- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-03-31
- Bylos Nr.
- 1-130-954/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-6-00021-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Giedraitis
- Kaltinamasis
- V. G.
- Kategorijos
- 1.2.18.8.2Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas siekiant išvengti mokesčių, kurių suma neviršijo 10 MGL (BK 220 str. 2 d.)
- 2.3.6.4.4.1Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
- 2.3.6.4.4.2Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPK 307 str. 4 d. ir kt.)
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 2 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
V. G. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas ir jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotoms institucijoms, o būtent:
V. G., nuo 2014 m. gegužės 27 d. įsiregistravęs į mokesčių mokėtojų registrą kaip PVM apmokestinamas asmuo, PVM kodas (duomenys neskelbtini), ir nurodęs pagrindinės vykdomos veiklos rūšis (pagal EVRK) kodas 681000 - nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 40 straipsnio „Mokesčių mokėtojo pareigos“ 1, 4, 5 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „Mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; 5) laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus<...>“, mokesčių administratoriui, elektroniniu būdu, už mokestinį laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., 2019 m. sausio 23 d. pateikė Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją FR0600 (Versija 02) ir siekdamas išvengti mokesčių į deklaraciją neįrašė:
1) PVM apmokestinamų sandorių - 99 175 Eur (11 eilutėje), pardavimo pajamų, pagal 2018 m. rugsėjo 13 d. pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 19KU-3738) už parduotą pastatą - gyvenamąjį namą ir žemės sklypus, bendra jų kaina 120 002 Eur (suma be PVM 99 175,21 Eur + PVM suma 20 826,76 Eur);
2) pardavimo (standartinio tarifo pardavimo) PVM sumos - 20 827 Eur (29 eilutėje) ir taip deklaracijos 36 eilutėje 21 002 Eur pasididino grąžintiną iš biudžeto PVM.
Taip pat V. G. tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 40 straipsnio „Mokesčių mokėtojo pareigos“ 1, 4, 5 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „Mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; 5) laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus<...>“, mokesčių administratoriui, elektroniniu būdu, už mokestinį laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d., 2019 m. liepos 1 d. pateikė Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją FR0600 (Versija 02) ir siekdamas išvengti mokesčių į deklaraciją neįrašė:
1) PVM apmokestinamų sandorių – 317 678 Eur (11 eilutėje), pardavimo pajamų, pagal 5 (penkias) 2019 m. sausio 29 d., 2019 m. balandžio 12 d., 2019 m. kovo 22 d., 2019 m. kovo 22 d., 2019 m. kovo 27 d. pirkimo – pardavimo sutartis (notarinių registrų Nr. (duomenys neskelbtini)) už parduotus pastatus - gyvenamuosius namus ir žemės sklypus, bendra jų kaina - 384 401 Eur (suma be PVM 317 686,78 Eur + PVM suma 66 714,22 Eur);
2) pardavimo (standartinio tarifo pardavimo) PVM sumos – 66 714 Eur (29 eilutėje) ir taip deklaracijos 36 eilutėje iš mokėtinos į valstybės biudžetą PVM sumos - 45 332 Eur atsirado grąžintina iš valstybės biudžeto 27 578 Eur.
Tokiu būdu V. G. 2019 m. sausio 23 d., 2019 m. liepos 1 d. siekdamas išvengti mokesčių, kai mokesčių suma viršija 750 MGL, t. y. iš viso 66 157 Eur, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis, apie asmens pajamas ir jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotoms institucijoms, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje.
