- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-08
- Bylos Nr.
- 1A-558-988/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30514-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Eglė Gruodienė, Marijus Kursevičius
- Nuteistasis
- E. B.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Liubovė Kuprusevičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Marijaus Kursevičiaus ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacinio žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. ir jo gynėjos advokatės Liubovės Kuprusevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, E. B. visą laisvės apribojimo laikotarpį paskirtas įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir 5 dalies 4 punktu, E. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose ir draudimas vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas E. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021-09-03 21.45 val. iki 2021-09-04 11.46 val., (1 para) vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Iš E. B. priteista R. S. 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. B. nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent: jis, 2021-08-31 apie 23.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), antrame aukšte esančiame vaikų miegamajame, žodinio konflikto su savo sugyventine R. S. metu, suėmęs ją už plaukų nutempė R. S. nuo lovos ant grindų ir jai ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į krūtinę, nugarą bei į rankas, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, rankose, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. S. sveikatą. Šiais veiksmais E. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. ir jo gynėja advokatė Liubovė Kuprusevičienė prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendį, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir priimti išteisinamąjį nuosprendį E. B. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje; 2) atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimą, paskiriant E. B. teismo psichiatrijos ekspertizę, siekiant nustatyti ar jis įvykio metu/šiuo metu sirgo/serga lėtiniu psichikos sutrikimu ir kitas reikšmingas aplinkybes.
2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pakeitė kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo vietą, nurodydamas, kad E. B. prieš sugyventinę R. S. smurtavo (duomenys neskelbtini), antrame aukšte esančiame vaikų miegamajame. Nors nukentėjusioji apie naujai nurodytą nusikalstamos veikos padarymo vietą nurodė tik parodymuose teisme, kurie buvo įvertinti kritiškai. Taip pat teismas pakeitė nusikalstamos veikos padarymo būdą, nurodydamas, kad E. B. R. S. suėmęs už plaukų nutempė ant grindų ir jai ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į krūtinę, nugarą ir rankas. Tokiu būdu teismas praplėtė E. B. pareikšto kaltinimo ribas, pakeitė kaltinamajame akte inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepranešęs iš anksto kaltinamajam E. B. apie tokią galimybę, taip pažeidė kaltinamojo teisę žinoti kuo yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.
2.2. Nurodoma, kad teismas, be nusikalstamos veikos vietos ir būdo pakeitimo, papildomai inkriminavo E. B. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusiąją, o būtent: E. B. buvo kaltinamas spyręs į nukentėjusiosios dešinįjį šoną bei krūtinės sritį, o skundžiamame nuosprendyje kaltinimas praplėstas, papildomai inkriminuojant spyrius į krūtinę, nugarą bei rankas. Toks faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis yra neteisėtas, nes padarytas teismui nepranešus iš anksto apie tai E. B., dėl ko buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, kadangi gynyba pasikeitus kaltinimui būtų kitokia.
2.3. Pabrėžiama, kad nuteistasis neteko galimybės gintis nuo papildomai inkriminuotų smūgių į kitas nukentėjusiosios kūno vietas, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat gintis nuo naujai nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vietos, duoti apie tai parodymus teismui. Toks baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstą sprendimą.
2.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas E. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, kad E. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl jis išteisintinas.
2.5. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad E. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus apie įvykio aplinkybes, parodė, kad savo kaltės nepripažįsta, nes neatliko kaltinime nurodytų veiksmų. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems įrodymams – nuteistojo, liudytojų parodymams, kitų objektų apžiūros protokolui, teismo medicinos eksperto išvadai, policijos pareigūnų tarnybiniams pranešimams bei kitai bylos medžiagai.
2.6. Nors teismas ir kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu apie tai, kad nuteistasis jos atžvilgiu smurtavo bendrame miegamajame kambaryje, tačiau nusprendė, kad E. B. kaltė įrodyta nukentėjusiosios R. S. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai ir prieštarauja pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji parodymus teismui davė praėjus beveik dvejiems metams po įvykio, tačiau teisiamajame posėdyje prokurorei ir gynybai pakartotinai užduodant tuos pačius klausimus nukentėjusioji pradėjo painiotis.
