- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-1788-552/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02407-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. kovo 24 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Kameroje Nr. 103 buvo netinkama šildymo temperatūra, buvo šalta. Kameroje Nr. 103, 105 nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas. 2016 m. lapkričio 28 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriame nurodyta laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, tačiau jis iki 2016 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas LAVL kamerų tipo patalpose, nepagrįstai buvo sugriežtinta bausmė, sutrumpintas laikas pasivaikščioti lauke, t. y. vietoje 3 val. buvo leista tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore.
1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. gruodžio 28 d. buvo perkeltas į patalpas, kurios atitiko pataisos namų sąlygas, padidinta judėjimo galimybė, tačiau tose patalpose nebuvo stalo, taip pat jis negalėjo pasinaudoti virtuvėle, maistas į kamerą buvo patiekiamas atšalęs. Pažymėjo, kad periodiškai nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. vasario 9 d. buvo suteiktos nekokybiškos medicininės paslaugos, t. y. pareiškėjo žaizdos buvo perrišamos ne procedūriniame kabinete, bet bibliotekoje arba gydytojo kabinete, kuris yra nepritaikytas žaizdų perrišimui. 2016 m. gruodžio 21 d. nebuvo suteikta medicininė pagalba, nebuvo atliktas abiejų kojų trofinis žaizdų perrišimas, o 2016 m. gruodžio 25 d. buvo netinkamai perrištos žaizdos, žaizdos nebuvo dezinfekuojamos. Pareiškėjo manymu jam nepagrįstai jam buvo nutrauktas gydymas.
1.3. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 9 d. jis buvo perkeltas į 12 korpuso kamerų tipo patalpas Nr. 104 taip sugriežtinat bausmę, buvo atimta teisė pasinaudoti biblioteka, negaunat teisinės informacijos. 2017 m. kovo 6 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 12 korpuso kamerą Nr. 103 ir buvo laikomas iki 2017 m. kovo 24 d. Kameroje Nr. 103 buvo atimta galimybė tinkamai pavalgyti, nes maistas pirmiausia buvo dedamas ant purvinų grindų, o tik po to jis pats turėjo jį nusinešti iki lovos ar spintelės, kadangi jis (duomenys neskelbtini), tai buvo labai sunku nusinešti maistą. Kameroje nebuvo stalo, maistas į kamerą buvo patiekiamas atšalęs. Kamera nebuvo nei valoma, nei dezinfekuojama, nebuvo galimybės išsivėdinti patalpų, nes langas užstatytas lova ir jį sunku atidaryti. Kameroje nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, kaupėsi drėgmė, buvo atimta galimybė pasinaudoti karštu vandeniu naktį, nes naktį atjungdavo elektrą. Patalynė ir pižama nebuvo keičiamos. Sanitarinis mazgas nepritaikytas neįgaliesiems. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo suoliuko. Dėl netinkamų sąlygų LAVL patyrė fizinį, emocinį skausmą, nemigą, baimę, sveikatos sutrikimus. Pažymėjo, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad jis buvo kalinamas netinkančiomis sąlygomis. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Atsakovas LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
2.1. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 17 d. atvyko į Ligoninę dėl ištyrimo dėl (duomenys neskelbtini). Ligoninė atvykusius nuteistuosius (suimtuosius) skirsto vadovaudamasi 2012 m. spalio 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2012) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintu Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems (duomenys neskelbtini) ir išskiriantiems (duomenys neskelbtini) asmenims, tvarkos aprašu. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą pacientai, kurie įtariami sergantys (duomenys neskelbtini) ir tie, kurie serga patvirtina (duomenys neskelbtini) bei išskiria (duomenys neskelbtini), yra laikomi izoliuotai (duomenys neskelbtini) skyriuje kamerų tipo patalpose. Pacientai, kuriems įtariama (duomenys neskelbtini) nėra skirstomi į kamerų tipo patalpas su pacientais, kuriems (duomenys neskelbtini) jau patvirtinta. Ligoninėje kamerų tipo patalpos, kurios iš esmės atlieka palatos funkciją, įrengtos nepažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 731 punkto nuostatų, todėl šioje įstaigoje pacientai gydomi kamerų tipo patalpose (palatose) teisėtai. Nuteistųjų teisinė padėtis dėl jų laikymo kamerų tipo patalpose (palatose) nesikeičia, t. y. nuteistųjų subjektyvių teisių, laisvių ir pareigų apimtis priklauso ne nuo jų laikymo kamerų tipo patalpose (palatose), tačiau nuo to kokios grupės sąlygomis (lengvosios, paprastosios ar drausminės) atlieka laisvės atėmimo bausmę Ligoninėje.