Liudytoja M. P. parodė, kad šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą iki ataskaitos surašymo. Su V. G. bendravo pirmą kartą, kai vyko dokumentų pateikimas pagal reikalavimą. Buvo du dokumentų pateikimai, dokumentai buvo pateikiami 2019 m. vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje. Kitus kartus pasimatė, kai vyko įtariamojo apklausa. Buvo pirmoji įtariamojo apklausa, jam reikėjo laiko susirasti gynėją, po to jis atvyko su gynėju ir prašė laiko susipažinti su išvadą, vėliau vyko įtariamojo apklausos. 2019 m. spalio 23 d. (6 t., b. l. 9) tarnybinį surašė ji. 2019 m. rugsėjo 4 d. pareikalavimą surašė, juos siunčia FNTT darbuotojai, dažniausiai siunčia el. paštu. Tikrai nepamena ar dėl šio pareikalavimo skambino V. G.. Tikrai, kad turėjo kalbėtis telefonu ir susitarti dėl atvykimo. Patvirtinimo, kad gautas laiškas negauna. Pranešimą išsiuntė apie 13 val., nes išsiuntimo data ir valanda matosi jų sistemoje. Kaltinamasis gavo reikalavimą, nes pateikė dokumentus, tik klausimas kada jis reikalavimą gavo. Buvo atliekamas turto tyrimas, todėl tikrino deklaracijas, kadangi V. daug turi ir turėjo turto, ir tas turtas kaitaliojosi, o tyrimas pakankamai ilgas ir sudėtingas buvo, tai turbūt dėl to ir patikrino deklaracijas. V. turi ne vieną statybų objektą, taip pat jis turi statybų įmonę, turto tyrime viskas matosi. Jis PVM mokėtoju yra nuo 2014 m., todėl tikrai žino kada turi pateikti deklaracijas ir kokius duomenis reikia įrašyti, nes jo visa darbinė veikla yra su tuo susijusi. Galbūt, vykdydamas ekonominę veiklą ne veiklą per savo statybų įmonę žino kažkuriuos būdus, kaip galima apeiti ir laiku nesumokėti mokesčius. Tokia mintis peršasi susipažinus su jo visa veikla, todėl tikrai turėjo žinoti, kad į deklaracijas reikia įrašyti duomenis, tai nebuvo pirma deklaracija. Turto tyrime dar kartą pasižiūrėjo deklaracijas ir pastebėjo, kad deklaracijos buvo pateiktos tuo metu, kada buvo pateiktas reikalavimas, todėl padarė išvadą. Matosi pakeitimo valandos ir minutės. Įtariamojo apklausoje, kada jis savo parodymus skaitė iš lapo, jam buvo užduodami kontroliniai klausimai, kodėl būtent deklaracijas jis pateikė tą dieną, tai jis atsakė, kad nežino. Taip pat paklausus, kodėl į deklaracijas neįrašė teisingų duomenų tada kada reikia, jis taip pat atsakė, kad nežino. Tiesiog toks sutapimas, kad jis klaidas pastebėjo būtent tą dieną, kai siuntė reikalavimą. Kelis kartus buvo įrašiusi į reikalavimą ne V. vardą, o ,,V.“. Tikrai prisimena, kad 2020 m. V. parašė el. laišką, kad jis ne V., o gal jis paskambino, tiksliai nepamena. Ar po reikalavimo buvo skambutis negali pasakyti (8 t., b. l. 23-24).
