- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- eI2-566-422/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01350-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui
- Pareiškėjas
- D. D.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,
dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atstovei V. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama:
1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyrius) 2023 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (10.11E) DV_S-27640 (toliau – Sprendimas 1);
2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2023 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-6030 (toliau – Sprendimas 2; abu kartu – sprendimai);
3) įpareigoti atsakovą įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 1999 m. kovo 11 d. (5 metus).
Pareiškėja nurodė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
Teigė, jog 2023 m. balandžio 11 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė pareiškimą įskaityti jai į senatvės pensijos stažą laikotarpį nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 1999 m. kovo 11 d., t. y. penkerius metus, kai ji buvo pirmojo vaiko V. D., gim. (duomenys neskelbtini), iki jo 8 metų amžiaus priežiūros atostogose.
Akcentavo, kad atsakovas Sprendimu 1 nepagrįstai atsisakė įskaityti ginčo laikotarpį į jos pensijų socialinio draudimo stažą, nurodydamas, kad nėra pareiškėjos duomenų Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre bei Duomenų apie motinai (tėvui) suteiktas atostogas vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus pateikimo, kaupimo ir naudojimo tvarkoje.
Teigė, jog 2023 m. gegužės 5 d., nesutikdama su Sprendimu 1, jį apskundė Fondo Valdybai, kuri šioje byloje skundžiamu Sprendimu 2 jos skundo nepatenkino.
Pareiškėjos nuomone, atsakovas turėjo vadovautis pareiškėjos pirmo vaiko gimimo ir jo auginimo iki 8 metų atostogų metu galiojusiais įstatymais, o ne vėliau priimtais norminiais aktais, nes įstatymai negali būti taikomi atgal.
Pažymėjo, jog pareiškėja išėjo pirmą vaiką auginti iki 8 metų 1994 m. kovo 11 d. Buvo atleista Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso (toliau – DĮK) 202¹ straipsnio 1 dalies pagrindu, pasibaigus vaiko trejų metų priežiūros atostogoms. Nurodė, kad minėtas straipsnis reglamentavo, jog „Motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis aštuoneri metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamasis darbo stažas.“ Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse taip pat reglamentuotos įstatymo garantijos vaikų invalidų auginimui namuose. Pareiškėjos teigimu, būtent šis straipsnis, galiojęs tik 12 metų, garantavo nurodytiems asmenims pilną socialinę apsaugą auginant namuose vaikus ar vaikus invalidus.
Pastebėjo, kad 1994 m. kovo 11 d., kai pareiškėja išėjo auginti vaiką iki 8 metų, galiojo darbo įstatymų normos dėl stažo (ir darbo, ir socialinio draudimo) skaičiavimo iki tol, kol 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas). Pareiškėja įvertino garantijas, galiojusias laikotarpiu, kai ji išėjo vaiką auginti iki 8 metų, ir jai negali būti taikomi vėliau priimtų įstatymų reikalavimai.
Teigė, jog Pensijų įstatyme nėra įsakmių nuorodų dėl vaiką iki 8 metų auginančiam asmeniui stažo (ne)užskaitymo, todėl privalu vadovautis būtent 1994 m. kovo 11 d. galiojusių įstatymų normomis.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – VSDĮ) įsigaliojo 1991 m. birželio 1 d. Pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad minėtu teisės aktu buvo reguliuojamas sveikatos draudimo sistemos atkūrimas, taip pat medikamentų, sanatorinio gydymo kompensavimas, ir kad nei 1991 m., nei 1994 m. įstatymo redakcijose nebuvo reglamentuotos vaiką iki 8 metų auginančio asmens socialinio draudimo rūšys, iki 1995 m. sausio 1 d. jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams vaiką auginančio asmens darbo stažas turėtų būti prilyginamas socialinio draudimo stažui. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su skundu nesutinka.
Atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu atstovė paaiškino, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.
Nurodė, kad pensijų socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670, (toliau – Nuostatai).
Atsakovas paaiškino, kad pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai. Akcentavo, jog Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje buvo numatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme. P. P. įstatymo 2 priedo 2.1 papunktį, asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai, t. y. asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal VSDĮ, valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai, o pagal minėto įstatymo 2 priedo 2.3 papunktį, stažui prilyginami apdraustų (dirbančių) asmenų, nurodytų 2 priedo 2.1 papunktyje, socialinio draudimo ligos (laikinojo nedarbingumo), motinystės (nėštumo ir gimdymo) bei vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas.
