- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- I-9201-484/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 9 000 (devynis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 b. l).
Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-07-15 iki 2014-09-04 periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, nesilaikant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo. Dėl mažo kameros ploto, kameroje esant nuo 3 iki 6 asmenų, buvo apribota judėjimo laisvė. Taip pat nurodė, kad nebuvo kitos galimybės užlipti į dviaukštės lovos antrąjį aukštą, kaip lipant kojomis ant pirmame aukšte tvarkingai paklotos lovos. Visa tai sukeldavo ne tik nepatogumų, bet ir įtampą, pykčius tarp kameroje buvusių asmenų.
Pareiškėjas paaiškino ir tai, kad kamerose tualetas ir praustuvė buvo įrengti toje pačioje patalpoje, kurioje gyveno.
Atsižvelgdamas į ta, kas išdėstyta, pareiškėjas nurodė, kad jis jautėsi sąmoningai kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, psichologinę įtampą, pyktį ir diskomfortą keliančiomis sąlygomis ir patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas 2014-07-15 atvyko į Lukiškių TI-K ir jame su pertrauka buvo laikomas iki 2014-09-11. Laikotarpiu nuo 2014-07-31 iki 2014-08-28 pareiškėjo nebuvo įstaigoje.
Paaiškino, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, nutiestiesiems ar suimtiesiems Lukiškių TI-K yra sudaromos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis Nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014-07-17 iki 2014-07-24, 2014-08-28, nuo 2014-09-02 iki 2014-09-05 ir 2014-09-08 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartis su atitinkamomis bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K administracijos teigimu, kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje nurodytų tardymo izoliatorių kamerų įrengimo reikalavimų. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Atsakovo atstovo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitinka LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atkreipė dėmesį, jog S. G. skundžiamas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra pakankamai trumpas. Savo skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jo asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Mano, kad S. G. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nesant nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (CK 6.271 str.), pareiškėjo reikalavimas turi būti atmestas (6-10 b. l.).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (43-46 b. l.). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju skunde išdėstyti tik abstraktūs teiginiai bei bendro pobūdžio pareiškimai dėl nežmoniškų ir žiaurių sąlygų, pareiškėją netinkamai laikant Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Kalėjimų departamento manymu, pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad S. G. į Lukiškių TI-K atvyko 2014-07-15 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 m² (vakare 3 asmenys kameroje). Vėliau pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: 2014-07-15 perkeltas į kamerą Nr. 255, kurios plotas - 24,38 m² (5 asmenys kameroje); 2014-07-16 kamera Nr. 255 (7 asmenys kameroje); 2014-07-17 kamera Nr. 255 (5 asmenys kameroje); 2014-07-18 - 2014-07-24 kamera Nr. 255 (6 asmenys kameroje); 2014-07-25 - 2014-07-30 kamera Nr. 255 (7 asmenys kameroje); 2014-07-31 išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2014-08-28 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2014-08-29 perkeltas į kamerą Nr. 320, kurios plotas - 7,38 m² (3 asmenys kameroje); 2014-08-30 - 2014-09-01 kamera Nr. 320 (4 asmenys kameroje); 2014-09-02 kamera Nr. 320 (1 asmuo kameroje); 2014-09-03 kamera Nr. 320 (2 asmenys kameroje); 2014-09-04 - 2014-09-05 kamera Nr. 320 (1 asmuo kameroje); 2014-09-06 - 2014-09-07 kamera Nr. 320 (3 asmenys kameroje); 2014-09-08 kamera Nr. 320 (2 asmenys kameroje); 2014-09-09 kamera Nr. 320 (3 asmenys kameroje); 2014-09-11 išvyko į Marijampolės pataisos namus (6-10, 11-13 b. l.).
Pareiškėjas kelia ginčą dėl Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams, ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų- atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014-07-15 iki 2014-07-31 ir nuo 2014-08-28 iki 2014-09-11 Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 30 dienų. Laikotarpiu nuo 2014-07-31 iki 2014-08-28 pareiškėjas buvo išvykęs į Marijampolės pataisos namus. Laikotarpiais 2014-07-15 ryte, 2014-07-16, nuo 2014-07-25 iki 2014-07-30, 2014-08-29, nuo 2014-08-30 iki 2014-09-01, nuo 2014-09-06 iki 2014-09-07, 2014-09-09, 2014-09-10 vienam asmeniui apytiksliai teko nuo 1,845 iki 3,48 m² kameros ploto. Tai reiškia, kad šiais laikotarpiais (15,5 dienos) pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, buvo pažeista. Visą likusį laikotarpį vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto norma nebuvo pažeista.
Atsakovas atsiliepime į skundą teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl kamerų įrengimo.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nuodytus teisės normos reikalavimus. Teismas netikėti atsakovo atstovo pateikta informacija neturi pagrindo. Be to, pats pareiškėjas nurodė, kad tualetas yra atskirtas sienele. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. Minimalus privatumas ir atskirtumas nuo likusių asmenų buvo užtikrintas. Kaip matyti, pareiškėjas pretenzijas dėl sanitarinio mazgo įrengimo iš esmės kildino tik iš to, kad po pasinaudojimo tualetu kameroje trumpam pasklisdavo nemalonus kvapas. Teismas sutinka, kad ši aplinkybė galėjo sukelti pareiškėjui trumpalaikius nepatogumus, diskomfortą, tačiau bylos duomenys rodo, kad kameros Lukiškių TI-K yra vėdinamos, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, ne kartą ginčui aktualiu laikotarpiu atlikęs visuomenės sveikatos apsaugos kontrolę kamerose, kuriose, be kita ko, buvo laikomas ir pareiškėjas šios normos pažeidimų nenustatė (14-15, 19-21, 29-31 b. l.).
Dėl lovų įrengimo
Kaip matyti, nepatogumus susijusius su patekimu į antrą lovos aukštą pareiškėjas iš esmės sieja su ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos pažeidimu. Konstatavus pastarojo reikalavimo pažeidimą, teismas atskirai pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl lovų įrengimo nevertina.
Apibendrinus faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, bei atsižvelgus į aukščiau aptartą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau, būtina vertinti ir tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas, susijęs su vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto norma, nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Ilgiausiai, kuomet ploto norma neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas buvo laikomas 6 dienas iš eilės (nuo 2014-07-25 iki 2014-07-30, kamera Nr. 255), tačiau tuomet šis nuokrypis nuo normos nebuvo didelis, pareiškėjui teko apie 3,48 m² ploto. Pareiškėjui skirtas kameros plotas buvo itin mažas nuo 2014-08-30 iki 2014-09-01 ir 2014-09-10, jis sudarė apie 1,845 m². Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tai įvertinęs, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo S. G. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad S. G. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas laikotarpiais nuo 2014-07-15 iki 2014-07-31 ir nuo 2014-08-28 iki 2014-09-11 Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.
S. G. skundo reikalavimą priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 9 000 (devynios tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.