Specialistė Ž. G. parodė, kad šioje byloje atliko tyrimą dėl G. veiklos, palaiko savo specialisto išvadą. Į deklaracija buvo įrašyti 68000 eurų nepagrįstų išlaidų. (specialisto išvados 29 psl., 7 t., b. l. 94 17 lentelė). Ji darė 5 deklaracijų tyrimą. 4 PVM deklaracijos ir GPM deklaracija už 2018 m. Ji nustatinėjo GPM deklaracijos, kurioje įrašyti pardavimai, jų pagrindžiančios sumos, T3 eilutė. Nustatinėjo T3 eilutėje įrašus ir tas sumas, 11832 eurai yra pagrįsti dokumentais. Tyrimui buvo pateikti dokumentai (17 lentelė), tačiau pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą, nuo 17 lentelės pirmos eilutės iki dešimtos eilutės, tiems žmonėms, kuriems išrašyti šie dokumentai, žmonės paaiškino, kad jie tų pirkimo pardavimo kvitų nesurašė ir nepasirašė. Kaip specialistė parašė sąlyginę išvada su šia suma, nuo 1 eilutės iki 10 eilutės, kas sudaro 68000 eurų. Kai nustatinėjo, kas sudaro T3 eilutę, nes kai parodė pardavimus ir įrašė į T2 (pardavimų sandoriai) ir pagal GPM deklaraciją yra teisė gyventojui įrašyti su pardavimų sandoriais susijusias išlaidas, tos kurios jai buvo tyrimui pateiktos ir tie žmonės, ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nurodė, kad pirkimo pardavimo kvitų nesurašė ir nepasirašė, pinigų sumos, kuri nurodyta kvituose iš V. G. negavo. 68000 eurų buvo susiję su GMP deklaracija. Kaip specialistas nustatinėjo susijusias išlaidas, kurias įtraukė į GPM deklaracijos T3 eilutę. Kadangi buvo pardavimų sandoriai ir automatiškai sudedi visas gautas išlaidas ir jų tarpe 68000 eurų suma tiesiog buvo nepagrįsta, kadangi liudytojų parodymai sukėlė abejonių dėl ko ji pateikė sąlyginę išvadą. Į GPM deklaraciją žemės sklypų vertės buvo įrašytos su PVM, kai tuo tarpu reikėjo įrašyti vertes be PVM, čia toks netikslumas. (specialisto išvados 29 psl.) mini, kad tyrimo metu nustatyta, kad V. G. T3 eilutėje įrašė neteisingą įsigijimo kainos sumą, 30400 eurų žemės sklypo, nes tyrimo metu nustatyta 43300 eurų žemės sklypo, bendras žemės sklypo plotas 0,0433 h, o 2018 m. rugsėjo 13 d. pardavimo sutartyje nurodyta 152/243 dalį, tai tyrimo metu nustatyta žemės sklypo įsigijimo kaina pagal jo dalis, 22384 eurai, išskaičiuojama suma be PVM ir pateikė paskaičiavimus 18 lentelėje. Pagal dalis hektarų ir pardavimo sutartyje nurodytas dalis. Taip pat paminėti ir kiti. Buvo blogai paskaičiuotos dalys. Nustatinėjo pardavimą be PVM, GPM deklaracijoje be PVM, o G. visur buvo įrašęs su PVM pardavimuose (18 lentelė). Turėjo būti nurodyta vertė be PVM. Į deklaracija turėjo įrašyti 99000 eurų sumą. Lentelėje viskas patikslinta pagal dalis ir hektarus. Jis padidino pardavimo kainą GPM deklaracijoje. Viskas nurodyta specialisto išvados 27 psl. 17 lentelės 8 ir 9 stulpelyje. T32 8 stulpelis, tai kas yra GMP deklaracijoje, ką pateikė kaltinamasis, o T32 9 stulpelis, tai yra tai, ką ji tyrimo metu nustatė, tokias apmokestinamas pajamas, tai ta suma nuo kurios apskaičiuojami mokesčiai. G. savo GPM deklaracijoje T32 nurodė 8170 Eur, o ji paskaičiavo 33351 eurų, padidėja apmokestinama vertė. Laikotarpis buvo 2018 m. liepos 1 d. – 2019 m. liepos 1 d., kaltinamasis pateikė keturias PVM deklaracijas, dvi pirminės ir dvi patikslintos. Į klausimą dėl neįtrauktų sumų į deklaracijas puikiai atsako 5 lentelė, kurioje pateiktos pirminės deklaracijos, susisteminti duomenys ir patikslintos deklaracijos. Pirminėje deklaracijoje už 2018 m. antrą pusmetį nenurodyti pardavimų sandoriai ir atskaitomas pardavimo PVM. Žiūrint pirmines deklaracijas, sumažėja