Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-522/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-27
Bylos Nr.: 1A-522/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00794-2013-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Ražinskaitė, Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nuteistasis: E. S., T. P.
Advokatai: Stasys Zabita, Aušra Ručienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-522/2014Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00794-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1.; 1.2.19.1.; 2.1.16.2.18.; 2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Aloyzo Kruopio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Martynai Paušaitei,dalyvaujant prokurorei Nijolei Frolovai,nuteistiesiems E. S. , T. P. ,jų gynėjams advokatams Aušrai Ručienei, Stasiui Zabitai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. ir nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 300 MGL (39000 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. spalio 2 d. (30 dienų) ir nustatytas galutinis baudos dydis 240 MGL (31200 litų).

E. S. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį (perkvalifikavus iš BK 225 straipsnio 2 dalies) ir nuteistas 100 MGL (13000 litų) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, savo naudai netiesiogiai susitarė priimti kyšį per kitą asmenį už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus, po ko, tęsiant nusikalstamą veiką, pasikėsino per kitą asmenį – padėjėją šį kyšį priimti, o E. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas kaip padėjėjas, kitų naudai pažadėjo priimti kyšį už valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir po to, tęsiant nusikalstamą veiką, šį kyšį pasikėsino priimti, bet to nerealizavo, nes jo veiksmai buvo kontroliuojami policijos pareigūnų, t.y. 2013 m. rugpjūčio 27 d., apie 23 val. 35 min., T. P. , dirbdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio patruliu ir vykdydamas suteiktus įgaliojimus, Alytuje, ties Žuvinto g. 31 namu sustabdęs automobilį „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nustatęs, kad jį vairavęs asmuo – K. M. neturi teisės vairuoti transporto priemonės ir taip yra padaręs administracinį teisės pažeidimą, už tai, kad nefiksuoti administracinio teisės pažeidimo, susitarė su K. M. netiesiogiai, per pažįstamą E. S. , priimti 600 litų kyšį, po ko, tęsiant nusikalstamą veiką, veikiant su padėjėju E. S. , kai pastarasis pažadėjo padėti paimti kyšį ir 2013 m rugsėjo 3 d., apie 16 val. 45 min., patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. M. , vykdžiusio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, priėmė 600 litų kyšį, 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 22 val., pasikėsino jį iš E. S. (nuo to momento vykdžiusio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus) priimti, bet šių veiksmų iki galo nebaigė, nes buvo kontroliuojamas ir sulaikytas policijos pareigūnų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis E. S. teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas pažeidžiant rungtyniškumo principą bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tinkamai neištyrus ir neįvertinus byloje surinktų įrodymų, jo kaltę grindžiant ne konkrečiai nustatytomis aplinkybėmis, bet prielaidomis. Apelianto nuomone, apygardos teismas, būdamas aiškiai šališkas jo atžvilgiu, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, įrodymus jo atžvilgiu vertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, nepagrįstą jokiais byloje ištirtais įrodymais, visas abejones aiškindamas jo – E. S. tariamam kaltumui pagrįsti, be to, rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais, bet ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, neatsižvelgė į liudytojų R. D. ir K. M. teisme papildomai nurodytas aplinkybes dėl R. D. jam suteiktos paskolos.

Apeliantas nurodo, kad jis niekada nežadėjo T. P. padėti priimti kyšį ir jokių pinigų šiam neperdavė, tik, verčiamas policijos pareigūnų ir jau būdamas sulaikytas, tuos pinigus, panaudojus jo atžvilgiu psichologinį smurtą, 2013-09-03 padėjo T. P. automobilyje, pastarajam to nežinant, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – jam būnant sulaikytam T. P. atžvilgiu buvo atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, nors su tokiu nutarimu jis – E. S. buvo supažindintas tik sekančią dieną, t.y. 2013-09-04. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, jog su R. D. jis susitiko tik praėjus kelioms dienoms po įvykio ir paprašė paskolinti pinigų. Praėjus kelioms dienoms jam paskambino K. M. ir susitikimo metu padavė pinigus, kaip suprato – R. D. jam – E. S. perduotą paskolą. Kadangi R. D. pinigus jam skolino ne pirmą kartą ir juos perduodavo per kitą asmenį, todėl jis nieko neįtarė ir nesuvokė, kad šie pinigai turėjo būti perduoti T. P. . Jis niekada nesitarė su T. P. , kad paims šio naudai pinigus iš K. M. , šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liko neįrodytos, tačiau teismas nuosprendyje net neaptarė, kokiu būdu yra nustatyta, jog jis tarėsi su T. P. , kad padės šiam padaryti nusikaltimą. Be to, teismas iš esmės neanalizavo liudytojo K. M. parodymų, kad jis E. S. savo iniciatyva išsikvietė, padavė pinigus ir nieko jam neaiškino, o šis nieko neklausinėjo. Liudytojas K. M. taip pat patvirtino, kad policijos pareigūnai jam žadėjo, jog E. S. nenukentės, taip pat, kad ne kartą yra perdavęs E. S. pinigus nuo R. D. kaip paskolą, tačiau teismas, apklausdamas šį liudytoją, net nesistengė išsiaiškinti, iš kokių aplinkybių jis – E. S. galėjo suprasti, kad šiuos pinigus turi perduoti T. P. . Kad K. M. , perduodamas pinigus, jam nieko nesakė, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tačiau teismas šių jį teisinančių įrodymų net netyrė. Be to, pasak apelianto, teismas privalėjo aptarti liudytojo K. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2013-10-04 vykusioje apklausoje, kad po pokalbio su E. S. 2013-08-28 jis kreipėsi į policiją, tik po kreipimosi susiskambino su juo ir paprašė susitikti, po šio susitikimo niekas iš jo pinigų nereikalavo ir neprašė. Po savaitės laiko jam paskambino policijos pareigūnai, padavė pinigus ir paprašė, kad juos perduotų E. S. , taigi, jo atžvilgiu buvo įvykdyta provokacija, pasinaudojant liudytoju K. M. . Liudytojas R. D. taip pat patvirtino faktą, kad E. S. prašė jo paskolinti pinigų, taip pat nurodė, jog jam nėra žinoma, kad E. S. būtų reikalavęs pinigų iš K. M. , tačiau teismas ir šių jį teisinančių parodymų neaptarė, tuo šiurkščiai pažeisdamas rungtyniškumo principą, be to, nuosprendyje nurodė priešingai – kad R. D. nepatvirtino, jog E. S. būtų prašęs paskolinti pinigų. Liudytojas A. A. patvirtino faktą, kad sužinojęs, jog prieš E. S. yra ruošiama provokacija, bandė jį įspėti, taip pat nurodė, kad E. S. kalbėjo su juo apie skolą. Policijos pareigūnų parodymus teismas, apelianto teigimu, turėjo vertinti kritiškai, nes jie veikė pažeisdami įstatymą, jo atžvilgiu įvykdė provokaciją, be to, galimai suklastojo dokumentus, nes jis – E. S. buvo sulaikytas po to, kai paėmė pinigus kaip R. D. paskolą, o jo sulaikymas įformintas gerokai vėliau, po keleto valandų. Šiurkščiai pažeidžiant jo teises, neleidžiant nuo pat sulaikymo momento naudotis advokato paslaugomis, jis buvo verčiamas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, taip pat buvo priverstas parašyti pasiaiškinimą, kuriame nurodė tiesos neatitinkančias aplinkybes bei kad šį paaiškinimą parašė niekieno neverčiamas. Jis buvo apgautas policijos pareigūnų, nes buvo pažadėta, kad nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau to nebuvo padaryta, o priešingai – jam buvo pareikštas įtarimas ir mėnesį laiko jis buvo laikomas suėmime.

Apeliaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir priimti T. P. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Nuteistojo T. P. gynėjas nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus, neįvertino provokacinių veiksmų, be to, neatskleidė nusikaltimo sudėties. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, nes priėmė sprendimą, prieštaraujantį bylos medžiagai ir įrodymų visetui, nepašalino visų prieštaravimų ir abejonių.

