- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-03
- Bylos Nr.
- P-492-73-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00823-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., Č. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Z. P., V. S.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B. ir Č. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014 pagal pareiškėjų D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. P., V. S. dėl išvadų ir įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjai D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (t. V, b. l. 113–121), prašydami:
panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos (toliau – ir VAVA) 2010 m. sausio 20 d. išvadą Nr. 2.17-20-(30) (toliau ir – Komisijos išvada), išskyrus šios išvadų pasiūlymų 2.2, 2.2.1 ir 2.2.2 punktus dėl L. K., G. Z., R. K. ir J. K. vardu surašytų pažymų tikslinimo, taip pat išskyrus pasiūlymų 2.5 punkto dalį dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 2.3-14666-(41) patvirtinto piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini), sąrašo patikslinimo, patikslinant prie L. K., G. Z., R. K. ir J. K. pavardžių nurodytus plotus; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) „Dėl Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 6 d. pažymų Nr. 9057 – Nr. 9074, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9078 – Nr. 9079 pripažinimo netekusiomis galios bei 2000 m. balandžio 18 d. pažymų Nr. 2290, Nr. 2291, 2000 m. balandžio 20 d. pažymų Nr. 2307 – Nr. 2314, 2001 m. birželio 25 d. pažymų Nr. 1077 – Nr. 1085, 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038, 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075 – Nr. 9077 patikslinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41)), išskyrus šio įsakymo: (a) 2 punkto dalį dėl 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075, Nr. 9076, Nr. 9077 tikslinimo, (b) 3 punkto ir 3.1. punkto dalį dėl pavedimo VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui padaryti atitinkamus įrašus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075, Nr. 9076, Nr. 9077 originaluose ir pažymų registracijos žurnale (dėl šių pažymų), (c) 3.2 punkto dalį dėl piliečių L. K., G. Z., R. K. ir J. K. ar jų įpėdinių informavimo apie jiems parengtų pažymų „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ patikslinimą, (d) 4 punktą dėl įsakymo laikymo neatskiriama VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 9038 ir 2007 m. lapkričio 8 d. pažymų Nr. 9075 – Nr. 9077 dalimi, (e) 5 punkto dalį, susijusią su įsakymo 2 punkto įsigaliojimu įvykdžius 3 punkte (jo nepanaikintoje dalyje) nurodytus veiksmus.
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., P. K., Č. K. ir J. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Dalis žemės jau yra grąžinta (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, t. y. kiekvienam pareiškėjui šiuo metu yra atkurtos nuosavybės teisės į 2,3 ha žemės. 2009 m. liepos 16 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) parengė išvadas, kuriose (1 p.) nustatė, kad buvusieji savininkai (M. K., P. K., Č. K., J. K.), į kurių žemę pretenduoja pareiškėjai, iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime kiekvienas turėjo po 4,61 ha žemės, kurią paveldėjo pagal 1932 m. testamentą iš J. K.. NŽT konstatavo, kad vietoje kiekvieno iš keturių buvusių savininkų turėto 4,61 ha ploto nuosavybės teisių atkūrimo procese VAVA surašytose pažymose apie kiekvieno savininko iki nacionalizacijos turėtą žemės plotą, į kurį jo pretendentams gali būti atkurtos nuosavybės teisės, buvo nepagrįstai nurodytas didesnis – 6,3783 ha – plotas, t. y. 1,7683 ha daugiau. Šiuo tikslu buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija), kuri perskaičiavusi minėtų keturių buvusių savininkų iki nacionalizacijos turėtos žemės plotus, nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus surašytose pažymose buvo nurodytas didesnis nei turėjo būti kiekvieno buvusio savininko rajone turėtas plotas.
