- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-02
- Bylos Nr.
- 2A-1424-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-23191-2009-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- D. J., K. J., G. J., R. N.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-262-600/2011 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams D. J., K. J., G. J. ir R. N. dėl nuomos santykių nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kito gyvenamojo ploto (kurioje trečias asmuo yra SĮ „Vilniaus miesto būstas“, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius), ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė ieškinį atsakovams D. J., K. J., G. J. ir R. N. ir prašė nutraukti Vilniaus m. savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos 2001-03-28 nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB „Žirmūnų valda“ ir D. J., iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus m. savivaldybei, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.
Nurodė, kad ieškovė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Butas 2001-03-28 buvo neterminuotai išnuomotas atsakovei D. J. ir jos šeimos nariams, tačiau atsakovai nemoka nuomotojui nuomos mokesčio. 2009-12-09 susidariusi skola už gyvenamųjų patalpų nuomą siekė 518,58 Lt, atsakovų įsiskolinimas UAB „Vilniaus energija“ yra 19765,77 Lt, taip pat atsakovai už komunalines paslaugas yra skolingi 9006,67 Lt UAB „Šnipiškių ūkis“. Ieškovė teigia, kad atsakovai pažeidė ieškovo teises, nes ieškovas negali suteikti patalpų, turintiems teisę į socialinio būsto nuomą, todėl yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį ir atsakovus iškeldinti.
Atsiliepimas
Atsakovė D. J. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad įsiskolinimai už komunalines paslaugas ir nuomos paslaugas susidarė dėl atsakovės sunkios turtinės padėties, kadangi atsakovė neturi darbo ir neturi jokių pajamų. Taip pat nurodė, kad įsiskolinimas už nuomos paslaugas tesiekia 518,58 Lt sumą, todėl nuomos sutarties nutraukimas ir nuomininkų iškeldinimas būtų neproporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėjo, kad su atsakove kartu gyvena ir jos nepilnamečiai vaikai: dukra G. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnametis sūnus R. N., gim. (duomenys neskelbtini), todėl patenkinus ieškinį būtų pažeisti jų interesai ir teisė į gyvenamąjį būstą.
Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir institucija, duodančia išvadą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius atsiliepimuose nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovai, gavę įspėjimą bei iškėlus civilinę bylą teisme, siekė pašalinti pažeidimus, o būtent nuo 2010 m. spalio mėn. mokėjo už nuomą, taip pat pagal galimybes periodiškai mokėjo už šilumos energiją bei kitas komunalines paslaugas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai iš esmės likvidavo nuomos mokesčio įsiskolinimą. minėti įsiskolinimai atsirado ne dėl atsakovų piktybinio nenoro atsiskaityti, o dėl sunkios jų materialinės padėties. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad nuomos mokesčio ar mokesčių už komunalines paslaugas nesumokėjimas ne mažiau kaip už tris mėnesius įstatymų leidėjo vertinamas kaip nuomos sutarties pažeidimas, tačiau ne visais atvejais toks pažeidimas sudaro pagrindą nuomos sutarties nutraukimui ir nuomininkų iškeldinimui. Teismas pažymėjo, kad bute atsakovai gyvena ilgą laiką, atsakovė, kuriai nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, augina nepilnametę dukrą, paskutinio apsilankymo minėtame bute metu nustatyta, kad butas tvarkingas, prižiūrėtas. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti, kad nuomos sutarties nutraukimas esamoje situacijoje neužtikrintų šalių interesų pusiausvyros, taip pat nepilnamečių vaikų interesų ir būtų neadekvati padarytam teisės pažeidimui.
