Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1149-845/11 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. G. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, prašydamas pripažinti 2005 m. gruodžio 13 d. Kredito sutarties Nr. 0760518071136-11 vienašališką nutraukimą negaliojančiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas yra negaliojantis, kadangi jis privalėjo dėl to kreiptis į teismą (CK 6.204 str. 3 d.). Taip pat atsakovas neturėjo teisės nutraukti sutarties, neišsprendęs ieškovo prašymų dėl sutarties vykdymo sąlygų pakeitimo, kaip reikalauja CK 6.200 straipsnis. Be to, atsakovas privalėjo įvykdyti CK 6.218 straipsnyje pareigą, t. y. tinkamai pranešti ieškovui apie jau įvykusį sutarties nutraukimo faktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – pripažino atsakovo AB SEB banko 2005 m. gruodžio 13 d. Kredito sutarties Nr. 0760518071136-11 vienašališką nutraukimą neteisėtu, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 132 Lt žyminio mokesčio, taip pat priteisė iš atsakovo 48,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas nustatė, kad šalys Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkte aptarė vienašališko Sutarties nutraukimo tvarką ir pagrindus. Sutarties 5.2 punktas suteikė teisę bankui nutraukti Sutartį anksčiau, nei numatyta Sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjus Kredito gavėją, jeigu Kredito laikotarpiu Kredito gavėjas padaro esminių Sutarties pažeidimų, kurie numatyti Bendrosios dalies 4.1-4.8 punktuose, t. y. Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Teismas nurodė, kad įstatymiškai vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas yra siejamas su kitos šalies padarytu esminiu sutarties pažeidimu (sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu) (CK 6.217 str. 1 d.). Tuo tarpu šalys 2005 m. gruodžio 13 d. Kredito sutarties esminį pažeidimą taip pat susiejo su sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu (Sutarties Bendrosios dalies 5.2 p.), todėl spręsdamas, ar sutarties pažeidimas buvo esminis, teismas vertino Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus.

Teismas konstatavo, jog atsakovo AB SEB banko teismui pateikta informacija apie kredito mokėjimą patvirtina aplinkybę, kad sutartis buvo vykdoma pažeidžiant kredito dalies grąžinimo terminus, tačiau ne iš esmės atsisakant nuo sutarties vykdymo, todėl ieškovo padarytas sutarties pažeidimas – terminų įvykdyti sutartinę prievolę pažeidimas, nesudarė pagrindo atsakovui AB SEB bankui visiškai nesitikėti, kad sutartis ateityje bus neįvykdyta. Be to, atsakovas Kredito sutartį su ieškovu vienašališkai nutraukė 2009 m. rugpjūčio 13 d., kai ieškovas 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. balandžio 27 d., 2009 m. gegužės 27 d. buvo sumokėjęs daugiau nei pusę jam priklausančios sumokėti įmokos dalies, be to, ir dar 2009 m. liepos 15 d. sumokėjo 200,24 EUR. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovas negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį tikėjosi gauti. Taigi teismas vienašalį sutarties nutraukimą vertino kaip neadekvačią ir neproporcingą sankciją ieškovui už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, teismas pažymėjo, kad ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė, jų vykdymo nutraukęs nebuvo net ir tuomet, kai vyko susirašinėjimas tarp šalių dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismo manymu, vienašalis sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, atsakovas neįvertino, jog civilinė atsakomybė yra galima ir netesybų forma, kuri šiuo atveju būtų buvusi pakankama priemonė sutartį pažeidusiam ieškovui. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovas – bankas, nevykdė savo, kaip sutarties šalies, pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti: neieškojo priimtinų abiems šalims sprendimų pakeisti sutarties sąlygas, nepateikė atsakymų ir/ar konstruktyvių pasiūlymų į ieškovo J. G. prašymus pakeisti sutarties sąlygas, neatsižvelgė į teisėtus kitos šalies – ieškovo – interesus, šiuo atveju – prašyti pakeisti sutarties sąlygas, negalint tinkamai įvykdyti šios sutarties dėl aplinkybių, kurios atsirado ar tapo žinomos jau sudarius sutartį ir ieškovas ją sudarydamas negalėjo protingai numatyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas AB SEB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kviesti bei liudytoja apklausti AB SEB banko Panevėžio filialo darbuotoją – privačių klientų direktorę R. Č., taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2005 m. gruodžio 13 d. Kreditavimo sutartis Nr. 0760518071136-11 (toliau – Kreditavimo sutartis) nutraukta vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi bei sutarties nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai analizavo, ar nagrinėjamu atveju egzistavo esminio sutarties pažeidimo požymiai, nurodyti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje. Šios sąlygos yra svarbios ir turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Vienašališkai nutraukiant sutartį joje numatytu pagrindu esminio sutarties pažeidimo sąlygų įrodinėjimas nėra reikalingas, kaip ir nėra reikalingas kitos sutarties šalies sutikimas, nes tai neatitiktų vienašalio sutarties nutraukimo instituto prasmės. Net jei būtų vadovaujamasi pirmosios instancijos teismo išaiškinimais, kad net ir esant vienašalio sutarties nutraukimo pagrindams, numatytiems sutartyje, privalo būti vertinama, ar konkretus sutarties pažeidimas yra esminis, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju tokio pažeidimo nėra – pirmosios instancijos teismas pats konstatavo, kad Kreditavimo sutarties sąlygos, nustatančios kredito grąžinimo terminus bei tvarką, vertintinos kaip pagrindinės, šios sąlygos nagrinėjamu atveju buvo pažeistos, t. y. 2009 m. liepos 10 d., kuomet ieškovui buvo pranešta apie Kreditavimo sutarties nutraukimą, jo įsiskolinimas buvo 13 866,24 EUR (47 877,35 Lt).