Apeliantas teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis T. P. atžvilgiu pagrįstas tik provokatoriaus K. M. parodymais, kurie nuolat kito pagal ikiteisminį tyrimą nesąžiningai atlikusių Alytaus AVPK pareigūnų reikalavimus, netiesioginių liudytojų R. D. ir A. A. parodymais, kurie apie situaciją, neva, sužinojo iš K. M. , telefoniniais pokalbiais bei nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu užfiksuotais pokalbiais, kurie jokių aplinkybių neatskleidžia ir iš esmės yra nereikšmingi. Pasak gynėjo, teismas netinkamai įvertino T. P. parodymus, nes pastarasis niekada neneigė, kad buvo sustabdęs K. M. vairuojamą automobilį, tačiau jis visą laiką neigė, kad reikalavo, provokavo ar tarėsi dėl kyšio su pastaruoju, tam neturėjo jokio motyvo, nes neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, o ir už policijos patrulio ekipažo tinkamą patruliavimo vykdymą buvo atsakingas vyresnysis patrulis A. M. , kuris ir priėmė sprendimą sustabdyti ir patikrinti K. M. vairuojamą automobilį bei nustatė, kad pastarasis neturėjo su savimi vairuotojo pažymėjimo ir apie tai informavo T. P. . T. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškino supratęs, jog K. M. turėjo teisę vairuoti, bet neturėjo pasiėmęs vairuotojo pažymėjimo, taip jam pasakė porininkas A. M. . Pastarasis šias aplinkybes patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tokios aplinkybės yra užfiksuotos ir 2013-09-02 K. M. pareiškime-protokole. Abu pareigūnai, tikrinę K. M. dokumentus, suprato, kad šis neturi vairuotojo pažymėjimo su savimi ir tai yra mažareikšmis nusižengimas, pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį baudžiamas įspėjimu arba bauda nuo 20 iki 40 Lt, dėl to šio įvykio nesureikšmino, juolab, kad nei vienas jų neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą (Policijos patrulių veiklos instrukcija policijos patruliui tarnybos metu apskritai draudžia įforminti pažeidimą ar kitus procesinius dokumentus (20.9.4 punktas). Taigi, šioje situacijoje akivaizdu, kad nuteistasis T. P. ne tik kad negalėjo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo K. M. , bet tam neturėjo ir teisėto pagrindo, nes nustačius pažeidimą, sprendimą kaip elgtis su tariamu pažeidėju priima policijos patrulio vyresnysis, todėl ne T. P. pareiga buvo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, juo labiau surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Priešingai, kai K. M. automobilis buvo sustabdytas, A. M. tikrino dokumentus, o T. P. pranešė budėtojui apie vykdomą automobilio patikrinimo priemonę (2013-09-13 Alytaus AVPK tarnybinis pranešimas). Kadangi T. P. neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nebuvo atsakingas už tinkamą patruliavimo vykdymą, ne nuo jo priklausė patikrinimo eiga, vykdymas ir rezultatas, pastarasis, gynėjo teigimu, nėra tinkamas subjektas BK 225 straipsnio 2 dalies prasme priimant kyšį, pažadant ar susitariant jį priimti, reikalaujant ar provokuojant jį duoti už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad sprendžiant T. P. atsakomybės klausimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, ar pastarasis reikalavo, susitarė ar provokavo K. M. duoti kyšį už tokį neveikimą, kuris buvo ne jo pareigose, ir kokie įrodymai tai pagrindžia. Taip pat būtina įvertinti net kelis šios bylos ir ikiteisminio tyrimo aspektus, keliančius abejonių dėl nusikaltimo sudėties buvimo, įrodymų rinkimo, jų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo, neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, galimą dokumentų klastojimą, poveikį liudytojams bei provokavimą atlikti neteisėtus veiksmus. Apeliantas pažymi, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, besąlygiškai rėmėsi liudytojo K. M. parodymais kaip nuosekliais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pastarasis patikrinimui buvo sustabdytas 2013-08-27, apie 23.35 val., o pareiškimą-protokolą Alytaus AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnams pateikė 2013-09-02 17:10 val., tuo tarpu liudytoju buvo apklaustas 2013-09-02 15.30 val., t.y. pareiškimas pagal esamus duomenis buvo pateiktas vėliau, nei K. M. apklausiamas liudytoju, o teisme K. M. paaiškino, kad į pareigūnus kreipėsi kitą dieną, t.y. 2013-08-28, kai E. S. paklausė, ar mokės pinigus. Taigi, kyla pagrįstų abejonių, kada faktiškai buvo kreiptasi į pareigūnus, kada buvo atlikta apklausa ir kada pareigūnai pradėjo aktyvius veiksmus prieš E. S. ir T. P. . Pasak apelianto, nuteistasis T. P. teisme pagrįstai iškėlė versiją, kad su juo siekiama susidoroti ir nurodė, kad to gali siekti R. D. , pasinaudodamas savo pažintimis Alytaus AVPK Imuniteto skyriuje, kadangi T. P. net kelis kartus buvo sulaikęs R. D. brolį su narkotikais. Nors byloje buvo siekiama to išvengti, tačiau K. M. , paklaustas teisme, kaip jis nusprendė kreiptis, atsakė, kad viskas įvyko greitai, R. D. sugalvojo kreiptis į Imuniteto skyrių. R. D. taip pat pripažino, kad yra gerai pažįstamas su Imuniteto skyriaus pareigūnais, kartu mokėsi. Teisme išreikalavus duomenis apie R. D. brolį T. D. nustatyta, kad pastarasis buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis, tačiau pažymoje nėra nurodyta, kad sulaikyme dalyvavo T. P. , o išreikalauti ekipažo duomenis teismas atsisakė. Gynėjo įsitikinimu, šioje dalyje logiškai seka, kad R. D. , pasinaudojęs K. M. ir pasitelkęs savo pažįstamus Imuniteto skyriaus pareigūnus, suvedė sąskaitas su T. P. . Apelianto nuomone, abejonių dėl sąžiningo proceso kelia ir tai, kad šiame ikiteisminiame tyrime 2013-09-03 buvo panaudoti du nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modeliai, vienas paskui kitą, iš pradžių sankcionuojant K. M. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir įgyvendinti provokaciją, o po to – pasinaudojus beviltiška E. S. padėtimi ir įtraukus pastarąjį į nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pasak gynėjo, tai buvo akivaizdi provokacija, o ne BPK 159 straipsnio nuostatas atitinkantys nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai.

Apeliantas teigia, kad apie reikalavimą duoti kyšį nurodė tik pats K. M. , kuris parodė, kad T. P. suspaudė telefone 600 ir jam šį skaičių parodė. Daugiau jokių duomenų apie tai nėra. Šiuos K. M. parodymus neigia nuteistasis T. P. , nurodydamas, kad nieko nereikalavo ir jokių 600 telefone nespaudė, tą vakarą tik bandė paskambinti E. S. . T. P. porininkas A. M. neigia ką nors žinantis apie 600 litų ir kad T. P. ką nors rodė K. M. . E. S. taip pat neigia ką nors žinantis apie tai. Kad T. P. rodė skaičių 600 K. M. teigia R. D. , kuris turi savo interesą T. P. atžvilgiu, tačiau jo parodymų nepatvirtina ir pats K. M. . Tai, kad viskas buvo planuojama nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir režisuojamas visas scenarijus, pasak gynėjo, įrodo K. M. parodymai teisme, o iš dalies ir ikiteisminiame tyrime, kuriuos sugretinus tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, akivaizdu, kad scenarijus buvo sukurtas ne K. M. , bet R. D. ir Imuniteto skyriaus pareigūnų, o K. M. buvo tik pasinaudota. K. M. , apklausiamas ikiteisminiame tyrime, nuolat keitė parodymus, galų gale, kai reikėjo apibendrinti viską, 2013-10-04 apklausos metu parodė, kad 2013-08-28 nuvyko į darbą pas R. D. (kur K. M. dirba nelegaliai), apie 10 val. atėjo E. S. ir paklausė, kas vakar vakare buvo. Jis atsakė, kad nieko nežino, po to pasakė, kad vakar vakare jį sustabdė policija be teisių; 2013-09-02 pareiškime K. M. nurodė, kad 2013-08-29 pirmą kartą atvyko E. S. ; teisme parodė, kad apie 23:30 val. bandė skambinti R. D. , bet neprisiskambino, sekančią dieną sutiko R. D. ir papasakojo, jis klausė, ar reikalavo kyšio, po to pasiūlė kreiptis į Imuniteto skyrių. K. M. kreipėsi ir viską papasakojo. Tuomet nuėjo į darbą, atėjo E. S. ir paklausė, ką prisidarė. K. M. pasakė, kad klaustų R. D. , nes jo automobilis, pats E. S. nieko nepasakojo. Po to jis susiskambino su Imuniteto skyriumi, užrašė jo parodymus, po to paprašė, kad pinigus perduotų per E. S. . Visi šie duomenys, apelianto nuomone, rodo, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai iš karto po tariamo įvykio pradėjo veikti kartu su K. M. ir R. D. , nors dokumentuose užfiksuota pirma kontakto data yra 2013-09-02.