Šalies argumentai
Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius socialinio būsto nuomos santykius, pažeidė procesinės teisės normas – nesilaikė CPK 176, 185 straipsniuose numatytos pareigos visapusiškai, objektyviai, ir teisingai nustatyti reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Pagal CK 6. 487 str. 1d. ir 6. 584 str. nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį, kartu tinkamai atsiskaityti už pateiktas paslaugas – vandenų, šilumą ir kt. CK 6. 611 str. numatyta, kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau, kaip tris mėnesius) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Apeliantė teigia, kad atsakovai savo įsiskolinimus pradėjo dengti ir sumokėjo didžiąją dalį skolų tik po bylos dėl atsakovų iškeldinimo iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), iškėlimo. Tai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti išvadą, jog atsakovai piktnaudžiavo savo teisėmis ir skolos susidarė dėl to, kad atsakovai jų piktybiškai nemokėjo. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar tokiais atsakovų veiksmais, kuomet jie nemokėjo nuomos mokesčio, mokesčių už šildymą, karštą vandenį, šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą bei komunalinių mokesčių daugiau kaip tris mėnesius, buvo pažeista gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties esmė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai ženkliai įsiskolinę už šilumos energiją ir UAB „Šnipiškių ūkis“ už kitas komunalines paslaugas,
Apeliantė taip pat nurodė, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia ne tik sutarties vykdymo privalomumo principą, bet ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus šalių sutartiniuose teisiniuose santykiuose, sudaro galimybes socialinio būsto nuomininkams piktnaudžiauti savo teisėmis ir nesąžiningai naudotis valstybės teikiama socialine parama. Teismas formuoja tokią iškeldinimo iš gyvenamuoju patalpų bylų praktiką, kad atsakovų sunki materialinė padėtis bei nepilnamečių vaikų turėjimas atleidžia atsakovus nuo įstatymų ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo, nors įstatymas nenumato tokios išimties. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, suformuodamas tokią taisyklę, pagal Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimą, vėliau nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas bus saistomas savo paties sukurto precedento, o tokia praktika yra ydinga ir nepateisinama, kadangi bus sudarytos visos galimybės socialinio būsto nuomininkams piktnaudžiauti savo teisėmis ir nesąžiningai naudotis valstybės teikiama socialine parama, o kartu paneigiama socialinio būsto paskirtis ir formuojama socialinė politika, kurios tikslas padėti mažas pajamas turintiems asmenims lengvatine tvarka išsinuomoti būstą. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog priimtu sprendimu yra pažeidžiamos teisės asmenų, kurie yra įrašyti į piliečių, turinčių teisę išsinuomoti socialinį būstą, sąrašus. Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į iki šiol likusius atsakovų įsiskolinimus UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Šnipiškių ūkis“, darytina išvada, nurodytos įmonės kreipsis į teismą siekdamos minėtus įsiskolinimus išieškoti iš buto savininko, t.y. Vilniaus miesto savivaldybės.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, o trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar teismas pagrįstai atsisakė nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kai nuomininkai yra ją pažeidę, sutartyje nustatytais terminais ir tvarka nemokėdami nuomos mokesčio bei mokesčių už būstui teikiamas komunalines paslaugas ir šilumos energiją, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje šiuos pažeidimus pagal savo finansines galimybes stengėsi pašalinti.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Šis butas Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos 2001-03-28 sutartimi išnuomotas atsakovei D. J. ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui. Butas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimu Nr.1-1536 perduotas VšĮ „Vilniaus butai“ valdyti ir naudoti patikėjimo teise, todėl 2009-06-15 susitarimu dėl teisių ir pareigų perėmimo Nr. 1.41.-S09/4316/1151 nuomotojas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ perėmė 2001-03-28 nuomos sutartyje nurodyto nuomotojo teises ir pareigas. Bute gyvena D. J., G. J., K. J. ir R. N.. Pagrindinė buto nuomininkė savo gyvenamąją vietą ginčo bute yra deklaravusi nuo 1990-07-20. Skola už butui teikiamą šilumos energiją sudarė 17 978, 44 Lt, o už komunalines paslaugas UAB „Šnipiškių ūkis“ – 9 006,67 Lt.