- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-971-460/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02949-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- N. D.
- Atsakovas
- O. D.
- Kategorijos
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-971-460/2013
Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (Proceso Nr. 2-06-3-02949-2012-0)
2013 m. birželio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka civilinę bylą Nr. 2-839-323/2013 pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovui O. D. (O. D.) dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. bei ieškovės N. D. (apeliantės) ir atsakovo O. D. (apeliantas) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2012-30-06 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė teismo padalyti šalių santuokos metu įgytą turtą pagal santuokos nutraukimo metu buvusias jo vertes: butą, esantį (duomenys neskelbtini) – 280 000 Lt vertės, kilnojamuosius daiktus: televizorių „Philips“ – 2 500 Lt vertės, šaldytuvą „Electroliux“ – 1 200 Lt vertės, skalbimo mašiną „Whirpool“ – 1 000 Lt vertės, mikrobangę krosnelę – 300 Lt vertės, siurblį – 150 Lt vertės, miegamojo kambario baldus – 4 000 Lt vertės, virtuvės baldus – 300 Lt vertės, svetainės baldus – 500 Lt vertės, kompiuterį – 2 200 Lt vertės; iš viso turto už 292 150 Lt, turtą natūrą priteisiant atsakovui, ieškovei iš atsakovo priteisiant 91 360,43 Lt kompensaciją, taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1997-04-21 sprendimu nutraukta šalių santuoka, tačiau nei ieškovė, nei atsakovas ištuokos neįregistravo, iki 2008 m. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, tačiau gyvenimui kartu tapus neįmanomu, 2008-07-24 Klaipėdos miesto CMS įregistravo ištuoką ir gavo ištuokos liudijimą. Paaiškino, jog per advokatę pasiūlė atsakovui bendru sutarimu pasidalyti santuokos metu įgytą turtą, tuo pagrindu atsakovas pasiūlė per 3 metus išmokėti ieškovei 140 000 Lt kompensaciją, atsakovui turtą pasiliekant natūra. Pažymėjo, kad su tokiu siūlymu sutiko, atsakovas nuo 2008 m. rugsėjo mėn. pradėjo dalimis mokėti kompensaciją, iš viso nuo 2008-09-02 iki 2012-02-08 sumokėjo ieškovei 48 639,57 Lt. Atsakovui toliau sutartą kompensaciją mokėti atsisakius, ieškovė prašė priteisti likusią kompensacijos dalį – 91 360,43 Lt. Pažymėjo, jog santuokos metu įgyto turto vertė paskaičiuota pagal 2008 m. kainas, atsižvelgiant į tai, kad šalių santuoka nutraukta 2008-07-24, o santuokos nutraukimas pagal CK 3.100 str. 4 p. yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindų (t. 1, b. l. 2-4, 154-156).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, su ieškiniu sutinka iš dalies, sutinka, jog santuokos su ieškove metu šalių įgytas turtas natūra atitektų jam, atsakovui, tačiau nesutinka su ieškovės reikalaujamos kompensacijos dydžiu. Nurodė, jog dalijamo turto vertė turi būti nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pažymėjo, jog nutraukiant šalių santuoką 1997-04-21 teismo sprendimu santuokoje įgytas turtas nebuvo padalytas, todėl šalių bendroji jungtinė nuosavybė nepasibaigė ir turto vertė turi būti nustatoma pagal šiuo metu galiojančias kainas. Paaiškino, jog užsakė atlikti buto, adresu (duomenys neskelbtini), vertinimą ir minėto buto vertė 2012 m. yra 140 000 Lt, tuo tarpu ieškovė duomenų, įrodančių dabartinę turto rinkos vertę, nepateikė. Dėl dalintinų kilnojamųjų daiktų nurodė, jog ieškovė nepateikė duomenų, kad toks turtas egzistuoja, jei ir egzistuoja, ar toks turtas įgytas santuokos metu, kokia tokio turto dabartinė rinkos vertė. Taip pat nurodė, jog nuo 2008-09-02 iki 2012-02-08 sumokėjo ieškovei 48 639,57 Lt kompensaciją už jam atitekusį