- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-12
- Bylos Nr.
- A-146-1035-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00823-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- A. B., Č. K., D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., V. K., P. K., A. K., J. F.
- Trečiasis asmuo
- V. S., Z. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Michailas Gaibelis, Raimundas Lideika
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,
pareiškėjų atstovui advokatui pareiškėjų atstovui advokatui Michailui Gaibeliui (Michail Gaibel),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. P., V. S. dėl išvadų ir įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjai D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (V t., b. l. 113–121), prašydami:
panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos (toliau – ir VAVA) 2010 m. sausio 20 d. išvadą Nr. 2.17-20-(30) (toliau ir – Komisijos Išvada), išskyrus šios Išvadų pasiūlymų 2.2, 2.2.1 ir 2.2.2 punktus dėl L. K., G. Z., R. K. ir J. K. vardu surašytų pažymų tikslinimo, taip pat išskyrus pasiūlymų 2.5 punkto dalį dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 2.3-14666-(41) patvirtinto piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo patikslinimo, patikslinant prie L. K., G. Z., R. K. ir J. K. pavardžių nurodytus plotus; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) „Dėl Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 6 d. pažymų Nr. 9057 – Nr. 9074, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9078 – Nr. 9079 pripažinimo netekusiomis galios bei 2000 m. balandžio 18 d. pažymų Nr. 2290, Nr. 2291, 2000 m. balandžio 20 d. pažymų Nr. 2307 – Nr. 2314, 2001 m. birželio 25 d. pažymų Nr. 1077 – Nr. 1085, 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075 – Nr. 9077 patikslinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41)), išskyrus šio įsakymo: (a) 2 punkto dalį dėl 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075, Nr. 9076, Nr. 9077 tikslinimo, (b) 3 punkto ir 3.1. punkto dalį dėl pavedimo VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui padaryti atitinkamus įrašus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075, Nr. 9076, Nr. 9077 originaluose ir pažymų registracijos žurnale (dėl šių pažymų), (c) 3.2 punkto dalį dėl piliečių L. K., G. Z., R. K. ir J. K. ar jų įpėdinių informavimo apie jiems parengtų pažymų „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ patikslinimą, (d) 4 punktą dėl įsakymo laikymo neatskiriama VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075 – Nr. 9077 dalimi, (e) 5 punkto dalį, susijusią su įsakymo 2 punkto įsigaliojimu įvykdžius 3 punkte (jo nepanaikintoje dalyje) nurodytus veiksmus.
Komisijos Išvadose siūloma panaikinti ir patikslinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas, kurių pagrindu parengti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y.: panaikinti 2007 m. lapkričio 6 d. pažymas Nr. 9057–9074, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymas Nr. 9078–9079 ir patikslinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymą Nr. 9038 (patikslinant buvusio savininko S. K. valdytą plotą į 0,80 ha) bei 2007 m. lapkričio 8 d. pažymas Nr. 9075–9077 (patikslinant buvusio savininko R. K. valdytą plotą į 0,80 ha). Įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) pripažinus netekusiomis galios bei pakeitus nurodytas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymas, buvo labai sumažintas žemės, grąžintinos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, plotas ir taip siekiama atimti dalį pretendentams teisėtai jau grąžintos žemės. Pareiškėjų manymu, Komisijos pateikti skaičiavimai dėl buvusių savininkų valdyto žemės ploto yra ydingi, atlikti nekompetentingai, tuo pačiu yra neteisėtas ir naikintinas remiantis šiais skaičiavimais parengtas Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41), nes: 1) Komisija vadovavosi tik 1932 m. plane nurodyto 18,5577 ha žemės sklypo Nr. 5 ploto suskirstymu į miesto ir rajono teritoriją, nors šis sklypas sudaro tik dalį visos buvusių savininkų iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto, kuris turėjo atsispindėti pažymose; 2) Komisija tiems patiems skaičiavimams panaudojo skirtingus 2004 m. gegužės 31 d. ir Komisijos išvadų priėmimo metu (2010 m. sausio 20 d.) atlikto 1932 m. plane nurodyto 18,5577 ha žemės sklypo Nr. 5 suskirstymo į miesto ir rajono teritoriją duomenis; 3) Komisija suklydo, perskaičiuodama kiekvieno iš keturių buvusių savininkų iki nacionalizacijos 1932 m. plane nurodytame 18,5577 ha žemės sklype Nr. 5 turėtą žemės plotą ( šio sklypo buvo 5 bendraturčiai, o Komisija vietoj 1/5 dalies kiekvienam buvusiam savininkui nepagrįstai priskyrė po 1/4 dalį ploto), dėl to klaidingai suskirstė kiekvieno buvusio savininko turėtos žemės plotus į miesto ir rajono žemę. Pareiškėjų teigimu, Komisijos išvadose padarytos klaidos lėmė netinkamą plotų perskaičiavimą pažymose. Komisija, nustatinėdama kiekvieno buvusio savininko miesto ar rajono ploto dalį sklype Nr. 5, priskirdavo jam po ¼ ploto dalį, nors savininkai buvo penki, jie nurodyti sklypo plane (1932 m.) ir NŽT 2009 m. išvadoje (8 p.). Apskaičiuodama kiekvieno buvusio savininko miesto ir rajonų žemės plotus, Komisija sujungė vienas kitam prieštaraujančius sklypo Nr. 5 skirstymus į miesto ir rajono plotus, darytus 2004 m. ir 2010 m. Tokiu būdu kiekvienam buvusiam savininkui buvo klaidingai paskaičiuotas turėtos miesto ir rajono žemės plotas. Pareiškėjų nuomone, atsakovas turi iš naujo nustatyti miesto ir rajono žemės ploto dalį, perskaičiuoti plotus ir atitinkamai koreguoti pažymas. Pagal 2010 m. sklypo Nr. 5 suskirstymą į miesto/rajono plotus (13,98 ha/4,58 ha) pirktinėje žemėje (sklypo Nr. 5) kiekvieno iš buvusių savininkų (M., P., Č. ir J.) miesto plotas – 2,796 ha (13,98/5). Šios žemės rajono plotas – 0,916 ha (4,58/5). Todėl lieka neaišku dėl suskirstymo į miestą/rajoną likusio skirtinėje žemėje buvusio ploto, kuris sudaro 0,898 ha (4,61–2,796–0,916) ir kurio suskirstymą turi nustatyti atsakovas. Komisijos išvados nėra pagrįstos objektyviais duomenimis (faktais), todėl jos prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 daliai, todėl naikintinos taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose (V t., b. l. 24–27, 142–144) paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2009 m. liepos 16 d. pateikė išvadas Nr. 4B-(9.3)-858 Vilniaus apygardos prokuratūrai, kurių 1.5 punkte nurodė, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius kartu su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi turėtų priimti sprendimą, kiek tiksliai buvusių savininkų M., A., P., Č. ir J. K. valdytos žemės patenka į miesto teritoriją, o kiek – į rajono teritoriją. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Kitų Vyriausybės nustatytų dokumentų, kurie gali patvirtinti nuosavybės teises, sąrašas yra pateiktas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ) 12 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkte yra nustatyta, kad, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokie dokumentai yra 1932 m. spalio 15 d. J. K. testamentas ir 1932 metų privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planas. Iš šių dokumentų nustatyta, kad buvusio savininko J. K. dalis valdytos žemės buvo išskirstytoje į vienkiemius (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje, dalis – rėžinėje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje. Buvę savininkai M., P., A., Č. ir J. K. bendrosios nuosavybės teise valdė iš viso 23,05 ha žemės, kuri išsidėsčiusi (duomenys neskelbtini) kaimo rėžinėje dalyje, taip pat (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje, išskirstytoje į vienkiemius (pagal dabartinį administracinį suskirstymą ši 18,5577 ha ploto dalis patenka į Vilniaus rajono teritoriją, dalis – į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, dalis – į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją). Kiekvieno buvusių bendraturčių M., P., A., Č. ir J. K. nuosavybės teisėmis turėtos žemės konkretus dalių dydis ir konkreti vieta nenustatyti. Šių buvusių savininkų valdytos žemėvaldos dalies, esančios (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstytoje į vienkiemius dalyje, ribos aiškios iš planinės archyvinės medžiagos, taip pat atlikta ir šios dalies kartografija, todėl nustatytas žemėvaldos išsidėstymas pagal dabartinį administracinį suskirstymą. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) kaimo rėžinės dalies, nesant archyvinių duomenų, priskirtinumas pagal dabartinį administracinį suskirstymą nėra aiškus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nutarta, kad buvę savininkai M., P., Č. ir J. K. kiekvienam priklausančią 4,61 ha dalį valdė išskirstytoje į vienkiemius (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje. Tuo tarpu buvęs savininkas A. K. jam priklausančią 4,61 ha dalį žemės valdė rėžinėje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje, pretendentų prašymų į A. K. valdytą žemę nėra pateikta. Komisija, vykdydama Nacionalinės žemės tarnybos 2009 m. liepos 16 d. išvadų Nr. 4B-(9.3)-858, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 12 d. rašto Nr. 7.2-1124 rekomendacijas, nutarė, kad kiekvienas buvęs savininkas atitinkamai (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3,465 ha Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje ir 1,145 ha Vilniaus rajonui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje (t. y. iš viso valdė 4,61 ha (duomenys neskelbtini) kaime).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. P. prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimą (V t., b. l. 41–43, 128–129) paaiškino, kad ji yra pretendentė į S. K. 0,80 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (pažyma Nr. 9038), tačiau nebuvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-5489-41 patvirtintą UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą jai priklausančios žemės negavo, tuo tarpu pareiškėjai šiame projekto papildyme neteisėtai gavo didesnius nei priklauso žemės sklypus. Todėl ji 2008 m. gruodžio 29 d. pranešė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie viešojo intereso pažeidimą, padarytą atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., Č. K., J. K., P. K. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Atliekant tyrimą, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri, atlikusi patikrinimą, 2009 m. liepos 16 d. pateikė išvadą Nr. B-(9.3)-858 dėl trečiojo suinteresuoto asmens (Z. P.) pareiškime išdėstytų aplinkybių pagrįstumo. NŽT nustatė, kad J. K. 1932 metų testamentu jo sutuoktinei M. K. ir jos vaikams A., Č., P. ir J. teko po 4,61 ha žemės ploto kiekvienam, todėl tokiam plotui ir turėjo būti rengiamos pažymos, patvirtinančios nuosavybės teises į žemę. Vadovaudamasis Vilniaus apygardos prokuratūros pavedimu vykdyti Vilniaus apygardos Civilinių bylų vyriausiosios prokurorės 2009 m. liepos 27 d. nutarimą ir Komisijos 2010 m. sausio 20 d. išvadomis Nr. 2.17-20-(30), Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) pagrįstai ir teisėtai pripažino netekusiomis galios Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 6 d. pažymas Nr. 9057–9074, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymas Nr. 9078, 9079 ir patikslino 2000 m. balandžio 18 d. pažymas Nr. 2290, 2291, 2000 m. balandžio 20 d. pažymas Nr. 2307–2314, 2001 m. birželio 25 d. pažymas Nr. 1077–1085, 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymą Nr. 9038, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymas Nr. 9075–9077, taip pat pagrįstai patikslino 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 2.3-14666-41 patvirtintą sąrašą, išbraukdamas iš jo eilutes Nr. 81–98 ir Nr. 102, 103 bei eilutėje Nr. 78 sumažindamas plotą nuo 1,1533 iki 0,8 ha, eilutėje Nr. 99 sumažindamas plotą nuo 0,3845 iki 0,2667 ha, eilutėje Nr. 100 sumažindamas plotą nuo 0,3845 iki 0,2667 ha, o eilutėje Nr. 101 sumažindamas plotą nuo 0,3845 iki 0,2666 ha. Atkreipė dėmesį į tai, kad visi Komisijos Išvadose ir Įsakyme Nr. 2.3-1276-(41) nustatyti pažeidimai viršija 4,61 ha žemės plotą, paveldėtą