Komisija išvadose pasiūlė panaikinti ir patikslinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas, kurių pagrindu parengti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) pripažinus netekusiomis galios bei pakeitus nurodytas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymas, buvo labai sumažintas žemės, grąžintinos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, plotas ir taip siekiama atimti dalį pretendentams teisėtai jau grąžintos žemės. Pareiškėjų manymu, Komisijos pateikti skaičiavimai dėl buvusių savininkų valdyto žemės ploto yra ydingi, apskaičiuodama kiekvieno buvusio savininko miesto ir rajonų žemės plotus, Komisija sujungė vienas kitam prieštaraujančius sklypo Nr. 5 skirstymus į miesto ir rajono plotus, darytus 2004 m. ir 2010 m. Tokiu būdu kiekvienam buvusiam savininkui buvo klaidingai paskaičiuotas turėtos miesto ir rajono žemės plotas. Pareiškėjų nuomone, atsakovas turi iš naujo nustatyti miesto ir rajono žemės ploto dalį, perskaičiuoti plotus ir atitinkamai koreguoti pažymas.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimuose (t. V, b. l. 24–27, 142–144) prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2009 m. liepos 16 d. pateikė išvadas Nr. 4B-(9.3)-858 Vilniaus apygardos prokuratūrai, kurių 1.5 punkte nurodė, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius kartu su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi turėtų priimti sprendimą, kiek tiksliai buvusių savininkų M., A., P., Če. ir J. K. valdytos žemės patenka į miesto teritoriją, o kiek – į rajono teritoriją. Pagal 1932 m. spalio 15 d. J. K. testamentą ir 1932 metų privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planą nustatyta, kad buvusio savininko J. K. dalis valdytos žemės buvo išskirstytoje į vienkiemius (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje, dalis – rėžinėje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje. Buvę savininkai M., P., A., Če. ir J. K. bendrosios nuosavybės teise valdė iš viso 23,05 ha žemės, kuri išsidėsčiusi (duomenys neskelbtini) kaimo rėžinėje dalyje, taip pat (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje, išskirstytoje į vienkiemius (pagal dabartinį administracinį suskirstymą ši 18,5577 ha ploto dalis patenka į Vilniaus rajono teritoriją, dalis – į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, dalis – į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją). Kiekvieno buvusių bendraturčių M., P., A., Č. ir J. K. nuosavybės teisėmis turėtos žemės konkretus dalių dydis ir konkreti vieta nenustatyti. Šių buvusių savininkų valdytos žemėvaldos dalies, esančios (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstytoje į vienkiemius dalyje, ribos aiškios iš planinės archyvinės medžiagos, taip pat atlikta ir šios dalies kartografija, todėl nustatytas žemėvaldos išsidėstymas pagal dabartinį administracinį suskirstymą. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) kaimo rėžinės dalies, nesant archyvinių duomenų, priskirtinumas pagal dabartinį administracinį suskirstymą nėra aiškus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nutarta, kad buvę savininkai M., P., Č. ir J. K. kiekvienam priklausančią 4,61 ha dalį valdė išskirstytoje į vienkiemius (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje. Tuo tarpu buvęs savininkas A. K. jam priklausančią 4,61 ha dalį žemės valdė rėžinėje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje, pretendentų prašymų į A. K. valdytą žemę nėra pateikta. Komisija, vykdydama Nacionalinės žemės tarnybos 2009 m. liepos 16 d. išvadų Nr. 4B-(9.3)-858, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 12 d. rašto Nr. 7.2-1124 rekomendacijas, nutarė, kad kiekvienas buvęs savininkas atitinkamai (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3,465 ha Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje ir 1,145 ha Vilniaus rajonui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje (t. y. iš viso valdė 4,61 ha (duomenys neskelbtini) kaime).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. P. atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimą (t. V., b. l. 41–43, 128–129) prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad ji yra pretendentė į S. K. 0,80 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (pažyma Nr. 9038), tačiau nebuvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-5489-41 patvirtintą UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimuose žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą jai priklausančios žemės negavo, tuo tarpu pareiškėjai šiame projekto papildyme neteisėtai gavo didesnius nei priklauso žemės sklypus. Todėl ji 2008 m. gruodžio 29 d. pranešė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie viešojo intereso pažeidimą, padarytą atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., Č. K., J. K., P. K. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. NŽT nustatė, kad J. K. 1932 metų testamentu jo sutuoktinei M. K. ir jos vaikams A., Č., P. ir J. teko po 4,61 ha žemės ploto kiekvienam, todėl tokiam plotui ir turėjo būti rengiamos pažymos, patvirtinančios nuosavybės teises į žemę. Vadovaudamasis Vilniaus apygardos prokuratūros pavedimu Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) pagrįstai ir teisėtai sumažino plotą. Atkreipė dėmesį į tai, kad visi Komisijos išvadose ir Įsakyme Nr. 2.3-1276-(41) nustatyti pažeidimai viršija 4,61 ha žemės plotą, paveldėtą pagal 1932 metų J. K. testamentą. Perteklinių pažymų buvo išrašyta į 9,92 ha žemės plotą, iš kurių į 5,34 ha jau atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra, neturint tam nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu (t. VI, b. l. 173–182) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. sausio 20 d. išvadų Nr. 2.17-20-(30) dalį. Skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimą dėl VAVA Komisijos 2010 m. sausio 20 d. „Išvados dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 7.2-1286 išdėstytų faktų tyrimo“ Nr. 2.17-20-(30) dalies panaikinimo, teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjų skundžiama Komisijos išvada (t. IV, b. l. 154–162) nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl šią bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.
Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) dalį teismas nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., J. K., P. ir Č. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. B. G. kaimo teritorija pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą patenka į Vilniaus miesto bei Vilniaus rajono savivaldybių teritorijas, todėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų valdytą žemę atkūrimo bylos pradėtos Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuose.
Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius patvirtino eilę pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į buvusių tų pačių savininkų žemę, kuriomis remiantis buvo priimti atitinkami VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus apygardos prokuratūra, atlikdama tyrimą, 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 7.2-549 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri nustatė pažeidimus (2009 m. liepos 16 d. raštas Nr. 4B-(9.3)-858) atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., J. K., P. K. ir Č. K. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. NŽT nustatė, kad J. K. turto paveldėtojams (tarp jų M. K., J. K., P. K. ir Č. K.) pagal 1932 m. sudarytą testamentą teko po 4,61 ha žemės, todėl tokiam plotui turėjo būti rengiamos pažymos. Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių parengtose pažymose nurodyta, kad pretendentai į buvusių žemės savininkų P. K., Č. K., J. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,3783 ha kiekvieno iš buvusių žemės savininkų žemės, t. y. po 1,7683 ha daugiau, o pretendentai į buvusios žemės savininkės M. K. G. kaime valdytą žemę turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,2183 ha žemės, t. y. 4,6083 ha daugiau, nei nusprendė Ekspertų komisija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pagrindiniai ir vėliausiai išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nagrinėjamu atveju yra buvusio savininko J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamentas ir 1932 m. privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planas. Iš J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamento teismas nustatė, kad jo surašymo metu J. K. nuosavybės teise valdė apie keturiasdešimt dvi ir penkiasdešimt šimtųjų dešimtinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime; žemę sudarė pirktinė ir skirtinė žemė; skirtinę žemę sudarė devynios ir pusė dešimtinės žemės; visa žemė paliekama sutuoktinei ir vaikams iš abiejų santuokų lygiomis dalimis. Paveldėta žemė buvo padalinta Pagal matininko J. L. 1932 m. sudarytą privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą.
Teismas nustatė, kad Komisija, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 12 d. rašte Nr. 7.2-1224 išdėstytus faktus, nutarė, kad tikslinga vadovautis vėliausiai (2004 m. gegužės 31 d.) parengta kartografine planine medžiaga, trūkstamą plotą iki 18,56 ha išdėstant proporcingai nustatytomis dalimis, patenkančiomis į Vilniaus rajono, Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. ir Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtas teritorijas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad sutinka su Komisijos rašte nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl pareiškėjų skundo argumento esą sklypo Nr. 5 (18,5577 ha) plotas turėjo būti dalinamas iš penkių, atsižvelgiant į tai, kiek buvo sklypo savininkų, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia atsižvelgti į konkrečias faktines aplinkybes, nagrinėjamu atveju – į tai, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik keturių buvusių savininkų įpėdiniai, todėl sklypo Nr. 5 plotą pagrįstai nuspręsta dalinti iš keturių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ginčijamą Įsakymą Nr. 2.3-1276-(41) „lydinčiame“ 2010 m. sausio 20 d. rašte Nr. 2.17-20-(30) „Išvados dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 7.2-1286 išdėstytų faktų tyrimo“ yra išsamiai ir nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės bei nustatytos teisės ir pareigos. Šiame rašte nurodyti ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindai, išanalizuotos faktinės aplinkybės. Teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų skundą dėl skundžiamos šio įsakymo dalies atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjai D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (t. VI., b. l. 185–191) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti.
