Šiaulių apygardos teismo sprendimas, 2A-380-154/2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-07-03
Bylos Nr.: 2A-380-154/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-07-3-03228-2012-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Matiukienė (pirm.), Laisvė Aleknavičienė, Jolanta Badaugienė
Ieškovas: T. M.
Atsakovas: G. M.

Pranešėja D. Matiukienė Civilinė byla Nr. 2A-380-154/2013Teisėja A. JurgelienėTeisminio proceso Nr. 2-07-3-03228-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4.; 24.2.; 24.4.; 42.11.2.; 121.14.; 121.21.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės,kolegijos teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Jolantos Badaugienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovės T. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-141-650/2013, iškeltoje pagal ieškovės T. M. ieškinį atsakovui G. M., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, B. J., dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi bei pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. V. T. ieškinį šalims dėl ieškinio senaties taikymo ginčo reikalavimams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

I. T. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu( t.1, b. l. 1-3, 31-33), prašydama pripažinti pirkimo-pardavimo sutartimi 1995 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo G. M. ir trečiojo asmens B. J..

Ieškovė nurodė, kad su atsakovu G. M. susituokė (duomenys neskelbtini) A. G. M. su trečiuoju asmeniu B. J. 1995-02-07 nekilnojamojo turto (29,29 kv. m bendro ploto sodo namelio ir 0,0825 ha žemės sklypo), esančių (duomenys neskelbtini), notarinė dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sutartį (apsimestinis sandoris, CK 1.78 str.), nes G. M. turto pardavėjai B. J. iš bendrų šeimos lėšų sumokėjo 2000 Lt už sodo namelį ir 300 Lt už žemės sklypą. Kadangi dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, o pirkimo- pardavimo sutartis yra atlygintinis sandoris, dėl 1995 m. vasario 7 d. sudaryta sutartis yra apsimestinis sandoris, kuris turi būti laikomas ir teismo pripažintas pirkimo-pardavimo sutartimi.

Apie tai, kad 1995-02-07 buvo sudaryta ne pirkimo – pardavimo, o dovanojimo sutartis, ieškovė sužinojusi tik 2012 m. gegužės mėnesį, kai antstolė pradėjo skolos išieškojimą iš G. M. pagal kreditoriaus A. V. T. reikalavimą, todėl mano, kad senaties termino ginti savo pažeistas teises teisme ieškovė nėra praleidusi.

A. G. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. M. patvirtino, kad sodo namelį ir žemės sklypą 1995 m. vasario 2 d. B. J. iš tikrųjų jam ne padovanojo, o pardavė už 2300 litų. Kad yra sudaryta dovanojimo sutartis jo žmona ieškovė T. M. galėjo ir nežinoti, nes pasirašant sutartį notarinėje kontoroje jos nebuvo, tačiau ji dalyvavo sumokant pinigus pardavėjai B. J., todėl buvo įsitikinusi, kad 1995-02-07 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Sutiko su ieškiniu (t. 2, b. l. 1-11).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais A. V. T. atsiliepime į patikslintą ieškinį su ieškovės reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį (t.1, b. l. 109-112).

Šalies argumentai

Nurodė, kad A.V. T. dar 2009 metais kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo G. M. jam priteisti 48 500 Lt skolą bei palūkanas, o taip pat prašydamas pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008 m. rugpjūčio 21 d. notarinę dovanojimo sutartį. pagal kurią G. M. padovanojo T. M. tuos pačius sodo pastatą bei žemės sklypą. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-01-04 sprendimu patenkinus A.V. T. ieškinį, iš G. M. priteista A. V. T. 48 500 Lt negrąžintos paskolos, 3712,50 Lt sutartinių ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų, o 2008-08-21 dovanojimo sutartis, kuria G. M. dovanojo šį turtą savo sutuoktinei T. M. pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Teismo sprendimu šis turtas G. M. grąžintas kaip asmeninė nuosavybė. Šiaulių apygardos teismas apeliacine 2011-09-06 nutartimi, paliko galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl skolos priteisimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, bei konstatavo, kad T. M. ir G. M., 2008-08-21 sudarydami dovanojimo sutartį, siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi A.V. T..

Teigė, kad skolininkas G. M. bei jo sutuoktinė T. M. ir toliau elgiasi nesąžiningai, siekia išvengti įsipareigojimų kreditoriui vykdymo, pradėdami vis naujus civilinius procesus Šiaulių apylinkės teismuose, kuriuose nurodo skirtingas to paties turto įgijimo aplinkybes, nes Šiaulių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-878-900/2012 pagal ieškovės T. M. ieškinį atsakovui G. M., trečiajam asmeniui A. V. T. dėl pripažinimo to paties dovanoto turto – sodo namelio su priklausiniais ir 0,0825 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių T. M. ir G. M. nuosavybe.

