Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio (toliau – ir prokuroras) ir nuteistojo E. T. (toliau – ir nuteistasis) apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies b punktu, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, ir E. T. paskirta subendrinta – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 80 MGL (4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Paskirtą 80 MGL dydžio bausmę nuspręsta vykdyti atskirai pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu išduotą vykdomąjį dokumentą.

Į paskirtą bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. lapkričio 25 d. iki 2025 m. kovo 4 d. bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu įskaityti laikotarpiai ir sumokėtos baudos dalis.

E. T. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį apsižadėjimą neišvykti, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. T. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: 2023 m. kovo 4 d. apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, reikalaudamas grąžinti tariamą 30 Eur skolą, 2 kartus kumščiu sudavė R. I. (R. I.) į veido sritį, dėl ko R. I. pargriuvus, tiksliai nenustatytą kiekį kartų sudavė rankomis ir spyrė nukentėjusiajam R. I. į įvairias kūno vietas, pagrobė N. I. turtą: mobilaus ryšio telefoną „Samsung A 13“, kurio vertė 250 Eur, bevertį mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy“, kurio vertė 100 Eur, mobilaus ryšio telefoną „Samsung“, kurio vertė 100 Eur, iš piniginės pagrobė 120 Eur, tokiu būdu panaudodamas fizinę prievartą bei sukeldamas nukentėjusiajam R. I. fizinį skausmą vykdė ginčijamą, tariamą teisę į skolos susigražinimą, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo R. I. teisėms ir teisėtiems interesams, padarydamas nukentėjusiajam R. I. bendrą – 570 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras Renaldas Budrys prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. kovo 24 d. nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo pakeisti ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, BK 65 straipsnio 2 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirta ir į 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę pakeista (laisvės apribojimo) bausme, ir E. T. paskirti galutinę subendrintą – 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo ir 80 MGL dydžio baudos bausmę; kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs, padarė teisingą išvadą apie E. T. veiksmų nusikalstamą pobūdį bei jų kvalifikavimą, tačiau bendrindamas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė BK 48, 49, 65 straipsnių nuostatas ir tokiu būdu galimai paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę.

2.2. Prokuroras, cituodamas BK 48 straipsnio 8 dalies, reglamentuojančios laisvės apribojimo bausmės atlikimo nuostatas, nurodo, kad laisvės apribojimo bausmė keičiama arešto bausme pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles. Tuo tarpu BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, neįvertino aplinkybės, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu E. T. laisvės apribojimo bausmė buvo paskirta už baudžiamųjų nusižengimų padarymą, todėl vadovaudamasis BK 48 straipsnio 8 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, o ne BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, laisvės apribojimo bausmę turėjo keisti arešto bausme, o ne laisvės atėmimu ir vadovaudamasis BK 49 straipsnio 3 dalimi, laisvės apribojimo bausmę galėjo pakeisti tik maksimalia keturiasdešimt penkių parų arešto arba trisdešimties parų arešto bausme, tačiau to nepadaręs, nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę, o tai yra pagrindas skundžiamam nuosprendžiui pakeisti.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti arba įžvelgus nusikaltimo požymius, neskirti realaus laisvės atėmimo, o bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Nuteistasis nurodo, kad jis pripažino kaltę dėl nuvykimo pas R. I. atsiimti tikros, o ne tariamos 30 Eur skolos, o nukentėjusiajam skolos negrąžinus ir apšaukus necenzūriniais žodžiais, jis du kartus sudavė smūgius R. I. rankomis, tačiau kojomis nespardė, svetimų daiktų ar pinigų nevogė. Nuteistasis, cituodamas baudžiamojo įstatymo bei teismų praktikos dėl savavaldžiavimo nuostatas, pažymi, kad atsakomybė pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsiranda, kai padaroma didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams. R. I. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau nebuvo nustatytas sužalojimo mastas, nepadaryta turtinė žala, taip pat nenustatyta didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir interesams. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo vertinimu, veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, jo veiksmus būtų galima vertinti kaip fizinio skausmo sukėlimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau nukentėjusysis dėl to skundo nepateikė. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal N. I. pareiškimą, prieš kurią jis nėra kaltinamas savavaldžiavęs, o aplinkybės dėl jai priklausančių telefonų ir pinigų pagrobimo iš kaltinimo pašalintos.

