Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Sprendimą sumažinti išmoką pareiškėja apskundė VSDFV, kuri skundą nagrinėti atsisakė. VSDFV sprendimą teismas panaikino, kadangi jis buvo priimtas nepasiūlius pateikti įrodymų ir paaiškinimų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas. Pareiškėja juos pateikė VSDFV, tačiau šioje byloje skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakyta atnaujinti kreipimosi terminą. Atsakovo nurodomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas yra skirtas tipinėms situacijoms ir šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ginčas kilo dėl taikytų teisės aktų pripažinimo antikonstituciniais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl ginčo santykių reguliavimo pasisakė tik 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, todėl 20 darbo dienų terminas šiuo atveju neproporcingai apsunkina teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pripažinus atitinkamas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatas nesuderinamomis su Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybė nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui nukentėjusių motinystės (tėvystės) išmokų gavėjų atžvilgiu atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo. Teisinėje demokratinėje valstybėje negali būti priimtina ir pateisinama, kad valstybė, antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises, išvengtų konstitucinės pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu padarytą žalą dėl to, kad netinkamai vykdo kitas savo pačios nustatytas taisykles: neinformuoja asmenų apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus, jų motyvus, nepaaiškina jų apskundimo tvarkos. Tai yra viena iš labai svarbių bet kurio asmens teisės į pažeistų teisių gynimą efektyvaus įgyvendinimo prielaidų, ypač kai tai priimamais įstatymais daro pati valstybė arba tai daroma jos vardu, ją atstovaujant.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėja skundu VSDFV iš esmės siekia, kad jai būtų kompensuota dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusi motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka.

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendime Nr. 6-26-2721 (b. l. 112) dėl S. J. motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nurodė, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai) 58, 74 punktais bei taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad, pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galimai yra pagrindas spręsti klausimą dėl įpareigojimo teritorinį VSDFV skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pareiškėjai. Sprendžiamoje byloje pareiškėja S. J. skundu iš esmės prašė įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, t. y. kad ginčas būtų išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka VSDFV. Reikalavimo įpareigoti išmokėti dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pareiškėja byloje nėra pareiškusi. Nagrinėdamas bylą, teismas yra saistomas skunde apibrėžtų ginčo ribų, todėl šiuo atveju teismas vertino, ar VSDFV tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Dėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į VSDFV pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis savo praktikoje yra daug kartų išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės teismui atnaujinti praleistus terminus skundams, pateikiamiems išankstinėms ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-839-624/2015; 2009 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-21/2009). Tai reiškia, kad šiuo atveju teismas turi teisę vertinti skundžiamo administracinio akto teisėtumą, inter alia tuo atžvilgiu, ar juo pagrįstai atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pats teismas savo sprendimu nėra įgaliotas minėtą terminą atnaujinti – tai yra VSDFV kompetencija. Dėl išvardytų priežasčių teismas šioje byloje nesprendė reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į VSDFV.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėja skundą pateikė tik elektroninių ryšių priemonėmis, todėl už skundą turėjo sumokėti 21 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėja byloje pateikė 28 Eur dydžio žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantį 2015 m. rugsėjo 9 d. banko sąskaitos išrašą (b. l. 115), tai reiškia, kad pareiškėja už skundo žyminį mokestį permokėjo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė 7 Eur žyminio mokesčio permoką grąžinti jį sumokėjusiam asmeniui ir sprendė klausimą tik dėl 21 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo priteisimo.

Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1)1-5324 panaikino ir VSDFV įpareigojo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

III.

VSDFV teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pasisakė ne dėl to, ar VSDFV, įvertinusi pareiškėjos paaiškinimus ir argumentus, pagrįstai (nepagrįstai) nenagrinėjo pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo (kas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas), o sprendė ginčą iš esmės, pasisakydamas dėl pareiškėjos teisės gauti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, kartu akcentuodamas, kad pati pareiškėja savo skunde reikalavimo įpareigoti išmokėti dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką nėra pareiškusi. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar VSDFV tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nors VSDFV pareiškėjos skundo nenagrinėjo ir to spręsti teismas apskritai negalėjo.

VSDFV taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai 430 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš VSDFV atlyginimą, nors VSDFV neturėjo galimybės pasisakyti dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, kadangi prie skundo pirmosios instancijos teismui, į kurį VSDFV teikė atsiliepimą, nebuvo pridėtas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos patirtas išlaidas. Atsakovo nuomone, tokiu būdu VSDFV buvo apribota procesinė teisė pateikti savo poziciją dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.

Pareiškėja pabrėžia, kad VSDFV atstovas į teismo posėdį, kuriame turėjo galimybę susipažinti su pateiktais dokumentais, kurie patvirtina pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas, neatvyko. Apie posėdį buvo pranešta tinkamai, todėl, pareiškėjai neprieštaraujant, byla buvo nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant. Taip pat dokumentai buvo teikiami per elektroninę sistemą ir atsakovas turėjo galimybę susipažinti su visais pridedamais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV sprendimo nenagrinėti pareiškėjos skundo dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl S. J. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, kuriuo jai nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. VSDFV nustatė, kad skundas paduotas praleidus padavimo terminą, todėl 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5476 atsisakė jį nagrinėti. Šį sprendimą pareiškėja apskundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 jį panaikino.

Atsižvelgdama į minėtą teismo sprendimą, VSDFV 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (11.1) I-4731 (b. l. 24–25) pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo VSDFV terminas buvo praleistas.

Pareiškėja 2015 m. liepos 22 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 26–27) ir kaip įrodymus pateikė bankų sąskaitų išrašus: AB Ūkio banko – nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2013 m. spalio 14 d., AB DNB banko – nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. ir AB SEB banko – nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Prašyme nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas perskaičiuoti pašalpą jai nebuvo įteiktas, neturėjo galimybės sekti savo įplaukų, todėl nežinojo apie pašalpos perskaičiavimą ir anksčiau neapskundė sprendimo perskaičiuoti pašalpą.

Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, VSDFV skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5324 termino skundui paduoti neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1)1-5324 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą.

Atsakovas VSDFV su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčijamas VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (11.1) I-5324, kuriuo VSDFV neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX-110 redakcija) ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcija) nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) ir dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) taip pat nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Tiek pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija – tiek, kiek aktualu ginčams dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo klausimais), tiek pagal dabar galiojančią 41 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; <...> skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai, paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 (b. l. 112–113), kuriuo pareiškėjai buvo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5324 pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas sprendimas yra priimtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 konstatavus, kad VSDFV 2013 metais spręsdama dėl galimybės išnagrinėti pareiškėjos skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pažeidė administracinės procedūros taisykles.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas (apie jį pareiškėja buvo informuota) anksčiau nei atsakant į pareiškėjos 2013 m. liepos 24 d. prašymą jį pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju VSDFV neįvykdė visų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklių) nuostatuose nustatytų pareigų – nepaisant Taisyklių 20 punkte nustatytų įpareigojimų (paaiškėjus, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuoti pareiškėją, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjančiam valstybės tarnautojui informuoti apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą), iškart taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes (jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas). Teisėjų kolegija vertino, kad šiuo netinkamu administracinės procedūros atlikimu buvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistą teisę pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nes pareiškėja galimai būtų pateikusi tokius paaiškinimus ir įrodymus, kas atitinkamai galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį, t. y. pareiškėjos skundas galėjo būti ne paliktas nenagrinėtas, o net ir, atnaujinus terminą, patenkintas.

Sprendžiant praleisto kreipimosi į viešojo administravimo subjektą termino atnaujinimo klausimą ir konstatavus, kad viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas asmens skundą ar jo priėmimo klausimą (nagrinėjamu atveju galimybę išnagrinėti skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kartu ir klausimą dėl tokio prašymo padavimo termino) pažeidžia administracinės procedūros taisykles, tai, įvertinus kitas byloje nustatytas aplinkybes, leidžia spręsti, kad yra svarbi praleisto termino atnaujinimo priežastis. Viešojo administravimo subjektui pažeidus teisės aktų reikalavimus, neigiamos teisinės pasekmės negali atsirasti asmeniui, kuris kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, ką teisingai akcentavo pareiškėja savo atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar pareiškėja pagrįstai VSDVF prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, svarbi aplinkybė yra tai, kad šiuo atveju pareiškėja susidūrė su teisiniu neaiškumu ir neapibrėžtumu savo teisių gynimo atžvilgiu. Šiuo atveju valstybė, pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio ir 10 straipsnio nuostatas nesuderinamomis su Lietuvos Respublikos Konstitucija, nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui dėl minėto įstatymo taikymo nukentėjusių motinystės (tėvystės) išmokų gavėjų atžvilgiu atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo (aiškių terminų ir sąlygų), kuriuo po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo tokie asmenys, siekdami apginti savo teises, galėtų efektyviai pasinaudoti. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo pareiškėja į VSDFV su skundu, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 1 d., t. y. po beveik 5 mėnesių nuo minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Nors negalima pripažinti, kad po 2013 m. kovo 8 d. nutarimo pareiškėja operatyviai pasinaudojo savo teise skųsti minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus, kad net atidžiam ir rūpestingam asmeniui, susipažinusiam su aptartu teisiniu reguliavimu, galėjo būti neaišku, kaip po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo ginti savo teises, t. y. šioje situacijoje buvo galima tikėtis valstybės papildomo teisinio reguliavimo, kuris nustatytų ginčų sprendimo tvarką dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintų motinystės (tėvystės) pašalpų, aptarti pareiškėjos veiksmai inicijuojant ginčą VSDFV šios konkrečios situacijos kontekste (įvertinus ir tai, kad buvo pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistos administracinės procedūros taisyklės) negali būti laikomi kaip nepateisinamas delsimas paduoti skundą VSDFV. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju VSDFV priėmė nepagrįstą 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5324, atsisakiusi pareiškėjai atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti.

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad kilusios pasekmės dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatų taikymo, esant pagrindui, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015), tačiau nagrinėjamoje byloje spręsti klausimo, ar pareiškėjai priteistina susidariusi motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka, nėra pagrindo. Kaip minėta, ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėja šia tvarka dar nėra pasinaudojusi, t. y. VSDFV iš esmės nesprendė klausimo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 pagrįstumo ir su tuo susijusių galimos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos kompensavimo klausimų. Todėl negali būti tenkinamas pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas reikalavimas įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką.

Dėl atsakovo argumento, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai 430 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš VSDFV atlyginimą, nors VSDFV neturėjo galimybės pasisakyti dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 19 d. vykusiame žodiniame posėdyje (kuriame atsakovas (jo atstovas) nedalyvavo, nors apie tai jam buvo pranešta) pareiškėja informavo, jog pateiks prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas elektroninį variantą (b. l. 114). Pareiškėja minėtą prašymą su bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiais dokumentais pateikė tą pačią dieną, t. y. 2015 m. spalio 19 d. Vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje turėjo teisę paduoti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o pareiga papildomai informuoti atsakovą apie tokį priimtą prašymą ABTĮ nenustatyta. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentas, kad buvo apribota jo procesinė teisė pateikti savo poziciją dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, vertintinas kaip nepagrįstas. Įvertinusi byloje pateiktą pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius duomenis (b. l. 115–118), teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstą sumą pareiškėjos bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1)1-5324 ir įpareigojęs VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą bei priteisęs pareiškėjai iš VSDFV 430 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.