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti faktą, kad nuomininkai iš esmės pažeidė sutartį, dėl ko privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.611 str. numatytą sankciją ir patenkinti jų ieškinį. Tokie apelianto argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos Lietuvos Respublikos CK normos, tačiau kai ginčo šalys saistomos išskirtinio pobūdžio – socialinio būsto – nuomos sutarties, teismai turi atsižvelgti ir į šios sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą – be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (McCann v. United Kingdom, 19009/04, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, 7205/02, 15 January 2009).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas remiasi bendraisiais gyvenamosios patalpos sutarties nutraukimo pagrindais, neatsižvelgdamas į socialinio būsto nuomos sutarties tikslus, paskirtį bei tokių sutarčių nutraukimo specifiką. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad taikant Lietuvos Respublikos CK 6.611 str., privalu vadovautis ir Lietuvos Respublikos CK 1.5 str. nustatytais teisingumo ir protingumo principais, turi būti įvertinama nuomininko kaltė dėl sutarties pažeidimo, bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto turi būti nustatoma šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1124/2003; 2003-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1124/2003, 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010). Kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl teisės į būstą ribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui nutraukti nuomos sutartį, kiekvienu atveju turi būti tiriamos ir aiškinamos faktinės aplinkybės dėl skolininko socialinės padėties (turtinės būklės, amžiaus ir galimybių gerinti turtinę būklę, buitinio elgesio, nepilnamečių vaikų, kitų nedarbingų asmenų išlaikymo); skolos aplinkybių (skolos susidarymo laiko, dydžio, priežasčių); skolininko pastangų gerinti turtinę padėtį ir (ar) galimybių grąžinti skolas; nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo padarinių (skolininko galimybių apsirūpinti kita gyvenamąja patalpa, nepilnamečių vaikų ir kitų paramos reikalingų asmenų būsto netekimo ir kitokių neigiamų padarinių). Pagal šių ir kitų konkrečiam ginčui reikšmingų aplinkybių visumą teismai turėtų spręsti, ar pareikštas ieškinys dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrįstas ir, jei pagrįstas, tai kokia apimtimi tenkintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-203/2012). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, o būtent, kad D. J. nuo 2008-07-30 registruota darbo biržoje, nedarbo išmokų negavo, jos pajamos sudarė 104 Lt dydžio pašalpa už vaikus, taip pat kad 2011-09-06 atsakovei nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, o atsakovės nepilnametė dukra G. J. 2001 m. gimimo yra moksleivė. Atsakovas K. J. nuo 2007-08-27 taip pat niekur nedirbo. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei faktą, kad bylos nagrinėjimo eigoje atsakovai padengė nuomos mokesčio įsiskolinimą, dengia įsiskolinimus ir kitiems komunalinių paslaugų tiekėjams ir po bylos išnagrinėjimo (tai matyti iš apeliacinio skundo teiginių), teismas pagrįstai nusprendė, kad nuomos sutarties nutraukimas esamoje situacijoje neužtikrintų šalių interesų pusiausvyros ir būtų neadekvati padarytam teisės pažeidimui priemonė. Įsiskolinimų atsiradimo faktą šiuo atveju sąlygojo ne atsakovų nesąžiningumas, t.y. piktybinis nenoras atsiskaityti, o jų sunki materialinė padėtis. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių kasacinio teismo išaiškinimų laikėsi, todėl apeliantės teiginiai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas formuoja iškeldinimo iš gyvenamuoju patalpų bylų ydingą ir nepateisinamą praktiką o vėliau nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas bus saistomas savo paties sukurto precedento, yra nepagrįsti.
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas formuoja tokią iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų praktiką, kuri paneigia socialinio būsto paskirtį ir formuojamą socialinę politiką. Pažymėtina, kad savivaldybė, teikdama socialinį būstą vykdo jai priskirtą socialinės paramos funkciją. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnis). Todėl ieškovė, įgyvendinanti įstatymu jam priskirtą socialinės paramos funkciją, neturėtų savo teisės nutraukti sutartį įgyvendinti tokiu būdu, kad socialinės paramos reikalingų asmenų padėtis būtų dar labiau pabloginama, dėl to ieškovės nurodyta aplinkybę, kad šio metu socialinio būsto laukia daug jaunų šeimų, turinčių mažamečių vaikų, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, daro išvadą, kad nėra pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Taip pat nėra Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.