Atsiliepimas

A. G. M. atsiliepime į trečiojo asmens A. V. T. ieškinį prašė jį atmesti (t.1, b. l. 153-157), motyvuodamas, kad nors 1995-02-07 sodo pastato ir žemės sklypo perleidimo sandoris buvo įformintas kaip dovanojimo sutartis, iš tikrųjų šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, nes už šių objektų įsigijimą B. J. buvo sumokėta 2000 Lt už sodo namelį ir 300 Lt už žemės sklypą. B. J. tuo laikotarpiu pardavinėjo šiuos objektus ir tai patvirtina dienraštyje „Šiaulių naujienos“ patalpinti jos skelbimai. Nesutiko su ieškinio senaties taikymu, nes apie savo teisių pažeidimą ieškovė T. M. sužinojo 2012 m. gegužės mėnesį, paskelbus sodo namelio ir žemės sklypo varžytynes už G. M. skolą A.V. T..

I. T. M. atsiliepime į trečiojo asmens A. V. T. ieškinį išdėstė analogiškus motyvus kaip ir atsakovas G. M. savo atsiliepime (t.1, b. l. 149-152).

Trečiasis asmuo B. J. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir palaiko trečiojo asmens A. V. T. poziciją – prašė taikyti ieškinio senatį, nes ginčijamas sandoris sudarytas prieš 17 metų, t.y. 1995-02-07 (t.1, b. l. 124).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme B. J. su T. M. ieškiniu sutiko ir pripažino, kad nors su atsakovu G. M. 1995-02-07 sudarė notarinę dovanojimo sutartį, G. M. už sodo namelį ir žemės sklypą jai sumokėjo 2300 Lt, tačiau prašė teismo taikyti senatį ir palikti sandorį tokį, koks jis yra (t. 2, b. l. 5-6).

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė ir tenkino trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, A. V. T. ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo ieškovės T. M. reikalavimui atsakovo G. M. atžvilgiu. Priteisė lygiomis dalimis iš ieškovės T. M. ir atsakovo G. M. trečiajam asmeniui A.V. T. ir Valstybei bylinėjimosi išlaidas.

Nors teismas padarė išvadą, kad 1995 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis tarp G. M. ir B. J. buvo sudaryta abiejų sandorių šalių, siekiančių pridengti pirkimo-pardavimo sandorį, t. y. sudarant apsimestinį sandorį, tačiau konstatavo, kad neturi pagrindo tenkinti ieškovės T. M. reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu bei pirkimo- pardavimo sandoriu, kadangi tenkina ginčijamo sandorio šalies - B. J. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. V. T. reikalavimus dėl ieškinio senaties taikymo.

Teismas nustatė, kad ieškovė, būdama gimusi (duomenys neskelbtini), ten įgijusi išsilavinimą, neturėdama pakankamų valstybinės (lietuvių kalbos) pagrindų ir teisinių žinių, nebūdama tiesioginė sandorio šalimi, nedalyvaudama pas notarą pasirašant 1995-02-07 dovanojimo sutartį ir negaudama dovanojimo sutarties kopijos kaip sandorio šalis, negalėjo tuo metu žinoti ir suprasti, kad atsakovas G. M., įforminęs savo vardu kaip dovaną įgytą iš B. J. žemės sklypą ir sodo pastatą, tuo pačiu eliminavo ieškovės turtines teises į šį nekilnojamąjį turtą, todėl ieškinio senaties termino pradžios nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos teismas neskaičiavo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties pradžios terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kada ieškovė T. M. betarpiškai sužinojo apie jai dovanojamo nekilnojamojo turto teisinį režimą, pati 2008 m. rugpjūčio 21 d. sudarydama notarine dovanojimo sutartį su atsakovu G. M.. Sandorio sudarymo metu notaras privalėjo išaiškinti šalims sandorio esmę ir jo teisines pasekmes, todėl teismas konstatavo, kad notaras nebūtų tvirtinęs viso žemės sklypo ir sodo pastato dovanojimo sandorio, o ieškovė nebūtų galėjusi priimti iš sutuoktinio tokios dovanos, jei šis turtas būtų buvęs laikomas bendra G. M. ir T. M. nuosavybe.