Apelianto teigimu, abejonių kelia ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimas, nes sprendimai leisti atlikti šiuos veiksmus buvo priimti 2013-09-03, tačiau tiek K. M. , tiek E. S. teisme parodė, kad su nutartimis faktiškai jie buvo supažindinti tik 2013-09-04, tokie jų parodymai teisme nebuvo paneigti, šis prieštaravimas nebuvo pašalintas. O tas aplinkybes, kad prieš E. S. ir T. P. buvo vykdoma provokacija, įrodo ne tik K. M. parodymai, kad jis tik suprato pagal parodytą skaičių telefone, niekas daugiau iš jo pinigų nereikalavo, o Imuniteto skyriaus pareigūnai liepė perduoti pinigus per E. S. , bet ir K. M. aktyvūs veiksmai, faktiškai pareigūnams juos kontroliuojant ir duodant nurodymus, bei telefoninių skambučių intensyvumas – byloje esančios išklotinės ir jų analizė patvirtina, kad po 2013-08-27 tik K. M. skambino E. S. . E. S. taip pat kontaktavo su R. D. – 2013-08-28 9:07 val., 20:20 val. užfiksuoti jų pokalbiai, o tai, kaip ir E. S. bei K. M. parodymai, paneigia R. D. parodymus, kad su E. S. jis bendravo atėjęs į darbą po kelių dienų. Šie duomenys, taip pat liudytojų, nuteistojo E. S. parodymai, pasak gynėjo, patvirtina, kad R. D. davė melagingus parodymus, K. M. pats ieškojo kontakto su E. S. , kvietė susitikimams, siekdamas įvykdyti provokaciją, nors niekas jo neieškojo ir pinigų nereikalavo, ką pats pripažino teisme, ir tai įvykdė, kai Imuniteto skyriaus pareigūnai davė pinigus ir liepė perduoti E. S. , nors pastarasis iš K. M. nieko nereikalavo.

Gynėjas nurodo, kad byloje liko nepaneigti E. S. parodymai, jog jis skolinosi pinigus iš R. D. , priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, kad laikotarpiu nuo 2013-08-27 iki 2013-09-03 E. S. prašė R. D. paskolinti pinigų, tai patvirtina liudytojų K. M. , A. A. , paties R. D. ir nuteistojo E. S. parodymai, telefoninių pokalbių tarp A. A. ir E. S. suvestinė. Be to, iš R. D. parodymų matyti, kad E. S. dažnai skolinosi iš jo pinigus, o šis juos perduodavo tiek per K. M. , tiek per A. A. , todėl lieka nepaneigta aplinkybė, kad K. M. ir Imuniteto skyriaus pareigūnai pasinaudojo šia aplinkybe ir surengė provokaciją. Taip pat akivaizdu, kad E. S. pasidavė Imuniteto pareigūnų provokacijai ir psichologiniam spaudimui bei įvykdė prieš T. P. provokaciją. Tai, kad E. S. buvo psichologiškai palaužiamas, apelianto teigimu, parodo pati įvykių seka – E. S. išsikvietė K. M. ir padavė pinigus, po ko iš karto šeimos akivaizdoje jį sulaikė pareigūnai, jam buvo daromas spaudimas, kad čia veiksmai ne prieš jį, kad jis pinigus turi perduoti T. P. , kad yra pakankamai duomenų ir kad atlikus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus bei perdavus pinigus T. P. jis bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. E. S. kelis kartu buvo vedamas į komisariatą su antrankiais, pažeidžiant BPK nuostatas nebuvo pildomas sulaikymo protokolas, sudarant įspūdį, kad jis bus paleistas ir atleistas, jeigu sutiks atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir perduoti pinigus T. P. . Tai, gynėjo nuomone, buvo ne kas kita, kaip psichologinis spaudimas pasinaudojant, galima sakyti, beviltiška E. S. padėtimi. E. S. , būdamas tokioje padėtyje, sutiko atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kurie tuo metu net nebuvo įforminti, be to, sankcionuoti pažeidžiant nustatytą tvarką (pareigūnai negalėjo iš karto žinoti, jog E. S. atliks nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, todėl negalėjo būti ir leidimo šiuos veiksmus atlikti, juo labiau toks leidimas negalėjo atsirasti tą pačią dieną), ėmėsi aktyvių veiksmų ir įvykdė provokaciją prieš T. P. . Tai patvirtina E. S. skambučių išklotinės, nes ne T. P. skambino E. S. , o pastarasis 2013-09-03 du kartus (20:46 val. ir 21:38 val.) skambino T. P. ir primygtinai reikalavo susitikti. Atvykus T. P. , E. S. įsėdo į automobilį ir kalbėjo nesuprantamus bei nereikšmingus dalykus, tačiau T. P. pinigų neperdavė, duomenų, kad E. S. su T. P. būtų kalbėję apie kokius nors pinigus, byloje nėra. Tik kai E. S. išlipo iš automobilio ir pareigūnai sulaikė T. P. , atlikus kratą keleivio durelėse buvo rasti sužymėti pinigai. E. S. , duodamas parodymus, paaiškino, kad pinigų jis realiai neperdavė ir apie juos nebuvo kalbos, o išlipdamas įmetė į keleivio dureles, buvo tamsu, T. P. jų galėjo ir nematyti, Imuniteto skyriaus pareigūnai, konkrečiai Ž. Z., priekaištavo jam, kad pakišo pinigus ne ten, t.y. ne prie bėgių perjungimo svirties. Visa tai, gynėjo nuomone, rodo, kad Imuniteto skyriaus pareigūnų tikslas iš esmės buvo ne nustatyti, ar yra reikalaujamas kyšis, t.y. atlikti tokius ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad būtų užfiksuoti objektyvūs duomenys BPK prasme, o bet kokia kaina pakišti pinigus T. P. , net ir vykdant provokacinius veiksmus. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pinigai K. M. buvo grąžinti du kartus – byloje yra du pakvitavimai: 2013-09-03, ko realiai negalėjo būti, nes tie patys pinigai buvo naudojami abiejuose modeliuose, ir 2013-10-14. Be to, nors K. M. teigia, kad tie pinigai buvo jo, tačiau iš parodymų matyti, kad pinigus jam perdavė Imuniteto skyriaus pareigūnai.

Nuteistojo T. P. gynėjas apeliaciniame skunde cituoja, taip pat pateikia nuorodas į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimus, susijusius su duomenų, gautų vykdant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pripažinimu įrodymais, provokacijos sąvoka bei provokacijos metu gautų duomenų vertinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą, Bannikova prieš Rusiją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-7-141/2008, 2A-P-6/2008, 2K-418/2010, 2K-192/2010, 2K-523/2008, 2K-113/2011) ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo sankcionuoti pažeidžiant tai reglamentuojančias nuostatas, nes šių veiksmų dalyviai jų atlikimo metu nebuvo supažindinti su nutartimis ir veiksmų apimtimi, taip pat byloje nėra duomenų, kad šiais veiksmais buvo prisidėta prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veiksmų, nes po to, kai K. M. pasirodė, kad iš jo reikalaujama pinigų, jokie realūs veiksmai, susiję su reikalavimu, nebuvo įgyvendinami – K. M. pats patvirtino, kad niekas pinigų iš jo nereikalavo, o Imuniteto skyriaus pareigūnai pasiūlė sudalyvauti modelyje ir perduoti pinigus, kas reiškia, kad šiuo atveju atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo daromas provokuojamas poveikis ir sukurtas nusikaltimas, nes šių veiksmų nesant nusikalstama veika nebūtų padaryta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis E. S. ir jo gynėja prašė nuteistojo E. S. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis T. P. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo E. S. ir nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. S. ir nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems T. P. ir E. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties, T. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir E. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo E. S. ir nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniuose skunduose.

