Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. (V. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) 2023-10-26 sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760087402 (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad 2022-08-14 pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760087402. Šis leidimas išduotas remiantis Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus patarėjos, laikinai vykdančios departamento direktoriaus funkcijas 2022-07-13 įsakymu „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“. Pareiškėja šio įsakymo pagrindu buvo įdarbinta UAB „K.“ projekto vadovės pareigose.

Ginčijamam Sprendime nurodyta, kad jis priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, kadangi UAB „K.“ darbo sutartį su užsieniete nutraukė 2023-05-31.

Pareiškėjos vertinimu Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis teismų praktikos.

Teigia, kad pareiškėjos situacija panaši į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nagrinėtą administracinę bylą Nr. eA-2288-556/2023, kurioje teismas nusprendė panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo Baltarusijos Respublikos piliečiui S. P. panaikintas leidimas laikinai gyventi. Nutartyje Lietuvoje, kolegija, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismui buvo visiškai neįdomi individuali pareiškėjo situacija: kokios yra darbo užmokesčio nepriemokos priežastys; pareiškėjo kuriama nauda (tiek ketinant dirbti kitoje įmonėje pagal trūkstamą profesiją, tiek pareiškėjo atlikta investicija į lietuvišką verslą).

Skunde nurodoma, kad prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, niekas su pareiškėja nesusisiekė ir jokių paaiškinimų apie jos situaciją bei nebedirbimo UAB „K.“ priežastis nepaprašė. Atkreipia dėmesį, kad nurodytame LVAT sprendime byloje Nr. eA-2288-556/2023 nurodyta ir tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, taip pat kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai (įskaitant atsakovą) savo veikloje vadovaujasi, be kitų, objektyvumo principu. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Atsakovas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui.

Teigia, kad būtent dėl pareiškėjos neišklausymo ir liko neišsiaiškinta, kodėl ji nebedirba UAB „K.“. Pareiškėja pateikia teismui iš UAB „K.“ gautus atlyginimo lapelius už 2022 m. rugsėjį-2023 m. gegužę. Iš jų matyti, kad 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, taip pat 2023 m. sausio - balandžio mėnesiais pareiškėja iš viso negavo jokio atlyginimo iš UAB „K.“. Paaiškina, kad nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2022 m. lapkričio iki 2023 m. balandžio įskaitytinai ji buvo priverstinai išsiųsta „nemokamų atostogų“. Tai susiję su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje ir jos turima Rusijos Federacijos pilietybe. Pasak pareiškėjos, tai niekaip nesusiję su jos darbu ir jos funkcijų atlikimo kokybe. Pareiškėja nurodo, kad dirbdama projekto vadove UAB „K.“ susirašinėjimo būdu ir tiesiogiai bendravo su Švedijos verslo atstovu dėl Švedijoje įgyvendinamų projektų - garažų, mokyklos, statymo, metalinių konstrukcijų įrengimo, kalnakasybos šachtų modernizavimo projektų ruošimo (virš 7 projektų); pagrindinė kompanija, kuriai ruošė skaičiavimus buvo Kirunos m. esanti LKAB; šiai kompanijai pareiškėja ruošė darbų ir medžiagų į Švediją pristatymo sąmatas; savo darbdaviams (UAB „K.“ ) pareiškėja teikė siūlymus dėl įsitvirtinimo Švedijos rinkoje steigiant ten UAB „K.“ filialą arba įsigyjant tinkamą Švedų kompaniją: jos siūlyti projektai šiuo metu realizuojami, be kita ko, tam įsigyta ir Švedų firma Mefab.