grąžintinas PVM iš biudžeto apie 21002 eurų. Patikslinus PVM deklaraciją po 8 mėnesių, kaltinamajam teko mažiau susigrąžinti, o laikotarpiu 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d. pirminėje deklaracijoje gavosi, kad jis iš biudžeto grąžinasi 25578 eurų, po patikslinimo atsirado prievolė mokėti 45477 eurus. Patikslinus ir įtraukus sandorius. Kaltinamasis nenurodė pirminėse deklaracijose pardavimų sandorių, taip pat nenurodė pardavimo atskaitomo PVM. Kai tikrino PVM deklaracijų duomenis, tikrino iš tyrimui pateiktų dokumentų, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, VMI duomenis. Tikrino kiekvieną sumą iš įvairių šaltinių, taip pat kreipėsi į patį kaltinamąjį ir prašė patikti dokumentus. 13 ir 14 lentelėje nurodyti nedideli neatitikimai. Pagal pirminę deklaraciją jis būtų susigrąžinęs 34051 eurus, o patikslinus susigrąžinimas sumažėja 21002 eurais ir po patikslinimo atsiranda galimybė susigrąžinti 13049. Tai 2018 m. antro pusmečio deklaracija. O patikslinus deklaraciją, nuo susigrąžinimo pereina į mokėtina. (GPM priedas 308T, 5 t. 5, b. l. 185) T2 Pagal GPM deklaracijos taisykles pajamos tūrėtų būti deklaruotos be PVM. Jis deklaravo daugiau pajamų nei turėjo deklaruoti. Tai įtakoja apmokestinamų pajamų sumą T4. 33351 eurai yra sąlyginis skaičiavimas, jis nėra tikslus ir nėra teisingas, nes vienas dėmuo yra sąlyginis. Įstatymai leidžia pateikti patikslintas deklaracijas. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį nurodyta, kad tikslinti deklaracijas mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. V. G. nepraleido termino per kurį jis patikslino PVM deklaracijas. PVM deklaracijose nebuvo neužfiksuoti 5 pardavimo sandoriai, dėl ko PVM grąžintina suma už 2018 m. gavosi tik 13000 eurų, o už 2019 m. iš PVM grąžintinos 27000 eurų sumos, gavosi 45000 eurų mokėtinos. Dėl tų pardavimo sandorių nefiksavimo susidarė tokia suma (8 t., b. l. 24-26).
Byloje pateikti kaltinimai grindžiami šiais byloje esančiais duomenimis:
Motyvuojamoji dalis
Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nustačius šios veikos požymių ji ne visada vertinama kaip nusikalstama. Dėl mažesnio tokio pobūdžio veikų pavojingumo gali būti taikoma kitų teisės šakų nustatytos priemonės, pavyzdžiui, administracinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-942/2016).
Nagrinėjamoje byloje kaltinamajam pateiktas kaltinimas dėl to, kad jis 2019 m. sausio 23 d., 2019 m. liepos 1 d. siekdamas išvengti mokesčių, kai mokesčių suma viršija 750 MGL, t. y. iš viso 66 157 Eur, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis, apie asmens pajamas ir jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotoms institucijoms. Kaltinamasis V. G. kaltu neprisipažino ir parodė, kad deklaracijas teikia nuo 2014 m., jos taisomos kiekvienais metais, kadangi atsiranda įvairių klaidų. Deklaracijas už 2018 m. antrą pusmetį bei už 2019 m. pirmą pusmetį patikslino 2019 m. rugsėjo 4 d. pastabėjęs, kad padarė klaidas. Kaltinamasis pažymėjo, kad jam neaktualu klaidingai teikti deklaracijas, kadangi visi sandoriai notariniai, vieši, kuriuos fiksuoja VĮ Registrų centras ir VMI, lėšas gauna bankiniais pavedimais. Sandorius neįrašė, kadangi pamiršo ir praleido eilutę į kurią reikia sandorių bendrą sumą įrašyti. Tai vertina kaip skubėjimą, nesusižiūrėjimą ir užmiršimą. Kaltinamasis pripažįsta, kad jis 2019 m. rugsėjo 4 d. patikslino deklaracijas, tačiau nesutinka su tyčia jo veiksmuose siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo.