Bylos duomenimis, nuteistasis T. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, neprisipažino ir, iš esmės neneigdamas apygardos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d., apie 23.35 val., tarnybiniu automobiliu patruliuodamas Alytaus mieste kartu su kolega A. M. , Žuvinto gatvėje sustabdė K. M. vairuojamą R. D. priklausantį automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, patikrinęs vairuotojo dokumentus, nustatė, jog pastarasis neturi vairuotojo pažymėjimo, parodė, kad buvo įsitikinęs, jog patikrinimui sustabdytas vairuotojas vairuotojo pažymėjimo tiesiog nebuvo pasiėmęs su savimi, t.y. padarė mažareikšmį administracinį teisės pažeidimą, todėl šios aplinkybės nesureikšmino, ir, liepęs K. M. automobiliu daugiau nevažiuoti, grąžino dokumentus. Dėl pažeidimo nefiksavimo už kyšį su K. M. nesitarė, apie pinigų perdavimą per E. S. nei su K. M. , nei su E. S. nekalbėjo ir nieko apie tai nežino. Sulaikymo dieną su E. S. susitiko pastarojo iniciatyva, jų pokalbis truko labai trumpai, buvo beprasmis, jokių pinigų pas E. S. nematė ir nesuprato, iš kur jo automobilio durelėse atsirado pinigai, kuriuos sulaikymo metu surado pareigūnai (t. 2, b.l. 96-97). Nuteistasis E. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, taip pat neprisipažino ir parodė, kad dėl pinigų perdavimo nei su T. P. , nei su K. M. nesitarė. 2013-08-28 buvo susitikęs su T. P. , kuris pasidomėjo, kas toks yra R. D. , ir jis paaiškino, kad tai yra jo draugas, dirba prie policijos komisariato, tuo jų pokalbis baigėsi. Sekančią dieną nuvykęs į R. D. kontorą jis klausė, kas atsitiko, į ką K. M. atsakė, kad nieko nežino, kad kalbėtų su R. D. . Praėjus kelioms dienoms jis kreipėsi į R. D. , kad šis paskolintų jam pinigų, į ką šis atsakė, kad šiuo metu neturi, turės vėliau, todėl kai jam paskambino K. M. ir pasakė, kad atvažiuotų paimti pinigų, suprato, kad kalbama apie R. D. jam paskolintus pinigus. Kai atvyko į R. D. kontorą, K. M. jam perdavė pinigus, tačiau nieko neaiškino, todėl jis buvo įsitikinęs, kad tai R. D. paskola jam, nes šis ir anksčiau jam skolinamus pinigus perduodavo per kitus asmenis, taip pat ir K. M. . Kai išėjus iš R. D. kontoros jį sulaikė pareigūnai ir paklausė, kur yra pinigai, jis jiems juos parodė ir pasakė, kad pasiskolino. Tuomet pareigūnai paprašė sudalyvauti perduodant pinigus T. P. , sakė, kad šis prisidirbo. Jis sutiko ir parašė sutikimą sudalyvauti modelyje, perduodant pinigus T. P. , nes jautė psichologinį spaudimą, jam aiškino, kad jis nebus traukiamas atsakomybėn, jei sudalyvaus modelyje. Pareigūnai padavė jam pinigus ir pasakė įdėti pas T. P. . Pokalbio su T. P. jis neprisimena, išlipdamas iš pastarojo automobilio pinigus įdėjo į automobilio dureles. Buvo tamsu, todėl T. P. pinigų galėjo nematyti. Pareigūnai jam priekaištavo, kad pinigus jis padėjo ne prie bėgių svirties, o į dureles, ir tada vėl jį sulaikė (t. 2, b.l. 97-98). Tačiau tokie nuteistųjų T. P. ir E. S. parodymai, neigiant padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kurie dėstomi ir apeliaciniuose skunduose, yra paneigti byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Liudytojas K. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2013-08-27 vakare jį, vairuojantį R. D. automobilį Mercedes Benz, sustabdė policijos pareigūnai ir paprašė dokumentų. Dokumentus tikrinusiam pareigūnui T. P. jis paaiškino, kad vairuotojo pažymėjimo iš viso neturi ir paprašė susitarti, kad jo nebaustų. Tuomet pareigūnas paklausė, ką jis gali pasiūlyti, į ką K. M. atsakė, kad šiandien turi tik 20 Lt. Tada paklausė, gal kitą dieną per ką perduos, klausė, ką pažįsta. K. M. atsakė, kad pažįsta E. S. . Pareigūnas bandė paskambinti E. S. , bet nepavyko, po ko savo telefone užrašė skaičių „600“ ir parodė K. M. , pasakė, kad rytoj būtų. Iš visos šios situacijos K. M. suprato, kad tai reiškia 600 Lt, smulkiau nesitarė. Pareigūnai sėdo į automobilį ir išvažiavo, prieš tai jam grąžino dokumentus. Po šio įvykio K. M. bandė skambinti R. D. , bet neprisiskambino. Sekančią dieną susitikęs R. D. , šiam viską papasakojo ir pastarasis patarė kreiptis į policiją, Imuniteto skyrių. Tą pačią dieną, apie 10 val., jam būnant pas R. D. darbe, atėjo E. S. ir klausė jo, ką prisidarė, į ką K. M. atsakė, kad nieko nežino, kad klaustų R. D. , nes jo automobilis, ir daugiau E. S. nieko nepasakojo, po šio susitikimo kreipėsi į policiją dėl kyšio. Antrą kartą E. S. buvo sutikęs dar kitą dieną, tuomet jam pasakojo, kad jį buvo sustabdęs jo kolega T. ir reikalavo perduoti kyšį už sustabdymą, o E. S. pasakė, kad kada galės, tai jam paduotų. Trečią kartą su E. S. susitiko jau po to, kai sutiko atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir perdavė pastarajam 600 Lt. Mano, kad E. S. suprato, už ką tie pinigai, nes jie anksčiau buvo šnekėję, kad pinigus šis perduos T. P. (t. 2, b.l. 94-96). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. M. taip pat parodė, kad 2013-08-27, apie 23.30 val., vairuojant pažįstamo R. D. automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį sustabdė policijos pareigūnai. Priėjęs vienas pareigūnas paprašė pateikti automobilio dokumentus. Jis padavė pareigūnui automobilio techninį pasą ir draudimo dokumentus. Pareigūnas paprašė vairuotojo pažymėjimo, o jis atsakė, kad pažymėjimo iš viso neturi. Tuomet pareigūnas pasakė, kad jis papuolė ir liepė išlipti iš automobilio, teiravosi, kieno automobilis. Jis atsakė, kad automobilis priklauso R. D. ir paprašė jo nebausti, pasiūlė susitarti. Tuomet pareigūnas paklausė jo „ką turi?“. K. M. suprato, kad pareigūnas klausė jo apie pinigus, ir atsakė, kad šiuo metu turi tik 20 Lt, bet kiek reikės paduotų kitą dieną per pažįstamus. Tuomet pareigūnas paklausė, ką jis pažįsta iš policininkų. Jis atsakė, kad E. S. . Pareigūnas teiravosi, ar jie vienas kitą gerai pažįsta, K. M. patvirtino, kad gerai. Pokalbio su pareigūnu metu K. M. bandė paskambinti E. S. , bet buvo pasibaigusi telefono sąskaita. Tada pareigūnas pats iš savo telefono pradėjo skambinti, kaip suprato E. S. , kad įsitikinti ar tikrai jį pažįsta, bet neprisiskambino, po ko savo telefone užrašė skaičių „600“ ir atsuko jam bei pasakė „perduosi per jį rytoj...“. Iš visos šios situacijos K. M. suprato, kad pareigūnas iš jo reikalavo pinigų už tai, kad vairavo be teisių ir kad jis E. S. turi perduoti 600 Lt. Dar pareigūnas jam pasakė, kad nevairuotų, paliktų automobilį, grąžino dokumentus ir nuėjo į savo automobilį, sėdo į vairuotojo vietą ir nuvažiavo. Jis pats išsikvietė savo draugę L. Č. , kuri parvežė jį į namus. Sekančią dieną K. M. nuėjo į darbą, t.y. pas R. D. , o apie 10 val. atėjo E. S. . Pastarasis jo klausė, kas vakar vakare buvo. Jis atsakė, kad nieko nežino. Jie dar pasikalbėjo apie telefonus, o po to jis pasakė, kad vakar vakare jį sustabdė policija be teisių. E. S. paklausė jo, ką žada daryti, ar mokės pinigus, ar ne. K. M. atsakė, kad nieko nežino, kad kalbėtų su R. D. . Po šio pokalbio K. M. , jausdamas spaudimą iš E. S. , kreipėsi į policiją ir pranešė, kad pareigūnai iš jo reikalauja kyšio. Po to, kai pranešė, jis paskambino E. S. ir paprašė, kad atvažiuotų pas R. D. į nuomojamas patalpas. E. S. atvažiavo, jie rūkė ir K. M. paklausė jį sustabdžiusio pareigūno telefono numerio. E. S. atsakė, kad neturi, tuomet K. M. paklausė kaip ar per ką jis galėtų perduoti pinigus tam pareigūnui. E. S. atsakė, kad per jį. Po to su K. M. niekas nekalbėjo, pinigų nereikalavo ir neprašė. Gal po savaitės laiko su juo susisiekė policijos pareigūnai, padavė pinigus ir paprašė paduoti E. S. , t.y. pasiūlė sudalyvauti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Jis sutiko tai padaryti ir sekančią dieną, t.y. 2013-09-03, apie 15 val., paskambino E. S. bei paklausė, kada gali susitikti, paduos pinigus, susitarė, kad E. S. atvažiuos apie 16 val. pas R. D. į nuomojamas patalpas. Apie 16.30 val. E. S. atvažiavo į sutartą vietą. Jie abu nuėjo parūkyti ir K. M. , ištraukęs iš piniginės 600 Lt, padavė juos E. S. . Pastarasis nieko neklausdamas juos paėmė, įsidėjo į kišenę ir išėjo. Mano, kad turėjo žinoti, kam juos ima (t. 1, b.l. 136-137, 138-139, 140-141). Taigi, liudytojas K. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad sustabdytas policijos pareigūno T. P. vairuojant automobilį, bet neturint tam teisės, susitarė su pastaruoju, jog už tai, kad nebus baudžiamas dėl šio jo padaryto pažeidimo, sumokės pastarajam 600 Lt, juos perduodamas per jų bendrą pažįstamą policijos pareigūną E. S. , taip pat, kad E. S. po šio įvykio buvo atvykęs pas jį į darbą – R. D. mobiliųjų telefonų taisyklą ir domėjosi dėl pinigų sumokėjimo, paaiškino, kad K. M. šiuos pinigus jį sustabdžiusiam pareigūnui gali perduoti per jį – E. S. . Šie liudytojo K. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nekito. Be to, analogiškas įvykio aplinkybes jau iš karto po įvykio K. M. nurodė ir savo pažįstamiems R. D. bei A. A. . Liudytojas R. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2013-08-27 kartu su K. M. svečiavosi pas pažįstamus. Jis pats išgėrė, todėl automobilį paliko K. M. žinioje. Naktį susiskambino su K. M. ir šis jam pasakė, kad važiavo jo automobiliu be teisių ir užsidirbo 600 Lt. Ryte nuėjęs į darbą jis susitiko K. M. ir šis jam papasakojo, kad Žuvinto g. jį sustabdė mobilaus būrio pareigūnai. Sakė, kad su juo kalbėjosi vienas pareigūnas, kuris, sužinojęs, kad K. M. neturi vairuotojo pažymėjimo, pasakė, jog bus problemų, o K. M. paprašius nebausti, pasiūlė susitarti – pradėjo klausinėti, ką siūlo, ką pažįsta iš policininkų. K. M. pasakius, kad pažįsta E. S. , pareigūnas bandė šiam skambinti, o nepavykus savo telefone suspaudė skaičius „600“ ir pasakė tokią sumą paduoti E. S. , po ko K. M. buvo paleistas. Be to, liudytojas R. D. parodė, kad 2013-08-29, bendraudamas su pas jį į darbą atvykusiu E. S. , pasidomėjo, kas ten buvo su K. M. , kad iš jo nori 600 Lt, į ką E. S. jam atsakė, kad K. M. sustabdė be teisių. Tuomet R. D. pasakė, kad nežino, kaip čia bus, kad jis K. M. pinigų neskolins ir už jį nemokės, kad jie tartųsi patys. E. S. atsakė, kad suprato, ir tuo jų pokalbis baigėsi. Tą pačią dieną, tik šiek tiek vėliau, K. M. jam pasakė, kad E. S. buvo atėjęs ir prieš pietus, kad jie abu kalbėjosi apie tą įvykį ir K. M. pasakė E. S. tartis su juo – R. D. (t. 1, b.l. 142-143, t. 2, b.l. 89-90). Liudytojas A. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio pabaigoje K. M. jam sakė, jog buvo sulaikytas policijos, vairuojant R. D. automobilį be teisių, ir kad policijos pareigūnai iš jo reikalauja pinigų už tai, kad jį paleido. Taip pat K. M. minėjo, kad pinigus turi perduoti per kitą pareigūną, tačiau kokia tai pinigų suma ir per kokį pareigūną turi perduoti, jam nesakė. Pamatęs, kad į R. D. telefonų taisyklą atėjęs E. S. kalbėjosi su K. M. , pradėjo įtarti, kad pastarasis pinigus turi perduoti per E. S. , vėliau tai jam patvirtino ir pats K. M. . Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. A. parodė, kad ir pats E. S. jam sakė, jog K. M. turi jam perduoti pinigus, kuriuos jis – E. S. turi perduoti kažkokiam pareigūnui, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu šiuos savo parodymus paneigė teigdamas, jog E. S. jo klausė, ar R. D. jam nepaliko pinigų, kuriuos turi perduoti per K. (t. 1, b.l. 144-145, t. 2, b.l. 90-91). Taigi, pirmiau aptarti liudytojų R. D. ir A. A. parodymai iš esmės patvirtina liudytojo K. M. parodymus tiek apie susitarimą su jį sustabdžiusiu pareigūnu T. P. dėl atlygio už tai, kad jis nebūtų baudžiamas už vairavimą neturint tam teisės, kurį K. M. turėjo perduoti šiam pareigūnui per bendrą jų pažįstamą E. S. , tiek ir apie aktyvius E. S. veiksmus, siekiant kad T. P. būtų perduota pastarojo su K. M. už jo nenubaudimą sutarta pinigų suma – 600 Lt. Liudytojas A. M. , 2013-08-27 įvykio metu patruliavęs kartu su T. P. , parodė, kad pamačius automobilį Mercedes Benz, kuris buvo tamsintais langais ir kuriuo važiavo jauni žmonės, buvo nuspręsta jį patikrinti. Sustabdžius automobilį vairuotojas jam pateikė automobilio dokumentus, o vairuotojo pažymėjo nepateikė, paaiškino, kad šiuo metu neturi. Vairuotojo pateiktus dokumentus jis perdavė T. P. , o pats nuėjo raminti iš to automobilio išlipusio neblaivaus keleivio. Jis matė, kad T. P. draugiškai kalbėjosi su vairuotoju, girdėjo minint D. pavardę, matė pas T. P. rankose mobiliojo ryšio telefoną, iš jų bendravimo suprato, kad jie pažįstami. Po to T. P. grąžino vairuotojui dokumentus, o A. M. paaiškino, kad tai jo draugas, todėl daugiau jie to įvykio neaptarinėjo (t. 2, b.l. 87-88). Taigi, liudytojo A. M. parodymai taip pat iš dalies patvirtina liudytojo K. M. parodymus apie jo susitarimą su T. P. , kadangi priešingu atveju pastarajam nebuvo jokio reikalo meluoti savo kolegai apie tai, kad K. M. , kurio jis iki įvykio iš viso nepažinojo, yra jo draugas. Tas pats pasakytina ir apie kitus T. P. veiksmus, kuomet šis, nustatęs, jog K. M. neturi vairuotojo pažymėjimo, ir, beje, vairuoja ne jam pačiam, o trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, užuot susisiekęs su policijos komisariatu ir išsiaiškinęs tikrąsias galimo pažeidimo aplinkybes, t.y. ar sustabdytas vairuotojas apskritai turi teisę vairuoti transporto priemones, ar ne, bei pranešęs apie nustatytą pažeidimą ar pristatęs pažeidėją į policijos komisariatą, tiesiog skambino E. S. , apie kurį jam paminėjo nebausti prašęs K. M. , ką patvirtina byloje užfiksuotas kontaktas ir neįvykęs pokalbis tarp T. P. ir E. S. naudojamų telefono abonentų (t. 1, b.l. 117-119). Teisminio bylos nagrinėjimo metu T. P. ėmė teigti, kad E. S. jis skambino tikslu išsiaiškinti, ar sustabdytas automobilis nėra pavogtas, tačiau toks nuteistojo aiškinimas yra visiškai nelogiškas, nes tokias aplinkybes pastarasis, kaip policijos pareigūnas, vykdantis patrulio funkcijas, taip pat privalėjo aiškintis susisiekęs su policijos komisariatu, o ne skambindamas į asmeninį telefoną pažįstamam kelių policijos pareigūnui.

