Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiojo Ž. K. ir jo atstovės advokatės Reginos Agrbos apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo B. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Ž. K. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai, proceso dalyvių prašymai

2.3. Tenkinti Ž. K. civilinį ieškinį, nustatytą sumą įstatymo numatytose ribose priteisti iš atsakovo ,,(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, o likusią dalį iš kaltinamosios B. J..

3. Nukentėjusysis Ž. K. ir jo atstovė advokatė Regina Agrba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-674/2016 (Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00365-2014-3) ir priimti naują nuosprendį, kuriuo B. J. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje; tenkinti civilinį ieškinį, nustatytą sumą įstatymo numatytose ribose priteisiant iš atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo ir likusią dalį priteisiant iš kaltinamosios B. J.; vadovaujantis BPK 106 straipsniu, Ž. K. priteisti turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo Ž. K. atstovas, paslaugoms apmokėti.

4.3. Taip pat atsiliepime Ž. K. nurodo, kad jį byloje atstovavo advokatė R. Agrba, už kurios paslaugas nukentėjusysis sumokėjo ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, todėl jo patirtos išlaidos už teisines paslaugas turi būti priteistinos iš B. J..

5. Atsiliepimu į apeliacinius skundus išteisintoji B. J. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiojo Ž. K. apeliacinius skundus dėl 2016 m. lapkričio 3 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-6- 674/2016 atmesti.

6. Atsiliepimu į apeliacinius skundus civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo atstovas advokatas Darius Butvilavičius prašo Telšių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo Ž. K. apeliacinius skundus atmesti, o 2016 m. lapkričio 3 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

6.2. Pažymima, kad Ž. K. apskritai negalėjo dalyvauti kelių eisme, nes vairavo motociklą būdamas neblaivus (kraujyje rasta 2,37 promilės etilo alkoholio) ir neturėdamas šios teisės. Atsižvelgiant į valstybės baudžiamosios politikos, kovojant su neblaiviais vairuotojais, stiprinimą, galima teigti, kad ir teismai turėtų vertinti tokius eismo įvykio dalyvių veiksmus kaip savaime neabejotinai susijusius priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir pasekmėmis, nes tokio vairuotojo dalyvavimas kelių eisme apskritai ir be išlygų yra draudžiamas.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais ir pagrindais. Nukentėjusiojo Ž. K. atstovė advokatė R. Agrba prašė apeliacinius skundus ir civilinį ieškinį tenkinti. Išteisintoji B. J. ir jos gynėja advokatė L. Andriuškevičienė prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8. Apeliaciniai skundai atmetami.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai B. J. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniuose skunduose iš esmės vienodai argumentuojant, teigiama, kad, visgi, B. J. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su 2014 m. gegužės 10 d. kilusiu eismo įvykiu ir atsiradusiomis BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytomis pasekmėmis, todėl, pasak apeliantų, ji turi būti pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo. Iš apeliacinių skundų turinio galima suprasti, kad apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo išvados yra nemotyvuotos, nelogiškos ir dėsningos – išskirtinai palankios išteisintajai. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo kai kuriuos įrodymus (specialistų, ekspertų tyrimų išvadas, eksperto V. M. parodymus), o teisinga laikė išskirtinai B. J. pateiktą versiją. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

10. Kritikuodami skundžiamą nuosprendį, nukentėjusysis Ž. K. ir jo atstovė pirmiausia deklaruoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, kas sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Tačiau minėtame skunde nenurodoma, kaip ir kokios Ž. K. teisės buvo pažeistos teisminio proceso metu, kokiai konkrečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai prieštarauja apylinkės teismo priimtas sprendimas, todėl plačiau pasisakyti dėl tokių deklaratyvių teiginių nėra priežasties ir galimybės.