2.7. Pabrėžia, kad nukentėjusioji duodama parodymus vis skirtingai nurodydavo ir įvykio aplinkybes, ir jai neva E. B. veiksmais padarytus kūno sužalojimus, vis papildydama naujomis įvykio aplinkybėmis (teisme po įvykio praėjus praktiškai 2 metams), sužalojimų skaičiumi bei jų lokalizacija. R. S. sužalojimų aplinkybės, nurodytos dar policijos pareigūnų pranešime apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, o būtent, kad ant moters kūno matosi mėlynės ir kitokie sumušimai, kurių pasak ekspertų ji nedavė apžiūrėti ir neigė kaip sužalojimus, objektyviai ir neginčijamai byloje nenustatytos.
2.8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji jokių sužalojimų ar sumušimų žymių liudytojai R. B. neparodė, o pasakė, kad nenori būti namuose, ir bijo, tačiau ko ji bijo taip pat nesakė. Ir R. B., ir T. Č. parodė, kad nukentėjusioji su E. B. ramiai nusileido į apačią pas tėvus. Pati R. B. jokių galimų grumtynių, jokio triukšmo negirdėjo, ji girdėjo tik žingsnius, jog kažkas vaikšto. Dėl liudytojos T. Č. dukros trumpoje žinutėje nurodytos aplinkybės, kad jai viskas skauda ir ji negali kvėpuoti, pastebi, kad nei sekančią nei kitą dieną nukentėjusioji dėl skausmo ar sutrikusio kvėpavimo pas gydytojus nesikreipė, taip pat nesikreipė ir į policiją dėl padarytų jai sužalojimų nei iškart po įvykio, nei vėliau.
2.9. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios siųstą SMS žinutę savo motinai, kurioje apie blužnies skausmą, apie kurį teisme parodymus davė liudytoja T. Č., neminima. Liudytojos T. Č. neva matytų pas dukrą mėlynių ant klubų teismo medicinos specialisto apžiūros metu neužfiksuota, tačiau užfiksuota mėlynė nugaroje, nors pasak liudytojos nugaroje sužalojimų nesimatė.
2.10. Nurodo, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio grįžusi į savo ir savo tėvų namus į policiją taip ir nesikreipė. Nukentėjusiosios parodytas sužalojimas policijos pareigūnams neva ant kojos bei paaiškinimas teismo medicinos specialistui, kad nuteistasis smūgiavo kojomis į jos kojas, nėra patvirtintas kitais byloje surinktas įrodymais, jokių sužalojimų, mėlynių teismo medicinos specialisto tyrimo metu kojose nebuvo nustatyta.
2.11. Apeliantas argumentuoja, kad teismas išnagrinėjo bylą, nesiėmęs būtinų veiksmų nustatyti psichinę nuteistojo būseną, jo gebėjimą suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti, atsakyti už savo veiksmus, gebėjimą dalyvauti procese, nors byloje yra pakankamai duomenų, kad E. B. įvykio metu ir po įvykio galimai serga sunkia psichine liga. E. B. paklaustas ar supranta kuo yra kaltinamas atsakė, kad neatsimena, pagarsinus kaltinamąjį aktą parodė, kad supranta iš dalies. Nuteistasis psichiatrinėje ligoninėje stacionariai gydėsi 2020 m., 2021 m. gruodžio mėnesį bei 2 kartus bylos teisminio nagrinėjimo metu. Šiuo metu yra skiriami vaistai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gydymui. Todėl teismo atsisakymas ištirti ir nustatyti ar E. B. galėjo duoti parodymus, ar apskritai galėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, ar jis sirgo įvykio bei bylos nagrinėjimo metu kokia nors lėtine psichine liga, dėl kurios negali suvokti ir atsakyti už savo veiksmus, ar jam reikalingas gydymas, vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas, kuris sukliudė teismui priimti byloje pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja Liubovė Kuprusevičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. B. ir jo gynėjos advokatės Liubovės Kuprusevičienės apeliacinis skundas atmetamas
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo ir jo gynėjos advokatės apeliacinio skundo turinio matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo patikslintomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodant, kad teismas pakeitė kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, taip padarė esminį BPK pažeidimą ir suvaržė įstatymu garantuojamas kaltinamojo teises. Taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir E. B. nuteisimu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl kaltinimo keitimo
6. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo vietą, būdą, papildomai E. B. inkriminavo smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusiąją, tokiu būdu pakeitė faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
7. Teismų praktikoje, aiškinant reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui, vertinamas ne tik taisyklių, nurodytų BPK 255, 256 straipsniuose, laikymasis, bet ir faktinių aplinkybių koregavimo, tikslinimo, naujų aplinkybių įtraukimo ar pašalinimo iš kaltinimo poveikis kaltinamojo gynybai.
8. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Iš šių normų turinio išplaukia išvada, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta kaltinimo keitimo tvarka užtikrina kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gegužės 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021 21 punktas).
9. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
10. Sprendžiant, ar pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, būtina atsižvelgti į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, net nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 29 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022 12.3 punktas).
11. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nusikalstamos veikos aplinkybes išdėstė tiksliau nei jos aprašytos kaltinamajame akte, papildant kai kurias aplinkybes, tačiau tai nereiškia, kad teismas iš esmės pakeitė kaltinimą. Kaip matyti iš E. B. pateikto kaltinimo, nusikalstama veika buvo padaryta name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nusikalstama veika buvo padaryta (duomenys neskelbtini), namo antrame aukšte, esančiame vaikų miegamajame. Taigi teismas iš esmės nepakeitė vietos, kurioje buvo padaryta nusikalstama veika, o patikslino kaltinimą, jį sukonkretindamas dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos. Be to, nuo pat proceso pradžios nukentėjusioji teigė, kad buvo ištempta iš lovos ir mušama būtent dukros kambaryje. Pats nuteistasis taip pat neginčijo vietos klausimo, patvirtino patį konfliktą namuose su sugyventine, tik neigė smurtavęs. Ginčo dėl konkrečios įvykio vietos nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl tokio kaltinimo tikslinimo galėtų keistis nuteistojo gynyba.
12. Kaltinamajame akte, be kita ko, nurodyta, kad E. B., suėmęs už plaukų, nutempė R. S. ant grindų bei spyrė nukentėjusiajai R. S. ne mažiau nei penkis kartus į dešinįjį šoną bei krūtinės sritį, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, rankose. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad E. B., suėmęs R. S. už plaukų nutempė R. S. nuo lovos ant grindų ir jai ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į krūtinę, nugarą bei į rankas, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, rankose. Tiek ir kaltinamajame akte, tiek ir pirmosios instancijos nustatytose aplinkybėse nurodomas vienodas spyrių skaičius, nustatyti padariniai t. y. sužalojimai krūtinėje, nugaroje, rankose taip pat vienodi, tik pirmosios instancijos teismas detaliau nurodė kūno vietas, į kurias nuteistasis spyrė, tačiau ir kaltinamajame akte nurodyti sužalojimai patvirtina spyrius į šias kūno vietas, tik nebuvo išsamiau aprašyti. Nuteistajam ir jo gynėjai šios aplinkybės taip pat buvo žinomos, kadangi nukentėjusioji proceso metu akcentavo mėlynes ant rankų, nugaros, krūtinės. Pats nuteistasis pasisakė dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų ir laikėsi savo pozicijos viso proceso metu, tokią pačią poziciją išsakė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jokių naujų, nuteistajam E. B. ir jo gynėjai anksčiau nežinomų, faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenustatyta, nusikalstamos veikos kvalifikavimas nepakeistas, taigi jokio procesinio netikėtumo gynybai nebuvo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą dėl BPK 256 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Pažymima, jog ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo nustatyta, jog nagrinėjamu atveju patikslintos faktinės aplinkybės nesuvaržė nuteistojo teisės į gynybą, nes nuteistasis posėdžio metu parodė, kad toks faktinių aplinkybių pakeitimas jo pozicijai dėl pateikto kaltinimo įtakos neturi ir jis savo kaltės vis tiek nepripažįsta. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022). Šiuo atveju apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kaip nuosprendyje išdėstytos aplinkybės konkrečiai būtų nulėmę kitokią nuteistojo gynybą.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
14. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu bei E. B. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Laikomasi pozicijos, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų apeliantui inkriminuotą nusikalstamą veiką, o teismas rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios parodymais.
15. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
16. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, savo išvadas pagrįstai grindė nukentėjusiosios R. S., liudytojos T. Č. parodymais, BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotais duomenimis, specialisto išvada, sms žinučių duomenimis.
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
18. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
19. BK 140 straipsnio 2 dalies veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021, 21 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. BK 248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
21. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
22. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad nuteistasis viso proceso metu davė parodymus, jog kaltės nepripažįsta, nes nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kai tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai prieštarauja kitiems įrodymams. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
23. Nuteistasis E. B. ikiteisminio tyrimo metu laikėsi pozicijos, jog tarp jo ir nukentėjusiosios R. S. kilo žodinis konfliktas, tačiau sugyventinės nemušė, kojomis nespardė, už plaukų netempė, o konfliktui nurimus pats nuėjo miegoti. Miegodamas išgirdo, jog nukentėjusioji kalbasi telefonu su savo motina, tuomet atsikėlė ir vėl kilo konfliktas, tačiau nukentėjusiosios tikrai nemušė (1 t., b. l. 72). Papildomai tyrimo metu apklausiamas nuteistasis laikėsi anksčiau savo duotų parodymų, papildydamas, kad mėlynės ant R. S. kūno galėjo atsirasti dėl to, kad vaikas sudavė jai, ar metė kokį žaislą, kadangi jos oda yra labai švelni (1 t., b. l. 78). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog namuose kilo konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios, mėlynės pas nukentėjusiąją atsirasdavo dažnai jai žaidžiant su vaikais ar atsitrenkus kažkur, tačiau nematė ir nežino iš kur pas R. S. šiuo atveju atsirado sužalojimai. Nors ir nuteistasis viso proceso metu iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos, kad prieš sugyventinę nesmurtavo ir apie sužalojimus nieko nežino, tačiau tokia jo versija prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir pagrįstai buvo vertinama kritiškai.
24. Tokią nuteistojo versiją paneigia nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada, susirašinėjimas tarp nukentėjusiosios bei jos motinos, liudytojų parodymai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. S. parodymai yra nenuoseklūs, ji nurodydavo vis skirtingas įvykio aplinkybes, tačiau su tokiais argumentais nesutinkama.
25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji R. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jai padaryti sužalojimai buvo būtent E. B. veiksmais. Iš byloje esančių pirminių duomenų matyti, kad R. S. 2021 m. rugsėjo 3 d., iškviestiems policijos pareigūnams paaiškino, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d., jos sugyventinis E. B. ją sumušė. Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad ant moters kūno matosi mėlynės ir kitokie sumušimai (1 t., b. l. 4-5). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. S. parodė, kad tarp jos ir E. B. kilo žodinis konfliktas, po kurio ji išėjo miegoti pas dukrą į kambarį. Nuteistasis atėjo iš paskos ir nukentėjusiąją paėmė už plaukų bei ištempė iš lovos, pradėjo smūgiuoti iš kojos kelis kartus į dešinįjį šoną, krūtinės sritį, smūgių metu juto stiprų fizinį skausmą (1 t., b. l. 11). Papildomai tyrimo metu apklausta nukentėjusioji laikėsi tų pačių parodymų teigdama, kad nuteistasis, paėmęs už plaukų, ištempė ją ant grindų ir kelis kartus spyrė į dešinįjį šoną, krūtinę, dėl ko juto skausmą. Nukentėjusioji papildomai patvirtino, kad E. B. sudavė ne mažiau 5 smūgių, po įvykio liko mėlynės ant rankų, krūtinės, nugaros (1 t., b. l. 14). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino savo ankstesnius parodymus, jog nuteistasis paėmė ją už plaukų ir ištempė iš lovos, ir pradėjo ją mušti vaiko kambaryje. Tačiau, be to, nukentėjusioji teigė, kad nuteistasis ją mušė ir pas save kambaryje, kur jie miega, bet tokių duomenų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliantas pagrįstai teigia, kad nukentėjusiosios parodymai dėl smurto bendrame miegamajame nepasitvirtino, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant šių neatitikimų, laikytina, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu dėl smurto vaiko kambaryje yra nuoseklūs, neprieštaringi, o juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Pabrėžiama, kad iškart po sužalojimų apie įvykį nukentėjusioji pranešė savo motinai ir nurodė analogiškas aplinkybes, kad ją vaiko kambaryje ištempė iš lovos ir kojomis spardė į krūtinės sritį, šonus, dėl to ji negali kvėpuoti, ant kūno bus mėlynės (1 t., b. l. 42). Nukentėjusiosios motina T. Č. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad naktį gavo iš dukros žinutę, jog ją sumušė. Po įvykio dukra gyveno pas ją ir matė mėlynes ant dukros nugaros, po šonkauliais, virš krūtinės, šonuose, ji sunkiai kvėpavo. Taigi nagrinėjamu atveju sužalojimų aplinkybes apibūdina nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, o jų pagrįstumą patvirtina specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nukentėjusiosios viso proceso metu nurodytose kūno vietose. Nukentėjusiosios parodymus papildo ir T. Č. parodymai, kuriai nukentėjusioji pranešė apie smurtą iškart po įvykio bei bendravo kitą dieną, taip pat ir po įvykio praėjus kelioms dienoms atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji patvirtino tokias pat nagrinėjamo įvykio aplinkybes.
26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad abi konflikto šalys patvirtino, jog įvykio metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo įtempti, bet kiekvienas skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Todėl kiekvienos šalies parodymus reikia vertinti atidžiai. Nagrinėjamu atveju tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas siekdamas nustatyti E. B., R. S. parodymų teisingumą, patikimumą, vertino juos visų įrodymų kontekste (SMS žinutės, liudytojų T. Č., R. B. parodymai, specialisto išvada, pranešimas apie nusikalstamą veiką, „Body“ kamerų vaizdo įrašai) bei pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Kadangi nukentėjusiosios parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir kiti duomenys, tokie parodymai pagrįstai buvo pripažinti patikimais ir jais buvo remiamasi.
27. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad ant nukentėjusiosios kūno mėlynės ir kiti sužalojimai objektyviai nenustatyti bylos medžiaga, nėra pagrįsti. Pirmiausia, jau tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai ant moters kūno pastebėjo mėlynes ir kitokius sužalojimus (1 t., b. l. 5). Nukentėjusioji parodė mėlynes ir patvirtino, kad nuteistasis ją sumušė, kas yra užfiksuota pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašuose. Pati nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad mėlynės atsirado būtent dėl nuteistojo smurtinių veiksmų. Priešingai nei teigia apeliantas, specialisto išvadoje yra užfiksuota, kad R. S. padaryta poodinės kraujosrūvos krūtinėje, nugaroje, rankose, penkiais trauminiais poveikiais, galimai tiriamosios nurodytos aplinkybėmis ir užduotyje nurodytu laiku (2021-08-31) (1 t., b. l. 23). L. T. Č. taip pat patvirtino mačiusi mėlynes ant nukentėjusiosios kūno. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad T. Č. teigė, jog matė mėlynes ant dukros klubų, kadangi tokie jos parodymai neužfiksuoti, o jos parodymus dėl mėlynių nugaros, krūtinės srityje patvirtino ir specialisto išvada.
28. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusioji jokių sužalojimų ar sumušimų žymių liudytojai R. B. neparodė, pati liudytoja jokių galimų grumtynių, jokio triukšmo negirdėjo. Taip pat pastebi, kad nukentėjusioji dėl skausmo ar sutrikusio kvėpavimo pas gydytojus nesikreipė, taip pat nesikreipė ir į policiją dėl padarytų jai sužalojimų nei iškart po įvykio, nei vėliau.