Iš byloje esančių 2013-09-10 K. M. bei E. S. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo bei įrašų darymo protokolų ir 2013-09-05 nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2013-09-03, apie 15 val., K. M. paskambino E. S. ir pasiūlė susitikti bei pasakė „aš tau paduočiau jau“. 16.43 val. E. S. susitikus su K. M. , veikusiu pagal Kauno apylinkės teismo 2013-09-03 nutartį, kuria pastarajam leista nuo 2013-09-03 iki 2013-09-30 atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 227 straipsnyje, t.y. tiesiogiai arba netiesiogiai darant garso ar (ir) vaizdo įrašą, pasiūlyti, pažadėti duoti arba duoti reikalaujamą kyšį policijos pareigūnams E. S. , T. P. , galimam bendrininkui (ams), siekiantiems tų pačių rezultatų už pageidaujamą jų teisėtą ar neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. K. M. nepatraukimą administracinė atsakomybėn už galimai jo padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, pastarajam iš pinginės išėmus pinigus ir padavus juos E. S. , šis, nieko nesiaiškinęs, juos paėmė įsidėjo juos į kelnių kišenę ir, trumpai pakalbėjęs nereikšmingomis temomis, išėjo iš R. D. mobiliųjų telefonų taisyklos patalpų (t. 1, b.l. 25-26, 29-30, 42, 43-44). Nuteistasis E. S. , neginčydamas šiais faktiniais bylos duomenimis nustatytų jo veiksmų, atvykstant į R. D. mobiliųjų telefonų taisyklos patalpas bei paimant iš K. M. 600 Lt, neigia, jog tokiu būdu jis, veikdamas pagal susitarimą su T. P. , padėjo pastarajam priimti iš K. M. sutarto dydžio atlygį už tai, kad šis nebūtų baudžiamas už vairavimą neturint tam teisės. Apeliaciniame skunde E. S. akcentuoja liudytojų R. D. , K. M. , A. A. parodymus, duotus teisme, apie tai, kad jis anksčiau ne kartą skolinosi pinigų iš R. D. , o šis skolinamus pinigus dažnai jam perduodavo per kitus asmenis, taip pat ir per K. M. , dėl to imdamas iš K. M. pinigus jis buvo įsitikinęs, jog tai yra R. D. jam skolinami pinigai, dėl kurių jis būtent tuo metu į šį kreipėsi. Tačiau, kaip jau minėta, faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, jog E. S. po 2013-08-27 įvykio ir po 2013-08-28 įvykusio susitikimo su T. P. ne kartą vyko į R. D. mobiliųjų telefonų taisyklos patalpas, kuriose dirbo K. M. , ir tiek su pastaruoju, tiek su R. D. aiškinosi būtent dėl pinigų už K. M. sustabdymą mokėjimo, nurodė pastarajam, kad pinigus jį sustabdžiusiam pareigūnui perduotų per jį – E. S. , apie tai pasakojo ir liudytojui A. A. . Be to, kaip matyti iš liudytoju apklausto Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto poskyrio viršininko V. O. parodymų, duotų teisme, sulaikius E. S. su pinigais, pastarasis pripažino, jog šie pinigai yra už tai, kad K. M. buvo „užlėkęs“ dėl administracinio teisės pažeidimo (t. 2, b.l. 123-125). Būtent tokias aplinkybes, t.y. kad jis žinojo, jog K. M. jam perduoti pinigai yra skirti T. P. , kuris buvo sustabdęs K. M. , vairuojantį automobilį neturint tam teisės, savo rašytiniame paaiškinime 2013-09-03 nurodė ir pats E. S. (t. 1, b.l. 148-149). Nors vėliau ikiteisminio tyrimo metu pastarasis ėmė teigti, jog nežinojo, kam skirti K. M. jam perduoti pinigai, tačiau net ir tuomet pripažino, kad K. M. jam sakė, jog pinigus jis turės kažkam perduoti, kad jis suprato, jog pinigai skirti ne jam, o yra perduodami už kažkokį sandėrį, ir tik teisminio bylos nagrinėjimo metu iškėlė versiją apie R. D. jam suteiktą paskolą. Tai, kad pastaroji versija neatitinka tikrovės, teisėjų kolegijos vertinimu, be pirmiau aptartų aplinkybių patvirtina ir bylos duomenimis nustatyti E. S. veiksmai prieš vykstant pas K. M. pasiimti pinigų, kuomet jis, užuot aplinkybes dėl pinigų paskirties pasiaiškinęs su pačiu K. M. ar R. D. , skambino trečiajam asmeniui, kaip nustatyta, liudytojui A. A. , ir būtent jo teiravosi, iš kur K. M. gavo pinigų: „Raimė jam davė, ar jis čia pats kažką suorganizavo?“. Be to, šio pokalbio metu A. A. , kuriam, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, buvo žinomos K. M. sustabdymo ir jo susitarimo su jį sustabdžiusiu pareigūnu dėl kyšio perdavimo per E. S. aplinkybės, klausė E. S. „o dabar turi perduot tam žmogui?“, į ką E. S. atsakė, kad „ne, man jis dar turi paduot“, kas vėlgi, kaip ir E. S. reakcija į A. A. įspėjimą būti atsargiam ir pasikeisti K. M. perduotus pinigus, kuomet šis sako „ne, tai čia žinai, jis ką jis čia man, man tą skolą atiduos, atiduos man jis skolingas...“, bet dar kartą įspėtas, sutinka „gerai, gerai“ (t. 1, b.l. 43-44), patvirtina, jog šiuo atveju buvo kalbama tikrai ne apie R. D. E. S. skolinamus pinigus, kaip kad teisme teigė nuteistasis E. S. ir liudytojas A. A. , o būtent apie K. M. T. P. per E. S. perduodamą kyšį.