turtą natūra, todėl įvertinus tai, jog ieškovei tenka pusė 140 000 Lt vertės buto, t. y. turto už 70 000 Lt, sutinka sumokėti ieškovei likusią 21 360,43 Lt kompensacijos dalį (70 000 Lt – 48 639,57 Lt), šią sumą išdėstant trejų metų laikotarpyje. Pažymėjo, jog pasiūlymas išmokėti ieškovei iš viso 140 000 Lt kompensaciją už atsakovui atitekusį turtą natūra negali būti laikomas teisiškai įpareigojančiu sumokėti būtent tokio dydžio kompensaciją, kadangi toks siūlymas neatitinka privalomų sutarties turiniui ir formai keliamų reikalavimų: jame nėra šalių parašų, taip toks raštas neatitinka imperatyvios įstatymo reikalaujamos notarinės formos (t. 1, b. l. 63–64, 159–162).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-02-07 sprendimu priėmė ieškovės N. D. atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto: televizoriaus „Philips“, šaldytuvo „Electroliux“, skalbimo mašinos „Whirpool“, mikrobangės krosnelės, siurblio, miegamojo kambario baldų, virtuvės baldų, svetainės baldų, kompiuterio padalijimo, ir šią bylos dalį nutraukė; kitą ieškinio dalį tenkino iš dalies; nusprendė padalyti santuokoje įgytą turtą: atsakovui O. D. pripažinti asmeninę nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei N. D. iš atsakovo O. D. 21 360,43 Lt kompensaciją; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo O. D. 441 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Nurodė, jog dalijant bendrą sutuoktinių turtą turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Šalies argumentai
Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-07 sprendimą pakeisti ir priteisti apeliantei iš atsakovo 91 360,43 Lt kompensaciją. Nurodo, jog visas šeimos turtas, ir jo teisinis režimas pagal CK 3.86 pasibaigė jai su atsakovu 2008-07-24 nutraukus santuoką. Atkreipė dėmesį į tai, kad po santuokos nutraukimo visas jų šeimos turtas, buvo registruotas atsakovo vardu, atiteko atsakovui, o apeliantei jis pagal jų bendrą susitarimą turėjo; sumokėti 140 000 Lt piniginę kompensaciją. Vadinasi, šie konkliudentiniai atsakovo veiksmai tik įrodo, kad ginčo šalių turtinis režimas jau buvo pastovus ir nusistovėjęs, o jai priklausančios kompensacijos dydis niekam nekėlė jokių abejonių, nes ji su atsakovu po santuokos nutraukimo 2008 metais sprendžiant klausimą dėl turto padalijimo susitarėme, o atsakovas raštu įsipareigojo, kad už atitenkantį jam nekilnojamąjį turtą sumokės jai 140 000 Lt piniginę kompensaciją. Pažymėjo ir tai, kad šį ginčo šalių susitarimą patvirtino pats atsakovas, įvykdydamas sandorį iš dalies, tai yra sumokėdamas ieškovei 48 639,57 Lt, todėl prieštarauti jam ar ginčyti jį iš esmės neįmanoma. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų susitarimą dėl kompensacijos išmokėjimo neteisingai įvertino kaip sandorį dėl turto padalijimo, kuriam privaloma notarinė forma. Teismas niekaip nevertino tų aplinkybių, kad atsakovas 2008 m. ne tik pasirašė įsipareigojimą sumokėti jai per 3 metus 140 000 Lt piniginę kompensaciją.
Atsiliepimas
Apeliantas (atsakovas) teismui pateikė atsiliepimą į skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog 2008-07-24 atsakovas už jam tenkantį didesnės vertės turtą pasiūlė jai 140 000 Lt dydžio kompensaciją, kurią įsipareigojo sumokėti per trejus metus. Ieškovė taip pat pridėjo tai patvirtinantį atsakovo pasirašytą raštą. Mano, kad šis raštas su pasiūlymu išmokėti ieškovei 140 000 Lt dydžio pinigine kompensaciją per trejus metus, kuris ieškovei buvo pateiktas nežinant kitos alternatyvos ir net nežinant tikros turto, už kurį turi būti mokama kompensacija, rinkos vertės, negali būti laikomas teisiškai įpareigojančiu atsakovą sumokėti ieškovei būtent tokio dydžio kompensaciją.