29. Šiame kontekste pabrėžiama, kad liudytoja R. B. paties konflikto nematė, negirdėjo, kadangi buvo namo pirmame aukšte, kai nuteistasis ir nukentėjusioji konfliktavo viršuje. Liudytojai užlipus į viršų nukentėjusioji jai sakė, kad bijo čia būti, nes jai trenkė nuteistasis, tačiau neparodė jokių mėlynių, sužalojimų, ir kartu į apačią. Vien tai, kad nukentėjusioji neparodė į kurias kūno vietas trenkė jai nuteistasis, ar nematė paties konflikto, nepaneigia fakto, kad nuteistasis smurtavo. Pati nukentėjusioji tiek ir atėjusiai liudytojai R. B., tiek ir savo motinai pranešė, kad ją sumušė nuteistasis. Tokių parodymų laikėsi ir viso proceso metu. Nors ir R. B. teigė, kad nematė mėlynių ant nukentėjusiosios kūno, kad nukentėjusioji po įvykio išvis neturėjo mėlynių, tačiau tokius parodymus paneigia pačios nukentėjusiosios, liudytojos T. Č., parodymai, specialisto išvada. Nors apeliantas akcentuoja, kad nukentėjusioji iškart nesikreipė į gydytojus, policiją, tačiau šios aplinkybės nepaneigia, nuteistojo smurto prieš R. S.. Nukentėjusioji paaiškino tokią savo veiksmų priežastį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji iškart po įvykio pranešė savo motinai ir prašė, kad ji atvažiuotų padėti išvežti daiktus. Nukentėjusioji iškart nesikreipė nei į gydymo įstaigą, nei policiją, nes bijojo nuteistojo, tai nurodė ir liudytojai R. B. iškart po įvykio. Nuteistasis po kelių dienų dar bandė susitaikyti su nukentėjusiąja, tai patvirtino ir liudytojos R. B., T. Č.. Tačiau susitaikyti nepavykus, dėl E. B. agresyvaus elgesio ir baiminantis dėl savo sveikatos buvo iškviesti policijos pareigūnai.
30. Taigi iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių E. B. inkriminuojamų nusikalstamos veikos aplinkybių iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes patvirtino ir byloje esantys netiesioginiai įrodymai (SMS žinutės, specialisto išvada, liudytojų parodymai, „Body“ kamerų vaizdo įrašai). Priešingai, nuteistojo keliama versija, jog prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, o ji pati galėjo susižaloti kažkur atsitrenkdama ar ją galėjo sužaloti vaikas, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai.
31. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nesiėmęs būtinų veiksmų nustatyti psichinę nuteistojo būseną, jo gebėjimą suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti, atsakyti už savo veiksmus, gebėjimą dalyvauti procese, nors byloje yra pakankamai duomenų, kad E. B. įvykio metu ir po įvykio galimai serga sunkia psichine liga. Bylos nagrinėjimo metu buvo tenkintas gynėjos prašymas ir bylos nagrinėjimas buvo atidėtas E. B. negebant deramai dalyvauti teismo posėdyje, atsakinėti į klausimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos teismo nutartimi buvo skirta užduotis specialistui dėl E. B. psichikos sveikatos būklės vertinimo (1 t., b. l. 147-148). Specialisto išvada patvirtino, kad praeityje fiksuoti alkoholio vartojimo sąlygoti laikini sąmonės sutrikimai laiko atžvilgiu nėra susiję su inkriminuojama nusikalstama veika, nėra duomenų, kad E. B. sirgtų lėtiniu psichikos sutrikimu, galinčiu turėti įtakos gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (1 t., b. l. 154). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas M. J., susipažinęs su nuteistojo ligos istorija, įvertinęs ir paskutinius nuteistojo gydymo epizodus, kurie nebuvo vertinti anksčiau (apylinkės teismo posėdžio metu), teigė, jog pagrindo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra, todėl savo pateiktos išvados jis nekeičia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais eksperto paaiškinimais ir sprendžia, jog apeliacinio skundo prašymas skirti nuteistojo psichiatrijos ekspertizę atmetamas.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. B. ir jo gynėjos advokatės Liubovės Kuprusevičienės apeliacinį skundą atmesti.