Atsakovas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtina, jog nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo įgytas stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. gruodžio 31 d. P. P. įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnį, asmens stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, po 1995 m. sausio 1 d. sudaro laikas, per kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos ar turi būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat laikas, per kurį asmuo gauna ligos, motinystės ir bedarbio pašalpas. Atsakovas nurodė, kad asmenų pensijų socialinio draudimo ir jam prilyginami laikotarpiai, tų laikotarpių pensijų socialinio draudimo įmokos bei draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. yra įrodomi Registro duomenimis (Nuostatų 6.5 papunktis).
Šalies argumentai
Atsakovas akcentavo, jog pareiškėja 2023 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su pareiškimu, kuriuo prašė įskaityti jai į stažą laikotarpį nuo 1994 m. kovo 11 d. iki 1999 m. kovo 11 d. (5 metus), kai ji buvo pirmo sūnaus V. D., gim. (duomenys neskelbtini), jo 8 metų amžiaus priežiūros atostogose.
VSDFV Kauno skyrius ginčijamu Sprendimu 1 pareiškėjos reikalavimo netenkino, nes nustatė, kad pareiškėja 1994 m. kovo 11 d. buvo atleista iš darbo akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Aidas“ ir iki 2000 m. balandžio 7 d. niekur nedirbo. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja buvo atleista iš darbo savo noru, nurodant atleidimo priežastį – vaiko auginimui iki 8 metų.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjos minima DĮK 202¹ straipsnio 1 dalis, numačiusi, jog motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis 8 metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamas darbo stažas, taikomas buvo dirbančioms motinoms (nenutraukusioms darbo santykių).
Pažymėjo, kad nepertraukiamas darbo stažas ir pensijų socialinio draudimo stažas yra skirtingos sąvokos, skiriasi jų teisinė prigimtis, todėl pareiškėja nepagrįstai jas tapatina. Darbo stažo nustatymą, apskaičiavimą reglamentuoja darbo teisės normos. Nepertraukiamasis darbo stažas naudojamas nustatant papildomas garantijas darbuotojams. P. P. įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 12 punktą, pensijų socialinio draudimo stažas – laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai.
Paaiškino, kad nuo 1999 m. spalio 1 d. Pensijų įstatymo (1999 m. spalio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalies 9 punkte buvo numatyta, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradedami drausti motina arba tėvas, nedirbantys ir neturintys vaiko priežiūros atostogų, bet auginantys vaiką iki 3 metų. Pareiškėjos antrajam vaikui 3 metai suėjo 1997 m. spalio 10 d., o minėta teisės norma įsigaliojo 1999 m. spalio 1 d., todėl pareiškėjos atveju netaikoma.
Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje pateiktu ginčui aktualiu teisės aktų išaiškinimu administracinėje byloje Nr. eA-263-815/2025, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama byla.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą į skundą iš esmės grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip atsakovas. Papildomai pažymėjo, jog senatvės pensijos amžius pareiškėjai sukaks 2027 m. rugpjūčio 30 d., todėl pareiškėjai teisė į senatvės pensiją dar neatsirado, sprendimas dėl pensijos skyrimo nepriimtas. Skundžiami raštai yra informacinio pobūdžio dokumentai, kurie jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukuria.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Administracinėje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus Sprendimo 1 ir VSDFV Sprendimo 2, kuriais atsisakyta įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 1999 m. kovo 11 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2023 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su pareiškimu dėl stažo senatvės pensijai ir prašė įskaityti jai į stažą laikotarpį nuo 1994 m. kovo 11 d. iki 1999 m. kovo 11 d. (5 metus), kai ji buvo pirmo sūnaus V. D., gim. (duomenys neskelbtini), auginimo atostogose, iki vaikui sukaks 8 metai.
VSDFV Kauno skyrius ginčijamu Sprendimu 1 prašymo nepatenkino, kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėja nedirbo, nebuvo draudžiama socialiniu draudimu pas draudėją ir neturėjo vaiko priežiūros atostogų nuo 1 iki 3 metų. P. S. 1 apskundė Fondo valdybai, kuri šioje byloje ginčijamu Sprendimu 2 pareiškėjos skundą atmetė, nurodydama, jog VSDFV Kauno skyrius pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 1999 m. kovo 11 d. į stažą senatvės pensijai gauti.
Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėja (duomenys neskelbtini) susilaukė antrojo vaiko – P. D.