Šalies argumentai
Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-07 sprendimą ir nustatyti, jog iš atsakovo priteistą 21 360,43 Lt kompensaciją ieškovei atsakovas privalo sumokėti per trejų metų laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nurodo, jog dėl sunkios turtinės padėties neturi galimybių tokios sumos sumokėti iš karto.
Atsiliepimas
Ieškovė teismui pateikė atsiliepimą. Juo prašo apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą,. Nurodo, jog atsakovas yra dirbantis, jo pajamos yra didesnės nei vidutinės, be to, apeliantas nepateikia duomenų apie savo turtinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas 1981-01-17 sudarė santuoką (t. 1, b. l. 9). Šalių santuoka nutraukta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1997-04-21 sprendimu (t. 1, b. l. 10). Nutraukiant santuoką santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas. Šalys savo ištuoką civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo 2008-07-24 (t. 1, b. l. 27). Bylos šalių santuoka nutraukta teismo 1997 m. balandžio 21 d. sprendimu, t. y. galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, o ištuoka įregistruota 2008 m. liepos 24 d., jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui (toliau – CK). Šalys ginčo turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo taip pat galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, t. y. 1997 m. (t. 1, b. l. 21). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį turto, įregistruoto iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 21 d.) teisinis rėžimas (turto pripažinimas bendrąja jungtine nuosavybe) nustatomas pagal Santuokos ir šeimos kodeksą. Vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Ši prezumpcija gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Byloje nėra ginčo, kad santuokos metu įgytas turtas yra šalių bendra jungtinė nuosavybė, šalys neginčija ir lygių dalių principo. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog butas ir jame esantys kilnojamieji daiktai, įgyti ir po Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1997-04-21 sprendimo įsiteisėjimo, tačiau iki 2008-07-24, t. y. santuokos metu (Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnis), laikytini bendrąja jungtine nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis).
Dėl apeliantės apeliacinio skundo
Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant i jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Šiuo atveju tarp šalių nėra ginčo, dėl turto padalijimo būdo: tiek ieškovė, tiek atsakovas sutinka, kad turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), natūra butų priteisiamas atsakovui, ieškovei už jai tenkančią dali priteisiant kompensaciją.
Pažymėtina, jog nustatant turto, kaip bendrosios jungtinės sutuoktiniu nuosavybės dalies vertę, turi būti nustatoma rinkos kaina bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai. kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kai vienam sutuoktiniui priteisiamas turtas natūra, o kitam sutuoktiniui kompensacija už jo dalį bendrame turte, kompensacijos dydis turi atitikti realią šios dalies kainą ginčo sprendimo momentu.
Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. A-027-12, iš kurios matyti, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2012-04-02 buvo nustatyta 140 000Lt. Reikia pabrėžti, jog ieškovė tokios vertės neginčijo. Pagal CPK 12 straipsnį būtent ieškovė privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovės pateiktose valstybės įmonės Registrų centro pažymose turto (buto) vertė nebuvo nurodyta iš viso.
Remiantis CK 3.119 straipsniu, dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kadangi nutraukiant šalių santuoką Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1997-04-21 sprendimu pagal dabar jau nebegaliojančio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas šalių turtas nebuvo padalytas, taigi ir nebuvo pasibaigusi šalių bendroji jungtinė nuosavybė, šio turto vertė jį dalinant turi būti nustatoma pagal šiuo metu galiojančias rinkos kainas.
Dalijamo turto tikrosios vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Teisės doktrinoje nurodoma, kad ypač svarbu, jog dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė, nes ji gali skirtis nuo buvusios jį įgyjant vertės. Taip pat svarbu atsižvelgti į turto nusidėvėjimą, kitus svarbius ekonominius faktorius, vadinasi, remiantis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertino buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos kainą.
Aktualu pažymėti, jog atsakovas nuo 2008-09-02 iki 2012-02-08 ieškovei sumokėjo 48 639.57 Lt kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dali. Atsakovas sutiko primokėti ieškovei už jam tenkančią didesnę turto dalį dar 21 360,43 Lt (70 000 (pusė buto vertės) – 48 639,57 Lt (atsakovo jau sumokėti pinigai) = 21 360,43 Lt), sumokant šią kompensaciją per trejus metus. Teismas mano, jog tokia kompensacija yra teisinga, vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis dalytino turto kainomis.