3.2. Skunde nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tam tikras bylos aplinkybes ir nurodo, kad jis nebuvo išėjęs iš virtuvės, kur vyko aiškinimasis su nukentėjusiuoju, po kambarius nevaikščiojo ir nevogė svetimų daiktų, pinigų. Jo teisme duotus parodymus patvirtino liudytojas V. B., kuris parodė, kad po kambarius vaikščiojo kartu buvęs liudytojas G. L. (G. L.), kurio rankose jis (V. B.) matė piniginę, tačiau G. L. kaltinimai nebuvo pareikšti. Tuo tarpu N. I. savo parodymus keitė kelis kartus, jai turtinę žalą atlygino V. B., kuriam taip pat nebuvo pareikšti jokie kaltinimai.

3.3. Nuteistasis skunde pažymi, kad administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnyje, atsiranda, kai nėra padaryta esminė žala asmens teisėms ir interesams, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį, todėl prašo jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismui įžvelgus jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius, nuteistasis prašo neskirti realaus laisvės atėmimo, o bausmės vykdymą atidėti. To savo baigiamojoje kalboje prašė ir prokuroras.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, tačiau tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl bausmių subendrinimo, kadangi, prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per griežtą bausmę. Tuo tarpu nuteistasis ginčija nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, prašydamas jį išteisinti, o teismui netenkinus šio prašymo, prašo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų padarymas byloje yra išimtinai teismo, priimančio galutinį procesinį sprendimą byloje, kompetencija. Įrodymų vertinimo metu teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais ir priimti sprendimą, ar surinktais įrodymais galima grįsti teismo išvadas. Įrodymų vertinimo metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, sujungiant juos į loginę visumą, tuo tarpu proceso dalyvių pateiktų versijų ir pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia didelės žalos masto nustatymo kriterijų, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas, t. y. psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui panaudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-697/2022).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo E. T. apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos nuteistojo E. T. faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra pagrįstos pakankamai išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. T. kaltu, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma nuteistąjį E. T. išteisinti, atmetami. Kita vertus, atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo teisinei padėčiai.

9. Skundžiamu nuosprendžiu E. T. pripažintas kaltu dėl savavaldžiavimo, panaudojant fizinę prievartą, nukentėjusiojo R. I. atžvilgiu. Nuteistasis E. T. pripažino atlikęs tam tikrus veiksmus – kad su draugais nuvyko pas nukentėjusįjį R. I. atsiimti tikros 30 Eur skolos ir jos neatgavus, du kartus sudavė nukentėjusiajam rankomis, tačiau viso proceso metu neigė kaltę, kad nukentėjusįjį spardė kojomis ir pavogė svetimus daiktus bei pinigus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas įvykio aplinkybes, susijusias su savavaldžiavimu, nustatė pakankamai išsamiai išanalizavęs visumą bylos įrodymų, o aplinkybes, susijusias su svetimo turto pagrobimu, iš pateikto kaltinimo pašalino, ir teisėjų kolegija su padarytomis išvadomis sutinka, todėl plačiau dėl svetimo turto pagrobimo aplinkybių, kurias ginčija nuteistasis, plačiau nepasisako.

