilio „Seat Leon Singo 1,9 TDI 2002“ UAB „VB Lizingas“ negrąžino, taip jį pasisavindamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nustatė tokias patikslintas faktines bylos aplinkybes:
J. M., būdamas J. M. įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas, o nuo 2002 m. rugsėjo 12 d. UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą „UAB VB Lizingas“ turtą, t. y. 2002 m. gegužės 7 d. Saltoniškių g. 12, Vilniuje, ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu pagal 2002 m. balandžio 24 d. ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. 2002-041109 su UAB „VB Lizingas“ automobiliui „Seat Leon Signo 1,9 2002“ įsigyti, ją patvirtinęs savo parašu bei antspaudu, įmokėjęs pradinį įnašą – 6 355,93 Lt, nuo 2002 m. gegužės 25 d. iki 2002 m. rugpjūčio 25 d. įmokėjęs privalomas įmokas – 1 654,58 Lt, 1 639,15 Lt ir 1 623,44 Lt, žinodamas, kad pagal sutarties Nr. 2002-041109 18 punktą „VB Lizingas“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, klientui ilgiau kaip per 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos nesumokėjus bet kokių mokėjimų, bei UAB „VB Lizingas“ 2002 m. gruodžio 18 d. nutraukus minėtą sutartį ir pareikalavus grąžinti automobilį, nuo 2002 m. gruodžio 23 d. privalėdamas jį grąžinti, jo sąmoningai negrąžino ir taip pasisavino 34 790,15 Lt vertės svetimą turtą.
Kasaciniu skundu J. M. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartį – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 183 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad J. M. kasacinis skundas identiškas jo apeliaciniam skundui, tik kasacinis skundas papildytas nauja dalimi „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties“.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra esminių prieštaravimų ir BPK normų neatitikimų. J. M. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiu, kad jis, pertvarkydamas savo individualią įmonę (duomenys neskelbtini) į UAB (duomenys neskelbtini), iš anksto siekė išvengti asmeninės atsakomybės, nes, pasak teismo, praėjus trejiems metams po individualios įmonės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę, uždarosios akcinės bendrovės akcininkas trejus metus atsako asmeniniu turtu už pertvarkytos bendrovės prievoles. Nuteistasis pabrėžia, kad teismas be pagrindo jo individualios įmonės pertvarkymą į uždarają akcinę bendrovę įvardija kaip tiesioginės tyčios elementą.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra šiek tiek mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį ir nėra per griežta. J. M. pažymi, kad BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas maksimalus bausmės dydis – laisvės atėmimas iki dešimties metų, todėl, pasak kasatoriaus, šiek tiek mažesnė už bausmės vidurkį bausmė turėtų būti laisvės atėmimas iki penkerių metų, o ne penkeriems metams.
J. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neteisingai pritaikė kvalifikuojančio požymio – didelė vertė – nustatymo metodiką. Kasatorius pažymi, kad turto vertė nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1999 m. gegužės 25 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr. VIII-1202 6 straipsniu, kuriame nurodyti turto vertės nustatymo principai. Pagal pateiktą Turto vertinimo ataskaitą buvo nustatyta automobilio vertė – 40 000 Lt. J. M. teigimu, iš šios vertės būtina atimti pinigus, sumokėtus už automobilį, ir šia suma sumažinti automobilio vertę. Nuteistojo manymu, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytais turto vertės nustatymo principais, sumokėti už turtą pinigai sumažina jo vertę.
