Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-02 · Administracinė byla Nr. I-6964-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-02
Bylos Nr.
I-6964-426/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
G. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6964-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04630-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l. 1-8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 290 Eur neturtinės žalos dėl atsisakymo suteikti informaciją.

Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Šiaulių TI, o nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad buvo nuolat laikomas perpildytose kamerose, tuo dirbtinai sukuriant įtampą tarp kalinamų asmenų, provokuojant tarp jų konfliktus. Nurodė, kad dėl patirtų dvasinių sukrėtimų (nevilties, bejėgiškumo, skriaudos jausmo, liūdesio) ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI psichologą ir psichiatrą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką asmens kalinimo sąlygos laikomos nežmoniškomis ir žeminančiomis žmogaus orumą, jei asmeniui nesuteikiama 4 kv. m laisvo kameros ploto ir nesudaroma galimybė būti ne kameroje 8 valandas per parą. Teigė, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI asmenys pasivaikščioti išvedami tik 1 val. per parą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Paaiškino, kad tiek Šiaulių TI, tiek Lukiškių TI-K nėra skalbyklų, todėl rūbai yra skalbiami ir džiovinami kamerose. Pažymėjo, kad kamerų langų neįmanoma atidaryti dėl to, kad per grotas jų negalima pasiekti. Dėl šių priežasčių kamerose yra drėgna, formuojasi pelėsis. Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad minkštasis lovos inventorius (antklodės, pagalvės) yra išduodami nešvarūs, tokiu būdu yra žeminamas asmenų orumas. Pareiškėjas teigė, kad 290 Eur neturtinę žalą patyrė dėl Lukiškių TI-K atsisakymo pateikti informaciją apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas.