Apeliacinį skundą pareiškėjai grindė iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, papildomai nurodė, kad tai, į kokį konkretų žemės plotą Vilniaus mieste ar Vilniaus rajone pareiškėjams gali būti atkurtos nuosavybės teisės, priklauso nuo Komisijos išvadose atlikto buvusio savininko turėtos žemės suskirstymo į miesto ir rajono teritoriją bei šių plotų apskaičiavimo. Komisija išvadose pripažino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus surašytas pažymas tinkamai parengtomis, o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus surašytas pažymas – netinkamai parengtomis. Tai lėmė Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) priėmimą dėl jame nurodytų pažymų tikslinimo/pripažinimo netekusiomis galios. Komisijos išvados tiesiogiai lėmė pareiškėjų teises – į kokį žemės plotą jiems bus atkurtos nuosavybės teisės, ir koks plotas atkurtos žemės turi būti grąžintas valstybei, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti išvados dalį kaip nenagrinėtiną teisme. Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) savarankiško pagrindimo neturi, jis pagrįstas Komisijos išvadose nustatytomis aplinkybėmis ir skirtas šių išvadų įvykdymui. Pareiškėjų skunde buvo įrodinėjamas būtent Komisijos išvadų nepagrįstumas. Pareiškėjai nėra pretendentai į buvusio žemės sklypo Nr. 5 bendraturčio A. K. žemės dalį šiame sklype, o kiti šio sklypo savininkai (M., P., Č., J.), į kurių žemę pretenduoja pareiškėjai, A. žemės sklypo dalies nuosavybės teise nevaldė, tai patvirtina 1932 m. archyvinis planas ir pripažino pati NŽT bei Komisija savo išvadose.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.VII, b. l. 6–8), nurodė, kad teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Komijos išvadų panaikinimo. Pareiškėjų teisėms ir interesams tiesiogiai įtakos turi Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 2.3-1276-(41), kuriuo buvo įvykdyti Komisijos išvadų pasiūlymai. Atkreipė dėmesį į tai, kad Nacionalinė žemė tarnyba 2009 m. liepos 16 d. rašte Nr. 4B-(9.3)-858 prokuratūrai, t.y. iki Komisijos išvadų priėmimo, atskleidė, kad 1932 m. spalio 15 d. testamento ir 1932 metų privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės plano duomenys yra prieštaringi. Komisija išvadas parengė vadovaudamasi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kurios numato, jog nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, o identifikuojant naudojama naujausia, t.y. 2004 m. gegužės 31 d. planinė medžiaga.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (t. VII, b. l. 135-151) pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal ABTĮ 136 straipsnio taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl Komisijos išvados skundžiamos dalies panaikinimo, procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Komisijos išvadų baigiamojoje dalyje išdėstyti Komisijos pasiūlymai Vilniaus apskrities viršininkui yra Komisijos rekomendacija dėl padarytų klaidų ir pažeidimų ištaisymo būdų su kuria jis galėjo sutikti arba nesutikti. Iš Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) turinio matyti, kad priimdamas šį įsakymą Vilniaus apskrities viršininkas realizavo (sutiko) Komisijos pasiūlymus dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymų tikslinimo ir priėmė pareiškėjams materialines teisines pasekmes sukeliantį ir pareiškėjų šioje byloje skundžiamą administracinį aktą. Komisijos išvada yra Vilniaus apskrities viršininko Įsakymo Nr. 2.3-1276-(41), kuris pareiškėjams sukelia materialines teisines pasekmes, motyvuojamoji (neatskiriamoji) dalis (ta apimtimi, kuria realizuoti Komisijos pasiūlymai dėl pažymų tikslinimo), o ne aktas dėl kurio gali būti reiškiamas atskiras (savarankiškas) reikalavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymose nurodytus savininkų žemės plotus, dėl buvusių savininkų P. K., Č. K. ir J. K. buvo parengta pažymų, kad kiekvienas iš jų (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė iš viso po 6,3783 ha, o M. K. - 9,2183 ha. Pagal pateiktus įrodymus jau 2000 metais Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius turėjo 1932 m. sklypų padalijimo planą bei 1932 m. hipotekos knygos išrašą Nr. 2014. Šiuo įrašu registre buvo įregistruotas J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamentas.
Pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra testamentai, nuosavybę patvirtinantys sklypų planai ir kt. Šie dokumentai nagrinėjamoje byloje yra įrodantys savininkų nuosavybės teises žemės nacionalizacijos datai.
2009 metais Vilniaus apskrities viršininko administracijai paaiškėjo aplinkybė, jog vykdant nuosavybės teisių į buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo procedūrą, pažymose dėl jų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų galimai neteisingai buvo nustatyta kokią žemės dalį nuosavybės teisėmis valdė šie savininkai iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad skirtingos institucijos, įvertinusios nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (Nacionalinės žemės tarnybos, atlikusios patikrinimą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros pavedimą, 2009 m. liepos 19 d. išvada Nr.4B-(-.3)-858 ir Vilniaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2010 m. sausio 20 d. išvada) priėjo prie analogiškų išvadų, t. y., kad dėl savininkų P. K., Č. K., J. K., M. K. nuosavybės teisė valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pažymas parengė nepagrįstiems (atitinkami padidintiems, nei priklauso pagal pateiktus dokumentus) plotams (P. K., Č. K., J. K. daugiau dėl 1,7673 ha, M. K. daugiau dėl 4,6083 ha). Minėtos išvados parengtos išsamiai išnagrinėjus J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamentą ir 1932 m. planą dėl žemės padalijimo tarp giminės, susijusį su minėtu testamentu. Testamente nurodyta, kad J. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 42,5 deš. (tai atitinka 46,4312 ha), iš jų 9,5 deš. (10, 3787 ha) skirtinėje žemėje, t. y. į vienkiemius neišskirstytoje (rėžinėje) (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje. Pagal testamente išdėstytą patvarkymą žemė 4 vaikams iš pirmos santuokos, 4 vaikams iš antros santuokos ir testatoriaus sutuoktinei (vaikų iš antros santuokos motinai) skiriama po lygiai, taigi kiekvienam testamente nurodytam asmeniui tenka po 4,61 ha. Pagal 1932 m. planą dėl žemės padalijimo tarp giminės (iš viso 39,2286 ha), žemė buvo suskirstyta į 7 sklypus, sklypas Nr.5 (18,5577 ha) teko testatoriaus vaikams iš antros santuokos (A., P., Č., J.) ir jų motinai M. K.. Sumuojant minėtame plane nurodytą žemės plotą (39,2286 ha) su testamente nurodytu skirtinės žemės plotu (10, 3787 ha) yra gaunamas didesnis plotas (49,6086 ha) nei testamente nurodytas plotas (46,4312 ha). Atsižvelgiant į visa tai nėra pagrindo abejoti Komisijos išvadų pagrįstumu, kad skirtinės žemės plotas yra atitinkamai mažesnis ir šį plotą sudaro skirtumas tarp testamente nurodyto viso ploto (46,4312 ha) ir 1932 m. plane dėl žemės padalijimo tarp giminės nurodyto ploto (39,2286 ha), t. y. 7,2014 ha. Testamente nurodant paliekamos žemės plotą prieš nurodytą žemės plotą 42,5 deš. yra žodis „apie“, o tai reiškia, kad testamente nurodytas žemės plotas nėra tikslus. Kitų įrodymų, be minėto testamento ir 1932 m. plano, sudarytų iki žemės nacionalizacijos datos, kurie įrodytų buvusių savininkų nuosavybės teises ir suteiktų pagrindą konstatuoti, kad skirtinės žemės plotas yra didesnis nei pirmiau minėtas (7,2014 ha), byloje nėra. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, Komisijos išvados argumentus, nustatant buvusių savininkų (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone nuosavybės teise valdytos žemės dalis, minėtas skirtinės žemės plotas (7,2014 ha) turi būti dalijamas į testamente nurodytas dalis (9), todėl kiekvienam buvusiam savininkui tenka po 0,80 ha. Esant minėtoms aplinkybėms atsakovas 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) pagrįstai ir teisėtai nusprendė koreguoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas, t. y. vietoj žodžių „1,77 ha žemės“ įrašant „1,145 ha žemės“ ir atitinkamai pakeičiant šiose pažymose įrašus dėl šių savininkų įpėdiniams tenkančių nuosavybės dalių, taip pat patikslinti dėl buvusios savininkės M. K. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, valdytos žemės joje vietoj žodžių „4,61 ha žemės“ įrašant „1,1145 ha žemės“ ir atitinkamai pakeičiant šiose pažymose įrašus dėl šių savininkų įpėdiniams tenkančių nuosavybės dalių.