Akcentuoja, kad šios aplinkybės parodo, kad formalus pagrindo priimti Sprendimą atsiradimas - darbo sutarties tarp pareiškėjos ir UAB „K.“ nutraukimas nulemtas ne neteisėtų ar kaltų pareiškėjos veiksmų, tačiau geopolitinių įvykių ir Lietuvos Respublikoje kilusios reakcijos į juos. Nurodo, jog tai, kad pareiškėja nėra priešiška Lietuvos Respublikos politinei, socialinei ir ekonominei krypčiai matyti ir iš to, kad ji mokosi lietuvių kalbos, būdama atleista iš darbo, įsigijo individualios veiklos patentą, ieško darbo. Ji 2023-10-18 kreipėsi į atsakovą, prašydama pratęsti 3 mėnesiams leidimą gyventi Lietuvoje, be to, jau yra įmonė - UAB „V.“, kuri 2023-11-03 kreipėsi į atsakovą, nurodydama, kad pageidauja pareiškėją įdarbinti kaip aukštos kvalifikacijos specialistę. Pareiškėjai jau paskirtas laikas pas atsakovą pateikti prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja yra gavusi naują pasą, galiojantį iki 2033 m. ir tuo pašalinta kliūtis, ribojusi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo terminą.

Pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos institucijos niekad neturėjo ir neturi pareiškėjai bet kokių pretenzijų, susijusių su jos lojalumu Lietuvos valstybei, jos visuomeninei santvarkai, taip pat visuotinai pripažintoms vertybėms. Ir atvirkščiai, tai, kad pareiškėja jau nuo 2019 metų gyvena Lietuvoje, nuvykus į Rusijos Federaciją dažnu atveju traktuojama kaip priešiška ypatybė, kuri kliudo pareiškėjai gauti paslaugas, bandyti laikinai įsidarbinti, realizuoti kitus poreikius. Tokia situacija pagal šio meto tendencijas gali tik stiprėti ir neatmetama, kad pareiškėjai grįžti į Rusijos Federaciją gali darytis nesaugu. Ir dėl šios priežasties, atsižvelgiant ir į humanizmo principą, Sprendimas naikintinas, išsaugant pareiškėjai galimybę integruotis į vakarietiškomis vertybėmis grindžiamą Lietuvos visuomenę.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2023-08-03 pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2022-08-11 priėmė sprendimą leisti pareiškėjai pakeisti darbdavį. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), t. y. leidus pakeisti darbdavį darbo UAB „K.“ pagrindu. Migracijos departamento duomenimis UAB „K.“ darbo sutartį su pareiškėja nutraukė 2023-05-31.

Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Pareiškėja apie aplinkybę, kad jai nebuvo mokamas atlyginimas 2023 m. sausio-balandžio mėnesiais, kad nuo 2022 m. lapkričio iki 2023 m. balandžio įskaitytinai ji buvo priverstinai išsiųsta neapmokamų atostogų bei apie tai, kad būdama atleista iš darbo, įsigijo individualios veiklos patentą iki sprendimo priėmimo dienos (2023-10-26) Migracijos departamento neinformavo, o dėl naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi tik 2023-10-18. Pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja įsigijo individualios veiklos patentą nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą nepagrįstu, kadangi leidimas gyventi jai išduotas būtent darbo UAB „K.“ pagrindu.

Akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Atsikertant į skundo argumentus, kad Migracijos departamentas nesuteikė galimybės pareiškėjai pateikti paaiškinimus, paaiškina, jog Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą bei pranešti pareiškėjui iš anksto, kad bus priimtas jam nepalankus sprendimas. Todėl šiuo atveju Migracijos departamentas nesutinka, kad pažiedė gero administravimo principą, kadangi Migracijos departamentas laikėsi visų taisyklių bei procedūrinių reikalavimų. Šiuo atveju duomenys buvo nustatyti remiantis kompetentingos institucijos - Sodros - duomenimis, buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų.

Pažymi, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas.

Mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra pateikusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „V.“ pagrindu mano, kad esant tokioms aplinkybėms teisminis ginčas neturi tikslo, be to, pažymi, kad Sprendimas neužkirto kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Akcentuoja, kad pareiškėjos skunde minima byla eA-2288-556/2023 nėra analogiška.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundo reikalavimus jame išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė skundą tenkinti.Pareiškėja prašė išduoti jai dokumentą, kuris leistų būti Lietuvoje ir suteiktų teisę ieškotis darbdavio. Paaiškino, kad ji jau 4 metus gyvena Lietuvoje ir nori čia likti. Per visą tą laikotarpį tik vieną kartą buvo grįžusi į Rusiją dėl paso pasikeitimo. Ginčijamas sprendimas trukdo jai kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo, kadangi norint pateikti tokį prašymą reikia legaliai gyventi Lietuvoje. Nepanaikinus ginčijamo sprendimo liks neigiama informacija apie pareiškėją.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant atsakovo atstovui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-10-13 sprendimo Nr. 23S193295, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760087402, teisėtumo ir pagrįstumo.