Be to, teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog minėta šalių sudaryta dovanojimo sutartis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-01-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-656-810/2011 buvo nuginčyta atsakovo G. M. kreditoriaus – trečiojo asmens A. V. T. teiktu ieškiniu actio Pauliana pagrindu, o ieškovė savo žinojimą apie sutuoktinio turėtą asmeninę nuosavybę ir jai dovanoto turto teisinio režimo pasikeitimą po 2008-08-21 sandorio sudarymo buvo aiškiai išreiškusi toje civilinėje byloje, teikdama 2009-10-07 atsiliepime į A.V. T. ieškinį bei atskirajame skunde, skųsdama 2010-01-10 teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčo nekilnojamam turtui.

Teismas padarė išvadą, kad 1995-02-07 sandorio nuginčijimui taikomas trejų metų senaties terminas ieškovei pasibaigė 2011-08-21, skaičiuojant nuo 2008-08-21, t.y. to paties nekilnojamojo turto dovanojimo ieškovei.

Šalies argumentai

I. T. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-141-650/2013 ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 1995-02-07 sudarytą sodo namelio dovanojimo sutartį ir pripažinti ją pirkimo-pardavimo sutartimi bei atmesti trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. V. T. ieškinį; iš atsakovo G. M. bei trečiojo asmens A. V. T. priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Apeliantė nurodo, kad teismas, siekdamas tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma turėjo nustatyti teisės pažeidimo momentą (objektyvųjį momentą), kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus. Apeliantė teigia, kad skundžiamame teismo sprendime yra akivaizdžiai neįvertinama teisės pažeidimo momento įtaka ieškinio senaties termino eigos pradžiai.

2. Nurodo, kad 2008-08-21, kai atsakovas dovanojo ieškovei minėtą sodo namelį, T. M. netapo žinoma apie jos teisių pažeidimą, apie 1995 m. sudarytą apsimestinį sandorį bei jo sudarymo aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog sudarant 2008-08-21 sandorį notaras ieškovei nurodė apie 1995 metų sandorį. 2008-08-21 ieškovei tapo žinoma, jog dabar jai vienai priklauso sodo namelis ir sklypas, kuris kažkada priklausė jai ir jos sutuoktiniui. Todėl visiškai akivaizdu, kad ieškovei tapo žinoma apie jos pažeistas teises ir apie sodo namelio sandorio sudarymo aplinkybes tik 2012 m. gegužės mėnesį, kai antstolis paskelbė varžytines šiam nekilnojamajam turtui.

3. Mano, kad šiuo atveju teismas privalėjo atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą (teisės klaidos tikimybę), ieškovės asmenines savybes (ji yra rusų tautybės, jai nėra žinomi lietuviški teisės terminai, ji nėra teisininkė), jos veiksmų arba neveikimo įtaką subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

Šalies argumentai

4. Apeliantė taip pat mano, kad šioje byloje surinkti įrodymai buvo netinkamai įvertinti, todėl teismas priėmė akivaizdžiai neobjektyvų, šališką bei neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais A. V. T. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės T. M. bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde jau teigia, jog 1995-02-07 dovanojimo sutartis buvo tariamas sandoris, todėl teismas privalėjo šį sandorį pripažinti negaliojančiu, tačiau tokių aplinkybių ieškovė nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui, o pagal CPK 306 str. 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, 1995-02-07 dovanojimo sutartis nebuvo tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis).

Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų dėl ieškinio senaties taikymo trečiasis asmuo nurodo, kad 1995-02-07 sandorio pobūdis (nekilnojamojo turto perleidimas tvirtinant šią sutartį notarine tvarka bei pagal šį sandorį įgytas teises išviešinant, jas įregistruojant), bei pačios T. M. elgesys kitose civilinėse bylose rodo, jog ji nuo pat pradžių žinojo, kad tarp jos sutuoktinio G. M. ir B. J. 1995-02-07 buvo sudaryta dovanojimo sutartis ir to T. M. nelaikė jos teisių pažeidimu.

Mano, kad apeliacinio skundo dalis dėl ieškovės argumentų, jog šioje byloje surinkti įrodymai buvo netinkamai įvertinti, neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų pagal CPK 306 str. 1 dalies 4 punktą.

Atkreipia teismo dėmesį, kad kitų teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, jog 2008-08-21 dovanojimo sutarties sudarymu, kuomet buvo perleistas G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, tiek ieškovė T. M., tiek atsakovas G. M. elgėsi nesąžiningai, siekė išvengti įsipareigojimų įvykdymo kreditoriui A. V. T..

Atsiliepimas

A. G. M. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su ieškovės apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė T. M. ir G. M. nuo (duomenys neskelbtini) yra santuokoje (t.1, b. l. 4-7). 1995 m. vasario 7 d. tarp G. M. ir B. J. notarine tvarka buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią B. J. padovanojo 29,29 kv. metrų naudingo ploto sodo namelį su rūsiu ir 825 kv. metrų žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o G. M. priėmė šį dovanotą nekilnojamąjį turtą. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad dovanojamas sodo namelis šalių įkainojamas 2000 Lt, žemė - 300 Lt (t.1. b. l. 8).

I. T. M. 2012 m. gegužės 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme (nuo 2013 m. sausio 1 d. – Šiaulių apylinkės teismas) pareiškė ieškinį, kurį 2012 m. birželio 18 d. patikslino, ištaisydama ieškinio trūkumus (ieškinys priimtas 2012 m. birželio 18 d.), ir kuriuo prašė teismo 1995 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp jos sutuoktinio atsakovo G. M. ir trečiojo asmens B. J., pripažinti pirkimo-pardavimo sutartimi. Nurodė, kad 1995 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sandorį, nes B. J. sutarties sudarymo dieną buvo sumokėti jos ir sutuoktinio G. M. pinigai (2300 Lt) už įgyjamą nekilnojamąjį turtą, todėl sandoris nėra neatlygintinis ir turi būti pripažintas pirkimo-pardavimo sutartimi pagal šalių tikrąją valią.

Ginčijamos sutarties šalis B. J. byloje dalyvaujanti trečiuoju asmeniu ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimu, atsakovo G. M. kreditorius A. V. T., ieškovės T. M. reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu pripažinęs 1995 m. vasario 7d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp G. M. ir B. J. dėl 29,29 kv. metrų naudingo ploto sodo namelio su rūsiu ir 825 kv. metrų žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu, jo nepripažino pirkimo - pardavimo sutartimi, nes pritaikė trečiųjų asmenų prašomą ieškinio senatį. Teismas nustatė ieškinio senaties pradžią nuo 2008 m. rugpjūčio 21 dienos, t.y. nuo tos dienos, kada ieškovė T. M. buvo sudariusi su atsakovu G. M. sodo namelio su rūsiu ir 0,0825 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, nes, teismo manymu, ieškovė turėjo ir galėjo suvokti, kad negali būti dovanojamas jai pačiai priklausantis turtas bei tuo pripažino, kad dovanojamas turtas priklauso dovanotojui, t.y. jos sutuoktiniui G. M. asmeninės nuosavybės teise pagal buvusią dovanojimo sutartį.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimas yra skundžiamas tik toje dalyje, kurioje teismas atmetė ieškovės T. M. ieškinį, pritaikęs trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A.V. T. ir trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, B. J., reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Kiti proceso dalyviai Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. ieškinio apeliacine tvarka neskundė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad esminis ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs, pirma, dėl ieškinio senaties pradžios nustatymo, ir, antra, dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, kai jo eiga prasidėjo įsigaliojus naujos redakcijos 2000 m. Civiliniam kodeksui.

Nors apeliantė T. M. skunde teigia, kad ieškinio senaties pradžia turėjo būti nustatyta nuo 2012 m. gegužės mėnesio, kai antstolis paskelbė varžytines nekilnojamajam turtui (sodo nameliui su rūsiu ir 825 kv. metrų žemės sklypui), esančiam (duomenys neskelbtini), nes tik nuo šio momento T. M. supratusi, kad yra pažeistos jos subjektinės teisės. A. G. M. pritarė apeliantės T. M. argumentams. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A.V. T. teigė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti nustatyta nuo sandorio sudarymo, t.y. nuo 1995-02-07, tačiau, kaip jau buvo minėta, A.V. T. apeliacine tvarka neginčijo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimu nustatytos senaties termino pradžios, prašė palikti šį sprendimą nepakeistą (t. 2, b. l. 32-37).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsikirtimų į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimas panaikintinas dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo (CPK 330 str.), t.y. neteisingai išaiškinus ir pritaikius teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nes dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Šioje byloje priimtinas naujas sprendimas – T. M. ieškinys tenkintinas, o trečiojo asmens A. V. T. ieškinys dėl senaties taikymo ir trečiojo asmens B. J. prašymas dėl senaties taikymo atmestini (CPK 326 str. 1dalies 2 punktas; 330 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2011).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė T. M. nagrinėjamo ginčo atveju, būdama gimusi Rusijoje, ten įgijusi išsilavinimą, neturėdama pakankamų lietuvių kalbos ir teisinių žinių, nebūdama tiesiogine sandorio šalimi, nedalyvaudama pas notarą 1995-02-07 pasirašant dovanojimo sutartį ir todėl negavusi šios sutarties kopijos, negalėjo tuo metu (1995-02-07) žinoti ir suprasti, kad atsakovas jos sutuoktinis G. M., įforminęs savo vardu kaip dovaną įgytą iš trečiojo asmens B. J. žemės sklypą ir sodo pastatą, tuo pačiu eliminavo ieškovės turtines teises į šį nekilnojamąjį turtą, todėl ieškinio senaties termino pradžia neturi būti skaičiuojama nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos.

Nors ieškovė T. M. ir atsakovas G. M. nagrinėjamoje byloje nuosekliai tvirtino, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo tik 2012 m. gegužės mėnesį, kai antstolis paskelbė varžytynes šiam nekilnojamam turtui, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius šalių argumentus, kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nes trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A.V. T. pateikti įrodymai ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismui leido konstatuoti, kad ieškinio senaties pradžios terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kada ieškovė T. M. betarpiškai sužinojo apie jai dovanojamo nekilnojamojo turto teisinį režimą, pati sudarydama notarine tvarka su atsakovu 2008-08-21 dovanojimo sandorį. Be teismo nurodytų argumentų, kad sandorio sudarymo metu notaras privalo išaiškinti šalims sandorio esmę ir jo teisines pasekmes, kad notaras nebūtų tvirtinęs viso žemės sklypo ir sodo pastato dovanojimo sandorio, o ieškovė nebūtų galėjusi priimti iš sutuoktinio tokios dovanos, jei šis turtas būtų buvęs laikomas ir ieškovės nuosavybe, teisėjų kolegija sprendžia, kad T. M., būdama suaugusi, turėdama atitinkamą išsilavinimą, kas leidžia ją pripažinti rūpestingu ir apdairiu žmogumi, turėjo suprasti, kad dovanoti turtą kitam gali tik tas asmuo, kuris valdo į šį turtą nuosavybės teise, nes dovanoti sau pačiai priklausantį turtą, eiti į notaro biurą, turėti tam tikras išlaidas, yra neprotinga. Kaip jau yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas, tokias teismo išvadas patvirtina ir kiti ieškovės T. M. ir G. M. veiksmai dalyvaujant civilinėse byloje bei teikiant teismui atitinkamus procesinius dokumentus (atsiliepimus, ieškinius, prašymus, procesinius skundus ir pan.).

Teisingai nustatęs ieškinio senaties pradžią nuo 2008 m. rugpjūčio 21 dienos, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino 1995 m. vasario 7 d. sandoriui ginčyti pabaigą, kuri ir yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti; neteisingai aiškino ir taikė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią, tais atvejais, kai ieškinio senaties terminai, nustatyti galiojusiuose įstatymuose, nepasibaigė iki naujos redakcijos 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomi 2000 metų Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai. 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, tačiau nuo 2001 m. liepos 1 dienos reikalavimams dėl analogiško sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.125 straipsnio 1 dalyje jau buvo nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Taigi nustačius, kad T. M. pareikšto ieškinio senaties termino pradžia yra 2008 m. rugpjūčio 21 d., t.y. jau po 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, senaties terminas yra ne treji metai, bet dešimt metų, todėl ieškinio senaties termino 1995 m. vasario 7 d. sandoriui ginčyti paskutinė diena yra 2018 m. rugpjūčio 21 d., o ieškinys teisme priimtas 2012 m. birželio 18 d. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė T. M. reikalavimą pripažinti 1995 m. vasario 7 d. sudarytą dovanojimo sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškė suėjus ieškinio senaties terminui, netinkamai taikė pirmiau nurodytas teisės normas.

Teisėjų kolegija, padarydama minėtas išvadas, vadovaujasi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, LR CK VII skyriaus teisės normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (2005-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2005; 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009; 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2010; 2011-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011; 2011-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2011; 2011-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2013 ir kt.) bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje dėl senaties termino taikymo (5.2 p.).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatuoja, kad senaties terminas nepraleistas, todėl atmestinas trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką ieškinį, A. V. T. reikalavimas taikyti ieškinio senatį.

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo pirkimo-pardavimo sandoriu.

Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad sandorio šalys G. M. ir B. J. 1995 m. vasario 7 d. notarine tvarka iš tikrųjų sudarė ne dovanojimo, o pirkimo – pardavimo sandorį, nes po sutarties pasirašymo ieškovė T. M. su atsakovu G. M. sumokėjo trečiajam asmeniui B. J. sutartyje įvertinto turto kainą - 2000 Lt už pastatą (sodo namelį su rūsiu) ir 300 litų už sodo žemės sklypą. Šias aplinkybes byloje patvirtina šalių T. M. ir G. M. parodymai, trečiojo asmens B. J. paaiškinimas teisme, liudytojų V. J., O. S. parodymai (t. 2, b. l. 1-11), rašytiniais įrodymais – vieši skelbimai apie turto pardavimą (t.1, b. l. 159-160; 185-186). Teisme nustatyta, kad iki dovanojimo sandorio sudarymo ieškovė T. M. ir atsakovas G. M. asmeniškai nepažinojo parduodamo turto savininkės B. J., kuri skelbėsi vietiniame laikraštyje, jog parduoda, o ne dovanoja sodą su nameliu, nurodydama savo telefono numerį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad apsimestinis sandoris pripažintinas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų, o pridengiamasis sandoris, t. y. tas sandoris, kurio padarinių šalys siekė, pagal CK 1.87 straipsnį galioja ir sukelia teisinius padarinius, jeigu jis neprieštarauja imperatyviosioms Civilinio kodekso normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

Pirmosios instancijos teismas nenustatė imperatyvių normų pažeidimo, nes sandorio šalys buvo tik ieškovės sutuoktinis G. M. ir trečiasis asmuo B. J., kadangi ieškovė T. M. gera valia atsisakė dalyvauti sandorio sudaryme ir vykti pas notarą, nurodydama aplinkybes, kad ji tarėsi su sutuoktiniu, jog jo vieno vardu bus perkamas nekilnojamasis turtas; atsakovas G. M. ir trečiasis asmuo B. J. nurodė aplinkybes, kad notarine dovanojimo sutartį jie sudarė abipusiu susitarimu, daugiau pačios B. J. siūlymu dėl turimų jos šeiminių aplinkybių (vykstančio skyrybų proceso su savo sutuoktiniu), todėl teismas padarė išvada, kad dovanojimo sutartis buvo sudarytas abiejų sandorių šalių valia, siekiant pridengti pirkimo – pardavimo sandorį.

Kadangi byloje yra ištirtos ir nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, teisėjų kolegija turi pagrindą pripažinti, kad 1995 m. vasario 7 d. tarp pardavėjos B. J. ir pirkėjo G. M. buvo sudaryta ne turto dovanojimo sutartis, o nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kuria pardavėja B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) pirkėjui G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) už 2300 litų pardavė 29,29 kv. metrų naudingo ploto sodo namelį (sodo pastatą) su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 825 kv. metrų (0,0825 ha) žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus ieškovės T. M. ieškinį, bei atmetus trečiojo asmens A.V. T. pareikštą savarankišką reikalavimą, byloje atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovė T. M., pareikšdama ieškinį, yra sumokėjusi 142 Lt žyminį mokestį (t.1, b. l. 11), todėl šis mokestis priteistinas iš trečiojo asmens A. V. T., kurio ieškinys dėl senaties taikymo atmestas. Pažymėtina, kad atsakovas G. M. su ieškiniu sutiko.

Kadangi ieškovė T. M. nepateikė duomenų apie kitas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tai jos nepriteistinos.

Iš A. V. T. taip pat priteistinos 30 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidos Valstybei (CPK 96 str. 1 dalis).

Patenkinus ieškovės T. M. apeliacinį skundą, už kurį Valstybei ji yra sumokėjusi 143,- Lt žyminį mokestį (t. 2, b. l. 26), šis mokestis T. M. priteistinas iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką ieškinį, A. V. T. (CPK 93 str. 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

T. M. ieškinį patenkinti – dovanojimo sutartį, 1995 m. vasario 7 d. sudarytą tarp G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) dėl 29,29 kv. metrų naudingo ploto sodo namelio su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 825 kv. metrų žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti pirkimo - pardavimo sutartimi nuo jos sudarymo momento.

Iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovei T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 142 Lt (šimtą keturiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį) ir priteisti Valstybei 30 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. V. T. ieškinį dėl senaties taikymo, atmesti.

Priteisti iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. V. T.,

ieškovei (apeliantei) T. M. 143 Lt (šimtą keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė MatiukienėLaisvė AleknavičienėJolanta Badaugienė