Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-953-123/2013

2013 m. birželio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims K. V., UAB „Plungės prekyba“, V. J., R. J., B. R., J. Ž., Rietavo savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro Telšių filialui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti faktą, kad įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į 31 kv. m. ploto ūkinės paskirties pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Apeliaciniu skundu pareiškėja V. B. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2013-02-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos pareiškimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Iš VĮ Registrų centro Telšių filialo 2012-10-31 rašto Nr. (10.1.3)-S-7916 nustatyta, kad daiktinės teisės į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011): 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d.). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi faktas neatitinka visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų šiam faktui konstatuoti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos V. B. tvirtinimas, jog ji 31 kv. m. ploto ūkinės paskirties pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo iš K. V. 2002 metų kovo mėnesį, neparemtas jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Pareiškėja V. B. skirtingai aiškina aplinkybes, susijusias su ūkinio pastato valdymo pradžia ir pagrindu – pareiškime ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pastatą įgijo iš K. V., sumokėdama už šio statinio pagerinimus, tačiau teismo posėdžio pirmosios instancijos tesime metu tvirtino, jog K. V. jai pastatą padovanojo, kad pastatą priėmė kaip bešeimininkį. Suinteresuotas asmuo K. V. teigė, kad Rietavo vartotojų kooperatyvo pirmininkė B. jam leido naudotis šiuo pastatu neatlygintinai, tačiau byloje nėra duomenų apie pastato perdavimą K. V., todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog K. V. pats nebuvo teisėtas valdytojas, ir apie tai pareiškėjai buvo žinoma (CK 4.70 str. 1 d.).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija, kai dėl vykstančių nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesų, valstybė pereinamuoju laikotarpiu tinkamai neapskaitė savo turto ir nepriėmė sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, taigi yra susijęs su viešuoju interesu. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Nagrinėjamu atveju ginčo statinio pirminiai matavimai buvo atlikti 1986-07-17, t. y. kai neegzistavo privatinė nuosavybė. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybinė įstaiga buvo pertvarkyta į Plungės vartotojų kooperatyvą, o 2007 m. į UAB „Plungės prekyba“. Konstatuotina, kad jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Rietavo savivaldybės administracija su pateiktu pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nesutiko, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, jog ginčo turtas galimai priklauso valstybei ar savivaldybei, todėl negali būti įgytas įgyjamąja senatimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas nėra pripažintas bešeimininkiu, kaip tai numato CK 4.58 straipsnio nuostatos, tačiau pareiškimo tenkinimas galimai pažeistų viešąjį interesą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad šio pastato statyba be jokių jo statybą pateisinančių dokumentų pažeidžia (duomenys neskelbtini) namo gyventojų interesus. Ūkinis pastatas yra prišlietas prie (duomenys neskelbtini) namo gyventojų pagalbinių pastatų, yra jų namo kieme, gyventojai negali išsipirkti žemės prie pastatų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, dėl jų išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų pakartotinai nepasisako.

Atmetus apeliacinį skundą iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui R. J. priteistina 700 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Plungės rajono apylinkės teismo 2013-02-07 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos V. B. suinteresuotam asmeniui R. J. 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.