Atsakovas, nusprendęs koreguoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas pirmiau minėtu būdu, atsižvelgė į buvusių savininkų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytų (duomenys neskelbtini) kaimo žemės atitinkamų dalių priskirtinumą pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono teritorijoms (Atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsniai.), motyvuotai rėmėsi 2004 m. gegužės 31 d. kartografija.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino iš esmės teisingai, teisės normas taikė tinkamai.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. balandžio 11 d. (t. VII, b. l. 156-162) yra gautas pareiškėjų A. B. ir Č. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1035-2014, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17d. sprendimą, pareiškėjų skundą tenkinti, atnaujinus procesą sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17d. sprendimo vykdymą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla.
Nurodo, kad byloje pažeistos materialinės teisės normos, todėl procesas atnaujintinas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Paaiškina, kad pareiškėjai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į 4 savininkų turėtą žemę. Atsakovas 2009 m. liepos 16 d. pateikė išvadas, kad kiekvienas iš keturių savininkų iki nacionalizacijos turėjo po 4,61 ha žemės pagal 1932 m. testamentą. Komisija 2010 m. sausio 20 d. išvadose nurodė, kad kiekvienas savininkas miesto dalyje turėjo po 3,4550 ha žemės, tačiau Vilniaus rajono teritorijoje pažymos parengtos didesniam žemės plotui, todėl pagal Komisijos išvadas pažymos dėl Vilniaus rajone kiekvienam priskaičiuoto žemės ploto buvo patikslintos bei patvirtintos 2010 m. vasario 8 d. įsakymu, kurį ir skundė pareiškėjai.
Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymose nurodytas kiekvieno buvusio savininko iki nacionalizacijos mieste valdytas žemės plotas (3,4550 ha) yra gautas padalinant iš 4 1932 m. archyviniame plane nurodyto pareiškėjų valdyto 18,5577 ha ploto žemės sklypo Nr. 5 miesto dalį, sudarančią 13,82 ha plotą (13,82 ha :4 = 3,4550 ha). Tuo tarpu 1932 m. sklypo plane aiškiai nurodyta, kad sklypas priklauso ne 4, o 5 bendrasavininkiams. Be 4 žemės savininkų, į kurių žemę pretenduoja pareiškėjai, penktasis savininkas yra A. K., į kurio žemę pareiškėjai nepretenduoja ir negali pretenduoti. Tai, kad bendrasavininkių yra 5 neginčijamai nurodyta tiek atsakovo 2009 m. liepos 16 d. išvadoje, tiek Komisijos 2010 m. sausio 20 d. išvadose. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymose nurodytas miesto teritorijoje valdytas žemės plotas 3,4550 ha yra netinkamas, nes sklypo Nr. 5 plotas (18,5577 ha), kurio dalis yra priskirta miesto teritorijai (13,82 ha), negalėjo būti dalomas iš 4, nes lygiateisių savininkų buvo 5.
