Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2011 m. rugsėjo 27 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti vidaus administravimo individualų administracinį aktą – Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio pagrindu buvo sudaryta komisija Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo patikrinimo išvadoms dėl jos, kaip valstybės pareigūnės – teisėjos, darbo patikrinimo.

II.

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį ne dėl jos skundžiamo atsakovo Vilniaus apygardos teismo pirmininko priimto akto, o dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko priimto akto. Tokio subjekto priimto akto ji šiuo skundu neskundusi, taigi teismas priėmė nutartį dėl kito subjekto, todėl darytina išvada, kad nutartis yra neteisėta.

2. Pirmosios instancijos teismo teisėja, priimdama nutartį, buvo šališka, nes ji laikinai eina teismo pirmininko pareigas. Ginčo esmė sietina su Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų, o teismo pirmininkus skiria Prezidentas, todėl darytina išvada, kad teisėja suinteresuota spręsti teisminį ginčą taip, kad ateityje būtų palankus Prezidento sprendimas dėl galimybės ją skirti teismo pirmininke.

3. Ginčijama nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, kurioje nustatyta, kad asmuo manantis, kad pažeistos jo teisės turi teisę kreiptis dėl to į teismą. Kadangi Teisėjų Taryba pasiremdama šio akto pagrindu sudarytos komisijos parengta išvada priėmė nutarimą dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų, todėl darytina išvada, kad ji turi materialinį teisinį suinteresuotumą, nes šiai institucijai konstituciškai yra numatyta nustatymas faktinių aplinkybių dėl teisėjų atleidimo ir Teisėjų tarybos priimtas individualus administracinis aktas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku bei būti nagrinėjamas teisme.

4. Skundžiamas aktas savo turiniu nėra procedūrinio pobūdžio, nes atsakovas viršydamas savo įgaliojimus kišosi į kitų teismų darbą, dėl ko Teisėjų Taryba pasiremdama šio akto pagrindu sudaryta komisija darė išvadą dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų. Valstybės biudžetinės įstaigos Vilniaus apygardos teismo kompetencijoje nėra teisės peržiūrėti kitų subjektų veiklą. Be to, Įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatoms dėl viešųjų juridinių asmenų (CK 2.74 straipsnio 2 dalis).

5. Pirmosios instancijos teismo teisėja, priimdama skundžiamą nutarimą dėl atsisakymo priimti skundą, pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad atsisakius priimti skundą teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, o šiuo atveju to padaryta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Skundžiamoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje, nagrinėdamas pareiškėjos skundo priimtinumo klausimą, šis teismas nurodė, kad pareiškėja prašo panaikinti vidaus administravimo aktą – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. V-59 „Dėl komisijos“, tačiau tiek pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame, tiek atskirajame skunde nurodoma, jog ji prašo panaikinti 2011 m. birželio 1 d. vidaus administravimo individualų administracinį aktą – Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymą Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“. Tokią teismo nutartyje (aprašomojoje jos dalyje) padarytą klaidą teisėjų kolegija laiko rašymo apsirikimu ir nagrinėdama pareiškėjos atskirąjį skundą vertins pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti 2011 m. birželio 1 d. vidaus administravimo individualųjį administracinį aktą – Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymą Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“, pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ginčijama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų.

Pirmosios instancijos teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos skundą nustatęs, kad ginčijamas Įsakymas yra procedūrinio pobūdžio ir jame pareiškėjai nėra nustatyti jokie privalomojo pobūdžio nurodymai, dėl kurių galėtų pasikeisti jos teisių ar pareigų sudėtis, todėl teismas Įsakymo nelaikė ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau nurodė neteisingą atsisakymo priimti skundą pagrindą.

Pažymėtina, jog administracinių teismų kompetencijai įstatymu yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos nurodytos ABTĮ 15 straipsnyje. Taigi, vertinant ginčo priskirtinumo administraciniam teismui klausimą, visų pirma, turi būti nustatyta, ar Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, priimdamas pareiškėjos šioje byloje ginčijamą aktą, veikė viešojo administravimo srityje. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos, nors ir spręsdamas klausimą dėl kitos instancijos teismo pirmininko priimto ginčijamo akto tos pačios pareiškėjos atžvilgiu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau laikėsi administracinėje byloje Nr. AS492-852/2011.