Byloje nustatyta, kad V. G. nuo 2014 m. gegužės 27 d. yra PVM mokėtojas (kodas (duomenys neskelbtini)) ir nuo 2018 m. spalio 11 d. vykdo individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą Nr. 874415 (Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. vasario 6 d.). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2020 m. liepos 13 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-25-6958 dėl V. G. ūkinės finansinės veikos konstatuota, kad V. G. už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. pateikė 4 pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, 2 iš jų pirminės, 2 iš jų patikslintos: 2019 m. sausio 23 d. pirminė už mokestinį laikotarpį 2018 m. liepos 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d.; 2) deklaracija pateikimo data 2019 m. liepos 1 d. pirminė už mokestinį laikotarpį 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d.; 3) deklaracija pateikimo data 2019 m. rugsėjo 4 d. patikslinta už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d.; 4) deklaracija pateikimo data 2019 m. rugsėjo 4 d. patikslinta už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d. V. G. į deklaraciją už mokestinį laikotarpį 2018 m. liepos 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. neįrašė pardavimo pajamų 99 175 Eur (suma be PVM) ir neįrašė pardavimo PVM sumą 20 827 Eur pagal 2018 m. rugsėjo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 19KU-3738) už parduotą pastatą-gyvenamąjį namą ir žemės sklypus, bendra jų kaina 120 002 Eur, tyrimo metu išskaičiuota suma be PVM 99 175,21 Eur + tyrimo metu išskaičiuota PVM suma 20 826,76 Eur = 120 002 Eur, o už mokestinį laikotarpį 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d neįrašė pardavimo pajamų 318 431 Eur ir pardavimo PVM 66 870 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d. pagal įformintas 5 (penkias) pardavimo sutartis (2019-01-29 Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-03-22 Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-03-22 Nr. (duomenys neskelbtini)). V. G. pateikė patikslintą deklaraciją FR0600 (Versija 02) pateikimo data 2019 m. rugsėjo 4 d. už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d. ir 36 eilutėje iš grąžintino iš biudžeto 27 578 Eur atsirado prievolė V. G. dėl mokėtino į biudžetą PVM sumos 45 477 Eur (7 t., b. l. 67-110). Šias specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes patvirtino ir specialisto išvadą pateikusi specialistė Ž. G.. Ši parodė, kad kaltinamasis pirminėse deklaracijose nenurodė pardavimo sandorių, taip pat pardavimo atskaitomo PVM, dėl to pirminėje deklaracijoje buvo 25578 Eur grąžintinas PVM, o patikslinus deklaracijas bei deklaravus pardavimo sandorius atsirado prievolė sumokėti 45477 Eur PVM (8 t., b. l. 24-26).
Liudytoja M. P. parodė, kad reikalavimą pateikti dokumentus kaltinamajam išsiuntė 2019 m. rugsėjo 4 d., tačiau duomenų, kada reikalavimas gautas neturi, ar po reikalavimo išsiuntimo bendravo su kaltinamuoju telefonu patvirtinti negali.
