Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria atnaujintas terminas įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. F. pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį turto registravimo įstaigoje atnaujinimo, suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, I. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. F. kreipėsi į teismą su pareiškimu suinteresuotiems asmenims VĮ Registro centro Vilniaus filialui ir I. V., prašydama atnaujinti trijų mėnesių terminą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarčiai, sudarytai 1998-10-15 tarp I. V. ir pareiškėjos, įregistruoti VĮ Registrų centre Vilniaus filiale. Nurodė, kad 1998-10-15 su I. V. sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu pareiškėja įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 52000 Lt sumą. Sutarties sudarymo dieną galiojo 1964 m. CK, kurio 255 str. 1 d. numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti per tris mėnesius ar kitą įstatymų numatytą terminą įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Pareiškėja paaiškino, kad baigė mokyklą rusų kalba, aukštąjį išsilavinimą įgijo Rusijoje, lietuviškai rašo ir skaito ne visiškai sklandžiai, todėl klaidingai suprato, jog turi pareigą tik sumokėti už perkamą butą, o notarei patvirtinus sutartį daugiau jokių veiksmų atlikti neprivalo. Pareiškėja nurodė ir tokias aplinkybes, kad 1998 m. jos anūkui E. Ž. buvo diagnozuota sunki liga, ji buvo sukrėsta šios žinios ir pati savarankiškai jokių formalumų dėl sutarties nesiaiškino. Nurodė, kad nuo turto įsigijimo momento ji turtą valdė ir naudojo, būdama įsitikinusi, kad turtas priklauso jai nuosavybės teise. Apie tai, jog sutartis nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, sužinojo tik gavusi I. V. ieškinį, kuriuo prašoma pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia.

Suinteresuotas asmuo I. V. prieštaravo pareiškimui, nurodydama, kad pareiškėja per gana ilgą laiką, t.y. 12 metų nesiėmė jokių veiksmų tinkamai įgyvendinti savo teisę, t.y. įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Apie tai, kad ne pareiškėja, o I. V. vis dar yra buto savininkė, ji sužinojo 2007 m. kovo mėn., kuomet I. V. gavo antstolio Ginto Badikonio pranešimą-raginimą dėl skolos UAB „Vilniaus energijai“ apmokėjimo. Pareiškėja tuomet pažadėjo padengti skolą ir atlikti buto teisinę registraciją, tačiau ieškiniai dėl skolų vėl buvo jai siunčiami. Kadangi pareiškėjos nurodomos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio bei liudija apie asmens pasyvumą, todėl pareiškimas dėl praleisto įstatymų termino atnaujinimo turi būti netenkinamas.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame išreiškė sutikimą su pareiškimu dėl praleisto termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi atnaujino pareiškėjai R. F. terminą nekilnojamojo turto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti VĮ Registrų centro Vilniaus filiale. Teismas, įvertinęs pareiškėjos ir jos atstovės paaiškinimus dėl sutarties įregistravimo praleidimo priežasčių, konstatavo, kad tokios priežastys buvo susiję su rimtomis, sunkiomis šeimoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sunkia anūko liga, be to, pareiškėja nesiorientavimo susidariusioje situacijoje, nes ji yra rusakalbė, nežinanti gerai lietuvių kalbos, kas ribojo jos supratimą apie juridinius dalykus ir pareigas, kylančias iš jų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad terminas pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas atsižvelgė ir į tokią aplinkybę, kad sutarties įregistravimas bus naudingas ir I. V., nes skola UAB „Vilniaus energijai“ bus priteista ne iš jos, kaip buvusios buto savininkės, o iš pareiškėjos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo I. V. prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, pažeidė materialinės bes procesines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais, tačiau visiškai neatsižvelgė į LR CK 1.6 str., 1.137 str. nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. Paaiškino, kad 2007 m. kovo mėn. ji gavo antstolio Ginto Badikonio 2007 m. kovo 20d. pranešimą-raginimą dėl skolos UAB „Vilniaus energijai“ apmokėjimo, o gavusi pastarąjį pranešimą-raginimą nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), tam, kad išsiaiškinti su pirkėja R. F. dėl susidariusios skolos bei buto registracijos įteisinimo. Pastaroji pažadėjo, kad skolą padengs bei atliks buto teisinę registraciją, tačiau 2008-08-11 iš UAB „Vilniaus energija“ vėl gavo ieškinį dėl 6051,24 Lt sumos už suteiktas butui, esančiam Melioratorių g.2-4/Salininkų g.201-4, Vilniuje, paslaugas [įskaitant delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas] priteisimo. Po šio ieškinio gavimo ji vėl nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), bei tuo metu bute buvusiai R. F. dukrai E. Z. pranešė apie esamą situaciją ir pasiteiravo, kodėl iki šiol nėra sutvarkyta buto teisinė registracija. E. Z. paaiškino, kad nei ji, nei jos motina R. F. neturi pinigų tam, kad atlikti buto registraciją. Šias aplinkybes iš dalies tiek R. F., tiek ir E. Z. patvirtino teismo posėdžio metu. Akivaizdu, kad šias priežastis teismas turėjo įvertinti kaip subjektyvaus pobūdžio, kurios liudija asmens pasyvumą. Taigi teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjos termino praleidimo priežastys buvo susijusios su sunkiomis šeimoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, pareiškėjos nesiorientavimu susidariusioje situacijoje, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pareiškėjos pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų dėl E. Ž. ligos patvirtina, kad pastarajam nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. yra diagnozuota liga, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis tarp l.V. bei R. F. buvo sudaryta 1998 m. spalio 15 d., t.y. prieš penkerius metus iki anūko ligos. Be to, kaip teismo posėdžio metu paaiškino R. F., tuo metu kai anūkui buvo diagnozuota liga, ji visą laiką dirbo, todėl turėjo galimybę tinkamai realizuoti savo teises, susijusias su pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimu. R. F. santuokos liudijime esantis gimimo vietos įrašas taip pat liudija tai, kad pastaroji gimė Lietuvoje, Dauguose. Be to, kaip R. F. paaiškino teismo posėdžio metu, pastaroji yra baigusi aukštąją mokyklą, todėl akivaizdu, kad jokių problemų su valstybinės kalbos žinojimu neturi. Analogiškai pasakytina ir apie teisinių klausimų išmanymą, kadangi buto pirkimo-pardavimo sutartyje paryškintu šriftu buvo nurodyta, kad pastaroji sutartis remiantis CK 255 str. per tris mėnesius turi būti įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale. Teismo posėdžio metu apklausta notarė O.Adomavičienė patvirtino, kad visos teisinės pasekmės, susijusios su pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimu, R. F. buvo išaiškintos bei pastarosios buvo atkreiptas dėmesys į būtinumą per 3 mėnesių terminą sutartį įregistruoti.

Pareiškėja R. F. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su atskiruoju skundu. Atskirajame skunde klaidingai teigiama, kad notarė Ona Adomavičienė neva asmeniškai paliudijo pareiškėjai ir išaiškino pareigą įregistruoti sutartį ir neįregistravimo pasekmes. 2011-05-26 teismo posėdyje notarė teigė, kad paprastai pareigą pati notarė ar jos darbuotojai išaiškina, tačiau kelis kartus pakartojo, kad konkrečiai pareiškėjos atveju šio sandorio neatsimena ir negali paliudyti, ar jai buvo žodžiu paaiškinta. Šiuo atveju nuostata buto pirkimo-pardavimo sutartyje dėl privalomo sutarties įregistravimo buvo suformuluota klaidinančiai, neaišku, kam priskirta pareiga įregistruoti sutartį, nenurodytos pasekmės, kurios šiuo atveju yra ypatingai sunkios - sandorio negaliojimas. Nors pareiškėja gimė Dauguose, Lietuvoje, tačiau dar maža būdama su tėvais išvyko į Rusijos Federacijos šiaurinę dalį prie Laptevų jūros. Dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų lietuviškai moka tik kalbėti, o rašyti tėvai nemokino. Grįžusi į Lietuvą 1961 m. toliau mokėsi vidurinėje bei aukštesniojoje mokykloje (technikume) rusų kalba. Darbe lietuvių kalba nebuvo reikalinga, todėl lietuvių kalbos raštingumas yra prastas. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo klaidina teismą dėl anūko ligos, nes jam sunki ir gyvybei pavojinga liga buvo diagnozuota 1998 m., o tai patvirtina į bylą pateiktas 2010-05-21 išrašas iš medicininių dokumentų. Kita pažyma apie sveikatos būklę 2003 m. buvo pateikta tik kaip įrodymas, kad liga nuolatinio pobūdžio ir labai sunki, su staigiais ir gyvybei pavojingais būklės pablogėjimais. Dukra E. Z. su vaikais G. Ž. ir neįgaliu E. Ž. gyvena kartu su pareiškėja. Taigi dėl gydymo rekomendacijų šeima privalėjo skubiai keisti gyvenamąjį būstą į ligoniui labiau tinkamą, todėl iš I. V. įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Šeima patyrė didelį šoką sužinojus apie sunkią, gyvybei pavojingą ir nepagydomą sūnaus bei anūko ligą, todėl notarei neatkreipus dėmesio į sutartyje esančią pastabą ir neišaiškinus, kad įregistruoti privalo būtent R. F., pareiškėja tiesiog nežinojo apie tokią pareigą, o dėl sunkios šeimyninės situacijos papildomai nesiaiškino. Dėl nustatytos ligos E. Ž. nepriėmė į vaikų darželį, todėl kol sūnus buvo ikimokykliniame amžiuje, E. Z. jį prižiūrėjo ir slaugė namuose, dėl to keletą metų negalėjo dirbti arba dirbo tik dalį dienos, ir visa šeima faktiškai gyveno tik iš pareiškėjos pajamų. Šiuo laikotarpiu nuolat susidarydavo skolos už komunalines paslaugas, tačiau šeima niekada piktybiškai nevengė jų mokėti. Kadangi pareiškėja buvo įsitikinusi, kad yra buto savininkė, todėl ji pati arba jos dukra sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, visuomet dalyvaudavo įrengiant skaitiklius ar nurašant jų parodymus. Būtent iš dukros antstoliai pagal skirtingus vykdomuosius raštus išieškojo įsiskolinimą UAB „Vilniaus energijai“ ir pastatą administruojančios bendrovės naudai. I. V. klaidina teismą, kad ji informavo pareiškėją ar kartu gyvenančią jos dukrą apie pareigą įregistruoti sutartį bei I. V. atžvilgiu pareikštus ieškinius dėl įsiskolinimo UAB „Vilniaus energija“. Tiek pareiškėja, tiek liudytoja E. Z. paliudijo, kad I. V. po sutarties sudarymo atvykusi niekada nebuvo.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1998 m. spalio 15 d. tarp pareiškėjos R. F. ir suinteresuoto asmens I. V. buvo pasirašyta sutartis, kuria I. V. pardavė pareiškėjai R. F. butą, turintį 53,3 kv.m. bendro naudingo ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) [b.l. 6]. Sutarties 3 p. buvo numatyta, kad butas parduotas už 52000 Lt sumą. Sutartis buvo patvirtinta notarine tvarka. Aplinkybes, kad butas buvo perduotas pirkėjai R. F., o ši sumokėjo visą buto kainą [52000 Lt] ir tokiu būtu tinkamai atsiskaitė su pardavėja I. V., patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai [b.l. 6; 7]. Šias aplinkybes patvirtino bei pripažino ir apeliantė I. V. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme [b.l. 148]. Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK normos nustatė, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento [149 str.]. Pagal 1964 m. CK 255 str. 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančia [1964 m. CK 255 str. 2 d.]. Tačiau įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti [1964 m. CK 255 str. 1 d.]. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. nustatyta situacija, kad kai sandoris, sudarytas iki įsigaliojant 2000 m. LR CK, tačiau 1964 m. CK 255 str. nustatytu terminu neįregistruotas, tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini 1964 m. CK 255 str. 2 d. nustatyti padariniai. Tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Pažymėtina, kad nuo 2001-07-01 įsigaliojusio LR CK nuostatose privalomos teisinės registracijos nenustatyta. Pagal LR CK 4.49 str. 1 d. daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4 str.). Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-332/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-114/2009].