2. Pats ieškovas netinkamai bendradarbiavo vykdant sutartį ir elgėsi nesąžiningai. Ieškovas pažeidė Kreditavimo sutartyje numatytą pareigą teikti bankui duomenis apie savo finansinę būklę (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 4.8. p.), pareigą pateikti papildomas prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones, jei esamos tampa nepakankamos (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 4.7. p.), kas vadovaujantis Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 5.2. punktu yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas. Sutinkamai su Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 9.2 punktu, ieškovas įsipareigojo visas iš įgytų patalpų nuomos gautas pajamas pervesti į savo sąskaitą AB SEB banke, tačiau nuo 2009 m. pabaigos ieškovas ėmė nesąžiningai slėpti gaunamas pajamas iš už banko lėšas pirktų patalpų nuomos, t. y. nebepervesdavo jų į specialią kredito dengimui skirtą banke esančią sąskaitą. Kreditas pagal Kreditavimo sutartį ieškovui buvo suteiktas būtent su sąlyga, kad iš už kredito lėšas pirktų patalpų nuomos gautos pajamų bus nukreiptos prievolių pagal Kreditavimo sutartį vykdymui, t. y. nuomos pajamų pervedimas kredito grąžinimui yra esminė sąlyga. Apeliantas pažymi, kad jam pradėjus išieškojimo iš pagal užtikrinant Kreditavimo sutarties vykdymą įkeisto turto procesą, ieškovas, vengdamas išieškojimo iš įkeisto turto, pateikia skundus dėl kiekvienos išieškojimo procese priimamos nutarties ir atliekamo procesinio veiksmo, taip pat reiškia nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. išieškojimo iš įkeisto turto proceso stabdymo. Priverstinio išieškojimo veiksmų ieškovas siekia išvengti veikdamas ir per kitus asmenis, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas aiškiai nepagrįstas ieškovo sutuoktinės ieškinys dėl Kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodyti veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise (CPK 95 str.), suteikiantis teismui teisę atsisakyti tokią teisę ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