pagal 1932 metų J. K. testamentą. Perteklinių pažymų buvo išrašyta į 9,92 ha žemės plotą, iš kurių į 5,34 ha jau atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra, neturint tam nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu (VI t., b. l. 173–182) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. sausio 20 d. išvadų Nr. 2.17-20-(30) dalį. Skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimą dėl VAVA Komisijos 2010 m. sausio 20 d. „Išvados dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 7.2-1286 išdėstytų faktų tyrimo“ Nr. 2.17-20-(30) dalies panaikinimo, teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodė, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, t. y. sukelia asmeniui teisines pasekmes. Tokių teisinių pasekmių nebuvimas reiškia, kad ginčo iš esmės nėra, o nesant ginčo – nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko. Vadinasi, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. veikla, kuri daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8–467/2007).
Iš pareiškėjų skundžiamos Komisijos Išvados (IV t., b. l. 154–162) teismas nustatė, kad ji pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių, jose pateikiami tik siūlymai, kurie nėra privalomi, todėl teisminis nagrinėjimas dėl tokio dokumento yra teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją spręsti socialinius konfliktus. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl viešojo administravimo sistemos subjekto dokumento panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos.
Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A556–1616/2008, AS822–604/2009), pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.
Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) dalį teismas nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., J. K., P. ir Č. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Buvusi (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą patenka į Vilniaus miesto bei Vilniaus rajono savivaldybių teritorijas, todėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų valdytą žemę atkūrimo bylos pradėtos Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuose (I t., b. l. 23–33, 114–116, 125, II t., b. l. 55–56, 95–100, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos).
Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius patvirtino eilę pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į buvusių tų pačių savininkų žemę, kuriomis remiantis buvo priimti atitinkami VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y.:
1) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. balandžio 20 d. patvirtino pažymas Nr. 2307–2311, kuriose nurodyta, kad P. K. nuosavybės teisėmis valdė (duomenys neskelbtini) kaime 1,77 ha žemės. Pagal šias pažymas pretendentams J. F., A. M., R. J., A. B. ir P. K. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 6 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 1,77 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. 4110/0600:100 (IV t., b. l. 43–47, 60, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. birželio 7 d. patvirtino pažymas Nr. 272–277 (II t., b. l. 191–193, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos), kuriose nurodė, kad buvęs savininkas P. K. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė 3,4550 ha žemės ir 2007 m. lapkričio 6 d. papildomai patvirtino pažymas Nr. 9069–9074, kuriose nurodė, kad P. K. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė 1,1533 ha žemės. Bendras plotas dėl kurio kurį parengtos pažymos pagal buvusį savininką P. K., sudaro 6,3783 ha.
2) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. balandžio 18 d. patvirtino pažymas Nr. 2290 ir Nr. 2291, kuriose nurodyta, kad Č. K. nuosavybės teisėmis valdė (duomenys neskelbtini) kaime 1,77 ha žemės. Pagal šias pažymas pretendentams Č. K. ir L. S. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. sprendimais Nr. 41-10817 ir Nr. 41-10822 bei 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 2.5-41-27738 yra atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 1,77 ha bendro ploto žemės sklypus, kadastro Nr. 4110/0600:217 ir Nr. 4110/0600:536 (III t., b. l. 191–192, 200, IV t., b. l. 2, 6, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. birželio 7 d. patvirtino pažymas Nr. 270 ir Nr. 271 (II t., b. l. 69, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos), kuriose nurodė, kad buvęs savininkas Č. K. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė 3,4550 ha žemės, o 2007 m. lapkričio 8 d. papildomai patvirtino pažymas Nr. 9078 ir Nr. 9079 (III t., b. l. 178–179, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos), kuriose nurodė, kad Č. K. Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teisėmis valdė 1,1533 ha žemės. Bendras plotas, į kurį parengtos pažymos pagal buvusį savininką Č. K., yra 6,3783 ha.
3) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. balandžio 20 d. patvirtino pažymas Nr. 2312–2314 (III t., b. l. 167–169, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos), kuriose nurodyta, kad J. K. nuosavybės teisėmis valdė (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, 1,77 ha žemės. Pagal šias pažymas pretendentams J. K., I. J. P. ir D. J. J. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. spalio 31 d. sprendimais Nr. 41-11597 – 41-11599 yra atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 1,77 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. 4110/0600:97(III t., b. l. 164–166, 170, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. birželio 7 d. patvirtino pažymas Nr. 267–269 (I t., b. l. 145–146, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos), kuriose nurodė, kad buvusi savininkė J. K. Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teisėmis valdė 3,4550 ha žemės, o 2007 m. lapkričio 6 d. papildomai patvirtino pažymas Nr. 9057–9059, kuriose nurodė, kad J. K. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė 1,1533 ha žemės. Bendras plotas, į kurį parengtos pažymos pagal buvusią savininkę J. K., yra 6,3783 ha.
4) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. birželio 7 d. patvirtino pažymas Nr. 256–266, kuriose nurodė, kad buvusi savininkė M. K. Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teisėmis valdė 3,4550 ha žemės sklypą (I t., b. l. 65–70, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Pagal šiuos dokumentus į buvusios savininkės M. K. žemę vienuolikai pretendentų yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,565 ha (Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. sprendimai Nr. 2.4-01-4173 – 2.4-01-4183, I t., b. l. 51–61, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. birželio 25 d. patvirtino pažymas Nr. 1077–1085, kuriose nurodyta, kad M. K. nuosavybės teisėmis valdė (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, 4,61 ha žemės (III t., b. l. 106–114, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Pagal šias pažymas pretendentams P. K., J. F., R. J., A. M., A. B., D. J. J., I. J. P., L. S., Č. K. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 10 d. ir 2008 m. liepos 15 d. sprendimais (III t., b. l. 97–105, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos) yra atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 3,74 ha žemės ūkio paskirties ir 0,87 ha miškų ūkio paskirties bendro ploto žemės sklypus. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. lapkričio 6 d. papildomai patvirtino pažymas Nr. 9060–9068 (III t., b. l. 69–77, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos), kuriose nurodė, kad M. K. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė dar 1,1533 ha ploto žemės. Bendras plotas, į kurį parengtos pažymos pagal buvusią savininkę M. K., yra 9,2183 ha.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, atlikdama tyrimą, 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 7.2-549 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri nustatė pažeidimus (2009 m. liepos 16 d. raštas Nr. 4B-(9.3)-858) atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., J. K., P. K. ir Č. K. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. NŽT nustatė, kad J. K. turto paveldėtojams (tarp jų M. K., J. K., P. K. ir Č. K.) pagal 1932 m. sudarytą testamentą teko po 4,61 ha žemės, todėl tokiam plotui turėjo būti rengiamos pažymos. Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių parengtose pažymose nurodyta, kad pretendentai į buvusių žemės savininkų P. K., Č. K., J. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,3783 ha kiekvieno iš buvusių žemės savininkų žemės, t. y. po 1,7683 ha daugiau, o pretendentai į buvusios žemės savininkės M. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,2183 ha žemės, t. y. 4,6083 ha daugiau, nei nusprendė Ekspertų komisija.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, turėtą savininko (4 straipsnis), kuris įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiamas kaip asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Taigi, tam, kad kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį privalo pateikti pats pretendentas.
Pareiškėjai sutinka, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija padarė klaidų surašytose pažymose, taip pat sutinka, kad pažymos turi būti taisomos, tačiau mano, jog Komisija pažymų naikinimą ir tikslinimą pagrindė klaidingais skaičiavimais, o Vilniaus apskrities viršininkas, įgyvendindamas tokius Komisijos siūlymus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą įsakymą.
Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 punktą nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12, 13 punktus nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos, gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“. Jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pagrindiniai ir vėliausiai išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nagrinėjamu atveju yra buvusio savininko J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamentas ir 1932 m. privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planas (II t., b. l. 8–9, 88–89, III t., b. l. 52, 57–58, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Iš J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamento teismas nustatė, kad jis turimą turtą paskirstė taip: „Aš, J. K., visą man priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro įvairių rūšių apie keturiasdešimt dvi ir penkiasdešimt šimtųjų dešimtinės ploto žemė, esanti Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, bei esantys šioje žemėje pastatai, gyvas ir negyvas inventorius, į šios žemės sudėtį įeina devynių su puse dešimtinių ploto žemės sklypas, – testamentu palieku: aukščiau minėtas žemes palieku savo žmonos M. K. (mergautinė pavardė M.) ir vaikų V., R., K., S., A., P., Č. ir J. K. nuosavybėn kiekvienam po lygią dalį, tai yra po keturias ir dvidešimt dvi šimtąsias dešimtinės, t. y. po keturis ir šešiasdešimt vieną šimtąją hektaro kiekvienam iš jų <...>“. Testamento nuostatos patvirtina, kad jo surašymo metu J. K. nuosavybės teise valdė apie keturiasdešimt dvi ir penkiasdešimt šimtųjų dešimtinės žemės ploto, esančio Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime; žemę sudarė pirktinė ir skirtinė žemė; skirtinę žemę sudarė devynios ir pusė dešimtinės žemės; visa žemė paliekama sutuoktinei ir vaikams iš abiejų santuokų lygiomis dalimis. Pagal matininko J. L. 1932 m. sudarytą privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą (III t., b. l. 52) buvo padalinta paveldėta žemė. Teismas pažymėjo, kad 1932 m. spalio 15 d. J. K. testamente nurodytas apytikslis J. K. priklausiusių žemių plotas – apie keturiasdešimt dvi ir penkiasdešimt šimtųjų dešimtinės ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad sutinka su Komisijos rašte nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl pareiškėjų skundo argumento esą sklypo Nr. 5 (18,5577 ha) plotas turėjo būti dalinamas iš penkių, atsižvelgiant į tai, kiek buvo sklypo savininkų, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia atsižvelgti į konkrečias faktines aplinkybes, nagrinėjamu atveju – į tai, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik keturių buvusių savininkų įpėdiniai, todėl sklypo Nr. 5 plotą pagrįstai nuspręsta dalinti iš keturių.