Pareiškėja nurodo, kad pagal 1994 m. kovo 10 d. įsakymą (potvarkį) Nr. 34, jos prašymu darbo sutartis buvo nutraukta nuo 1994 m. kovo 11 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, siekiant auginti pirmąjį vaiką iki jam sueis aštuoneri metai. Atsižvelgiant į Darbo įstatymų kodekso 202¹ straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis aštuoneri metai, paliekamas nepertraukiamasis darbo stažas“, pareiškėjos teigimu, jai turėjo būti išlaikytas nepertraukiamas darbo stažas ir laikotarpis nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 1999 m. kovo 11 d. turėjo būti įskaitytas į stažą senatvės pensijai.
Pensijų socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais.
Pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai (Pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 12 punktas).
Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis numato, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, <...> nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme. P. P. įstatymo 2 priedo 2.1 papunktį, asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai: asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai, o pagal 2 priedo 2.3 papunktį, stažui prilyginami apdraustų (dirbančių) asmenų, nurodytų šio priedo 2.1 papunktyje, socialinio draudimo ligos (laikinojo nedarbingumo), motinystės (nėštumo ir gimdymo) ir vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas.
P. P. įstatymo 10 straipsnio 6 punktą, nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo įgytas stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnis numatė, jog asmens stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, po 1995 m. sausio 1 d. sudaro laikas, per kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos ar turi būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat laikas, per kurį asmuo gauna ligos, motinystės ir bedarbio pašalpas.
Asmenų pensijų socialinio draudimo ir jam prilyginami laikotarpiai, tų laikotarpių pensijų socialinio draudimo įmokos bei draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. yra įrodomi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis (Nuostatų 6.5 papunktis).
Pažymėtina, kad motina arba tėvas, turintys vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas, pradėti drausti valstybės lėšomis pensijų draudimu pagrindinei pensijos daliai nuo 1996 m. sausio 1 d. (Pensijų įstatymo 2 straipsnio 8 punktas).
Vadovaujantis Duomenų apie motinai (tėvui) suteiktas atostogas vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus pateikimo, kaupimo ir naudojimo tvarka, patvirtinta VSDFV direktoriaus 1996 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 56, draudimas valstybės lėšomis nustatomas ir vykdomas pagal draudėjų (darbdavių) nustatyta tvarka pateiktus pranešimus apie atostogų suteikimą (nutraukimą) motinai (tėvui) vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus (9-SD pranešimas).
Registre yra užfiksuoti duomenys (informacija apie asmens valstybinį socialinį draudimą nuo 1994 m. sausio 1 d.) apie pareiškėjos darbo laikotarpį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. kovo 11 d. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini)pateikė VSDFV Kauno skyriui pranešimą apie apdraustųjų socialiniu draudimu atleidimą iš darbo (forma 2b-SD), iš kurio matyti, jog pareiškėja buvo atleista iš (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė antras vaikas ir ji iki 2000 m. balandžio 7 d. niekur nedirbo. Nuo 2000 m. balandžio 7 d. pareiškėja pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 2000 m. balandžio 6 d. Registre nėra jokių duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą, nors ji teigia, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 1999 m. kovo 11d., buvo vaiko auginimo iki 8 metų amžiaus atostogose.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo (toliau – AĮ; 1992 m. sausio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis numatė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, dirbantys pagal darbo sutartį arba narystės pagrindais Lietuvos teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose <...> turi teisę į atostogas. AĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad atostogos yra kasmetinės ir tikslinės. Pagal AĮ 17 straipsnį, tikslinės atostogos yra nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros, <...>. AĮ 18 straipsnyje numatyta, kad moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos. Už šių atostogų laiką mokama VSDĮ nustatyta pašalpa. Motinai, jos pageidavimu, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai (AĮ 19 straipsnis).
VSDĮ (1991 m. birželio 1 d. redakcija) 17 straipsnis numatė, kad nėštumo ir gimdymo pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo lėšų skiriama moteriai, apdraustai pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–6 punktus. Privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį. Taigi, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, dirbančioms moterims buvo suteikiamos tikslinės atostogos – nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus.
Byloje nėra ginčo, jog į socialinio draudimo stažą įskaitytas 3 metų laikotarpis nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1994 m. kovo 11 d., kai pareiškėja buvo pirmojo vaiko auginimo atostogose. Kitokių atostogų (kaip skunde nurodo pareiškėja – vaiko auginimo iki 8 metų) teisės aktai nenumatė.
Nuo 1999 m. spalio 1 d. Pensijų įstatymo (1999 m. spalio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalies 9 punktas numatė, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradedami drausti motina arba tėvas, nedirbantys ir neturintys vaiko priežiūros atostogų, bet auginantys vaiką iki 3 metų. Pareiškėjos pirmajam vaikui, gim. (duomenys neskelbtini), 3 metai suėjo (duomenys neskelbtini), antrajam vaikui 3 metai suėjo (duomenys neskelbtini), t. y. kol minėta įstatymo nuostata dar negaliojo, todėl ir negalėjo būti taikoma.