3. Nėra pagrindo konstatuoti, kad AB SEB bankas netinkamai vykdė jam nustatytą bendradarbiavimo pareigą. Atsakovui nebuvo jokios būtinybės atskirai reikalauti iš ieškovo duomenų apie jo turtinę padėtį bei kitų įrodymų ir dokumentų, pagrindžiančių realias jo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, pateikimo, kadangi ieškovo pareigą periodiškai teikti su jo turtine padėtimi susijusią informaciją atsakovui numato pati Kreditavimo sutartis (Kreditavimo sutarties 4.8 p.). Informacija ir su ieškovo turtine padėtimi susiję dokumentai, kuriais disponavo atsakovas, buvo pakankami padaryti išvadą, kad kredito gavėjo J. G. turimas turtas ir gaunamos pajamos nebus pakankamos tinkamai vykdyti prievolę pagal Kreditavimo sutartį. Ieškovas neįrodė, kad atsakovo sprendimas atsisakyti pakeisti Kreditavimo sutartį buvo nepagrįstas (CPK 12, 178 str.). Tuo tarpu atsakovo atsisakymas pakeisti Kreditavimo sutartį ieškovo prašomu būdu negali būti vertinamas kaip atsakovo atsisakymas bendradarbiauti, kadangi atsakovas reagavo į ieškovo prašymus dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo. Ieškovui buvo tiek žodžiu, tiek raštu paaiškinta, kokia informacija ir dokumentai reikalingi sprendimui dėl Kreditavimo sutarties keitimo priimti. Kredito komitetui prašymas nebuvo perduotas, kadangi nebuvo pateikta jokių dokumentų ar įrodymų apie numatomus kredito grąžinimo suėjus atidėjimo terminui ir palūkanų mokėjimo šaltinius atidėjimo laikotarpiu. Ieškovui buvo žinoma tvarka, kuria turi būti kreipiamasi dėl kredito grąžinimo termino atidėjimo, kadangi Kreditavimo sutartis vieną kartą jau buvo keičiama. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu galės paliudyti atsakovo darbuotoja – R. Č., kuri banko vardu su ieškovu pasirašė Kreditavimo sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus. Atsižvelgdamas į tai, kad šios liudytojos paaiškinimai bus susiję su aplinkybėmis, kuriomis atsakovas grindžia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo neteisėtumą, atsakovas prašo R. Č. kviesti ir apklausti liudytoja. Pasak apelianto, bankui keliamų aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų turinys negali ir neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kad bankas tariamai privalo prisiimti savo klientų nemokumo riziką ir sutikti su bet kokiais jų prašomais kreditavimo sutarčių pakeitimais. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad AB SEB bankas iki Kreditavimo sutarties nutraukimo jau buvo suteikęs ieškovui lengvatų vykdant Kreditavimo sutartį.

4. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, susiję su ieškovo įvykdyto Kreditavimo sutarties pažeidimo kvalifikavimu kaip esminio ar neesminio, yra sudarytos sutarties revizavimas nesant byloje pareikšto reikalavimo dėl sutarties keitimo, ir vertintinas kaip išėjimas už pareikšto ieškinio ribų, kurias sutinkamai su CPK 135 straipsniu apibrėžia pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas. Kaip išėjimas už pareikšto ieškinio ribų taip pat vertintini pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai dėl galimybės pakeisti Kreditavimo sutartį vadovaujantis CK 6.204 straipsniu, nes reikalavimas dėl sutarties pakeitimo byloje nėra pareikštas. Nutrauktos sutarties pakeitimas apskritai nėra galimas (CK 1.5 str.).

5. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų CK 6.204 straipsnio taikymui. Ieškovas, būdamas verslininku, ne tik privalėjo numatyti galimų finansinių sunkumų vykdant sutartį atsiradimą, bet ir buvo prisiėmęs šių aplinkybių atsiradimo riziką, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie CK 6.204 straipsnio taikymą, juo labiau, kad reikalavimas dėl sutarties keitimo išvis nėra pareikštas (CK 1.5 str.).

Ieškovas J. G. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti atsakovo prašymo dėl liudytojos apklausos, prijungti prie bylos kartu su atsiliepimu pateiktus dokumentus. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vertinant formaliai atsakovas turėjo teisę į vienašalį sutarties nutraukimą, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino kitas sutartiniams santykiams svarbias aplinkybes, kurių visuma paneigė atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį remiantis vien formaliais pagrindais. Pradelstų mokėjimų suma sutarties nutraukimo dieną sudarė 2,2 proc. bendros neišmokėtos kredito sumos, tad toks ieškovo elgesys (prievolės laiku atsiskaityti pažeidimas) negalėjo rimtai, esmingai pažeisti atsakovo teisių ir teisėtų interesų, todėl nebuvo jokios būtinybės imtis kraštutinių priemonių vienašališkai nutraukti sutartį.