2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Kaltinamasis nuo 2014 m. yra registruotas kaip PVM mokėtojas ir laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. vykdė PVM apmokestinamus pardavimo sandorius, todėl kaltinamasis buvo mokesčių mokėtojas ir privalėjo mokėti įstatymų numatytus mokesčius. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato mokesčio apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM. Ją sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (toliau šiame straipsnyje – pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo. Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais. Pagal šio įstatymo 89 straipsnio 1 dalį apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas (išskyrus PVM, kurį šio Įstatymo nustatyta tvarka privalo išskaityti ir sumokėti prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas) sumos, taip pat iš priklausančios mokėti į biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu PVM mokėtojas šio Įstatymo nustatyta tvarka įpareigotas šį PVM apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti, bei iš importo PVM sumos, įskaitytos vadovaujantis šio Įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma, o pagal įstatymo 90 straipsnio 1 dalį už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 ar 115³ straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Pagal PVM įstatymo 84 straipsnio 4 dalį fizinio asmens PVM mokėtojo mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis, jeigu fizinis asmuo nesikreipia į vietos mokesčio administratorių su prašymu mokestiniu laikotarpiu laikyti kalendorinį mėnesį. Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis V. G. PVM deklaracijas teikdavo kaip fizinis asmuo pusmečiais ir pagal PVM įstatymo 85 straipsnio 2 dalį jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis, PVM deklaracija pateikiama ne vėliau kaip iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 dienos. Byloje nustatyta, kad 2018 m. II pusmečio deklaraciją kaltinamasis pateikė 2019 m. sausio 23 d., o 2019 m. I pusmečio deklaraciją pateikė 2019 m. liepos 1 d. Kaltinamasis abi šias deklaracijas patikslino 2019 m. rugsėjo 4 d. PVM įstatymo 89 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu per mokestinį laikotarpį turėjo būti tikslinama apmokestinamoji vertė ir (arba) PVM atskaita, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma didinama arba mažinama atitinkamomis apmokestinamąją vertę ir (arba) PVM atskaitą tikslinančiomis sumomis.
V. V. mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA – 29 patvirtintų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklių (2018 m. sausio 1 d. – 2019-m. sausio 1 d. redakcija) 54 punktu jeigu po mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo PVM mokėtojas pastebėjo per tą mokestinį laikotarpį padarytas klaidas, dėl kurių buvo sumažinta mokėtina į biudžetą (padidinta grąžintina iš biudžeto) PVM suma, arba klaidas, susijusias su prekių tiekimu ir paslaugų teikimu į kitas valstybes nares, prekių ir paslaugų įsigijimu iš kitų valstybių narių, arba klaidas, susijusias su importo PVM, kurio sumokėjimą (įskaitymą) kontroliuoja VMI, tai jis turi pateikti patikslintą to mokestinio laikotarpio, kurį klaidos buvo padarytos, PVM deklaraciją. Patikslintoje PVM deklaracijoje „X“ ženklu turi būti pažymėtas PVM deklaracijos 8 laukelio langelis „Patikslinta“. Patikslintoje PVM deklaracijoje turi būti įrašomi visi (t. y. ne tik tikslinamieji) atitinkamai PVM deklaracijoje nurodytini duomenys, o mokestinis laikotarpis toks, koks buvo nurodytas pateiktoje ir priimtoje tikslinamoje PVM deklaracijoje.
Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje yra nustatytas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu 1 dalyje numatytą terminą galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę BK numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad kaltinamasis V. G. patikslintas deklaracijas būtų pateikęs pažeisdamas įstatyme ar poįstatyminiame teisės akte nustatytus terminus. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir specialistė Ž. G., kuri nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį tikslinti deklaracijas mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos ir tuo pagrindu V. G. nepraleido termino per kurį jis patikslino PVM deklaracijas. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teisės aktai nenustato tikslaus ir konkretaus termino, kad PVM deklaraciją turi būti patikslinta, jei nepraleistas įstatyme numatytas penkerių metų terminas.
Nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 2 dalyje yra padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl svarbu išsiaiškinti kaltinamojo tyčios turinį. Pagal šį nusikaltimą kaltininkas suvokia, jog pateikė neteisingus apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, ir to nori. Paminėtina, kad tyčios buvimas atriboja žinomai neteisingų duomenų įrašymą nuo klaidų, kurios neišvengiamos tvarkant buhalterinę apskaitą ir mokant mokesčius, todėl būtina nustatyti kaltojo asmens sąmoningumą įrašyti neteisingus duomenis ir tokiu pagrindu išvengti mokesčių, šiuo atveju didesnių nei 750 MGL. Kaltinimasis viso proceso metu teigė, kad duomenis apie pardavimus į deklaracijas neįrašė, kadangi pamiršo, praleido eilutę kurioje turėjo būti tokie duomenys įrašyti, be to niekada neturėjo tikslo išvengti mokesčių, kadangi duomenys yra vieši, sudaro notarinius sandorius, mokėjimai vyksta per bankines sąskaitas, duomenis gauna ne tik VĮ Registrų centras, bet ir VMI. Byloje yra duomenys apie notarines sutartis sudarytas tarp kaltinamojo, jo sutuoktinės ir pirkėjų, mokėjimus už parduotą nekilnojamąjį turtą, kurie buvo vykdomi per bankines sąskaitas. Duomenys apie sudarytas sutartis perduodami VĮ Registrų centras. Šios aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad kaltinamasis pateikdamas pirmines deklaracijas be pardavimų sandorių būtų tai daręs sąmoningai, siekdamas išvengti sumokėti pridėtinės vertės mokestį.
Teismų praktikoje mokesčių vengimas inkriminuojamas esant tam tikrų apgaulės elementų siekiant nepagrįstos mokestinės naudos ir mokesčių administratoriaus klaidinimo. Tai gali būti susiję su neteisėtais ir apgaulingais būdais sumažinti mokėtiną mokestį, pvz. su tariamais, apsimestiniais, ekonomikos logikos neatitinkančiais sandoriais, kurių pagalba siekiama gauti nepagrįstos mokestinės naudos, kai yra klastojami dokumentai, vedama apgaulinga buhalterinė apskaita, slepiamos ar nerodomos pajamos arba dirbtinai didinamos sąnaudos ir pan. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad kaltinamasis būtų apgaulingai vedęs apskaitą, slėpęs ar nenurodęs gautų pajamų. Ir tai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis V. G. nesiekė vengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio už parduotą nekilnojamąjį turtą. Tai, kad kaltinamasis nuolat tikslindavo PVM deklaracijas patvirtina PVM deklaracijos teiktos už 2016 m. ar 2017 m.. Šie įrodymai pagrindžia kaltinamojo parodymus, kad klaidų būdavo visada, tačiau jis jas su VMI specialistų pagalba taisydavo. Kaltinamasis V. G. mokėtiną į biudžetą 45477 Eur PVM yra sumokėjęs (2019 m. spalio 10 d. ir 2019 m. lapkričio 14 d. pavedimais, 2 t., b. l. 13), taip pat delspinigius už ne laiku sumokėtą PVM, todėl žala valstybės biudžetus nėra padaryta.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544-2005, 2K-251/2008, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Šioje byloje nėra V. G. kaltę dėl siekimo išvengti mokesčių patvirtinančių įrodymų, kaltinamasis neturėjo tikslo ir noro išvengti mokesčių mokėjimo, laikantis nekaltumo prezumpcijos bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje V. G. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, byloje nepakanka neginčytinų V. G. kaltę patvirtinančių įrodymų pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomoji priemonė nepaskirta.
Civilinis ieškinys nepareikštas, laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas, procesų išlaidų nėra.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai su informacija apie banko sąskaitas (2 t., b. l. 77, 180, 3 t., b. l. 52), prie apžiūros protokolų (3 t., b. l. 129) paliktini prie bylos medžiagos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 308, 313 straipsniais
nusprendžia:
V. G. išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti: kompaktinius diskus su informacija apie banko sąskaitas, prie apžiūros protokolų palikti prie bylos medžiagos.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, nedalyvavusiam kaltinamajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuorašo išsiuntimo dienos, suimtam – nuo nuorašo jam įteikimo dienos, apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui (jei bus teikiamas skundas, skunde turi būti nurodyta, ar apeliacinėje instancijoje skundas turėtų būti nagrinėjama rašytinio ar žodinio proceso tvarka).