2.2. Atsakovas paaiškino, kad patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas patalpų oro temperatūra atitiko Higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas dėl karšto vandens kreipėsi į Ligoninės administraciją su prašymu 2017 m. kovo 6 d., tačiau 2017 m. kovo 17 d. pareiškimu Nr. 45-498 nurodė, kad raštiško atsakymo nereikia, kadangi įstaigos administracijos atstovai šiuo klausimu su pareiškėju apsvarstė ir pretenzijų neturi.
2.3. Ligoninėje gyvenamosios patalpos įrengiamos vadovaujantis 2011 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-737 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011). Šios normos 21 punktas nurodo, kad: „Palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Ši norma nenustato reikalavimo patalpose įrengti stalą. Ligoninėje pacientai buvo maitinami kamerų tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vieta įrengta atsižvelgiant į 2011 m. kovo 3 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktą. Ligoninėje vieną kartą per savaitę yra surenkamas iš Ligoninės pacientų nešvarus minkštasis inventorius ir išduodamas švarus. Nešvarūs skalbiniai yra perduodami UAB „Kauno skalbykla“, su kuria Ligoninė yra sudariusi skalbimo paslaugų sutartį.
2.4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apibūdindamas tariamai patirtą žalą, apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos suma.
II.
3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo V. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista. Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliko nenagrinėtu.
4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu metu, atskirais laikotarpiais nuo 2016 m. lapkričio l7 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. sausio 2 d., nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 16 d., nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo gydomas Tuberkuliozės skyriuje,o nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Tuberkuliozės skyriuje ir Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje. Pareiškėjas gydymosi metu buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) skyriaus kamerų tipo patalpas Nr. 103, Nr. 105, Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus kamerų tipo patalpas Nr. 103 ir Nr. 205.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo iš dalies patvirtino į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2017 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 2.2.-1986(17.2.338.2.22) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. PA.-2-301(17.2.338 2.22), kuriose konstatuota, jog 12 korpuso kameroje Nr. 205, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, dirbtinis apšvietimas siekė tik 107 lx, taigi buvo pažeistas 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punktas. LAVL visose gyvenamosiose patalpose yra langai, kurie atsidaro, todėl pareiškėjui buvo sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas išvėdinti. Patalpų mechaninės ventiliacijos efektyvumo ir oro judėjimo greičio teismas nevertino, kadangi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, susiję su patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, veikiančiose laisvės atėmimo vietose netaikomi.
6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas, dėl oro temperatūros kreipėsi į Ligoninės administraciją su prašymais 2017 m. kovo 8 d. ir 2017 m. kovo 16 d. LAVL 2017 m. kovo 22 d. buvo atlikti kontroliniai matavimai, kurių metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 103 patalpos oro temperatūra yra 21,8 laipsnio, kas atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Į pareiškėjo prašymus LAVL buvo atsakyta 2017 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 7-341. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, drėgmę ir temperatūrą, apšvietimą ir t.t., teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų kitose kamerose (drėgmės, netinkamos temperatūros, netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos) ginčo laikotarpiu nesikreipė į atsakovą, ar kitas atitinkamas tarnybas, dėl ko patikrinti buvusias sąlygas teismas nebuvo galimybių, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje teismas laikė nepagrįstais ir atmestinais.
7. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kameroje nebuvo stalo, jis negalėjo pasinaudoti virtuvėle, maistas buvo paliekamas atšalęs, teismas nustatęs, kad higienos normos HN 47:2011 21 punkte nenumatyta, kad palatoje turi būti stalas, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Dėl maitinimo teismas atkreipė dėmesį, jog Ligoninėje pacientai buvo maitinami kamerų tipo patalpose, todėl pareiškėjui nebuvo poreikio naudotis virtuvėle. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginius, jog LAVL dalinamas maistas buvo atšalęs, iš dalies patvirtino į bylą pateiktas Kaišiadorių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017 m. balandžio 25 d. raštas Nr. 31B6-(31.5)-168, kuriame nurodyta, kad 2017 m. balandžio 13 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kaišiadorių Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko planinį pagal pranešimą patikrinimą LAVL maisto tvarkymo skyriuje ir stebėjo maisto dalinimą ligoninės 12 korpuse. Nustatyta, jog grikių košės temperatūra mažesnė, nei 68 laipsniai Celsijaus.
8. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad kameroje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atmetė. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas savo skunde nedetalizavo laikotarpio, nuo kada jo atžvilgiu nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjui nuo 2017 m. vasario 18 d. pagal gydytojo paskyrimą buvo išrašyti (duomenys neskelbtini), Ligoninės gydytojo medicinos dokumentų 2018 m. sausio 19 d. išraše nurodyta, kad pareiškėjas palatos ribose (duomenys neskelbtini) judėti galėjo, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo pareiškėją skirti į palatą, kurioje sanitarinio mazgo kabina įrengta ir pritaikyta pacientams, kurie juda išimtinai tik neįgaliojo vežimėlio pagalba. Teismas nustatęs, jog kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, buvo įrengti klozetai, tinkami naudotis neįgaliam pacientui sėdint, sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Šalies argumentai
9. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo į bylą pateikti duomenys paneigė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, susijusius su netinkamais pasivaikščiojimo kiemeliais. LAVL nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose, priešingai nei teigė pareiškėjas buvo įrengti suoliukai. Pareiškėjas nedetalizavo laikotarpio, kada neva jis patyrė nepatogumus dėl neįrengto suoliuko. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas į pasivaikščiojimus buvo (duomenys neskelbtini), tad pareiškėjo atveju suoliukas net nebuvo būtinas norint pabūti gryname ore. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl karšto vandens nebuvimo nakties metu, kreipėsi į Ligoninės administraciją su prašymu 2017 m. kovo 6 d., tačiau 2017 m. kovo 17 d. pareiškimu Nr. 45-498 nurodė, kad raštiško atsakymo neteikia, kadangi įstaigos administracijos atstovai šiuo klausimu su pareiškėju apsvarstė ir jis pretenzijų neturėjo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pagal į bylą pateiktą dokumentą „Patalpų valymo procedūra“, patvirtintą Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177, teismas nustatė, kad palatos būdavo valomos kasdien pačių suimtųjų ar nuteistųjų, o pagrindinį valymą (visų patalpų ir jose esančių daiktų bei įrangos valymą, išvykus pacientui(-ams), arba periodinį valymą, esant pacientams, pagal sudarytą patalpų valymo grafiką) atlieka palatiniai sanitarai (nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus). Valymo inventoriumi ir priemonėmis aprūpina pagalbinis darbuotojas. Duomenų apie tai, kad Procedūros nuostatų Ligoninėje nebuvo laikomasi, byloje nėra. Šios aplinkybės pareiškėjui prieinamomis įrodinėjimo priemonėmis (t. y. kartu su juo laikomų asmenų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.) neįrodinėjo ir pareiškėjas. Teismas darė išvadą, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų švarą turėjo užtikrinti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nevalomos palatos buvo sąlygoti pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant Procedūros reikalavimų. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų valymo darbų ir dėl to pareiškėjui sukeltų nepatogumų jis būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į jo skundą nebūtų reagavęs. Teismas pabrėžė, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Ligoninės administracija, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl palatos netinkamo valymo ir dezinfekavimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Ligoninės administraciją kreipėsi su prašymu 2017 m. vasario 15 d. prašymu tik dėl šiukšlių dėžės, šveitimo miltelių praustuvei bei unitazui valyti, WC šepečio, kas teismo vertinimu patvirtina, kad pareiškėjas nesijautė negalįs apsitvarkyti savo gyvenamosios vietos pats.
12. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog gydymosi LAVL metu buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas, tokiu būdu nepagrįstai buvo sugriežtinta bausmė, sutrumpintas laikas pasivaikščioti lauke, t. y. vietoje 3 val. buvo leista tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 17 d. atvyko į Ligoninę dėl ištyrimo dėl (duomenys neskelbtini). Ligoninė atvykusius nuteistuosius (suimtuosius) skirsto vadovaudamasi Higienos norma HN 47-1:2012 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintu Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems (duomenys neskelbtini) ir išskiriantiems (duomenys neskelbtini) asmenims, tvarkos aprašu. Taigi, atsižvelgiant į šį reglamentavimą pacientai, kurie įtariami sergantys (duomenys neskelbtini) ir tie, kurie serga patvirtinta (duomenys neskelbtini) bei išskiria (duomenys neskelbtini) yra laikomi izoliuotai (duomenys neskelbtini) skyriuje kamerų tipo patalpose. Pacientai, kuriems įtariama (duomenys neskelbtini) nėra skirstomi į kamerų tipo patalpas su pacientais, kuriems (duomenys neskelbtini) jau patvirtinta. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, jog pareiškėjas Ligoninės administracijos būtų aktyviai prašęs perkelti jį į kito skyriaus (kitokio režimo) palatą ir kad toks jo prašymas nebūtų tenkintas, taip pat nenustatė duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl pasivaikščiojimo lauke laiko. Bylos duomenimis nėra nustatyta teisės aktų pažeidimų dėl atsakovo netinkamo naudojimosi diskrecijos teise pareiškėjo atžvilgiu, skiriant jį į kamerą-palatą, taigi nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus kaip juos apibrėžia ir numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Pati laisvės atėmimo bausmė pasižymi specifika, t. y. judėjimo apribojimu ir tam tikrais atvejais nuteistųjų laikymu kamerose, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėją laikant Ligoninėje buvo pažeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimai, pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.
13. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl jam suteikto netinkamo gydymo, teismas pasisakė, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 ir 8 dalis, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliko nenagrinėtu.
14. Dėl minkštojo inventoriaus, teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012, lovų čiužinių, pagalvių, antklodžių užvalkalai bei pacientams išduoti Ligoninės drabužiai, t. y. pižamos yra skalbiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 (septynias) dienas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl nekeičiamos patalynės ir pižamos. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl minėtojo inventoriaus ir pižamos skalbimo vertino kaip deklaratyvius ir juos atmetė.
15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų LAVL (pažeidžiant pareiškėjo teisę į tinkamą dirbtinį kameros apšvietimą, šilto maisto tiekimą), darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir mastą, nesant įrodymų, kad LAVL būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas iš atsakovo atstovo LAVL nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas pripažino, kad LAVL buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo LAVL sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą jo skundą tenkinti.
16.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tas pačias neturtinės žalos kilimo aplinkybes kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas jas vardindamas teigia, kad teismas jų nevertino arba vertino, jo manymu, netinkamai, nes nenustatė pažeidimų. Teismas vertindamas kalinimo sąlygas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes susijusias su kamerose buvusia oro temperatūra, vėdinimu bei patalpų valymu, rėmėsi tik atsakovo teiginiais.
Atsiliepimas
17. Atsakovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto teisinį reglamentavimą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.
19. Pareiškėjas kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą siekdamas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl jo nuomone jam nesuteiktų tinkamų gyvenimo sąlygų gydantis LAVL.
20. Pirmosios instancijos teismas atsakovo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjui ne visą jo gyvenimo LAVL laikotarpį buvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir šiltas maistas, kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjo skundo dalį, kurioje pareiškėjas žalą kildino dėl netinkamai jam suteiktų gydymo paslaugų, teismas paliko nenagrinėtu.
21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad pirmosios instancijos teismas tenkintų jo skundą, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja savo poziciją ir teigia, kad teismas nevertino jo nurodytų aplinkybių, arba vertino jas netinkamai, tačiau aplinkybių, kaip jos turėtų būti vertinamos kitaip ir kokiais pagrindais, pareiškėjas nenurodo.
22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
25. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: kameroje buvusios oro temperatūros, higienos normų, pareiškėjo teiktų skundų, kameroje buvusio vėdinimo, netinkamo apšvietimo, stalo, virtuvėlės nebuvimo, sanitarinio mazgo įrengimo, pareiškėjui tiekiamo maitinimo, jo laikymo kamerų tipo patalpoje, bausmės griežtinimo, suteiktų pasivaikščiojimų trukmės, suoliuko pasivaikščiojimo kiemelyje, kamerų valymo, minkštojo inventoriaus valymo ir pan., todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.
26. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.
27. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL, buvo kalinamas sąlygomis, įvertino nustatyto pažeidimo trukmę ir mastą, tai jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdą, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį (pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą dirbtinį kameros apšvietimą, šilto maisto tiekimą), mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.