2. Atsakovo argumentai, kad ieškovas papildomai pažeidė sutarties 4.8 punktą (pareiga teikti bankui duomenis apie savo finansinę būklę), sutarties 4.9 punktą (pareiga pateikti papildomas prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones), atmestini, nes tai yra naujai atskleidžiamos aplinkybės, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 312, 314 str.). Be to, pagal ieškovo ir atsakovo susiformavusią sutarties vykdymo praktiką ieškovas periodiškai nebuvo įpareigojamas teikti jokios informacijos atsakovui apie savo finansinę būklę, atsakovas niekada neprašė papildomų prievolių užtikrinimo priemonių, šis klausimas iki ginčo pradžios ar jo metu net nebuvo iškilęs.

3. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole minimas turtas ieškovui nepriklauso, tokių nuomininkų ieškovas neturi.

4. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pradėjus išieškojimo iš pagal užtikrinant Kreditavimo sutarties vykdymą įkeisto turto procesą, ieškovas, vengdamas išieškojimo iš įkeisto turto, pateikia skundus dėl kiekvienos išieškojimo procese priimamos nutarties ir atliekamo procesinio veiksmo, taip pat reiškia nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. išieškojimo iš įkeisto turto proceso stabdymo. Ieškovas tiesiog naudojasi savo procesinėmis teisėmis, kurias garantuoja LR Konstitucija. Ieškovas taip pat nevaržo savo sutuoktinės konstitucinių teisių ir laisvių bei neformuoja jos valios. Ieškovas pateikia teismui 2011 m. vasario 18 d. pasiūlymą sudaryti taikos sutartis visuose tarp ieškovo ir atsakovo nagrinėjamose bylose ir pažymi, kad atsakovas iki šiol nepateikė jokio atsakymo į šį raštą.

5. Bendradarbiavimo pažeidimu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomas visiškas atsakovo abejingumas ieškovo penkiems prašymams pakeisti sutarties vykdymo sąlygas, o atsakovo raštai ieškovui teismo pagrįstai buvo įvardyti kaip itin formalus bendravimas su ieškovu. Atsakovo iniciatyva sudarytas 2007 m. gruodžio 27 d. Susitarimas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas Nr. 1, kuriuo pakeista neišmokėtos kredito dalies valiuta, negali būti vertinamas kaip ieškovui suteiktos lengvatos. Ieškovo nuomone, apklausti liudytoją R. Č. netikslinga, nes CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsakovas nepasinaudojo teise ir nekvietė liudyti nurodytos darbuotojos, be to, byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti apie bendradarbiavimo pareigos vykdymą.

6. Iš CK 6.204 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos turinio akivaizdu, kad atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties, nes jau buvo gavęs penkis ieškovo pasiūlymus keisti sutartį, todėl dėl sutarties nutraukimo atsakovas privalėjo kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas CK 6.204 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimą, neperžengė ieškinio ribų, nes šio straipsnio taikymo analizė pasitarnavo kaip argumentacija vertinant vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumą.

7. Finansinių išteklių neturėjimas dėl ekonominės krizės prilyginamas svarbioms priežastims, ir tų pasekmių atsiradimo rizikos neprisiėmė ir negalėjo prisiimti nė vienas fizinis ar juridinis asmuo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vienašalį sutarties nutraukimą, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus, CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-3-577/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ „Teisinės informacijos centras“ v. UAB „Danske lizingas“, UAB „Autardas“, bylos Nr. 3K-3-300/2009).