Patikslintu skundu (II t. b. l. 112-116) pareiškėjas G. A. papildomai paaiškino, kad jam tenkantis kamerų plotas neatitiko teisės aktais nustatytų minimalių reikalavimų visą jo kalinimo laikotarpį. Šį teiginį pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią, nustačius ploto reikalavimų pažeidimą, ir sprendžiant dėl žalos atlyginimo, atsižvelgtina, be kita ko, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Pareiškėjo teigimu jis visą laikotarpį buvo kalinamas orumą žeminančiomis antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi patalpose, kuriose buvo laikomas, nebuvo tinkamai atskirai nuo visos patalpos įrengto sanitarinio mazgo. Taip pat visą jo kalinimo laikotarpį buvo pažeidžiami reikalavimai dėl asmeninių drabužių skalbimo. Pareiškėjas remiasi EŽTT praktika byloje Ivonenko, Mironovas, Traknys, Zelianenko prieš Lietuvą, kurioje konstatuota, kad asmenims priteistos žalos atlyginimo sumos (atitinkamai 580 Eur, 290 Eur, 725 Eur ir 60 Eur) yra nepateisinamai mažos.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepimuose (I t. b. l. 46-51, II t. b. l. 180-186) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Nurodė, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Nurodė, kad apatiniai rūbai ir patalynė kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai, o už viršutinių rūbų skalbimą reikia sumokėti. Paaiškino, kad tuo atveju, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius rūbus nemokamai. Teisės aktuose nereglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės ar, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo duryse įrengtų stebėjimo akučių. Pareigūnai laikosi etikos taisyklių, vidaus tvarkos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo principų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepimuose (I t. b. l. 142-149, II t. b. l. 124-131) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Šiaulių TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu tik tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pabrėžė, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su nepakankamu šviesos patekimu į patalpas, ventiliacijos nebuvimu ar drėgme, šalčiu, nes Šiaulių TI dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Paaiškino, kad pareiškėjas nebuvo niekaip išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam nebuvo tyčia sudaromos blogesnės laikymo sąlygos ir nebuvo taikomi įstatymo nenumatyti apribojimai. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia samprotavimais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamą vykdymą, o dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti baldais ir kita įranga užstatytą kameros plotą. Aplinkybė, kad asmenų, laikomų kameroje, skaičius keičiasi LVAT laikoma svarbia tokiose kaip ši bylose. Be to, asmenys gyvenamosiose kamerose būna ne visą laiką (nebūna pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi metu). Ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Teisės aktuose nėra imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo likusios patalpos. Įrengdamas sanitarinius mazgus, Šiaulių TI tinkamai įgyvendino galiojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją dėl švaros ir tvarkos kamerose ir sanitariniame mazge. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra labai abstraktus. Pagal teisės aktus kamerose sanitariniuose mazguose turi būti įrengta šalto, o ne šilto vandens tiekimo sistema. Jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Taip pat nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėn. taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už pinigus. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar dėl galimybės nemokamai išsiskalbti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Šiaulių TI, o nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2014 m. sausio 30 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, bei iš to, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė jam pateikti prašomą informaciją, atlyginimo priteisimo. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nurodoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, sprendžiant šį ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas G. A. nurodytu atveju.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nurodyta, kad, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m., atskaičius baldų, kito inventoriaus užimamą plotą, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. LVAT 2016 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2886-520/2016 pažymėjo, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). Nors pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepimuose teismui pateiktų duomenų (I t. b. l. 46-51, II t. b. l. 180-186) apie G. A. kalinimo sąlygas nuo 2013-06-20 iki 2014-01-30 ir dėl Šiaulių TI atsiliepimuose (I t. b. l. 142-149, II t. b. l. 124-131) pateiktų duomenų apie G. A. kalinimo sąlygas nuo 2012-09-04 iki 2014-01-24, teisingumo bei išsamumo. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 7 paras, o Šiaulių TI – 231 parą, kai vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl buvimo ne kameroje trukmės, teismas remiasi BVK 103 str. 1 dalimi, pagal kurią nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymas: G. A. kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimą gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu; turėjo galimybę pagal prašymą lankytis sporto salėje (I t., b. l. 52, 54). Pareiškėjas netvirtina, kad atsakovo atstovai jam nesuteikė teisės pasivaikščioti gryname ore. Pretenzijas jis grindė tuo, kad buvimo ne kameroje trukmė yra nepakankama, nes pagal EŽTT jurisprudenciją rekomenduojama trukmė - ne mažiau kaip 8 val. parą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas (8 val. buvimo ne kameroje trukmė) nebuvo įtvirtintas, atsakovės atstovai Šiaulių TI bei Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu, suteikdami pareiškėjui kasdien teisės aktų numatytos trukmės pasivaikščiojimus, laiko prausimuisi bei medicininėms apžiūroms, galimybę sportuoti (II t., b. l. 124-131, I t., b. l. 52, 54), elgėsi taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose didelė drėgmė, pelėsis, neįmanoma vėdinti kamerų atidarant langus, nes jie maži ir juos sunku pasiekti. Atsakovės atstovai Lukiškių TI-K (II t., b. l. 180-186) ir Šiaulių TI ( II t., b. l. 124-131) nurodo, kad langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI teismui pateikė vaizdinę medžiagą, iš kurios matyti, kad langai nėra maži, o prie langų esančios grotos nėra taip toli nuo lango, kad jis būtų nepasiekiamas (II t., b. l. 7–17, 26–27). Tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad visi kamerų langai yra prieinami ir darinėjami (I t., b. l. 55). Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (I t., b. l. 75-76) dėl kai kurių kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas (kamerų Nr. 105, Nr. 107, Nr. 113), kuriais HN 76:2010 pažeidimai, susiję su vėdinimu, oro temperatūra, drėgme ar pelėsiu tikrinimų metu nenustatyti. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai (I t., b. l. 144). Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl drėgmės, pelėsio būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar Šiaulių TI. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 metų birželio mėnesį atlikto patikrinimo metu nustatė, kad Lukiškių TI-K I ir II korpusuose yra įrengtos švaraus minkštojo inventoriaus laikymo/išdavimo patalpos, kuriose buvo švarus, tinkamas naudojimui minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) (I t., b. l. 99–100). Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, susiję su išduodamu nešvariu minkštuoju inventoriumi, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl argumentų, susijusių su galimybe skalbti ir džiovinti drabužius, teismas pažymi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą laisvės atėmimo vietų administracija turėjo pareigą sudaryti sąlygas Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI laikomiems asmenims skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius skalbykloje, tačiau teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI teikti kaliniams nemokamas viršutinių drabužių skalbimo paslaugas. LVAT praktika patvirtina, kad tokia nustatyta tvarka nepažeidžia laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų teisių, jų nediskriminuoja (žr. LVAT 2016-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1198-502/2016, II t., b. l. 101-108). Be to, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ar Šiaulių TI administraciją su prašymu leisti nemokamai išsiskalbti viršutinius drabužius ar skirti socialinę paramą.