Atsiliepimu į J. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad J. M. kasacinis skundas iš esmės atkartoja jo apeliacinį skundą, kurį 2009 m. balandžio 17 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo ir į skundo motyvus išsamiai atsakė.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad, J. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties subjektyviųjų požymių. Atsiliepime pažymima, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia šį skundo teiginį. J. M. įmokas pagal automobilio „Seat Leon Singo 1,9 TDI“ lizingo sutartį mokėjo iki 2002 m. liepos 25 d., jo individuali įmonė (duomenys neskelbtini) 2002 m. rugsėjo 12 d. buvo reorganizuota į UAB (duomenys neskelbtini). 2002 m. rugsėjo 12 d. įmonės turtą sudarė 9 400 Lt vertės automobilis. Atsižvelgiant į J. M. turėtų įsipareigojimų dydį, šio turto nebūtų užtekę įsipareigojimams padengti ir jam būtų tekę trejus metus po įmonės reorganizavimo už turimas prievoles atsakyti savo turtu. Tai suvokdamas J. M. 2002 m. lapkričio 15 d. išvyko į užsienį, tikėdamasis pasislėpti nuo kreditorių ir išvengti turtinės atsakomybės už turėtas turtines prievoles. Kai kuriuose savo parodymuose to neneigė ir pats kasatorius. Vengimą atsiskaityti už savo įsipareigojimus patvirtina ir jo elektroninis susirašinėjimas su UAB „VB Lizingas": žinodamas visą informaciją kaip gali atsiskaityti už minėtą automobilį, pinigų UAB „VB Lizingas" nepervedė, automobilio negrąžino. Visos šios nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad kasatorius žinojo, jog neteisėtai naudodamasis ir disponuodamas UAB „VB Lizingas" priklausančiu automobiliu Ispanijoje yra jį pasisavinęs, ir to norėjo. Šioje skundo dalyje kasatorius prieštarauja pats sau: tai jis mano, kad yra išteisintinas dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnyje, ir nuosprendis yra naikintinas, tai skundo galutiniame reikalavime prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasatorius klysta, manydamas, jog teismai neteisingai nustatė automobilio „Seat Leon Singo 1,9 TDI“ vertę ir nepagrįstai jo padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes automobilio vertė yra ne 34 790,15 Lt, o 30 087,66 Lt. Prokuroras pabrėžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas motyvuotai yra atsakęs į šį apeliaciniame skunde nurodytą argumentą. Teismas konstatavo, kad padaryta žala yra atribotina nuo pasisavinto turto vertės, t. y. sumokėta 14 487,56 Lt už automobilį įmokos suma mažina tik padarytos žalos dydį, bet nemažina automobilio pasisavinimo dieną nustatytos vertės - 34 790,15 Lt .
Prokuroro teigimu, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl paskirtos bausmės dydžio. Bausmės dydis nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teigdamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės suklydo, kad paskirtoji penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra truputį mažesnė, nei BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas sankcijos vidurkis, kasatorius, pasak prokuroro, neatkreipia dėmesio, kad pagal BK 50 straipsnio 2 dalį minimali laisvės atėmimo bausmė yra trys mėnesiai, todėl šiuo atveju bausmės vidurkis yra truputį didesnis nei penkeri metai. Panevėžio apygardos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmei reikšmingas aplinkybes: padarytas sunkus nusikaltimas, J. M. apibūdinamas teigiamai, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. BPK 54 straipsnio reikalavimų teismas nepažeidė, paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius kasaciniame skunde pažodžiui perrašė savo apeliacinį skundą, papildomai pridėdamas atskirą skundo dalį, pavadintą „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties“, kurioje pateikti argumentai dėl, jo nuomone, neteisingų motyvų, patvirtinančių jo tiesioginę tyčią pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, neteisingai nustatyto įstatyme numatytos bausmės vidurkio ir neteisingai nustatytos pasisavinto turto vertės, lėmusios jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Kasatorius, skirtingai nuo apeliacinio skundo, kuriuo prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, prašo perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 183 straipsnio 1 dalį. Kasacinio skundo dalyje dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties šio teismo išvados dėl kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, nuteistajam patikėto svetimo turto pasisavinimo objektyviųjų požymių buvimo nebeginčijamos. Taigi atskiros kasacinio skundo dalys yra prieštaringos, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 381 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja tik tuos kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados, išskyrus kasatoriaus tvirtinimą, kad teismas be pagrindo jo individualios įmonės pertvarkymą į uždarąją akcinę bendrovę įvardija kaip tiesioginės tyčios elementą. Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Neginčijant veiksmų kvalifikavimo kaip kaltininkui patikėto svetimo turto pasisavinimo, kartu ir tiesioginės tyčios, šis argumentas yra nesusijęs su bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
Nuteistojo J. M. įmonė (duomenys neskelbtini) ir UAB „VB Lizingas“ 2002 m. balandžio 24 d. sudarė lizingo (finansinės nuomos) sutartį, pagal kurią lizingo davėjas UAB „VB Lizingas“ įsipareigojo įgyti nuosavybės teise iš UAB „Žvaigždžių vartai“ automobilį „Seat Leon Signo“, kurio kaina 50 000 Lt, ir perduoti jį lizingo gavėjui J. M. įmonei (duomenys neskelbtini) valdyti ir naudoti už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, automobilis pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. 2002 m. gegužės 7 d. automobilis buvo perduotas naudotis lizingo gavėjui sutarties sąlygomis.