10. Nuteistojo E. T. kaltę savavaldžiavus, panaudojant fizinį smurtą, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Tokias aplinkybes patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausti nukentėjusysis R. I., kuris parodė, kad buvo skolingas 30 Eur kaltinamajam, kuris atvažiavęs pas jį į namus jį sumušė, taip pat liudytojas V. B., kuris parodė, kad kaltinamasis paskambino nukentėjusiajam paklausti, kada grąžins skolą. Pasak liudytojo V. B., nukentėjusysis „pasiuntė“ E. T., tad nusprendė nuvažiuoti pas jį, o nuvykus apsižodžiavo ir E. T. vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į galvą, šis nukrito nuo kedės. Liudytojo V. B. teigimu, galimai buvo suduoti du smūgiai. Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusysis R. I. ir liudytojas V. B. parodė apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Nors aptariamo įvykio tiesiogiai nematė byloje apklausti nukentėjusiojo motina nukentėjusioji N. I., buvusi namuose ir nuteistojo draugas, su kuriuo kartu nuvyko pas nukentėjusįjį, liudytojas G. L., tačiau viso proceso metu jie gana nuosekliai papasakojo jiems žinomas aplinkybes, kurių parodymai tik sustiprina pirmiau paminėtų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumą. Štai nukentėjusioji N. I. teigė, kad būdama namuose girdėjo kaip sūnus kalbėjo telefonu ir negražiais žodžiais „pasiuntė“, o po kurio laiko atėjusi į virtuvę, pamatė gulintį sūnų. Nukentėjusiosios N. I. teigimu, V. B. stovėjo šalia, kaltinamasis vaikščiojo po kambarius, bet kad kas spirtų sūnui, nematė. Po įvykio ji buvo išsigandusi ir matė, kad sūnaus šonas mėlynas, veidas sumuštas. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas liudytojas G. L. teigė, kad į nukentėjusiojo namus užėjo trečias, dėl ko važiavo ir pas ką, nežino. Jis, užėjęs į namus ir pamatęs gulintį nukentėjusįjį ant žemės, išėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sugretinus tarpusavyje minėtų asmenų parodymus matyti, kad nuteistojo E. T., nukentėjusiojo R. I., liudytojo V. B. parodymai bei paaiškinimai esminėse aplinkybėse apie atvykimą atsiimti skolos ir fizinio smurto panaudojimą sutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei esminėse detalėse atitinka tarnybiniame pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodytas aplinkybes (1 t., b. l. 1–3) ir kartu jas patvirtina.

11. Kaip jau buvo minėta, būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad nuteistasis E. T. kartu su dviem draugais, šioje byloje apklaustais liudytojais V. B. ir G. L., atvyko pas nukentėjusįjį R. I. į namus, norėdamas susigrąžinti skolą. Nuteistajam apsižodžiavus su nukentėjusiuoju ir neatgavus skolos, sudavė nukentėjusiajam du kartus į veidą. Nors dėl įrodymų trūkumo nepavyko tiksliai nustatyti aplinkybių dėl naudoto fizinio smurto ne tik suduodant į veidą, bet ir į kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis po aptariamo įvykio jautė fizinį skausmą ne tik veide, bet ir kūne, tačiau neginčijamai nustatyta, kad nuteistajam naudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tuo metu šalia buvo ir nuteistojo draugas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, siekiant išsireikalauti skolą, neabejotinai sukėlė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl šio požymio nustatymo nuteistojo veiksmuose, papildomai pažymi, kad iš dalies ne vieno nuteistojo E. T. atvykimas, o atvykus keliems asmenims į nukentėjusiojo R. I. gyvenamąją vietą, kur įprastai, tokioje aplinkoje asmuo jaučiasi saugus, sukėlė nukentėjusiajam bauginantį įspūdį, jog jis negalės pasipriešinti keliems vyrams. Aplinkybė, kad nukentėjusysis R. I. nepareiškė civilinio ieškinio ir teigė neturintis pretenzijų dėl aptariamo įvykio, taip pat nepašalina nuteistojo E. T. baudžiamosios atsakomybės ir neleidžia jo veiksmų vertinti kaip administracinio nusižengimo, kadangi nukentėjusysis neturi pareigos pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nukentėjusiuoju baudžiamajame procese gali būti ir asmuo, kuris nepareiškė civilinio ieškinio, bet dėl nusikalstamos veikos patyrė žalos. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-697/2022). Taigi, esant aptartiems įrodymams, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktais objektyviais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog E. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal N. I. pareiškimą, prieš kurią jis nėra kaltinamas savavaldžiavęs, taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, kadangi pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ir nesant nukentėjusiojo pareiškimo, o ikiteisminio tyrimo metu veikos kvalifikacija gali keistis nepriimant dėl to atitinkamo sprendimo. Tokia nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-153 „Dėl rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu patvirtinimo“ 12 punkte, kuriame numatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad tiriama nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą nepriimamas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nagrinėjamu atveju iš pradžių ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o vėliau tęsiamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, pagal kurią ir buvo pripažintas kaltu bei nuteistas E. T..