Teismas pažymėjo, kad ginčijamą Įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) „lydinčiame“ 2010 m. sausio 20 d. rašte Nr. 2.17-20-(30) „Išvados dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 7.2-1286 išdėstytų faktų tyrimo“ yra išsamiai ir nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės bei nustatytos teisės ir pareigos. Šiame rašte nurodyti ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindai, išanalizuotos faktinės aplinkybės. Teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų skundą dėl skundžiamos šio įsakymo dalies atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjai D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (VI t., b. l. 185–191) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti.
Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, papildomai nurodo, kad:
Nesutinka, kad Komisijos Išvados neturi pareiškėjams jokių teisinių pasekmių ir neturi įtakos jų teisėms. Teigia, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes tai, į kokį konkretų žemės plotą Vilniaus mieste ar Vilniaus rajone pareiškėjams gali būti atkurtos nuosavybės teisės, priklauso nuo Komisijos Išvadose atlikto buvusio savininko turėtos žemės suskirstymo į miesto ir rajono teritoriją bei šių plotų apskaičiavimo. Komisija Išvadose pripažino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus surašytas pažymas tinkamai parengtomis (esą jose nurodytas tinkamas buvusių savininkų miesto teritorijoje turėtos žemės plotas), o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus surašytas pažymas – netinkamai parengtomis (esą jose nurodytas per didelis rajono teritorijoje grąžintinos žemės plotas). Tai lėmė Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) priėmimą dėl jame nurodytų pažymų tikslinimo/pripažinimo netekusiomis galios. Nuo Komisijos Išvadų apie atitinkamų pažymų parengimo tinkamumą priklausė ir šių pažymų tikslinimas/pripažinimas netekusiomis galios, t. y. Komisijos Išvados tiesiogiai lėmė pareiškėjų teises – į kokį žemės plotą jiems bus atkurtos nuosavybės teisės, ir koks plotas atkurtos žemės turi būti grąžintas valstybei. Pasak apeliantų, Komisijos Išvados gali būti teisminio nagrinėjimo objektas (ABTĮ 2 str. 14 d., 15 str. 1 d. 1 p.), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Išvados dalį kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas sprendime Komisijos Išvadas pripažįsta Įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) „lydinčiu“ dokumentu, kuriame nurodyti ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindai, faktinės aplinkybės, nustatytos teisės ir pareigos. Tai, apeliantų nuomone, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai yra prieštaringi.
2. Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) savarankiško pagrindimo neturi, jis pagrįstas Komisijos Išvadose nustatytomis aplinkybėmis ir skirtas šių Išvadų įvykdymui. Pareiškėjų skunde buvo įrodinėjamas būtent Komisijos išvadų nepagrįstumas, kuris per se reiškia ir Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) nepagrįstumą bei neteisėtumą. Remiantis bendruoju teisės principu – iš neteisės negali atsirasti teisė (ex iniuria ius non oritur), apeliantų nuomone, Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) taip pat negali būti teisėtu, nes, jis, kaip ir Komijos Išvados, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų skundo argumentų dėl Komisijos Išvadų nepagrįstumo (išskyrus pareiškėjų argumentą dėl sklypo Nr. 5), pažymėdamas, kad pritaria Komisijos Išvadoms.
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl sklypo Nr.5 nepagrįstos. Remiantis Atkūrimo įstatymo 1, 2 straipsniais, nuosavybės teisė pretendentui gali būti atkurta tik į buvusio savininko, pagal kurį jis gali pretenduoti, iki nacionalizacijos turėtą žemę. Pareiškėjai nėra pretendentai į buvusio žemės sklypo Nr. 5 bendraturčio A. K. žemės dalį šiame sklype, o kiti šio sklypo savininkai (M., P., Č., J.), į kurių žemę pretenduoja pareiškėjai, A. žemės sklypo dalies nuosavybės teise nevaldė, tai vienareikšmiškai patvirtina 1932 m. archyvinis planas ir pripažino pati NŽT bei Komisija savo išvadose. Todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog sklypas Nr. 5 priklauso tik minėtiems keturiems bendraturčiams, ir A. žemės sklypo dalį nuosavybės teisių atkūrimo procese priskirti jiems.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (VII t., b. l. 6–8) nesutikdamas su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, nurodo šiuos argumentus:
Teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Komijos Išvadų panaikinimo. Pareiškėjų teisėms ir interesams tiesiogiai įtakos turi Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 2.3-1276-(41), kuriuo buvo įvykdyti Komisijos Išvadų pasiūlymai.