Teismai nustatė, kad nuteistasis J. M. šį automobilį pasisavino 2002 m. gruodžio 23 d., kai per tris darbo dienas negrąžino automobilio savininkui UAB „VB Lizingas“, kuris, remdamasis sutarties sąlygomis, dėl periodinių įmokų nesumokėjimo 2002 m. gruodžio 18 d. nutraukė sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pasisavinto turto vertės, kuri nustatyta 34 790,15 Lt, iš automobilio pirkimo kainos atimant sumokėtas įmokas. Pasak apeliacinės instancijos teismo, pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, sutapatindamas pasisavinto turto vertę su lizingo bendrovei padarytos žalos dydžiu. Šis teismas vadovavosi apelianto nuteistojo J. M. pateikta nepriklausomų vertintojų ataskaita, kuria veikos padarymo metu automobilio rinkos vertė nustatyta 40 000 Lt, bet nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad iš šios sumos turėtų būti išskaičiuotos sumokėtos įmokos. Nesant atitinkamo skundo, pirmosios instancijos nuosprendis paliktas nepakeistas.
Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl pasisavinto turto vertės nustatymo sutikti negalima.
Kolegija pažymi, kad nusikaltimas padarytas vieno iš civilinių teisinių santykių dalyvio, o nusikaltimo dalykas yra automobilis, kurio kaina nustatyta šalių sutartimi. Taigi turto vertintojų nustatyta automobilio rinkos vertė šio civilinio teisinio santykio dalyviams yra nesusijusi su nusikaltimo dalyku ir negali būti pagrindas nustatant pasisavinto turto vertę. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis J. M. iš pradžių valdė jam patikėtą daiktą teisėtai – išperkamosios nuomos sutarties pagrindu. Šios sutarties sudedamoji dalis yra mokėjimų grafikas-sąskaita, kurioje nurodytos periodinės įmokos automobilio vertės dengimui ir likutinė automobilio vertė. Sutarties šalims automobilio vertė tolygi nesumokėtoms įmokoms. Po sutarties nutraukimo negrąžindamas automobilio, nuteistasis užvaldė tokios vertės svetimą turtą, kokia buvo to turto likutinė vertė po sumokėtų periodinių įmokų.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl pasisavinto turto vertės nustatymo preziumuoja, kad nuteistojo J. M. veika būtų kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir tuo atveju, jeigu automobilio pasisavinimo metu būtų likusi nesumokėta neviršijanti 250 MGL dydžio suma. Faktiškai ši suma, o tuo pačiu ir automobilio likutinė vertė, yra didesnė, tolygi pirmosios instancijos teismo nustatytai sumai, todėl kolegija, pripažindama apeliacinės instancijos teismo argumentus nepagrįstais ir atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepakeistas, šiuo pagrindu nekeičia ir apeliacinės instancijos teismo nutarties.
Kvalifikuojant nuteistojo J. M. veiksmus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 61 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirta šiek tiek mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį bausmė nėra per griežta. Pasak kasatoriaus, tokiu atveju jam paskirta bausmė turėtų būti mažesnė nei laisvės atėmimas penkeriems metams.
Toks kasatoriaus teiginys prieštarauja BK bendrosios dalies normoms.
BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje minimalus laisvės atėmimo bausmės dydis nenumatytas, o maksimali bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos bausmės minimaliu dydžiu (BK 61 straipsnio 3 dalis). Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis yra trys mėnesiai. Taigi pagal BK 61 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę apskaičiuotas BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės vidurkis yra laisvės atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui 15 dienų. Nuteistajam J. M. paskirta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams iš tikrųjų šiek tiek mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Jį nustatydami, teismai įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo J. M. kasacinį skundą.