Dėl nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų

12. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškaus nuteistojo E. T. nusikalstamos veikos aprašymo (būdo ir kitų svarbių aplinkybių), tik abstrakčiai, pakartojant kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, kuriame nurodyta, kad E. T. kaltinamas tuo, kad savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Iš tokio apkaltinamojo nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokius veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius, atliko nuteistasis E. T., nors iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš E. T. pareikšto kaltinimo šalino ne tik aplinkybes, susijusias su svetimo turto pagrobimu, tačiau ir tai, jog nukentėjusiojo skola buvo tariama, aplinkybes apie suduotus smūgius rankomis ir spyrius į įvairias kūno vietas pargriuvus nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad toks abstraktus nusikalstamos veikos aprašymas, kai apsiribojama formaliu kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių pakartojimu, nenurodant konkrečių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kurias konstatavo pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, yra ne tik ydingas savo turiniu, bet ir visiškai neaiškus teisinio vertinimo požiūriu. Be kita ko, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodyta, kad „E. T. kaltinamas tuo, kad <...>“. Pažymėtina, jog kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė yra dėstoma tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas), o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju aprašomojoje dalyje yra išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo atveju nustatytų faktinių aplinkybių dėstymas, nurodant, kad E. T. kaltinamas tuo, kad padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra vertinamas kaip perteklinis ir klaidinantis, tačiau neturintis įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

13. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas įrodytomis pripažįsta šias nusikalstamos veikos aplinkybes (kartu patikslindamas aplinkybę, kad nuteistasis vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, vietoje nurodytos ginčijamos, tariamos teisės į skolos susigrąžinimą): E. T. 2023 m. kovo 4 d. apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, reikalaudamas grąžinti 30 Eur skolą, 2 kartus kumščiu sudavė R. I. į veido sritį, dėl ko R. I. pargriuvo, tokiu būdu panaudodamas fizinę prievartą bei sukeldamas nukentėjusiajam R. I. fizinį skausmą vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę į skolos susigražinimą, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo R. I. teisėms ir teisėtiems interesams.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiose jau nurodytose aplinkybėse atsispindi ir ankstesnėse šio sprendimo dalyse nurodytos ir aptartos išvados, kuriomis apeliacinės instancijos teismas keitė ar tikslino pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytas aplinkybes dėl nuteistojo E. T. padarytos nusikalstamos veikos, todėl šioje dalyje pakeistos ar patikslintos aplinkybės dar kartą nebus kartojamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tokia teismo pozicija grindžiama tiek BPK 305 straipsnio nuostatų aiškinimu, pagal kurį įrodytomis pripažintos aplinkybės išdėstomos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tiek teismų praktika, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad „apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pakeitimus, apie tai užtenka nurodyti priimamo dokumento aprašomojoje dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149/2013) bei, kad „nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-222/2017).

15. Nepaisant pirmiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nesutrukdė priimti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio dėl nuteistojo E. T. neteisėtų veiksmų kvalifikavimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Dėl nuteistajam E. T. paskirtos bausmės

16. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. T. taip pat prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės ir bausmės vykdymą atidėti. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl neteisingo bausmių bendrinimo būdo ir dėl to paskirtos per griežtos bausmės nuteistajam. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti.

17. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde neprašo taikyti naujai nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų dėl ginčijamo nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau šiame kontekste teisėjų kolegijai kyla pareiga įvertinti, ar nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK pakeitimai šiuo atveju kokiu nors būdu lengvina nuteistojo padėtį ir turi grįžtamąją galią, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį jau įsigaliojus šiems pakeitimams.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 294 straipsnio 2 dalies pakeitimus, pažymi, kad pakeitimu prie alternatyvių bausmių sąrašo buvo įtvirtinta laisvės apribojimo bausmė (sankcijoje nustatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė liko nepakitusi, nesikeitė nustatyta maksimali riba) ir šis pakeitimas neturi įtakos nuteistojo E. T. teisinei padėčiai, kadangi įvertinus nuteistojo asmenybę ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę nei straipsnio sankcijoje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmė. Todėl sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės, laikantis naujai formuojamos kasacinio teismo praktikos, atsižvelgiama į veikos padarymo metu galiojusioje BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmių rūšis ir jų dydžius praktikos, nes formalus bendrąja prasme švelnesnio įstatymo taikymas neatitiktų grįžtamąją galią turinčio švelnesnio įstatymo taikymo prasmės ir paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-719/2025). Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo (past. nuo 2025 m. vasario 1 d.) BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, priešingai nei skirdamas bausmę motyvavo pirmosios instancijos teismas, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Todėl šiuo atveju, nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam E. T. paskirtą bausmę, vadovaujasi naujai įsigaliojusiomis, bausmės skyrimą reglamentuojančiomis BK nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

20. Skirdamas bausmę nuteistajam E. T. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, tiek į tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jis yra nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, devynis kartus teistas, tris iš jų už nusikaltimus žmogaus sveikatai ir gyvybei, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, duomenų apie tai, kad būtų įrašytas psichikos sveikatos centro įskaitoje ar priklausomybės ligų centre nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi, bei vieną jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

21. Motyvuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas į be pirmiau paminėtų aplinkybių, atsižvelgė ir į tai, kad E. T. ir toliau savo elgesio nekeičia darydamas naujas nusikalstamas veikas, į tai, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės įtakos neturėjo ir nuteistajam E. T. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydį nustatė vienerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo, motyvuodamas, kad skiria mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl pirmiau aptartų įstatymų pakeitimų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo motyvuoti kodėl skiria atitinkamą bausmės dydį, jį skaičiuodamas ne nuo sankcijoje nustatyto bausmės rūšies vidurkio, kaip tai buvo numatyta iki BK 61 straipsnio pakeitimų, bet nuo jo minimumo, tačiau to nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas BK 61 straipsnio pakeitimais, švelninančiais nuteistojo teisinę padėtį, padarė pažeidimą, todėl apylinkės nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas) ir tai sudaro pagrindą iš naujo spręsti bausmės skyrimo klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą ir nuteistąjį E. T. charakterizuojančias aplinkybes, nagrinėjamu atveju nuteistajam pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirta bausmės rūšis pagrįsta, tačiau jos dydis nustatytinas neproporcingas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad nuteistasis E. T. aptariamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ar nepanaikintam teistumui, tačiau pažymėtina, kad iki šiame nuosprendyje aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, iki tol paskutinį kartą buvo nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gegužės 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už skirtingo pobūdžio nusikaltimo (transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo) padarymą baudos bausme. Nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu E. T. atžvilgiu buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendis už nusikalstamas veikas, padarytas anksčiau negu nagrinėjama nusikalstama veika, tačiau jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Iki šios nusikalstamos veikos padarymo laisvės atėmimo bausme paskutinį kartą buvo nuteistas už transporto priemonės vairavimą neblaiviam. Pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams dėl nuteistojo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, visgi pažymėtina, kad aptariamą nusikalstamą veiką jis padarė praėjus beveik ketveriems metams (tarpe padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nuteistas bauda) po to, kai išėjo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos už nusikaltimo, nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje (už transporto priemonės vairavimą neblaiviam), padarymą, prieš tai buvo teistas 2018 m. vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo bausme už smurtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą, dar iki tol – 2017 m. už transporto priemonės vairavimą neblaiviam keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams ir bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos metu, buvo panaikintas. Akivaizdu, jog nuteistasis E. T. yra linkęs nusikalsti, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja, todėl vertintina, kad švelnesnė bausmės rūšis, nei laisvės atėmimas E. T. teigiamos įtakos neturės. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, įvertinus nusikalstamos veikos aplinkybes, sukeltus padarinius, padarytą žalą bei naujai įsigaliojusias BK 61 straipsnio nuostatas, yra aiškiai per griežta ir ją mažina iki dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės dydžio.

23. Tuo tarpu prokuroro apeliacinis skundas dėl netinkamo bausmių bendrinimo yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad prokuroro skunde cituojamos BK 48 straipsnio 8 dalies nuostatos, susijusios su vengimu vykdyti laisvės apribojimo bausmę, yra aktualios nuosprendžio vykdymo procese tuo atveju, kai nuteistam asmeniui paskirta laisvės apribojimo bausmė, kurią asmuo vengia vykdyti. Tokiu atveju bausmę vykdančios institucijos teikimu teismas gali pakeisti laisvės apribojimo bausmę griežtesne – arešto – bausme. Bausmių bendrinimo atveju, BK 65 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas. Taigi, bendrinant tarpusavyje skirtingų rūšių bausmes, vadovaujamasi BK 65 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis ir švelnesnė bausmė keičiama griežtesne, pavyzdžiui, kaip ir nagrinėjamu atveju bendrinant laisvės atėmimo bausmę su laisvės apribojimo bausme, laisvės apribojimo bausmė keičiama griežtesne – laisvės atėmimo bausme, t. y. pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio taisyklę, nebekeičiant laisvės apribojimo bausmės į arešto bausmę, o arešto bausmę į laisvės atėmimo bausmę. Juolab, BK 65 straipsnio 2 dalyje imperatyviai numatyta, kad draudžiamas dvigubas bausmių keitimas, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

24. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, jog vadovaujasi nauja BK 65 straipsnio redakcija, įtvirtinančia nuteistajam palankesnį bausmių keitimo taisyklių būdą, kuri laikytina švelninančia jo teisinę padėtį, t. y. jog viena laisvės atėmimo diena prilyginama trims laisvės apribojimo dienoms, o ne dviem bei kokią iš aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, dalį prideda prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tačiau matyti, kad apylinkės teismas, pridėdamas dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę (prieš tai pakeitus laisvės apribojimo bausmę laisvės atėmimo bausme), tinkamai taikė bausmių bendrinimo būdą ir teisės taikymo klaidos nepadarė. Kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, teisėjų kolegija bausmes iš naujo subendrina tuo pačiu dalinio bausmių sudėjimo (patikslindama, kad kartu vadovaujasi BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, o ne BK 65 straipsnio 1 dalies b punktu) būdu, ir vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, prie griežčiausios bausmės, šiuo nuosprendžiu paskirtos dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės prideda dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, t. y. du mėnesius laisvės atėmimo (prieš tai laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme), ir E. T. skiria galutinę subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

25. Pažymėtina, kad pirmiau paminėtos nuteistojo E. T. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, dėl kurio taikymo galimybės pasisakė pirmosios instancijos teismas ir priėmė pagrįstą sprendimą E. T. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama šio nuosprendžio dalyse aptartų aplinkybių, sprendžia, kad toks sprendimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų E. T. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju taikyti šį baudžiamojo įstatymo institutą ir atidėti nuteistajam E. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

26. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta bausmės vykdymo pradžia, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikslina skundžiamą nuosprendį, nurodydamas bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio E. T. sulaikymo dienos vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį. Pažymėtina, kad šis patikslinimas nepablogina nuteistojo teisinės padėties.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

27. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą Nr. APD-2025-05880 dėl 241,67 Eur, antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Sauliaus Lauraičio suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. T..

28. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas nuteistiesiems gynėjus paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o pats nuteistasis su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudaręs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. T. (E. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. kovo 24 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. T. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 1 (vienerių) 6 (šešių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies b punktu, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, ir E. T. paskirta subendrinta – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 80 MGL (4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

E. T. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, prie griežčiausios bausmės, šiuo nuosprendžiu paskirtos 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, t. y. 2 (du) mėnesius laisvės atėmimo (prieš tai laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme), ir E. T. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio E. T. sulaikymo dienos vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš E. T. nepriteisti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.