Komisija 2010 m. sausio 20 d. išvadose paskaičiuodama kiekvieno buvusio savininko iki nacionalizacijos miesto teritorijoje turėtą žemės plotą, visiškai neteisėati ir nepagrįstai 4 savininkų plotams priskyrė penktojo savininko plotą, į kurio žemę pareiškėjai nepretenduoja. Nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik to turto savininkams, iš kurio jis buvo nusavintas nacionalizacijos metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymas nedraudžia vienam iš žemės bendrasavininkių iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusios sklypo dalies priskirti kitiems to sklypo bendrasavininkiams, jei dėl nuosavybės teisių atkūrimo į to bendrasavininkio žemės sklypo dalį nesikreipė jokie pretendentai. Teismo sprendimas prieštarauja Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 2 straipsnio nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtindamas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą, pritarė neteisėtam Atkūrimo įstatymo aiškinimui.
VI.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. A. B. ir Č. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2014 m. balandžio 11 d. (t. VII, b. l. 156-161). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2014 m. kovo 12 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, sustabdymą, atsižvelgdamas į tai, kad: 1) teismo sprendimo juridinė galia prilygsta įstatymui, todėl teismo sprendimų niekas negali nevykdyti (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas); 2) priimant ir vykdant teismo sprendimus, valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas); tai reiškia, kad priėmus sprendimą dėl įsiteisėjusio baigiamojo teisės akto sustabdymo, nustatyti ir patvirtinti teisiniai santykiai praranda stabilumą, kuris iš esmės jau buvo garantuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (bendrine prasme); 3) įsiteisėjus teismo sprendimui (bendrine prasme) buvo suderinti priešingi šalių interesai ir šitaip garantuotas asmens teisių saugumas, socialinė santarvė, socialinis stabilumas bei rimtis, o sustabdžius teismo sprendimo vykdymą, pastarojo teisinis poveikis tampa neveiksmingas, konstatavo, kad aptariamo teisinio instrumento pritaikymas eiliškumo prasme galimas tik išsprendus proceso atnaujinimo klausimą, t. y. iki to momento įsiteisėjusio skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo aspektas, nepaisant laiko trukmės, nesvarstytinas (LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-230/2013).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes prašymas dėl skundžiamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo vykdymo sustabdymo, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, bus sprendžiamas iš esmės tik išsprendus pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jei jis bus patenkintas.
Iš pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą matyti, kad jie procesą atnaujinti prašo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nenustačius bent vienos iš paminėtųjų sąlygų, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negali būti atnaujintas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekdami proceso atnaujinimo šiuo pagrindu iš esmės nurodo, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinę bylą išsprendė netinkamai aiškindami bei taikydami Atkūrimo įstatymo preambulės, 1 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 2 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias, kad nuosavybės teisės įstatyme numatytomis sąlygomis atkuriamos tik į savininko, į kurio nuosavybės teise valdytą turtą turi teisę pilietis gali pretenduoti, turtą bei vieno iš žemės sklypo bendrasavininkių iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią sklypo dalį priskyrė kitiems to sklypo bendrasavininkiams, nors į to bendrasavininkio sklypo dalį nesikreipė jokie pretendentai.
Pareiškėjai ginčijo Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 2.3-1276-(41) dalies ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos 2010 m. sausio 20 d. išvadų Nr. 2.17-20-(30) dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Ginčijamu įsakymu patvirtintos Komisijos išvados jų manymu yra reikšmingos sprendžiant, į kokį konkretų žemės plotą Vilniaus mieste ar Vilniaus rajone pareiškėjams gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Tai priklauso nuo Komisijos išvadose atlikto buvusio savininko turėtos žemės suskirstymo į miesto ir rajono teritoriją bei šių plotų apskaičiavimo. Ginčas dėl Vilniaus rajone grąžintinos žemės kilo nustačius, kad buvo neteisingai apskaičiuotas pretendentams grąžintinos rėžinės/skirtinės žemės sklypų dydis, atkuriant nuosavybės teises į šią žemę, pretendentams natūra buvo suteikti didesni žemės sklypai buvusioje rėžinėje (skirtinėje) (duomenys neskelbtini) kaimo Vilniaus rajone teritorijoje (nuosavybės teisės atkurtos atitinkamais Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. (t. III, b. l. 191-192), 2001 m. spalio 31 d. (t. III, b. l. 164-166), 2001 m. gruodžio 6 d. (t. IV, b. l. 43-47), negu jie turi būti nustatyti remiantis nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Ginčo dėl pastarosios aplinkybės nėra, pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomų materialinės teisės normų sprendžiant iš naujo dėl pretendentams grąžintinos rėžinės/skirtinės žemės sklypų dydžio nagrinėjant bylą pažeidimai nebuvo padaryti.