Taigi, pirmiau aptarti vienas kitą papildantys faktiniai bylos duomenys, taip pat byloje užfiksuotas iš karto po įvykio, kuomet buvo sustabdytas K. M. , suaktyvėjęs T. P. bei E. S. bendravimas telefonu (iš 2013-09-20 tarnybinio pranešimo dėl atliktos gautų išklotinių analizės matyti, jog 2013-08-28 T. P. ir E. S. vienas kitam skambino tris kartus, 2013-08-31 – keturis kartus (t. 1, b.l. 117-119), priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, leido apygardos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog T. P. , vykdydamas jam, kaip mobiliojo būrio patruliui, suteiktus įgaliojimus, sustabdęs K. M. , vairavusį R. D. priklausantį automobilį, ir nustatęs, kad pastarasis neturi teisės vairuoti transporto priemones, už tai, kad jis nebūtų nubaustas dėl šio padaryto administracinio teisės pažeidimo, susitarė su K. M. per tarpininką, bendrą jų pažįstamą E. S. , priimti 600 Lt dydžio kyšį, po ko į šią nusikalstamą veiką įtraukė E. S. , kuris turėjo paimti iš K. M. su T. P. sutartą atlygį ir būtent šiuo tikslu ne kartą vyko į R. D. nuomojamas patalpas, kur dirbo K. M. , aiškinosi dėl pinigų sumokėjimo, o 2013-09-03 priėmė iš K. M. sutartą pinigų sumą. Kad įvykio aplinkybės buvo būtent tokios, iš esmės patvirtina ir vadovaujantis BPK 160¹ straipsnio nuostatomis priimto Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2013-09-03 nutarimo pagrindu taikant procesinę prievartos priemonę – nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus gauti duomenys, iš kurių matyti, kad 2013-09-03 21.44 val. įvyko T. P. ir E. S. susitikimas. Šio susitikimo metu E. S. , veikusiam pagal minėtą prokurorės 2013-09-03 nutarimą, kuriuo jam buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje – tiesiogiai arba netiesiogiai, darant garso ar (ir) vaizdo įrašą, pasiūlyti, pažadėti duoti arba duoti reikalaujamą kyšį/perduoti pinigus policijos pareigūnui T. P. ar galimam jų bendrininkui (-ams), siekiantiems tų pačių rezultatų už pageidaujamą jų teisėtą ar neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, t.y. K. M. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn už galimai jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, pasakius, kad „čia vienas toks vaikinas skambino man“, T. P. atsakė: „tai gerai, kitaip nebus“, o E. S. pasakius, kad „bėda“, atsakė „yra kaip yra“, o tai byloje surinktų ir šioje teisėjų kolegijos nutartyje bei apygardos teismo nuosprendyje aptartų faktinių bylos duomenų kontekste patvirtina, jog T. P. puikiai suprato, apie kokį vaikiną ir apie kokią bėdą kalba E. S. , bei savo žodžiais „tai gerai, kitaip nebus“, „yra kaip yra“, faktiškai išreiškė savo valią priimti per E. S. iš K. M. įvykio metu sutarto dydžio kyšį. Ta aplinkybė, ar T. P. matė kuriuo metu ir kur E. S. padėjo jam skirtus pinigus, ar ne, šiuo konkrečiu atveju, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, esminės reikšmės sprendžiant T. P. atsakomybės klausimą, neturi.