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

12. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekdamas pašalinti bet kokias abejones ir prieštaravimus, apklausė ekspertą V. M., skyrė eismo įvykio ekspertizę (2 t., b. l. 188– 189), ištyrė visus kitus įrodymus, tarp jų ir tuos, kuriuos apeliantai akcentuoja savo skunduose (specialisto išvadą Nr. G 404/14(10), 2014-11-12 specialisto išvadą Nr. 11-1585(14), 2016-04-06 ekspertizės aktą Nr. 11-2671(15), eksperto V. M. parodymus, liudytojų R. K., P. M., M. V., E. I. parodymus), nei vieno įrodymo neatmetė, visus juos vertino ir iš to kildino savo išvadas. Todėl apeliantų teiginiai, kad apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų – yra nepagrįsti. Priešingai nei teigiama skunduose, apylinkės teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgę į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, tarp jų ir išteisintosios, ir nukentėjusiojo Ž. K. parodymus, visete juos išanalizavo, todėl šiuo požiūrių apeliaciniuose skunduose deklaruojama kritika visiškai nepagrįsta. Apylinkės teismas įrodymų viseto pagrindu nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atkūrė įvykių seką. Aukštesnės instancijos teismas iš esmės pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų tyrimui, vertinimui, todėl dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius įrodymus šioje nutartyje nėra būtinybės, nes skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantams yra žinomas.

13. Dėl to, kas išdėstyta šios nutarties 11 ir 12 punktuose, kolegija nesutinka su apeliantų argumentais ir konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

14. BK 281 straipsnis yra blanketinė norma ir joje numatytos nusikalstamos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, nustatinėjant šių taisyklių pažeidimą, minėtame straipsnyje numatytus padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir padarinių. BK 281 straipsnio 3 dalyje numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

15. Šioje byloje išteisintoji B. J. buvo kaltinama tuo, kad, vairuodama automobilį, pažeidė KET 9 punktą, kuris numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.), KET 107 punktą, numatantį, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas motociklo „Honda“ vairuotojas Ž. K., patyręs sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, B. J. buvo kaltinama neatsargaus nusikaltimo padarymu. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo kaltu pagal BK 281 straipsnį gali būti pripažintas tik kai veiką padaro dėl nusikalstamo pasitikėjimo, ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Kiekvienu atveju, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį, būtina nustatyti neatsargios kaltės rūšį – tai ypač svarbu sprendžiant, ar konkrečioje situacijoje kaltininkas turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, ar jo tikėjimasis išvengti nusikalstamų padarinių buvo lengvabūdiškas. Prokuroras, kaip už ikiteisminę bylos tyrimo stadiją atsakingas subjektas ir kaltinimą teisme palaikantis proceso dalyvis, šioje byloje nekonkretizavo B. J. neatsargios kaltės formos rūšies, palikdamas tai nustatyti teismui. Kolegijos nuomone, šioje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų vieną (nusikalstamo pasitikėjimo) ar kitą (nusikalstamo nerūpestingumo) neatsargumo rūšį B. J. veikoje, todėl jos kaltės pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pripažinimas nebūtų pagrįstas.