Ieškovė nurodo, kad po ištuokos 2008-07-24 atsakovas už jam tenkantį didesnės vertės turtą pasiūlė jai 140 000 Lt dydžio kompensaciją, kurią įsipareigojo sumokėti per trejus metus. Ieškovė pateikė tai patvirtinantį atsakovo pasirašytą raštą. Manytina, kad šis raštas su pasiūlymu sumokėti ieškovei 140 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją per trejus metus, kuris ieškovei buvo pateiktas nežinant kitos alternatyvos ir net nežinant tikros turto, už kurį turi būti mokama kompensacija, rinkos vertės, negali būti laikomas teisiškai įpareigojančiu atsakovą sumokėti ieškovei būtent tokio dydžio kompensaciją. Šis raštas negali būti laikomas ir šalių sutartimi, nes jis neatitinka privalomų sutarties turinio ir formos reikalavimų, jame nėra patvirtinta šalių parašais jų valia, ir kas svarbiausia, šis raštas negali būti laikomas sutartimi, nes neatitinka imperatyvios įstatymo reikalaujamos formos, kuri tokiu atveju turėtų būti notarinė.
Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu paminėti, jog pagal CK 3.116 straipsnio 1 dalį sutuoktiniai gali pasidalyti bendrą turtą tarpusavio susitarimu, tačiau turto padalijimas bendru susitarimu turi būti patvirtintas notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis. CK 3.116 straipsnis), šiuo atveju, nei ieškovas nei atsakovas nepateikė teismui tarpusavio susitarimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kurį būtų patvirtinęs notaras, todėl galima daryti išvadą, kad šalių bendroji sutuoktinių nuosavybė nebuvo padalyta.
Minėtas atsakovo pateiktas ieškovei pasiūlymas dėl 140 000 Lt dydžio kompensacijos galėtų būti laikomas tik atsakovo pažadu sumokėti tokio dydžio kompensaciją, tačiau toks pažadas, teismo nuomone, nėra teisiškai įpareigojantis, nes pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį pažadas padovanoti turtą ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi ir nėra teisiškai įpareigojantis, t. y. asmuo, kuriam buvo pažadėta, negalėtų teisiškai priversti pažadėjusį padovanoti turtą asmenį įvykdyti savo pažadą, o galėtų tik reikalauti nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimo, jei tokius nuostolius ir jų dydį tinkamai įrodytų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių bei įrodymų visetą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo dalis dėl kompensacijos dydžio yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, nagrinėjant bylą yra išaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios yra būtinos taikant materialinės teisės normas konkrečiam ginčui reguliuoti (CK 3.117 straipsnio 1, 3 dalys, 3.119 straipsnis, 3.127 straipsnio 3 dalis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis, CPK 320 straipsnis).
Dėl apelianto apeliacinio skundo
Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvu, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl skolos išdėstymo, kadangi byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovo turtinė padėtis yra sunki, be to, jis turi nekilnojamojo turto, kurio bendra rinkos vertė yra 140 000 Lt.
Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-594/2006). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, jis (sprendimas) gali būti vykdomas priverstinai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas, jo vardu turimą visą (ne tik įgytą santuokoje su ieškove) nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, tarp jų ir transporto priemones, turimas lėšas bankuose, taip pat duomenų ar atsakovas negauna kitų, su darbu nesusijusių pajamų, kurie pagrįstų sunkią atsakovo turtinę padėtį, neleidžiančią iš karto įvykdyti teismo sprendimo, kas sudarytų pagrindą tenkinti atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymo ir išdėstyti sprendimo vykdymą. Pabrėžtina, jog atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, ir turėdamas galimybę pateikti jo sunkią turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, jų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Esant minėtoms aplinkybėms atsakovo prašoma lengvata negali būti taikoma.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių bei įrodymų visetą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo dalis dėl kompensacijos išdėstymo yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, nagrinėjant bylą yra išaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios yra būtinos taikant materialinės teisės normas konkrečiam ginčui reguliuoti (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, CPK 284 straipsnis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis, CPK 320 straipsnis).
Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsižvelgiant į tai, kad apelianto skundas atmestinas, iš jo priteistinas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-15 nutartimi atidėtas 44 Lt žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalies).
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš apelianto O. D. priteisti 44 Lt žyminio mokesčio valstybės biudžetui.