Apeliaciniame skunde nuteistojo T. P. gynėjas nepagrįstai teigia, kad pirmiau aptarti faktiniai bylos duomenys, kuriais, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, rėmėsi apygardos teismas, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Ginčydamas liudytojo K. M. parodymų patikimumą, gynėjas nurodo, kad pastarojo parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, kito pagal ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų reikalavimus, tačiau pažymėtina, jog pastarųjų aplinkybių nei liudytojas K. M. , nei kiti byloje apklausti asmenys niekuomet nenurodė, todėl toks gynėjo teiginys vertintinas kaip subjektyvi ir niekuo nepagrįsta apelianto nuomonė. Be to, kaip matyti iš byloje užfiksuotų liudytojo K. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės skiriasi tik K. M. parodymai dėl to, kurią dieną – 2013-08-28 ar 2013-08-29 pirmą kartą E. S. apsilankė R. D. nuomojamose patalpose, ir kurio iš kelių įvykusių susitikimų metu E. S. pasakė, kad atlygį už nenubaudimą K. M. jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui perduotų per jį, tačiau vien šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip patvirtinančios šio liudytojų parodymų nepatikimumą. Juolab, kad E. S. apsilankymą R. D. nuomojamose patalpose po 2013-08-27 įvykio patvirtino liudytojai R. D. bei A. A. , to neneigė ir pats nuteistasis E. S. , nurodęs, jog į R. D. nuomojamas patalpas atvyko ir domėjosi apie pastarojo automobilio sustabdymą 2013-08-29, po išvakarėse įvykusio susitikimo su T. P. , kurio metu, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pastarieji ir kalbėjosi apie sustabdytą R. D. priklausantį automobilį, vairuojamą vairuotojo pažymėjimo neturinčio K. M. , bei susitarė dėl E. S. veiksmų padedant T. P. priimti iš K. M. sutartą atlygį už padaryto pažeidimo nefiksavimą. Iš liudytojo K. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat matyti, jog pastarasis, pirmą kartą apklaustas liudytoju 2013-09-02 nurodė, jog po 2013-08-27 įvykio pareigūnai jo daugiau neieškojo, ir tik sekančios apklausos, vykusios 2013-09-04, metu jis nurodė, kad kreiptis į policiją jį paskatino būtent E. S. veiksmai atvykstant į jo darbovietę ir teiraujantis apie pinigų sumokėjimą (t. (t. 1, b.l. 136-137, 138-139). Teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas paaiškino, kad, kreipdamasis į teisėsaugos instituciją dėl reikalaujamo kyšio, jis nenorėjo, kad į visą tai būtų įtrauktas ir E. S. , todėl pastarojo aktyvių veiksmų pirmosios apklausos metu neminėjo. Toks liudytojo paaiškinimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra visiškai įtikinantis ir logiškas. Be to, kad būtent tai paskatino liudytoją K. M. pirmosios apklausos metu nutylėti tam tikras įvykių aplinkybes, susijusias su nuteistuoju E. S. , patvirtina ir pastarojo pozicija duodant parodymus teisme, kuriais, akivaizdu, šis liudytojas, kaip ir liudytojai R. D. bei A. A. , teigdami apie ankstesnes R. D. paskolas E. S. , perduodamas per K. M. , ir E. S. prašymą, kad R. D. jam paskolintų pinigų būtent byloje nagrinėjamu laikotarpiu, taip pat bandydami sukelti abejones dėl sąžiningo proceso ikiteisminio tyrimo metu, stengėsi sušvelninti savo pažįstamo, draugo E. S. teisinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog tuo metu, kai liudytojas R. D. iš K. M. sužinojo apie įvykį, kuomet šis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, pastariesiems buvo tiksliai žinoma, su kokiu konkrečiu pareigūnu K. M. susitarė dėl atlygio už jo nenubaudimą, o tai iš esmės paneigia nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, jog K. M. kreipimasis į Imuniteto skyriaus pareigūnus galėjo būti sąlygotas R. D. siekio atkeršyti T. P. . Be to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, gautos apygardos teismui T. P. gynėjos prašymu pareikalavus duomenis apie R. D. brolio T. D. sulaikymus, pastarasis iš tiesų keletą kartu buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tačiau ne dėl narkotikų, kaip kad teigė T. P. , o dėl to, kad viešoje vietoje kartu su draugais vartojo alkoholinius gėrimus ar būdamas girtas viešoje vietoje šlaistėsi bei triukšmavo (t. 2, b.l. 117-121), kas net ir tuo atveju, jei T. D. abu kartus būtų sulaikęs T. P. , vargu ar galėtų paskatinti R. D. keršyti šiam pareigūnui, nepagrįstai apkaltinant jį sunkaus nusikaltimo padarymu, ir juo labiau įtakoti Imuniteto skyriaus pareigūnus imtis pastarojo atžvilgiu atitinkamų veiksmų nesant tam jokio pagrindo. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nuosekliais, tarpusavyje iš esmės sutampančiais bei kitus faktinius bylos duomenis atitinkančiais liudytojų K. M. ir R. D. parodymais apie įvykio aplinkybes.