Šalių sudarytos 2005 m. gruodžio 13 d. Kreditavimo sutarties Nr. 0760518071136-11 (toliau – Kreditavimo sutartis) 5.2 punktas suteikė AB SEB bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Šalys susitarė, kad esminiais sutarties pažeidimais laikomi Kreditavimo sutarties 4.1-4.8 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas AB SEB bankas vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą Kreditavimo sutartį tuo pagrindu, kad ieškovas J. G. pažeidė Kreditavimo sutarties 4.1 punkte nustatytą pareigą laikantis mokėjimo grafiko grąžinti mokėtiną kredito dalį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2009 m. vasario 27 d. ieškovo atsiskaitymai pagal Kreditavimo sutartį vėlavo nuo 1 dienos iki 32 dienų, o laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. birželio 29 d. ieškovas vėlavo atsiskaityti su banku jau daugiau kaip 400 dienų, vykdydamas tik dalinius mokėjimus. Taigi byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad ieškovas pažeidė Kreditavimo sutarties 4.1 punktą, todėl vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi ir Kreditavimo sutarties 5.2 ir 4.1 punktais atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai analizavo, ar nagrinėjamu atveju egzistavo esminio sutarties pažeidimo požymiai, numatyti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje. Kaip teisingai nurodo apeliantas, CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Nagrinėjamu gi atveju šalys sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, todėl aiškinimasis, ar šie pagrindai atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus esminio sutarties pažeidimo požymius, paneigia šalių teisę sutartyje numatyti konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus (CK 6.217 str. 5 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl galimybės pakeisti Kreditavimo sutartį CK 6.204 straipsnio pagrindu vertinami kaip netinkami.

Sprendžiant, ar vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta sutartyje nustatyta tvarka. Kreditavimo sutarties 5.2 punkte numatyta, kad kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2009 m. liepos 10 d. įspėjimu informavo ieškovą apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, kadangi ieškovas iki 2009 m. liepos 25 d. savo įsipareigojimų neįvykdė, AB SEB bankas 2009 m. rugpjūčio 13 d. Kreditavimo sutartį nutraukė. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kreditavimo sutarties 5.2 punkto atsakovas nepažeidė.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas teisėtai nutraukė 2005 m. gruodžio 13 d. Kreditavimo sutartį.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto prašymą kviesti bei liudytoja apklausti AB SEB banko Panevėžio filialo darbuotoją – privačių klientų direktorę R. Č., nes nustačius, kad 2005 m. gruodžio 13 d. Kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai, šis apelianto prašymas tampa teisiškai nereikšmingas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, kas yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo J. G. ieškinį dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovui iš ieškovo priteisiamas žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinį skundą, t. y. 135 Lt (CPK 93 str.). Be to, apeliantas prašo priteisti iš ieškovo išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, jog patyrė 4 123,08 Lt išlaidų (Užmokesčio apskaičiavimo pažyma, 2011 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MG11/0081, sąskaitos išrašas). Teismas, įvertinęs Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8 straipsnyje įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, mažina iš ieškovo atsakovui priteisiamą sumą advokato pagalbai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apmokėti iki 1 600 Lt (už apeliacinį skundą, kadangi advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme).

Be to, vadovaujantis 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis atsakovui iš ieškovo priteisiamos atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme atsakovas prašė priteisti jo naudai 7 863,67 Lt išlaidų už teisines paslaugas (Užmokesčio apskaičiavimo pažyma, 2009 m. spalio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MG09/357, 2009 m. gruodžio 1 d. sąskaitos išrašas, 2010 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MG10/0109, 2010 m. liepos 13 d. sąskaitos išrašas, 2010 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MG10/0230, 2010 m. lapkričio 4 d. sąskaitos išrašas). Teismas, įvertinęs Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.2 punkte, 8.15 punkte, 8.18 punkte įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, mažina iš ieškovo atsakovui priteisiamą sumą advokato ir advokato padėjėjo pagalbai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apmokėti iki 3 408 Lt (už atsiliepimą į ieškinį – 2 400 Lt, už atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi atsiliepimą parengė advokato padėjėjas, – 320 Lt, už atsiliepimą į prašymą dėl bylos sustabdymo – 400 Lt, už advokato padėjėjo atstovavimą pirmosios instancijos teisme – 288 Lt (3 val.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo J. G. ieškinį dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atmesti.

Priteisti atsakovui AB SEB bankui (į. k. 112021238, buveinės adresas Gedimino pr. 12, Vilnius) iš ieškovo J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 3 408 Lt išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, 1 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti bei 135 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo J. G. valstybės naudai 54,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.