Atsiliepimas
2. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą dėl Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) dalies panaikinimo, tinkamai vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Nacionalinė žemė tarnyba 2009 m. liepos 16 d. rašte Nr. 4B-(9.3)-858 prokuratūrai, t.y. iki Komisijos Išvadų priėmimo, atskleidė, kad 1932 m. spalio 15 d. testamento ir 1932 metų privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės plano duomenys yra prieštaringi. Komisija Išvadas parengė vadovaudamasi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kurios numato, jog nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, o identifikuojant naudojama naujausia planinė medžiaga. Komisija pagrįstai vadovavosi tuo metu turėta naujausia 2004 m. gegužės 31 d. planine medžiaga.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. P. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (VII t., b. l. 1–4) grindžia tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjai iškėlė dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) ir prašė panaikinti šio įsakymo dalį, kuria buvo pripažintos netekusiomis galios Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtos 2007 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 9057 – Nr. 9074 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymos Nr. 9078 – Nr. 9079 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuriose buvo nurodytos buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K. ir M. K. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytos žemės dalys (plotai ha) pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir kiekvienam pretendentui pagal Atkūrimo įstatymą į šių savininkų žemę tenkančios dalys (plotai ha) (Įsakymo 1 punktas); taip pat prašė panaikinti šio Įsakymo dalį, kuria buvo įsakyta patikslinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas 2000 m. balandžio 18 d. pažymas Nr. 2290 - Nr. 2291, 2000 m. balandžio 20 d. pažymas Nr. 2307-2314, 2001 m. birželio 25 d. pažymas Nr.1077-1085 jose atitinkamai pakeičiant buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K. ir M. K. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalis (vietoj 1,77 ha įrašant 1,145 ha, o vietoj 4,61 ha įrašant 1,1145 ha) ir atitinkamai pakeičiant kiekvienam įpėdiniui (pretendentui atkurti nuosavybės teises) tenkančias žemės dalis (Įsakymo 2 punktas), bei pavesta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui padaryti atitinkamus įrašus šio Įsakymo 2 punkte išvardytų pažymų originaluose ir pažymų registracijos žurnale apie tai pranešant pareiškėjams (Įsakymo 3 punktas) bei nurodyta šį Įsakymą laikyti išvardytų patikslintų pažymų neatskiriamąja dalimi (Įsakymo 4 punktas).
Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis, atsižvelgiant į Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos 2010 m. sausio 20 d. išvadas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 7.2-1286 išdėstytų faktų tyrimo. Pareiškėjai prašė panaikinti Komisijos Išvadų pasiūlymų dalį, į kuriuos atsižvelgdamas Vilniaus apskrities viršininkas priėmė pareiškėjų skundžiamą Įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) dėl Vilniaus rajono parengtų pažymų koregavimo (panaikinimo/ patikslinimo), taip pat Komisijos Išvadų pasiūlymų dalį dėl pretendentų sąrašų tikslinimo, kuria priimant šį įsakymą nebuvo pasinaudota.
Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl pareiškėjų skundžiamos Komisijos Išvados dalies panaikinimo nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, kadangi nustatė, jog Išvada pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių. Apeliantų teigimu, jiems tokios pasekmės kyla, nes Komisijos Išvada Vilniaus apskrities viršininkui buvo pagrindas priimti Įsakymą Nr. 2.3-1276-(41), kuriuo atitinkamai koreguojamos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pareiškėjams nepalankia linkme, t.y. mažinamos jiems tenkančios žemės dalys atkuriant nuosavybės teises į žemę.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal ABTĮ 136 straipsnio taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl Komisijos Išvados skundžiamos dalies panaikinimo, procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Byloje yra duomenys apie tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims procedūra nėra pasibaigusi. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad 2009 metais Vilniaus apskrities viršininko administracija gavo iš prokuratūros informaciją apie galimai padarytus pažeidimus vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Minėti savininkai žemę paveldėjo pagal J. K., mirusio 1932 m., 1932 m. spalio 15 d. testamentą.Šiuo testamentu testatorius nuosavybėmis teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime paliko lygiomis dalimis kiekvienam savo pirmosios santuokos vaikui (V., R., K., S.) ir kiekvienam antrosios santuokos vaikui (A., P., Č., J.) bei savo sutuoktinei M. K. Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. P. (pretendentė į S. K. žemę) 2008 m. kreipėsi į prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą, nes pareiškėjams, t. y. pretendentams į P. K., Č. K., J. K., M. K. žemę nuosavybės teisių atkūrimo procedūra (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone vykdoma pagal neteisingai nustatytas (nepagrįstai padidintas) savininkų nuosavybės dalis. Vilniaus apskrities viršininkas, gavęs Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 12 d. raštą „Dėl pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo srityje“ 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr.2.3-(17754-(30) sudarė komisiją iš VAVA Žemės tvarkymo departamento, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus bei Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistų (iš viso 7 asmenys) gautai informacijai patikrinti. Komisijos Išvadose nurodyta, kad jos parengtos išanalizavus prokuratūros rašte pateiktą informaciją, nuosavybės teisių atkūrimo bylas, archyvinius dokumentus, atsižvelgiant į dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą (atitinkamos (duomenys neskelbtini) kaimo patenka į Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono teritorijas). Komisija savo Išvadose pagal kiekvieną buvusį savininką motyvuotai išdėstė nustatytus faktus, kad Vilniaus žemėtvarkos skyrius dėl buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. parengė pažymas dėl didesnio nuosavybės teises patvirtinančio ploto, nei šie savininkai valdė (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone, ir pateikė Vilniaus apskrities viršininkui motyvuotus pasiūlymus kaip turi būti ištaisytos vykdant nuosavybė teisių atkūrimą padarytos klaidos. Minėti bylos medžiaga patvirtina, kad Komisijos Išvada yra nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūros dokumentas, kurio rengimo aplinkybės ir tikslas – išsiaiškinti, ar nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, procedūra vykdoma nenukrypstant nuo Atkūrimo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos reikalavimų. Taigi Komisijos Išvada yra nuosavybės teisių atkūrimo į žemę administracinės procedūros dalis (elementas), procedūrinis dokumentas, o ne savarankiškas juridinę reikšmę turintis administracinis aktas, kuris sukelia materialines teisines pasekmes. Komisijos Išvadų baigiamojoje dalyje išdėstyti Komisijos pasiūlymai Vilniaus apskrities viršininkui yra Komisijos rekomendacija dėl padarytų klaidų ir pažeidimų ištaisymo būdų su kuria jis galėjo sutikti arba nesutikti. Iš Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) turinio matyti, kad priimdamas šį įsakymą Vilniaus apskrities viršininkas realizavo (sutiko) Komisijos pasiūlymus dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymų tikslinimo ir priėmė pareiškėjams materialines teisines pasekmes sukeliantį ir pareiškėjų šioje byloje skundžiamą administracinį aktą. Komisijos Išvada yra Vilniaus apskrities viršininko Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41), kuris pareiškėjams sukelia materialines teisines pasekmes, motyvuojamoji (neatskiriamoji) dalis (ta apimtimi, kuria realizuoti Komisijos pasiūlymai dėl pažymų tikslinimo), o ne aktas dėl kurio gali būti reiškiamas atskiras (savarankiškas) reikalavimas.