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėja įsigijo 1998 m. spalio 15 d. sutarties pagrindu. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 str. nuostatas pareiškėja turėjo tokį sandorį įregistruoti, tačiau įstatyme nustatytą terminą praleido ir sutarties neįregistravo. Pareiškėjai kreipusis į teismą dėl praleisto termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimo, toks jos prašymas buvo patenkintas. Suinteresuotas asmuo I. V. pateikė atskirąjį skundą dėl tokios teismo nutarties, prašydama ją panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pareiškėjos R. F. elgesį po sutarties sudarymo, pagrįstai sprendė, kad praleistas terminas sutarčiai įregistruoti buvo sąlygotas svarbių priežasčių, kurios sudaro pagrindą įstatymo nustatytą bei praleistą terminą atnaujinti [1964 m. CK 255 str. 1 d.]. Sutiktina su tokiais apeliantės teiginiais, kad šiuo atveju terminas pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti praleistas itin grubiai, t.y. nuo buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo iki pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos praėjus 12 metų laikotarpiui, tačiau vien pastarasis faktas, nevertinant kitų bylai reikšmingų aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas atmesti pareiškimą dėl įstatymų praleisto termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos motyvus, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu notarė O.Adomavičienė galėjo neišaiškinti ar netinkamai išaiškino pareiškėjai [pirkėjai] jos pareigas dėl sutarties registravimo bei to nepadarius atsirandančias teisines pasekmes [b.l. 138]. Kita vertus, sutiktina su tuo, kad ir pačioje sutartyje esantis įrašas dėl sutarties įregistravimo galėjo būti netinkamai suprastas pareiškėjos, nes sutartyje nebuvo tiesiogiai nurodyta, kieno pareiga įregistruoti sutartį, nebuvo išdėstytos ir teisinės pasekmės, kurios atsiranda sutarties neįregistravus įstatymų nustatyta tvarka [1964 m. CK 255 str. 2 d.]. Byloje esantis pareiškėjos santuokos sudarymo įrašas Nr.5065 patvirtina, kad pareiškėja gimusi Lietuvoje, Dauguose, jos pilietybė – lietuvė [b.l.12], tačiau byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra rusakalbė. Atsižvelgiant ir į tokias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji iki 11 m. gyveno Rusijoje, vėliau mokėsi taip pat rusų kalba [b.l. 149], teismas neturi pagrindo abejoti, kad būtent silpnas lietuvių kalbos išmanymas galėjo sąlygoti tai, kad pareiškėja netinkamai suprato juridinius klausimus bei pareigas, kylančias iš jų. Be pastarųjų aplinkybių, teismo vertinimu, ne mažiau reikšmingos ir kitos aplinkybės dėl tuo metu susiklosčiusių rimtų šeimyninių problemų, t.y. sunkios anūko ligos. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėjos anūkas E. Ž. [gim. 1994.01.08] sunkia liga susirgo dar iki buto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo. Taigi medicininiuose dokumentuose nurodoma, kad berniukui liga nustatyta 6 mėnesių amžiuje, 1998 m. nustatyta VII faktoriaus trūkumas [hemofilija] (b.l. 44). Jam neįgalumas suteiktas nuo 1998 m. Teismas atkreipia dėmesį ir į tokias aplinkybes, kad iš byloje esančių duomenų bei rašytinių įrodymų galima spręsti ir apie tai, kad pareiškėjai įsigijus butą Melioratorių g.2-4, Vilniuje, šiame bute kartu su pareiškėja gyveno jos dukra bei dukros vaikai [anūkai] G. Ž. ir E. Ž. [b.l.28; 32;34; 37; 41; 75-76]. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad dėl anūko ligos, kurį laiką nedirbo jos dukra, todėl buvo ir toks laikotarpis, kai ji viena dirbdama išlaikydavo šeimą [b.l.148]. Sprendžiant dėl praleisto termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbu įvertinti ir tokias aplinkybes, kad sandoris tarp šalių buvo visiškai įvykdytas, t.y. pareiškėja už butą sumokėjo visą kainą, jai butas perduotas ir ji jį valdė, naudojo kaip savo, prižiūrėjo ir rūpinosi nuo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t.y. visus 12 metų [b.l.23; 24-27; 41]. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybes, kad pareiškėja įsigytą turtą [butą] atvirai valdė, pagal finansines galimybes mokėjo mokesčius, pareiškėjos dukrai sudarant paslaugų sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais nekilo problemų dėl buto savininko statuso [b.l.28;170]. Tokių aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, pareiškėja galėjo klaidingai manyti, kad yra teisėta buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke ir jokių papildomų teisinių formalumų dėl buto įregistravimo nereikia atlikti. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ji buvo nuvykusi pas pareiškėją ir reikalavo įregistruoti sutartį, nebuvo pagrįstos objektyviais įrodymais, todėl teismas konstatuoja ir tai, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėja sąmoningai įstatymo nustatytu terminu neregistravo sandorio ar buvo nesąžininga nekilnojamojo turto įgijėja.

Atskirajame skunde akcentuojamas LR CK 1.6 str., kuris numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo, tačiau to paties LR CK 1.5 str. 4 d. numatyta teismo pareiga, aiškinant įstatymus ir juos taikant, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo vertinimu, neatnaujinus termino sandoriui įregistruoti, būtų pažeisti teisingumo, protingo ir sąžiningumo kriterijai, atsirastų neproporcingai dideli turto įgijėjos praradimai, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjos teisė turi būti ginama ir terminas nekilnojamojo turto sutarčiai įregistruoti turi būti atnaujinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismui pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą įregistruoti buto pirkimo pardavimo sutartį viešame registre, todėl pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra [LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.].

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 d. 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.