Šalies argumentai
Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, iš esmės nesutinka su žemės sklype Nr. 5 esančios žemės, priskirtos Vilniaus miestui, padalijimu, teigia, kad jiems be pagrindo, pažeidžiant nurodomas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, buvo priskirta žemė to savininko (A. K.), į kurio nuosavybės teisių atkūrimą jie nepretenduoja. Atsakovas šios aplinkybės taip pat nekvestionuoja, tačiau materialinės teisės normų galimas netinkamas pritaikymas paskirstant žemės sklypo Nr. 5 dalies, patenkančios į Vilniaus miesto teritoriją, nebuvo šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes ginčijamais administraciniais aktais pažymos pretendentams dėl žemės sklypų, patenkančių į Vilniaus miesto teritoriją, nebuvo tikslinamos. Nustačius, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos aplinkybės apskritai nepateko į bylos nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija negali spręsti dėl to, ar tinkamai buvo pritaikytos materialinės teisės normos nustatant pareiškėjams tenkančius grąžintinų miesto teritorijoje žemės sklypų dydžius, taip pat procesas byloje negali būti atnaujinamas dėl aplinkybių, kurios nebuvo kreipimosi į teismą pagrindas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sklypo Nr. 5 nustatytos miesto žemės dalies padalijimas gali būti savarankišku ginčo nagrinėjimo dalyku Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2-3 dalyse nustatyta tvarka. Skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai (Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d.). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d.). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 4 d.).
Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai pažymi, kad netinkamai nustačius sklype Nr. 5 pretendentams tenkančias į Vilniaus miesto teritoriją patenkančios žemės sklypų dalis, nepagrįstai buvo sumažintos Vilniaus rajono teritorijoje esančio žemės sklypo dalys, į kurias jie turi teisę atkurti nuosavybės teises. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra pagrindas procesui atnaujinti, nes byloje ginčijamu įsakymu nustačius tam tikrus žemės sklypų, į kuriuos pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises, dydžius, nėra pagrindo teigti, kad šiuo administraciniu aktu pareiškėjams buvo sukurtos kokios nors teisės ar pareigos. Teisėjų kolegija konstatuoja, byloje ginčijamas įsakymas, nors savo forma yra administracinis aktas, tačiau pareiškėjams jis nesukuria savarankiškų materialinių pasekmių. Jos paprastai kyla administracinių sprendimų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, pagrindu. Kol nėra perskaičiuotos žemės sklypo, patenkančio į Vilniaus miesto teritoriją, dalys, nėra faktinio pagrindo keisti ginčijamu įsakymu nustatytas žemės sklypo Vilniaus rajone dalis. Tiek pats atsakovas, jei būtų nustatyta, kad pretendentams tenkančios žemės sklypo Nr. 5 Vilniaus rajono teritorijoje dalys yra neteisingai apskaičiuotos, turi teisę perskaičiuoti jas iš naujo, tiek patys pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo atliktais skaičiavimais dėl jiems tenkančios miesto/rajono žemės sklypo dalies gali skųsti atsakovo veiksmus Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka ar teikti savo argumentus dėl žemės sklypų dydžių bei imperatyviųjų teisės normų taikymo ginčydami galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad pareiškėjams Vilniaus rajone tenkančių žemės sklypų dydis yra nustatytas atsakovo sprendimu, kuris jiems negali sukelti realių materialinių teisinių pasekmių, ir dėl to paties dalyko gali būti parengtos naujos/patikslintos pažymos, kad galutinis sprendimas dėl jų teisių yra sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris gali būti skundžiamas teismui, daro išvadą, jog nėra pakankamo pagrindo teigti, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant teismo sprendimą, todėl atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio2 dalies 10 punkto pagrindu atsisakoma.
Netenkinus pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą dėl ginčo sprendimų vykdymo sustabdymo ar panaikinti pareiškėjų nurodomus teismų sprendimus.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. B. ir Č. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014 pagal pareiškėjų D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., Č. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. P., V. S. dėl išvadų ir įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.