Apeliantai savo skunduose taip pat itin daug dėmesio skiria jau pirmiau minėto Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2013-09-03 nutarimo, priimto vadovaujantis BPK 160¹ straipsnio nuostatomis, pagrindu taikytos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 159 straipsnyje, sankcionavimo bei realizavimo teisėtumui, tačiau teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip jau minėta, nuteistųjų T. P. ir E. S. nusikalstamus veiksmus patvirtina visa eilė byloje surinktų vienas kitą papildančių kitų faktinių duomenų, tuo tarpu taikant pirmiau paminėtą procesinę prievartos priemonę bei E. S. atliekant nusikalstamą vieką imituojančius veiksmus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, iš esmės buvo tik užfiksuotas jau sudaryto T. P. nusikalstamo susitarimo su K. M. dėl atlygio už padaryto pažeidimo nefiksavimą bei šio atlygio priėmimą per tarpininką ir T. P. nusikalstamo susitarimo su E. S. dėl minėto atlygio priėmimo iš K. M. per jį kaip tarpininką, vykdymo rezultatas. Be to, nuteistojo T. P. gynėjas nepagrįstai teigia, kad E. S. 2013-09-03 atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kurie tuo metu nebuvo sankcionuoti. Nors nuteistasis E. S. , taip pat ir liudytojas K. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu ėmė teigti, jog su procesiniais dokumentais, kuriais jiems buvo leista atlikti atitinkamus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jie buvo supažindinti tik 2013-09-04, t.y. jau po šių veiksmų atlikimo, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek K. M. , tiek E. S. savo parašais yra patvirtinę, jog atitinkamai su Kauno miesto apylinkės teismo 2013-09-03 nutarties, kuria K. M. leista nuo 2013-09-03 iki 2013-09-30 atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 227 straipsnyje – tiesiogiai arba netiesiogiai darant garso ar (ir) vaizdo įrašą, pasiūlyti, pažadėti duoti arba duoti reikalaujamą kyšį policijos pareigūnams E. S. , T. P. , galimam bendrininkui (ams), siekiantiems tų pačių rezultatų už pageidaujamą jų teisėtą ar neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. K. M. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn už galimai jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, turiniu, taip pat su Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2013-09-03 nutarimo, kuriuo nutarta laikotarpiu nuo 2013-09-03 iki 2013-09-30 E. S. atžvilgiu taikyti procesinę prievartos priemonę ir leisti jam atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje – tiesiogiai arba netiesiogiai, darant garso ar (ir) vaizdo įrašą, pasiūlyti, pažadėti duoti arba duoti reikalaujamą kyšį/perduoti pinigus policijos pareigūnui T. P. ar galimam jų bendrininkui (ams), siekiantiems tų pačių rezultatų už pageidaujamą jų teisėtą ar neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, t.y. K. M. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn už galimai jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, turiniu jie buvo supažindinti būtent 2013-09-03 (t. 1, b.l. 27-28, 72). Tokias aplinkybes patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnai V. O. ir Ž. Z. , kurie nurodė, jog E. S. prieš 2013-09-03 susitikimą su T. P. buvo supažindintas su prokurorės nutarimu, jam buvo išaiškintos modelio ribos, duotas nurodymas neprovokuoti (t. 2, b.l. 123-126). Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo E. S. teiginius apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus jo atžvilgiu, atkreipia dėmesį ir į tai, kad šis nuteistasis apie neteisėtą ikiteisminio tyrimo pareigūnų poveikį bei dėl to palaužtą jo valią sutinkant atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ėmė teigti tik bylą perdavus į teismą. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jokių aplinkybių, susijusių su neteisėtu poveikiu, vertimu rašyti tikrovės neatitinkantį paaiškinimą, pasirašyti dokumentus atgaline data ar teisės naudotis advokato paslaugomis suvaržymu nei pastarasis, nei jo gynėjas nenurodė, pareigūnų veiksmų, taip pat ir Kauno miesto apylinkės teismo 2013-09-06 nutarties, kuria buvo patvirtintas pirmiau minėto Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2013-09-03 nutarimo pagrindu taikytos procesinės prievartos priemonės teisėtumas (t. 1, b.l. 79), neskundė, E. S. suėmimo klausimą sprendžiančiam teismui pastarasis nurodė, jog jį sulaikę pareigūnai paaiškino, kuo jis yra įtariamas, bei pasiūlė sudalyvauti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir jis sutiko tai padaryti (t. 1, b.l. 167-169), kas, įvertinus ir tai, jog E. S. policijoje dirba nuo 1995 metų bei turi atitinkamą išsilavinimą, leidžia pastarojo aiškinimą apie ikiteisminio tyrimo pradžioje patirtą psichologinį smurtą vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus ir padėti tai padaryti savo pažįstamam nuteistajam T. P. . Juolab, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnai Ž. Z. ir V. O. patvirtino, jog sprendimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus E. S. priėmė laisva valia, suprasdamas, jog tai palengvins jo paties teisinę padėtį, joks neteisėtas poveikis jam nebuvo daromas, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo žadama. Be to, šie liudytojai patvirtino, jog, priešingai nei teigiama nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde, pastarasis po to, kai 2013-09-03, apie 17 val., buvo sulaikytas su iš K. M. paimtais, T. P. skirtais pinigais, turėjo galimybę pabendrauti su pageidaujamu advokatu ir tokia galimybe pasinaudojo, telefonu susisiekdamas su advokatu L. P. , tarėsi su pastaruoju dėl sutikimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (t. 2, b.l. 124-126), ką iš esmės patvirtina ir byloje esantis minėto advokato orderis dėl E. S. gynybos nuo 2013 m. rugsėjo 3 dienos (t. 1, b.l. 152). Šios aplinkybės bei paties E. S. parodymai, jog po to, kai jis buvo sulaikytas su iš K. M. paimtais pinigais, jį sulaikę pareigūnai paaiškino, kuo jis įtariamas, t.y. tarpininkaujant kyšio priėmime, rodo, jog E. S. nuo pat faktinio sulaikymo momento, nors jis laiku ir nebuvo įformintas, buvo užtikrinta teisė žinoti, kuo jis įtariamas, ir turėti gynėją, taigi įstatymų garantuotos pastarojo teisės iš esmės nebuvo suvaržytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniuose skunduose taip pat nepagrįstai keliamas provokacijos klausimas. Bylos duomenimis, procesiniai sprendimai leisti K. M. ir E. S. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo priimti ir atitinkamai šie veiksmai atlikti 2013-09-03, taigi, jau po to, kai nuteistasis T. P. 2013-08-27 susitarė su K. M. dėl atlygio už tai, kad pastarasis nebūtų nubaustas, priėmimo per tarpininką E. S. , ir po to, kai T. P. susitarė su E. S. dėl minėto atlygio priėmimo iš K. M. , o E. S. , vykdydamas minėtą susitarimą, 2013-08-29 ir vėliau vyko pas K. M. bei teiravosi dėl pinigų perdavimo, kas, kaip matyti iš liudytojo K. M. parodymų, iš esmės ir paskatino jį kreiptis į teisėsaugos institucijas. Taigi, akivaizdu, jog T. P. ir E. S. nusikalstama veika jau buvo pradėta dar prieš priimant sprendimą dėl BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo, o taikant šią priemonę buvo tik prisijungta prie šios nusikalstamos veikos darymo. Tai, kad K. M. dėl susidariusios situacijos su policijos pareigūnais galėjo kalbėtis ir anksčiau, t.y. dar iki oficialaus kreipimosi 2013-09-02, nesant jokių objektyvių duomenų apie kokius nors aktyvius pareigūnų veiksmus T. P. ar E. S. atžvilgiu, esminės reikšmės sprendžiant procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo bei šio procesinio veiksmo metu gautų duomenų leistinumo klausimus neturi. Apeliantai savo skunduose teisingai pažymi, jog tiek E. S. susitikimas su K. M. , tiek T. P. susitikimas su E. S. 2013-09-03 įvyko asmenų, veikiančių su teisėsaugos institucijų žinia, iniciatyva. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad pastariesiems atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, E. S. ar T. P. elgesio pasirinkimo laisvė buvo kaip nors suvaržyta, tokių duomenų savo skunduose nepateikė ir patys apeliantai. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nusikalstami E. S. veiksmai priimant iš K. M. 600 Lt dydžio atlygį T. P. ar nusikalstami T. P. veiksmai priimant minėto dydžio atlygį iš tarpininko E. S. buvo išprovokuoti. Nuteistojo T. P. gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja tą aplinkybę, jog BPK 159 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė šioje byloje buvo taikoma du kartus, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai sekė vienas paskui kitą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju buvo siekiama išaiškinti ne vieną, bet du, nors ir tą patį nusikaltimą darančius, tačiau atliekančius skirtingus vaidmenis asmenis, kas iš esmės ir lėmė tokią tyrimo taktiką. Tuo pačiu atkreiptinas T. P. gynėjo dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojami pinigai, t.y. 600 Lt, K. M. pareigūnų buvo perduoti du kartus dėl visiškai suprantamų priežasčių – pirmą kartą K. M. pinigus pareigūnai perdavė minėta Kauno miesto apylinkės teismo 2013-09-03 nutartimi sankcionuotų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimui, o antrą kartą, t.y. jau 2013-10-04, šiuos pinigus, kaip jam priklausančius, grąžino jau po to, kai jie buvo rasti atlikus kratą T. P. automobilyje.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad T. P. , dirbdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobiliojo būrio patruliu ir vykdydamas suteiktus įgaliojimus, sustabdęs R. D. priklausantį automobilį ir nustatęs, kad jį vairavęs asmuo – K. M. neturi teisės vairuoti transporto priemonės, t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, už tai, kad nefiksuoti jo, susitarė su K. M. netiesiogiai, per pažįstamą E. S. , priimti 600 litų kyšį. Tęsiant nusikalstamą veiką, T. P. į šią veiką įtraukė E. S. , kuris pažadėjo paimti kyšį ir iš K. M. , vykdžiusio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pasikėsino priimti 600 litų dydžio kyšį, po ko T. P. šį kyšį pasikėsino priimti iš E. S. , tuo metu jau vykdžiusio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Šiuos nustatytus T. P. nusikalstamus veiksmus apygardos teismas teisingai kvalifikavo atitinkamai pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nes pastarasis savo naudai netiesiogiai susitarė priimti kyšį per kitą asmenį už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus bei pasikėsino per kitą asmenį – padėjėją šį kyšį priimti. Taip pat teismas teisingai, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį kvalifikavo E. S. nusikalstamus veiksmus, kadangi pastarasis pažadėjo padėti priimti kyšį už valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir šį kyšį pasikėsino priimti, bet to nerealizavo, nes jo veiksmai buvo kontroliuojami policijos pareigūnų.

Niekuo nepagrįsti nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog šis nuteistasis nėra nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, subjektas ir neturėjo jokio motyvo reikalauti kyšio, be to, įvykio metu nebuvo ekipažo vyresniuoju, nuo kurio ir priklausė sulaikyto automobilio patikrinimo eiga ir rezultatas. Nors apeliantas teisingai pažymi, kad T. P. įvykio metu neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tačiau tai nepaneigia pastarojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 225 straipsnio 2 dalį pagrįstumo, nes jis, kaip mobiliojo būrio patrulis, vykdydamas teisės aktais reglamentuotą teisės pažeidimų prevencijos, užkardymo ir išaiškinimo pareigą, nustatytą pažeidimą privalėjo fiksuoti kitu būdu – apie jį pranešdamas kitiems pareigūnams, turintiems teisę įforminti padarytą pažeidimą, arba tuo tikslu pristatydamas pažeidėją į policijos komisariatą, tačiau to nepadarė. Be to, būtent T. P. , o ne A. M. priėmė sprendimą grąžinti dokumentus K. M. ir nefiksuoti, taip, kaip reikalauja teisės aktai, nustatyto pažeidimo, o ekipažo vyresniajam - A. M. T. P. nurodė, kad viskas yra gerai ir kad sustabdyto automobilio vairuotojas yra jo draugas, taigi, ėmėsi aktyvių veiksmų, jog sustabdyto vairuotojo patikrinimo rezultatas būtų toks, kokio jis pats pageidavo, t.y. kad K. M. nebūtų nubaustas pagal teisės aktų reikalavimus ir už tai jam per E. S. perduotų sutarto dydžio atlygį.

Nuteistasis E. S. ir nuteistojo T. P. gynėjas savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, buvo šališkas, pažeidė rungtyniškumo bei nekaltumo prezumpcijos principus, tačiau, kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, tokie apeliantų teiginiai iš esmės yra susijęs tik su byloje surinktų duomenų pripažinimu įrodymais ir jų vertinimu, dėl ko teisėjų kolegija jau pasisakė šioje nutartyje. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme, apeliantai nenurodė, teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmių nuteistiesiems T. P. ir E. S. skyrimo taip pat yra teisėta ir pagrįsta, ko iš esmės neginčija ir patys apeliantai.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems T. P. ir E. S. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog skirdamas bausmes T. P. ir E. S. , teismas atsižvelgė į tai, kad pastarieji padarė nusikaltimą valstybes tarnybai, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), ir kuriuo itin pažeidžiamas ir žeminamas valstybės tarnautojo autoritetas, mažinamas visuomenės pasitikėjimas valstybės pareigūnais. Taip pat teismas įvertino tai, kad T. P. ir E. S. praeityje nebuvo nusikaltę, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo. Abu nuteistieji charakterizuojami teigiamai, nėra jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad E. S. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo antraeilis – jis atliko padėjėjo vaidmenį, jo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ikiteisminio tyrimo metu jis sutiko bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis bei savo veiksmais prisidėjo prie nusikalstamos veikos išaiškinimo. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką bei jų asmenybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam T. P. paskirta 300 MGL baudos bausmė bei E. S. paskirta 100 MGL dydžio bauda, kurios yra žymiai mažesnės nei BK 47 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas už sunkų nusikaltimą skiriamos baudos vidurkis, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, todėl nėra teisinio pagrindo jas švelninti.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. S. ir nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Aloyzas KruopysVioleta Ražinskaitė