16. Šioje byloje specialisto ir eksperto tyrimais (1 t., b. l. 92–96; 2 t., b. l. 192–197) buvo nustatyta, kad prieš pat eismo įvykį motociklo „Honda Transalp PD 06“ vairuotojas Ž. K. lenkė ta pačia kryptimi važiavusį automobilį „Mitsubishi Grandis“, vairuojamą liudytojo P. M., Ž. K. vairuojamas motociklas buvo apie 45–47 metrų atstumu iki susidūrimo vietos, o motociklo greitis buvo 71–73 km/h, kai B. J. vairuojamas automobilis „Audi A4“ išvažiavo iš namo kiemo į kelią. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, ką nustatė eismo įvykio tyrimą atlikęs ekspertas V. M., kuris patvirtino savo išvadas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 131–132) ir nurodė, kad jei Ž. K. motociklu „Honda Transalp PD 06“ būtų važiavęs didžiausiu leistinu įvykio vietoje 50 km/h greičiu, jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo iš namo kiemo į kelią jam iš kairės įvažiavusiu automobiliu „Audi A4“, vairuojamu B. J., laiku stabdydamas savo vairuojamą motociklą „Honda Transalp PD 06“, nes sustojimo kelias eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis yra apie 30 metrų. Eksperto tyrimo išvados Nr. 11-2671 (15) kolegijai nekelia abejonių, jomis pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Iš tiesų, atlikus eismo įvykio ekspertizę buvo pateikta išvada, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui buvo tai, kad automobilio „Audi A4“ vairuotoja B. J. įvažiuodama į kelią iš namo kiemo nedavė kelio keliu prie jos artėjusiam motociklui „Honda Transalp PD 06“, o pastarojo vairuotojas Ž. K., važiuodamas apie 71–73 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl ko neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi A4“. Šią išvadą savo skunduose itin akcentuoja apeliantai, teigdami, kad būtent ji patvirtina, jog eismo įvykis kilo ir atsirado BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės dėl B. J. padaryto KET 107 punkto pažeidimo. Visgi, pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, būtina dar sykį atkreipti apeliantų dėmesį, kad specialistų, ekspertų išvados yra tik vienas iš įrodymų šaltinių ir teismo vertinamos visų įrodymų kontekste. Eismo įvykio bylose specialistai, ekspertai eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu, o priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, kaip objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra įrodinėjamas Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir yra teismo kompetencijos klausimas. Apeliantai kryptingai interpretuodami Ekspertizės aktą Nr. 11-2671(15) ir Specialisto išvadą Nr. 11-1585(14), akcentuoja ekspertizės akto vieną iš išvadų punktą, o būtent, kad automobilio „Audi A4“ vairuotoja B. J. įvažiuodama į kelią iš namo kiemo nedavė kelio keliu prie jos artėjusiam motociklui „Honda Transalp PD 06“ ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga tiriamam eismo įvykiui kilti. Tačiau iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų aišku, kad eismo įvykyje dalyvavo du vairuotojai, t. y. „Audi A4“ vairuotoja B. J. ir motociklo vairuotojas Ž. K., ir kiekvienam iš jų keliami vienodi reikalavimai laikytis KET. Ekspertas V. M. savo išvadoje nurodė, kad eismo įvykis kilo dėl abiejų vairuotojų veiksmų, vadinasi, tik B. J. apeliantų metami kaltinimai nėra adekvatūs specialistų pateiktoms išvadoms. Nepaisant to, ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal Baudžiamojo įstatymo straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

17. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia veiką ir pasekmes į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko veika yra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje jam laikantis KET, o kitam eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas KET taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-297/2009). Nustatant, ar B. J., ar Ž. K. padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, kuris iš vairuotojų konkrečioje situacijoje turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs specialisto išvadas, ekspertizės akto išvadas, eksperto V. M., išteisintosios ir nukentėjusiojo Ž. K., liudytojų R. K., P. M., M. V., E. I. parodymus ir kt. įrodymus, kaip visumą, padarė pagrįstas išvadas dėl priežastinio ryšio, būtent, tarp Ž. K. veikos – padarytų KET pažeidimų (vairavo motociklą, neturėjo teisės vairuoti tokio galingumo motociklo, būdamas neblaivus (nustatytas 2,37 promilės neblaivumas), važiavo dideliu greičiu (71–73 km/h), viršijo leistiną maksimalų (50 km/h) greitį mieste, be to, važiavo be apsauginio šalmo), ir kilusių padarinių (sunkaus jo paties sveikatos sutrikdymo). Negatyvūs padariniai, kurie atitinka BK 281 straipsnio 3 dalies dispoziciją, Ž. K. atsirado dėl to, kad jis pats nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad išvengti nuostolingų padarinių, pavojaus sau pačiam, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai. Apsispręsdamas vairuoti motociklą būdamas neblaivus, neturėdamas tam teisės, pasirinkdamas važiavimo greitį ir ženkliai jį viršydamas, nedėvėdamas apsauginio šalmo – Ž. K., iš esmės, viešajame eisme dalyvavo neteisėtai – nukentėjusysis šiurkščiai pažeidė nemažai Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Pažymėtina, kad motociklo vairavimas, ypač neįgijus tam teisės, yra itin rizikinga veikla, todėl motociklas, kaip ir automobilis, yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Taigi valdydamas motociklą asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams, pasirinkti tinkamą greitį atsižvelgiant į kelio, eismo ir oro sąlygas. Neatsitiktinai Kelių eismo taisyklėse keliamas imperatyvus reikalavimas – draudžiama vairuoti automobilį (motociklą) apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Transporto priemonės vairavimas būnant stipriai apsvaigus nuo alkoholio (Ž. K. buvo nustatytas vidutinis, artimas sunkiam, girtumo laipsnis) rodo asmens itin didelį neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Juk būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tokios būklės vairuodamas transporto priemonę asmuo suvokia, kad dėl alkoholio vartojimo jo dėmesys ir orientacija susilpnėjusi ir tai padidina eismo įvykio kilimo tikimybę. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamas eismo įvykis įvyko tiesiame kelyje ir nėra pagrindo teiginiui, kad motociklo „Honda Transalp PD 06“ vairuotojas Ž. K. neturėjo objektyvios galimybės pastebėti jam iš kairėje esančio įvažiavimo į kiemą išvažiuojančio automobilio „Audi A4“, vairuojamo B. J., tuo momentu kai ji išvažiavo iš kiemo, tai yra, kai motociklas „Honda Transalp PD 06“ buvo 45-47 m atstumu iki susidūrimo vietos, kai, važiuojant maksimaliu leistinu greičiu (50 km/h), Ž. K. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi A4“ ir atitinkamų padarinių kilimo. Juk jei Ž. K. būtų motociklu važiavęs bent mieste leistinu maksimaliu greičiu, būtų turėjęs galimybę sustoti iki iš kiemo išvažiuojančio automobilio „Audi A4“, jei nebūtų apsvaigęs nuo alkoholio, būtų dėmesingesnis ir labiau orientuotas susidariusioje situacijoje ir eismo įvykis neįvyktų. Eksperto išvados irgi patvirtina, kad jei motociklo vairuotojas nebūtų viršijęs mieste nustatyto greičio, eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Tačiau kartu pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui, todėl, kaip teisingai nurodo prokuroras, turėtų būti sprendžiamas Ž. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas.

18. Ženklus Ž. K. greičio viršijimas iki eismo įvykio (71–73 km/h), atsižvelgiant į įvykio vietoje buvusią eismo situaciją (Ž. K., važiuodamas priešpriešine eismo juosta lenkė kitus automobilius), blogą kelio iš dešinės matomumą (įvykio vietos apžiūros protokolu ir liudytojų, išteisintosios parodymais patvirtinta, kad B. J. matomumą Vaižganto gatvėje dešinėje užstoja automobilių aikštelėje sustatyti kiti automobiliai (1 t., b. l. 6–22) ir mieste leistiną greičio ribą (50 km/h), pats savaime yra itin pavojingas ir sukeliantis avarinę situaciją. Iš nustatytų bylos aplinkybių darytina išvada, kad B. J. objektyviai neturėjo galimybės prieš išsukdama į Vaižganto gatvę pamatyti dideliu greičiu priešpriešine eismo juosta iš dešinės atvažiuojančio motociklo. Išteisintosios ir liudytojų R. K., P. M., M. V., E. I. parodymai, eksperto išvados patvirtina, kad prieš išvažiavimą iš kiemo į Vaižganto gatvę B. J. buvo sustojusi, atsargiai, nedideliu greičiu (3,9 metrus per 2,3 sekundes) automobiliu judėjo į Vaižganto gatvę kairio posūkio kreive, kai į jos vairuojamo automobilio ,,Audi A4“ priekinę dešinę dalį (prieš priekinį ratą) trenkėsi dideliu greičiu (prieš eismo įvykį nukentėjusysis spėjo šiek tiek pristabdyti motociklą ir motociklo greitis buvo apie 64–66 km/h) netikėtai atsiradęs Ž. K. vairuojamas motociklas. Tai iš esmės patvirtina B. J. ir kitų liudytojų teiginius, kad prieš susidūrimą ji net stabtelėjo, kai pamatė dideliu greičiu atvažiuojantį motociklą, tačiau eismo įvykio išvengti nepavyko. Iš to, kas paminėta šiame punkte, galima daryti išvadą, kad, išvažiuodama iš šalia esančios teritorijos į Vaižganto gatvę, B. J. elgėsi pakankamai atsargiai ir apdairiai, atlikdama manevrą buvo įsitikinusi, jog tai daryti saugu, jokio motociklo dėl objektyvių priežasčių iš pradžių nematė, o kai pamatė įvyko eismo įvykis. Liudytojai R. K. ir P. M. taip pat patvirtino, kad B. J. manevravo atsargiai, rodė posūkio signalą, o motociklas atsirado netikėtai, važiuodamas priešpriešine eismo juosta likus vos kelioms sekundėms iki susidūrimo motociklas aplenkė P. M. vairuojamą automobilį ir dideliu greičiu rėžėsi į pristabdžiusį B. J. automobilį. Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad atkurtoje situacijoje B. J. neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo, nes, pradėdama posūkio manevrą, motociklo ji nematė, buvo įsitikinusi dėl manevro saugumo ir todėl atitinkamai elgėsi.

19. Dėl to, kas išdėstyta šios nutarties 16–18 punktuose, teisėjų kolegija pritaria B. J. išteisinimui, nes būtent labai neatsargus nukentėjusiojo elgesys, pažeidžiant KET, t. y. vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, viršijus maksimalų leistiną greitį, buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. B. J. tinkamai įvertino aplinkybes ir ėmėsi visų objektyviai iš jos reikalaujamų atsargumo priemonių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu. Juk net jei B. J. būtų pažeidusi jai inkriminuojamus KET 9 ir 107 punktus, o Ž. K. būtų pasirinkęs saugų greitį, būtų blaivus ir pakankami atidus, esant susidariusioms atitinkamoms eismo sąlygoms, t. y. nepažeistų KET reikalavimų, jis būtų laiku pastebėjęs kliūtį ir sustabdęs savo vairuojamą motociklą ir išvengęs sužalojimų sau padarymo. Dėl to naikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinių skundų motyvais, nėra teisinio pagrindo.

20. Kitose analogiškose bylose teismai priėmė taip pat išteisinamuosius nuosprendžius išaiškindami – išvažiuodamas iš šalutinio į pagrindinį kelią, kaltinamasis objektyviai neturi galimybės matyti dideliu greičiu atvažiuojančio motociklo, jei tuo metu motociklo matomumo srityje nėra; kaltinamasis įsitikino manevro saugumu, ypač įvertino leistiną greitį ir tikėjosi, kad kitas vairuotojas jo neviršys; motociklo vairuotojas elgėsi itin rizikingai ir neatsargiai: viršijo leistiną važiavimo greitį, neturėjo teisės vairuoti tokio galingumo motociklo bei apskirtai jokios teisės vairuoti transporto priemones, neturėjo jokios tokio galingumo motociklo vairavimo patirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-942/2015).

21. Kolegija sutinka su prokuroro skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai apie tai, kad Ž. K. susidariusioje situacijoje turėjo elgtis pagal KET 137 punkto reikalavimus, t. y. jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę važiuojantis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą – nekoreliuoja su tiriamu įvykiu. Byloje nustatyta, kad prieš eismo įvykį Ž. K. lenkė dvi transporto priemones, kad lenkimo manevras buvo pradėtas anksčiau nei iškilo grėsmė eismo saugumui, t. y. iki to, kai B. J. vairuojamas automobilis „Audi A4“ išvažiavo iš namo kiemo į kelią. Taigi, motociklo vairuotojas Ž. K., pradėjęs lenkti automobilį „Mitsubishi Grandis“, kurį vairavo liudytojas P. M., galėjo tęsti pradėtą manevrą ir pravažiuoti pro sustojusį automobilį „Audi A4“, kai jo vairuotoja liudytoja R. K. rodė kairįjį posūkio signalą, nes posūkio signalo rodymas nesuteikia pirmumo teisės. Pagal byloje nustatytas aplinkybes KET 137 punkto reikalavimai nėra aktualūs konkrečiu atveju, kaip ir tai, galėjo ar ne Ž. K. pravažiuoti pro tarpą, likusį tarp R. K. vairuojamo automobilio ir į Vaižganto gatvę išvažiavusio išteisintosios automobilio. Tačiau minėti apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai esminės reikšmės priimtam galutiniam sprendimui neturi ir vertintini tik kaip tam tikri teismo pasvarstymai, kurie savaime nepaneigia teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo dėl anksčiau šioje nutartyje padarytų išvadų.

22. Pritarus apylinkės teismo išvadai, kad B. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo Ž. K. civilinis ieškinys pagrįstai atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas) ir jį tenkinti nėra teisinio pagrindo.

23. Nukentėjusiojo patirtos išlaidos atstovo advokato teisinei pagalbai apmokėti gali būti išieškomos tik iš nuteisto asmens (BPK 105 straipsnis). Kadangi B. J. šioje byloje išteisinta, nėra teisinio pagrindo iš jos priteisti Ž. K. patirtas proceso išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiojo Ž. K. ir jo atstovės advokatės Reginos Agrbos apeliacinius skundus atmesti.