2022-07-29 pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2207-LLGD-1470 leisti pakeisti darbdavį.

2022-08-14 pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760087402 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu, t. y. leidus pakeisti darbdavį darbo UAB „K.“ pagrindu. Leidimas galiojo iki 2023-10-28.

Pareiškėjos darbdavys UAB „K.“ Migracijos departamentui 2023-06-15 pranešimu Nr. 2306-PRNŠ-1926 informavo, kad darbo sutartis su pareiškėja nutraukta 2023-05-31.

2023-10-18 pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą įforminti naują leidimą laikinai gyventi.

Atsižvelgęs į tai, kad darbo sutartis, kurios pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nutraukta 2023-05-31 atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja, nesutinkdama su Migracijos departamento Sprendimu, pateikė skundą teismui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 200-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, (toliau - Aprašas) nuostatos.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą pareiškėjai panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes su asmeniu nutraukta darbo sutartis.

Įstatyno 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 staipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte c pap. nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Byloje nėra ginčo, kad darbo sutartis su pareiškėja buvo nutraukta, ji nėra įsidarbinusi jokioje kitoje įmonėje.

Sprendžiant dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo, vertintinos nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos pareiškėjos buvusio darbdavio UAB “K.“ pranešimu bei Sodros duomenimis, t. y. kad darbo sutartis su pareiškėja buvo nutraukta 2023-05-31. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamentui pareigos priimant Sprendimą vertinti pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindus bei aplinkybes, kad pareiškėja yra išsiėmusi verslo liudiijimą.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Nenustatyta, kad pareiškėja, žinodama Įstatymo jai nustatytą pareigą atitikti reikalavimus leidimo laikinai gyventi išlaikymui, būtų pranešusi Migracijos departamentui apie pasibaigusius darbo santykius ar atitinkamai apie aplinkybes, kad jai nebuvo mokamas darbo užmokestis tam tikrą laikotarpį. Pareiškėja 2023-03-01 buvo pateikusi prašymą leisti pakeisti darbdavį į UAB „L.“, tačiau, kaip nustatyta iš atsakovo paaiškinimų, 2023-05-16 UAB „L.“ pateikė prašymą Migracijos departamentui nutraukti prašymo leisti pakeisti darbdavį nagrinėjimą, nes pareiškėja nebus įdarbinta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-01-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja skundo negrindžia aplinkybėmis, kad jai taikomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos išimtys, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako. Iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad aplinkybės, jog UAB „K.“ nutraukė darbo sutartį su pareiškėja, nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtos Įstatymo nuostatos. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas turėjo pareiškėją apklausti prieš priimant Sprendimą. Teisės aktai nenumato tokios Migracijos departamento pareigos.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą, nesudarydamas sąlygų pareiškėjai pateikti paaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018-06-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022-02-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).

Ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018-08-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4636-520/2018 pasisakė, kad pareiškėja, nurodydama argumentus, jog pareiškėja nebuvo išklausyta prieš atsakovui priimant Sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėja administracinės procedūros metu nebuvo išklausyta, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas. Užsieniečio apklausa nėra privaloma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023 teigdama, kad jos situacija panaši. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023 priimtoje 2023-10-18 nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjo ne analogišką ginčą, kadangi leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas visiškai kitu Įstatyme nustatytu pagrindu. Todėl teismas neturi pagrindo vadovautis nurodytoje byloje padarytais išaiškinimais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjos argumentai, kad atsakovas pažeidė gero administravino principą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų yra visiškai nepagrįsti.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tuo labiau, kad pareiškėja yra pateikusi naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „V.“ pagrindu.

Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti sprendimą nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Skundą atmetus, pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. D. (V. D.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.