ABTĮ viešąjį administravimą apibrėžia kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojamą viešojo administravimo subjektų veiklą, skirtą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Ginčijamo įsakyme numatyta, kad šis įsakymas priimtas, vykdant Teisėjų tarybos 2011 m. gegužės 27 d. pavedimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismo pirmininko kompetenciją nustato Teismų įstatymo 103 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog teismo pirmininkas yra teismo pareigūnas, kuris Teismų ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vadovauja teismo organizaciniam darbui. Teismų įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje savo ruožtu numatyta, kad administravimą teismuose sudaro teismo pareigūnų organizacinė veikla (vidinis teismo administravimas) ir šiame Įstatyme numatytų pareigūnų atliekama nurodytos veiklos priežiūra (išorinis teismų administravimas). Tuo tarpu Teismų 104 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog apylinkių teismų administracinės veiklos priežiūrą vykdo atitinkamo apygardos teismo pirmininkas, o pagal minėto straipsnio dalies 5 punktą visų teismų administracinės veiklos priežiūrą atlieka ir Teisėjų taryba. Kaip jau buvo nurodyta, Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymu komisija patikrinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo išvadas dėl pareiškėjos darbo pagrįstumą buvo sudaryta Teisėjų tarybai pavedus.

Apibendrindama šias išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas nevykdė vidinio administravimo, bet priimdamas ginčijamą įsakymą vykdė teismų administracinės veiklos priežiūros funkcijas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, priimdamas tokio pobūdžio aktą, nevykdė viešojo administravimo, vadinasi, pareiškėjos keliamas ginčas nelaikytinas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurio sprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Pareiškėja atskirajame skunde paaiškino, kad Teisėjų Taryba pasiremdama šio akto pagrindu sudaryta komisija darė išvadą dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininko įsakymas dėl komisijos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo išvadoms dėl šio teismo teisėjos A. Š. darbo patikrinti – tai viename iš teisėjo veiklos patikrinimo ir atleidimo iš pareigų procedūros etapų priimamas dokumentas, todėl reikalavimas panaikinti šį aktą arba šio akto galimo neteisėtumo motyvai turėtų būti nagrinėjami kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pareiškėją atleisti iš pareigų.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-59 „Dėl komisijos sudarymo“ teisėtumo ir pagrįstumo turėtų būti reiškiamas teismui, nagrinėjančiam pareiškėjos reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto ją atleisti iš teisėjos pareigų.

Pridurtina, jog teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko tuos pareiškėjos argumentus, kuriais ji teigia, jog pirmosios instancijos teismo teisėja, kartu ir laikinai eidama šio teismo pirmininkės pareigas, neva buvo suinteresuota ateityje Prezidento būti paskirta teismo pirmininke, kas galėjo įtakoti jos nešališkumą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog įstatymų leidėjas teisėjų nušalinimo institutą sieja su būtinybe nušalinimą motyvuoti (ABTĮ 47 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis įstatymo logika, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos konkrečiu atveju nurodyti argumentai yra itin abstraktaus pobūdžio ir įtikinamai neįrodo aplinkybių, bylojančių apie galimą teisėjos šališkumą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teismo sudėtis buvo neteisėta pagal įstatymą (ABTĮ 46 straipsnis) arba byloje buvo ar yra nustatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti (ABTĮ 47 straipsnis). Dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad teismo sudėtis buvo teisėta, o teismui sprendžiant skundo priėmimo klausimą buvo įgyvendintas teisėjo nepriklausomumo principas.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybės, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, tačiau nurodė neteisingą atsisakymo priimti skundą pagrindą, kuris šia nutartimi keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį pakeisti ir nurodyti, kad pareiškėjos skundą atsisakoma priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – kaip nepriskirtiną tam teismui. Išaiškinti pareiškėjai A. Š., kad reikalavimą panaikinti Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. V - 59 „Dėl komisijos sudarymo“ gali reikšti teismui, nagrinėjančiam jos skundą (ieškinį) dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto atleisti ją iš teisėjos pareigų.

Nutartis neskundžiama.