Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-13 · Administracinė byla Nr. AS-602-73-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-01-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2012-03-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-13
Bylos Nr.
AS-602-73-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02616-2011-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
O. J.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
Administracinė byla Nr. AS602-73/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02616-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. sausio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. J. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 10-27-SP3-90 (toliau – ir Sprendimas dėl įpareigojimo išvykti).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti vykdymą. Savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, jog nesustabdžius Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti vykdymo, būtų pažeistos jos mažamečio sūnaus teisės ir interesai – jai išvykus iš Lietuvos Respublikos, jis liktų be tinkamos priežiūros, neišsprendus net laikinos globos klausimo, o kartu vežtis sūnaus su savimi pareiškėja negali, nes tam prieštarauja sūnaus tėvas. Pareiškėja pridūrė, kad nesustabdžius Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti vykdymo, jo skundimas taptų formalus ir betikslis, o galimas jo panaikinimas neatstatytų jos pažeistų teisių, dėl to ji patirtų dideles ir galimai nereikalingas finansines išlaidas kelionei iš Lietuvos Respublikos, išgyventų moralinę ir dvasinę traumą dėl išsiskyrimo su vaiku.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties) 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu per nustatytų laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, o to paties įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui. Konstatavo, kad iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pareiškėjai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, jos atžvilgiu turėjo būti priimtas sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, o ji, nesutikdama su sprendimu išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos bei būdama rūpestinga savo teisių gynėja, turėtų kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundimo, kas laikinai sustabdytų tokio sprendimo vykdymą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 28 – 31) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde nurodo, jog viena augina mažametį sūnų N. J., rūpinasi jo išlaikymu ir auklėjimu. Teigia, jog dėl to, kad vyras nesirūpina šeima, šiuo metu teisme yra pateiktas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Pabrėžia, jog jai išvykus jos sūnus liktų be priežiūros, kadangi neišsprendus net laikinosios globos klausimo, ji, nesutinkant sutuoktiniui, negali išsivežti vaiko, dėl ko šiuo metu vyksta ginčas teisme. Taip pat pažymi, jog ji siekė įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, siekdama gyventi Lietuvoje, tačiau dėl atsakovo biurokratizmo ir formalaus įstatymų taikymo to padaryti negalėjo. Mano, jog išsiuntus ją iš šalies, bus pažeisti jos ir jos mažamečio sūnaus teisėti interesai, o tiek vaikas, tiek ji dėl išsiskyrimo bus psichologiškai traumuojami, išgyvens dideles išsiskyrimo kančias. Pažymi, jog siekiant, kad Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti apskundimas netaptų betikslis ir jos interesai nebūtų suvaržyti tiek, kad vėliau jų nebūtų galima atstatyti, būtina sustabdyti minėto sprendimo vykdymą. Nurodo, jog teismui pateikė įrodymus, kurie laikytini pakankamais, siekiant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau teismas juos vertino formaliai, paviršutiniškai. Mano, kad palikus Sprendimą dėl įpareigojimo išvykti toliau galioti būtų pažeisti teisingumo, protingumo, efektyvumo ir ekonomiškumo principai, nes ji patirtų didžiules išlaidas važinėjant į Lietuvos Respubliką, be to, jos laikinas pasilikimas Lietuvos Respublikoje didelės žalos nesukeltų. Priduria, jog Migracijos Departamentas (kalba netaisyta) taip pat išreiškė poziciją, kad siekiant užkirsti kelią jos išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos turi būti sustabdytas ir panaikintas sprendimo dėl jos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos vykdymas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius prašo atsiliepimui į procesą įtraukti Vilniaus rajono vaiko teisių apsaugos skyrių. Atsiliepime pažymi, jog savo skunde pareiškėja nurodė Vilniaus rajone gyvenanti su nepilnamečiu sūnumi N. J., tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, kuriam yra pavesta vykdyti vaiko teisių apsaugą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, duomenų apie pareiškėjos šeimą neturi.

Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba prašo atskirąjį skundą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsni). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Pareiškėja prašo sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 10-27-SP3-90, kuriuo ji buvo įpareigota per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2011 m. lapkričio 23 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, vykdymą, motyvuodama iš esmės tuo, jog jai išvykus iš Lietuvos Respublikos bus pažeistos jos ir jos nepilnamečio sūnaus, kurio ji, nesutinkant sutuoktiniui, pasiimti kartu negali, teisės, jie patirs išsiskyrimo kančias.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti vykdymą, o ji, nesutikdama su sprendimu išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, savo teises ginti turėtų kreipdamasi į teismą dėl sprendimo dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundimo, kas laikinai sustabdytų tokio sprendimo vykdymą. Pažymėtina, jog pareiškėjai neįvykdžius Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, t. y. per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja abejoja šio Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti teisėtumu, todėl spręstina, kad ji turi teisę jį ginčyti bei prašyti laikinai sustabdyti jo galiojimą, nelaukdama, kol jos atžvilgiu bus pradėta kita procedūra, t. y. kol bus priimtas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Tuo tarpu tai, kad ginčijamas Sprendimas dėl įpareigojimo išvykti savo pobūdžiu nėra priverstinis, t. y. juo užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 9 dalis), teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės nagrinėjamu atveju nepaneigia ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Akcentuotina, jog pareiškėjai neįvykdžius ginčijamo Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jai kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų pagrįsta, jei pareiškėja negalėtų sustabdyti ir ginčijamo Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtakos jos teisinei padėčiai, vykdymo.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėja savo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuoja tuo, jog išsiuntus ją iš šalies, bus, be kita ko, pažeisti ir jos mažamečio sūnaus teisėti interesai, nes šiuo metu ji su vaiko tėvu V. J. yra pradėjusi skyrybų procesą, o jis jai draudžia sūnų išvežti iš Lietuvos. Šiuo bylos aspektu pažymėtina, jog pareiškėja, kaip matyti iš bylos duomenų, iš tikrųjų turi Lietuvoje gimusį mažametį sūnų N. J. (b. l. 7) bei bendrosios kompetencijos teismui yra pateikusi ieškinį, kuriuo prašo nutraukti santuoką tarp jos ir V. J. (b. l. 8 – 13). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog 2011 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3711-892/2011 O. J. ieškinys grąžintas nepašalinus ieškinio trūkumų. Minėti dokumentai patvirtina, kad tarp O. J. ir jos vyro V. J. yra kilusi konfliktinė situacija, vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų nėra nustatyta. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pareiškėjos teiginiais, kad sūnaus kartu į Ukrainą ji pasiimti negalinti, ir sprendžia, jog nesiėmus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, galėtų kilti teisinių pasekmių, pažeidžiančių nepilnamečio vaiko interesus, kurių apsaugą įtvirtina tiek nacionaliniai (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), tiek tarptautiniai teisės aktai (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis).

Pridurtina, jog iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėja Lietuvoje gyvena ilgą laiką, o byloje jokių duomenų apie jos padarytus teisės pažeidimus ar kitus neteisėtus veiksmus nėra, todėl teisėjų kolegija nemano, jog laikinai sustabdžius ginčijamą Sprendimą dėl įpareigojimo išvykti bus pažeistas anksčiau minėtas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešųjų interesų principas, ir sprendžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šių imperatyvų nepažeis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo. Pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas jame nurodytais motyvais, panaikinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei išsprendžiant klausimą iš esmės: pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės tenkinti, sustabdant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 10-27-SP3-90 galiojimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 71 straipsnio 3 ir 5 dalimis, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir šį pareiškėjos prašymą tenkinti – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas, priimtas šioje dalyje, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 10-27-SP3-90 galiojimą.

Nutartį vykdyti skubiai. Nutarties kopiją siųsti ir nutartį pavesti vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan