- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- eI-10921-473/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04442-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė (pran.), Rūta Miliuvienė, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Violetos Balčytienės, teisėjų Rūtos Miliuvienės ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjai S. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti 2015-08-06 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašte Nr. (11.1)I-5324 išdėstytą sprendimą atsisakyti nagrinėti S. J. skundą ir neatnaujinti skundo padavimo termino; atnaujinti skundo padavimo terminą; įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka išnagrinėti S. J. 2013-08-01 skundą. Skunde (b. l. 2-5) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2009 m. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – Fondo valdybos Vilniaus skyrius) 2009-09-23 sprendimu Nr. 6-24-20891 apskaičiuota motinystės (tėvystės) išmoka. 2010 m. rugpjūčio mėnesį buvo išmokėta sumažinta 2 780,40 Lt motinystės išmoka, vietoje prieš tai apskaičiuotos 4 546,87 Lt dydžio išmokos. Išmoka perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - Laikinasis įstatymas) 9 str. nuostatomis. Joks sprendimas kuriame būtų nurodytas pareiškėjai taikytas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos sumažinimo dydis, teisinis pagrindas priimto sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, pareiškėjai nebuvo pateiktas. Sprendimą sumažinti išmoką apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba), kuri skundą nagrinėti atsisakė. Fondo valdybos sprendimą teismas panaikino, kadangi jis buvo priimtas nepasiūlius pateikti įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas. Juos pateikė Fondo valdybai, tačiau šioje byloje skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakyta atnaujinti kreipimosi terminą. Atsakovės nurodomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. numatytas terminas yra skirtas tipinėms situacijoms ir šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ginčas kilo dėl taikytų teisės aktų pripažinimo antikonstituciniais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl ginčo santykių reguliavimo pasisakė tik 2013-03-05 nutarimu, todėl 20 darbo dienų terminas šiuo atveju neproporcingai apsunkina teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pripažinus atitinkamas Laikinojo įstatymo 9 str. nuostatas nesuderinamomis su Konstitucija, valstybė nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui nukentėjusių motinystės (tėvystės) išmokų gavėjų atžvilgiu atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo. Teisinėje demokratinėje valstybėje negali būti priimtina ir pateisinama, kad valstybė, antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises išvengtų konstitucinės pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu padarytą žalą dėl to, kad netinkamai vykdo kitas savo pačios nustatytas taisykles: neinformuoja asmenų apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus jų motyvus, nepaaiškina jų apskundimo tvarkos. Tai yra viena iš labai svarbių bet kurio asmens teisės į pažeistų teisių gynimą efektyvaus įgyvendinimo prielaidų, ypač kai tai priimamais įstatymais daro pati valstybė arba tai daroma jos vardu, ją atstovaujant.
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepime į skundą (b. l. 16-23) nurodė, kad pareiškėja turėjo teisę kreiptis su skundu dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo į Fondo valdybą per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Šį terminą praleido – skundas Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 buvo pateiktas tik 2013-08-01. Pareiškėja nurodė, kad terminą praleido, nes neturėjo jokių galimybių sužinoti apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą; kad nepastebėjo, jog pašalpa buvo sumažinta; kad naudojasi ne vieno, bet kelių bankų sąskaitomis; kad buvo neįmanoma pastebėti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pervedamų sumažintų pašalpų. Skundžiamu sprendimu Fondo valdyba šių priežasčių nepripažino svarbiomis. Jos nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą, kadangi jos priklausė nuo pareiškėjos valios ir atspindi pareiškėjos pasirinkto elgesio modelį. Svarbia priežastimi nelaikytina tai, kad pareiškėjai sprendimas dėl išmokos skyrimo perskaičiavimo nesiunčiamas. Kiti pareiškėjos skunde išdėstyti teiginiai ir samprotavimai apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas žmogaus teises, valstybės pareigas ir demokratinės valstybės principus nelaikytini argumentais, pagrindžiančiais termino skundui paduoti praleidimo priežasčių pripažinimą svarbiomis, todėl šio ginčo nagrinėjimui neturi reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados
Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo nenagrinėti pareiškėjos skundo dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo taikant Laikinojo įstatymo 9 str. nuostatas.
Pareiškėja 2013-08-01 skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl S. J. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, kuriuo jai nuo 2010-07-01 buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Fondo valdyba nustatė, kad skundas paduotas praleidus padavimo terminą, todėl 2013-08-14 sprendimu Nr. (11.1) I-5476 atsisakė jį nagrinėti. Šį sprendimą pareiškėja apskundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-06-29 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 jį panaikino.
Atsižvelgdama į minėtą teismo 2015-06-29 sprendimą, Fondo valdyba 2015-07-10 raštu Nr. (11.1) I-4731 (b. l. 24-25) pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo Fondo valdybai terminas buvo praleistas.
Pareiškėja 2015-07-22 pateikė Fondo valdybai prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 26-27) ir kaip įrodymus pateikė bankų sąskaitų išrašus: AB Ūkio banko – nuo 2010-07-24 iki 2013-10-14, AB DNB banko – nuo 2013-10-14 iki 2013-12-13 ir AB SEB banko – nuo 2010-07-21 iki 2013-07-01. Prašyme nurodė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas perskaičiuoti pašalpą jai nebuvo įteiktas, neturėjo galimybės sekti savo įplaukų, todėl nežinojo apie pašalpos perskaičiavimą ir anksčiau neapskundė sprendimo perskaičiuoti pašalpą.
Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Fondo valdyba skundžiamu 2015-08-06 sprendimu Nr. (11.1) I-5324 (b. l. 6-8) termino skundui paduoti neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013-08-01 skundą.
Pareiškėja skundu Fondo valdybai iš esmės siekia, kad jai būtų kompensuota dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusi motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka.
Pareiškėjai 2010-07-29 perskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą galiojusioje Laikinojo įstatymo 9 str. redakcijoje buvo nustatyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo pašalpoms, o nuo 2010-07-01 – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
To paties įstatymo 10 str. buvo įtvirtinta nuostata, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieni metai perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.
Konstitucinis Teismas 2013-03-05 nutarimu inter alia nustatė, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010-07-01 <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; bei Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010-07-01 sumažinti papildomai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015-03-10 sprendimu byloje Nr. A-1410-822/2015 išnagrinėjo administracinę bylą dėl neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies priteisimo, kuri susidarė dėl Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimu pripažinto prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui. Išnagrinėjęs bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi 2013-05-08. Išnagrinėjusi šį kreipimąsi, Fondo valdyba neatsisakė nagrinėti skundo dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo (perskaičiuoti pašalpą) dėl to, jog praleistas terminas skundui dėl jo paduoti, o iš esmės išreiškė savo poziciją – pateikė susiklosčiusios situacijos teisinį įvertinimą. Teisėjų kolegija minėtoje byloje nusprendė įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 str. nuostatų susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015). Analogiškai panašų ginčą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsprendė ir vėlesnėje byloje 2015-06-29 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-239-602/2015.
Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2010-07-29 sprendime Nr. 6-26-2721 (b. l. 112) dėl S. J. motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nurodė, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis inter alia Laikinojo įstatymo 9 ir 10 str., Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 p. bei taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą nuo 2010-01-01 galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad, pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galimai yra pagrindas spręsti klausimą dėl įpareigojimo teritorinį Fondo valdybos skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pareiškėjai. Sprendžiamoje byloje pareiškėja S. J. skundu iš esmės prašo įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti jos skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, t. y., kad ginčas būtų išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka Fondo valdyboje. Reikalavimo įpareigoti išmokėti dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pareiškėja byloje nėra pareiškusi. Nagrinėdamas bylą teismas yra saistomas skunde apibrėžtų ginčo ribų, todėl šiuo atveju teismas vertina, ar Fondo valdyba tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo, apibrėžiančio inter alia ginčų dėl Fondo valdybos administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.
Fondo valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 p. nustatyta, kad, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Pagal šių Taisyklių 31 p., jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos.
Pareiškėja į Fondo valdybą dėl perskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos kreipėsi 2013-08-01. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-06-29 sprendimu išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą, pasisakė, kad pareiškėja apie jai mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti šią pašalpą jai išmokėjus, o būtent – 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį. Pagal aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų neišmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos dalis asmenims yra priteistina. Šiuo atveju be to, kad pareiškėja byloje nepareiškė reikalavimo įpareigoti išmokėti ginčo nepriemoką, pagrindinis skirtumas tarp šios ir minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų bylų yra tai, kad Fondo valdyba skundžiamame sprendime neaptarė motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo pagrindų. Toks skirtumas neturėtų būti pagrindas pareiškėjos situaciją traktuoti iš esmės kitaip, negu minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose, t. y. neturėtų būti užkertamas kelias pareiškėjai atgauti pašalpos nepriemoką. Vykdydama savo funkcijas Fondo valdyba turi galimybę vadovautis ne tik formaliai interpretuojamomis teisės aktų nuostatomis, bet ir teismų praktikoje atskleidžiama norminių teisės aktų prasme, gero viešojo administravimo principu. Skundžiamu sprendimu buvo apskritai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos kreipimąsi, nors minėtoje teismų praktikoje prašymas išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pripažįstamas pagrįstu, todėl Fondo valdyba priėmė sprendimą, jo tinkamai nepagrindusi teisės aktų normomis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo 8 str. 1 d. Pažymėtina, kad sprendžiamai bylai iš esmės analogiškoje situacijoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra įpareigojęs Fondo valdybą iš esmės nagrinėti asmens skundą dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-363-146/2015). Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad atsakovės Fondo valdybos 2015-08-06 sprendimas Nr. (11.1)1-5324 yra tinkamai nepagrįstas teisės aktų normomis ir Fondo valdyba įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos 2013-08-01 skundą.
Dėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į Fondo valdybą pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis savo praktikoje yra daug kartų išaiškinęs, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės teismui atnaujinti praleistus terminus skundams, pateikiamiems išankstinėms ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-27 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-839-624/2015; 2009-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-21/2009). Tai reiškia, kad šiuo atveju teismas turi teisę vertinti skundžiamo administracinio akto teisėtumą, inter alia, tuo atžvilgiu, ar juo pagrįstai atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pats teismas savo sprendimu nėra įgaliotas minėtą terminą atnaujinti – tai yra Fondo valdybos kompetencija. Dėl išvardytų priežasčių teismas šioje byloje nesprendžia reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į Fondo valdybą klausimo.
Pareiškėja byloje pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 28 EUR žyminio mokesčio apmokėjimui ir 623,15 EUR išlaidoms už teisines paslaugas (b. l. 114). Su prašymu pateikė 28 EUR dydžio žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantį 2015-09-09 banko sąskaitos išrašą (b. l. 115); 623,15 EUR apmokėjimą advokatų kontorai „Valiūnas ir partneriai Ellex“ patvirtinančius 2015-09-09 ir 2015-10-12 banko sąskaitos išrašus (b. l. 117-118); advokatų kontoros „Valiūnas ir partneriai Ellex“ 2015-10-12 PVM sąskaitą faktūra 623,15 EUR sumai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 3 d. nustatyta, kad skundus (prašymus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Pagal šio straipsnio 1 d., pareiškėjos skundas apmokestinamas 28 EUR žyminiu mokesčiu. Kadangi pareiškėja skundą pateikė tik elektroninių ryšių priemonėmis, už skundą turėjo sumokėti 21 EUR žyminio mokesčio. Kaip buvo minėta, pareiškėja byloje pateikė 28 EUR dydžio žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantį 2015-09-09 banko sąskaitos išrašą (b. l. 115), tai reiškia, kad pareiškėja už skundo žyminį mokestį permokėjo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p., sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą, todėl 7 EUR žyminio mokesčio permoka grąžinama jį sumokėjusiam asmeniui ir teismas sprendžia klausimą tik dėl 21 EUR žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo priteisimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo ir kt. Sprendžiant dėl priteistino išlaidų atlyginimo dydžio, atsižvelgtina į Civilinio proceso kodekso 93 str., kuriame nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pareiškėja skunde suformulavo tris reikalavimus – panaikinti 2015-08-06 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašte Nr. (11.1)1-5324 išdėstytą sprendimą atsisakyti nagrinėti S. J. skundą ir neatnaujinti skundo padavimo termino; atnaujinti skundo padavimo terminą; įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą nustatyta tvarka išnagrinėti S. J. 2013-08-01 skundą. Sprendžiamoje byloje pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies – kaip buvo minėta, teismas neturi pagrindo atnaujinti terminą kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, skundo apimtį, jame sprendžiamų klausimų sudėtingumą, patenkintų pareiškėjų reikalavimų dalį, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovės priteisiamas 14 EUR išlaidų žyminio mokesčio apmokėjimui atlyginimas ir 416 EUR išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti atlyginimas, viso – 430 EUR (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44, 57 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatytas faktines aplinkybes, Fondo valdybos 2015-08-06 sprendimas Nr. (11.1)1-5324 naikinamas ir Fondo valdyba įpareigojama išnagrinėti pareiškėjos 2013-08-01 skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 127 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjos S. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-08-06 sprendimą Nr. (11.1)1-5324 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėti pareiškėjos 2013-08-01 skundą.
Priteisti pareiškėjai S. J. iš atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 430 EUR (keturi šimtai trisdešimt eurų) patirtų teismo išlaidų atlyginimą.
Sugrąžinti pareiškėjai S. J. 7 EUR per daug sumokėto žyminio mokesčio (2015-09-09 mokėjimo nurodymas Nr. 532). Žyminio mokesčio permokos grąžinimą pavesti Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.