Bylose dėl žemės teisinių santykių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad administraciniuose teismuose nagrinėtini tik tokie teisės taikymo aktai, kuriuose išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintys įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms). Atitinkami patikrinimo aktai, kurių nustatyti atitinkamas aplinkybes (pvz., komisijų dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų atitikties teritorijų planavimo dokumentais suformuotoms žemės sklypo riboms išvados, žemės naudojimo patikrinimo aktai ir pan.) ir kurie gali būti pagrindas priimti atitinkamą individualų administracinį aktą teismų praktikoje nepripažįstami savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756 -488/2009, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525 -902/2011, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492 -763/2011 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas atitinkamos administracinės procedūros tarpiniai (procedūriniai) dokumentai. Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir procedūrinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012 ir kt.).
Administracinių teismų jurisprudencijoje taip pat laikomasi pozicijos, kad atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas individualus administracinis aktas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis. Pagal tokią procedūrą priimtame individualiame administraciniame akte nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente, jei individualų administracinį aktą priimantis viešojo administravimo subjektas visiškai sutinka su procedūriniame dokumente nustatytomis aplinkybėmis ir jų nepapildo, nepakeičia. Individualus administracinis aktas, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, sudarančio to akto motyvuojamąją dalį, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme negali būti vertinamas neatitinkančiu šios įstatymo normos reikalavimų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad individualus administracinis aktas priimtas remiantis procedūriniu dokumentu, kuris nepagrįstas, nemotyvuotas ir pan. Asmuo, nesutinkantis su jam sukeliančiu materialines teisines pasekmes individualiu administraciniu aktu, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, paduodamas teismui skundą dėl tokio akto gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl procedūrinio dokumento. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį vertinti kartu su procedūriniu dokumentą (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą. Pagal tikrinamos bylos faktines aplinkybes Komisijos Išvada yra Vilniaus apskrities viršininko Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) motyvuojamoji (neatskiriamoji) dalis (tai nurodyta šio įsakymo įžanginėje dalyje). Pareiškėjai savo nesutikimo su Komisijos Išvada argumentus išdėstė skunde teismui, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimo dėl Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) panaikinimo pagrįstumą, pagrįstai vertino ir Komisijos Išvadą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje Komisijos Išvados įvardijimas Įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) „lydinčiu“ dokumentu teisinės terminologijos prasme nėra visiškai tinkamas, tačiau iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas Komisijos Išvadą vertino kaip šio įsakymo sudedamąją dalį, kurioje išdėstytos aplinkybės ir motyvai, kuriais remiantis nutarta dalį pažymų panaikinti ar patikslinti. Teismo išvados, kad Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, padarytos pabrėžiant, jog skundžiamo įsakymo priėmimo pagrindai ir aplinkybės išdėstyti Komisijos Išvadoje, t.y. traktuojant, kad Komisijos išvada yra šio įsakymo motyvuojamoji dalis. Apeliantų poziciją byloje, kad Įsakyme Nr. 2.3-1276-(41) nėra savarankiškų motyvų, teisėjų kolegija vertina kaip bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią nuomonę.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija apeliantų argumentus esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį, atmeta kaip nepagrįstus.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtų pažymų koregavimų (panaikinimų ir pakeitimų) buvo priimtas nustačius, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, procedūrą, buvo nepagrįstai parengęs pretendentams pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnius plotus nei buvę žemės savininkai nuosavybės teisėmis valdė žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Apeliantai neneigia, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, parengdamas minėtas pažymas padarė klaidų ir pažymos turi būti koreguojamos, tačiau mano, kad parengtų pažymų koregavimas Įsakyme Nr. 2.3-1276-(41) nurodyta apimtimi, yra nepagrįstas.
Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra testamentai, nuosavybę patvirtinantys sklypų planai ir kt. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai vertino, kad šie dokumentai nagrinėjamoje byloje yra įrodantys savininkų nuosavybės teises žemės nacionalizacijos datai.