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja 2023 m. gegužės 5 d. atsakovui pateikė savo 1994 m. kovo 9 d. prašymą atleisti iš darbo 1994 m. kovo 11 d. bei (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)įsakymą (potvarkį) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad darbo sutartis su D. D. nutraukiama 1994 m. kovo 11 d. darbuotojos pareiškimu pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 1 dalį (vaiko auginimui iki 8 metų), kuri numatė, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 dienų (anksčiau galioję teisės aktai numatė 2 mėnesių įspėjimo terminą). Jeigu reikalavimas neterminuotą darbo sutartį nutraukti pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, numatytomis kolektyvinėje sutartyje, darbo sutartis turėjo būti nutraukta nuo darbuotojo pareiškime nurodytos datos. Darbo sutartis buvo laikoma nutraukta dėl svarbių priežasčių taip pat tada, kai ją nutraukia invalidai, senatvės pensininkai, nėščios moterys ir motinos, turinčios iki 8 metų vaikų. Todėl darbo sutarties nutraukimo priežasties nurodymas prašyme buvo būtinas ir svarbus dėl įspėjimo termino taikymo. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų dokumentų, ji buvo atleista nuo pareiškime nurodytos datos savo noru, nurodant atleidimo priežastį – vaiko auginimui iki 8 metų.
Pareiškėjos skunde nurodyta DĮK 202¹ straipsnio 1 dalis reglamentavo, jog motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis 8 metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamas darbo stažas, tačiau ši teisės norma buvo taikoma dirbančioms motinoms (nenutraukusioms darbo santykių). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo.
Teismas pažymi, jog nagrinėjama byla buvo sustabdyta, iki įsiteisės teismo sprendimas Regionų apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-7430-423/2023 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01350-2), kurioje pareiškėja reiškė reikalavimus panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2023 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (10.11E) DV_S-17867 ir Fondo valdybos 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-4874 ir įpareigoti atsakovą įtraukti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d., kuomet ji pagimdė ir augino antrą vaiką P. D., gim. (duomenys neskelbtini).
Teismas 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7430-423/2023 pareiškėjos skundą atmetė. Minėtoje byloje teismas, be kita ko, pateikė teisinį vertinimą dėl DĮK 201¹ str. 1 d. nuostatų taikymo socialinio draudimo stažo senatvės pensijai gauti kontekste, analizuodamas faktines atleidimo iš darbo aplinkybes ir teisinį pagrindą, kuriais pareiškėja grindžia nagrinėjamoje byloje skundo pagrindą ir dalyką, taip pat teismas pasisakė ir dėl Registro duomenų įrodomosios vertės socialinio draudimo stažui pagrįsti, konstatavo dėl aktualaus įstatymo taikymo ginčui, t. y. dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja kelia ginčą ir nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėja teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą apskundė apeliaciniu skundu LVAT, kuris 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-263-815/2025).
Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
LVAT 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini)įsakymu (potvarkiu) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. (duomenys neskelbtini)buvo atleista savo pareiškimu iš darbo nuo (duomenys neskelbtini). Vadinasi, pareiškėjos darbo santykiai nutrūko nuo (duomenys neskelbtini). Jokios teisinės reikšmės neturi tai, jog (duomenys neskelbtini) įsakyme (potvarkyje) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad pareiškėja atleista vaiko auginimui iki 8 metų: pareiškėjos darbo santykiai nutrūko nuo (duomenys neskelbtini), todėl negali būti aiškinama, esą, pareiškėja ir po (duomenys neskelbtini) dirbo.
LVAT minėtoje byloje padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad DĮK 202¹ straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad „motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis aštuoneri metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamasis darbo stažas“, taikoma tik neatleistoms iš darbo, t. y. dirbančioms, motinoms. Pareiškėjos teiginius, esą, ji po 1994 m. kovo 11 d. dirbo, t. y. turėjo nepertraukiamą darbo stažą, atmetė kaip nepagrįstus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių bylų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT.
Todėl šią bylą nagrinėjančiam teismui nėra jokio pagrindo nesivadovauti LVAT išaiškinimu analogiškoje ginčo byloje ir ginčo situaciją vertinti kitaip.
Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjos skundo tenkinimui dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo nėra teisinio pagrindo, nes jie pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybės ir išdėsčius tinkamą teisinį pagrindas. Atmetus skundą dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos D. D. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.