Byloje yra duomenys apie tai, kad 2009 metais Vilniaus apskrities viršininko administracijai paaiškėjo aplinkybė, jog vykdant nuosavybės teisių į buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo procedūrą, pažymose dėl jų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų galimai neteisingai buvo nustatyta kokią žemės dalį nuosavybės teisėmis valdė šie savininkai iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Byloje nustatyta, kad skirtingos institucijos, įvertinusios nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (Nacionalinės žemės tarnybos, atlikusios patikrinimą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros pavedimą, 2009 m. liepos 19 d. išvada Nr. 4B-(-.3)-858 ir Vilniaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2010 m. sausio 20 d. išvada) priėjo prie analogiškų išvadų, t. y. kad dėl savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. nuosavybės teisė valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pažymas parengė nepagrįstiems (atitinkami padidintiems, nei priklauso pagal pateiktus dokumentus) plotams (P. K., Č. K., J. K. daugiau dėl 1,7673 ha, M. K. daugiau dėl 4,6083 ha). Minėtos išvados parengtos išsamiai išnagrinėjus J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamentą ir 1932 m. planą dėl žemės padalijimo tarp giminės, susijusį su minėtu testamentu. Testamente nurodyta, kad J. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 42,5 deš. (tai atitinka 46,4312 ha), iš jų 9,5 deš. (10, 3787 ha) skirtinėje žemėje, t. y. į vienkiemius neišskirstytoje (rėžinėje) (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje. Pagal testamente išdėstytą patvarkymą žemė 4 vaikams iš pirmos santuokos, 4 vaikams iš antros santuokos ir testatoriaus sutuoktinei (vaikų iš antros santuokos motinai) skiriama po lygiai, taigi kiekvienam testamente nurodytam asmeniui tenka po 4,61 ha. Pagal 1932 m. planą dėl žemės padalijimo tarp giminės (iš viso 39,2286 ha), žemė buvo suskirstyta į 7 sklypus, sklypas Nr. 5 (18,5577 ha) teko testatoriaus vaikams iš antros santuokos (A., P., Č., J.) ir jų motinai M. K. Sumuojant minėtame plane nurodytą žemės plotą (39,2286 ha) su testamente nurodytu skirtinės žemės plotu (10,3787 ha) yra gaunamas didesnis plotas (49,6086 ha) nei testamente nurodytas plotas (46,4312 ha). Tuo tarpu 1932 m. žemės pasidalijimo tarp giminės plane, kurį parengė matininkas, yra žemės matavimo duomenys. Atsižvelgiant į visa tai nėra pagrindo abejoti Komisijos Išvadų pagrįstumu, kad skirtinės žemės plotas yra atitinkamai mažesnis ir šį plotą sudaro skirtumas tarp testamente nurodyto viso ploto (46,4312 ha) ir 1932 m. plane dėl žemės padalijimo tarp giminės nurodyto ploto (39,2286 ha), t. y. 7,2014 ha. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad testamente nurodant paliekamos žemės plotą prieš nurodytą žemės plotą 42,5 deš. yra žodis „apie“, o tai reiškia, kad testamente nurodytas žemės plotas nėra tikslus. Kitų įrodymų, be minėto testamento ir 1932 m. plano, sudarytų iki žemės nacionalizacijos datos, kurie įrodytų buvusių savininkų nuosavybės teises ir suteiktų pagrindą konstatuoti, kad skirtinės žemės plotas yra didesnis nei pirmiau minėtas (7,2014 ha), byloje nėra. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, Komisijos Išvados argumentai, kad nustatant buvusių savininkų (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone nuosavybės tesiės valdytos žemės dalis, minėtas skirtinės žemės plotas (7,2014 ha) turi būti dalijamas į testamente nurodytas dalis (9), todėl kiekvienam buvusiam savininkui tenka po 0,80 ha. Esant minėtoms aplinkybėms atsakovas 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) pagrįstai ir teisėtai nusprendė koreguoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas, t.y. pripažino netekusiomis galios 2007 m. lapkričio mėnesį parengtas pažymas Nr.9057-9059, Nr.9060- 9068, Nr. 9069-9074, Nr.9078-9079 ir atitinkamai patikslino 2000 m. balandžio mėn. 18 d. bei 2000 m. balandžio mėn. 20 d. pažymas Nr.2290-2291, Nr.2307-2311, Nr.2312-2314, parengtas dėl buvusių savininkų Č. K., P. K., J. K. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, valdytos žemės jose vietoj žodžių „1,77 ha žemės“ įrašant „1,145 ha žemės“ ir atitinkamai pakeičiant šiose pažymose įrašus dėl šių savininkų įpėdiniams tenkančių nuosavybės dalių, taip pat patikslinti 2001 m. birželio 25 d. pažymas Nr. 1077-1085, parengtas dėl buvusios savininkės M. K. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, valdytos žemės joje vietoj žodžių „4,61 ha žemės“ įrašant „1,1145 ha žemės“ ir atitinkamai pakeičiant šiose pažymose įrašus dėl šių savininkų įpėdiniams tenkančių nuosavybės dalių.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, nusprendęs koreguoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas pirmiau minėtu būdu, atsižvelgė į buvusių savininkų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytų (duomenys neskelbtini) kaimo žemės atitinkamų dalių priskirtinumą pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono teritorijoms (Atkūrimo įstatymo 4 ir 5 str.), motyvuotai rėmėsi 2004 m. gegužės 31 d. kartografija.
Apeliantų argumentus esą Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) pagrįstas netinkamais skaičiavimais teisėjų kolegija vertina kaip įrodymais nepagrįstą nuomonę. Pažymėtina ir tai, kad apeliantų pozicija dėl to, kas buvo žemės savininkas iki nacionalizacijos ir į kokį plotą nenuosekli. Nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde pareiškėjai nurodė, kad jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., P. K., Č. K. ir J. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Vykstant ginčui, dėl kurio priimtas apeliantų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pareiškėjai 2012 m. spalio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr.R4-878, kuri, pasak pareiškėjų, įrodo, kad M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė (duomenys neskelbtini) kaime 39,2286 ha žemės, t. y. visą žemę, kuri nurodyta 1932 m. žemės padalijimo tarp giminės plane. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A858-1208/2013). Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878 nepatvirtina, jog M. K. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės. Prie šių išvadų prieita atsižvelgus į nuosavybės teisių atkūrimo bylų dokumentus, tarp jų į J. K. 1932 m. testamentą ir 1932 m. planą.
Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino iš esmės teisingai, teisės normas taikė tinkamai. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2012 m. kovo 26 d. Nr. A602-1252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti administracinės bylos ir nuosavybės bylų dokumentai, kuriais rėmėsi teismas priimdamas sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.