Patikslintame skunde pareiškėjas patirtą žalą grindžia tuo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai. Atsakovės atstovai atsiliepimuose (II t. b. l. 124-131, 180-186) patvirtino, kad tiek Šiaulių TI, tiek Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai yra įrengti, juos atitveriant mūrine sienele. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje (žr. LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas.

Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. spalio 9 d. kreipėsi į psichiatrą dėl miego sutrikimų. Psichiatras po konsultacijos asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjas nuolat piktnaudžiauja stipria arbata. Gydytojas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas yra be depresijos, be psichozės reiškinių (I t., b. l. 35, 43). Taigi, skunde nurodomi neigiami išgyvenimai pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis (psichiatro įrašuose) nenustatyti, tačiau neabejotina, kad jis patyrė fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atsižvelgtina į tai, kad dalis nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimu, sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovės atstovai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Be to, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, neužtikrinus teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, atsižvelgtina į tai, kad: G. A. Lukiškių TI-K kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu; turėjo galimybę pagal jo prašymą lankytis sporto salėje (I t., b. l. 52, 54).

Nustatant atlygintinos žalos dydį, atsižvelgtina į naujausią LVAT praktiką, pagal kurią už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016). Be to, nustatant atlygintinos žalos dydį, atsižvelgtina ir į EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, kuriuo patikslintame skunde remiasi pareiškėjas (II t. b. l. 112-116), ir kuriame EŽTT pripažino nacionalinio teismo asmeniui priteistą 2 400 Eur sumą dėl 361 dienas (t. y. 6,65 Eur už dieną) trukusio kalinimo priimtina ir šio asmens pareiškimą pripažino nepriimtinu.

Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę (Lukiškių TI-K - 7 dienas, Šiaulių TI - 231 dieną), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 50 Eur kompensacija, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteistina 1 700 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

G. A. taip pat reikalauja priteisti jam 290 Eur kompensaciją už patirtą žalą, kurią kildina iš Lukiškių TI-K 2014-04-15 rašto Nr. 96-1969 „Dėl laikymo sąlygų“ (I t., b. l. 12). Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 2014-09-15 raštu Nr. 96-1969 Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 str. 3 ir 4 d., 16 str. 2 d. 1 p., BVK 10 str. 1 d., 11 str., atsisakė suteikti informaciją į jo 2014-08-20 prašymą. Nustatyta, kad 2014-08-20 prašymu (prašymas užregistruotas 2014-08-28, registracijos Nr. 29-547) G. A. prašė informuoti: 1) kada jis buvo laikomas Lukiškių TI-K (prašė nurodyti tikslias datas); 2) kokiose patalpose gyveno Lukiškių TI-K (prašė nurodyti numerius); 3) koks buvo patalpų dydis, išreikštas kvadratiniais metrais; 4) kiek tuo metu buvo laikoma asmenų kartu su G. A.; 5) kiek buvo lovų, kokie jų išmatavimai, ar buvo kopėtėlės į antro aukšto gultą; 6) ar patalpose, kuriose jis buvo laikomas buvo stalas, kiek prie stalo yra sėdimų vietų; 7) kokios higienos priemonės, kokiais kiekiais ir kaip dažnai buvo išduodamos; 8) ar patalpose, kuriose jis buvo laikomas buvo langas, koks lango plotas; 9) ar tualetas buvo atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, koks jo plotas; 10) kaip dažnai buvo įjungiamas karštas vanduo; kiek kartų per savaitę G. A. galėjo naudotis dušu; 11) kiek procentų sienų, lubų ir grindų paviršiaus buvo avarinės ir antisanitarinės būklės bei kada buvo atliekami jų remontai; 12) kada ir kokius pažeidimus užfiksavo Vilniaus visuomenės sveikatos centras (II t., b. l. 119-120).

BVK 11 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Kaip matyti iš G. A. 2014-08-20 prašymo, jis kreipėsi į Lukiškių TI-K, rinkdamas konkrečią informaciją, susijusią su faktinėmis bausmės atlikimo sąlygomis, reikalingą skundui teismui paruošti, o ne prašydamas pateikti bendrą informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas, reikalingą bausmei atlikti, kaip tai numato BVK 11 str. Teismo vertinimu, BVK 11 str. įtvirtinta nuteistojo teisė G. A. 2014-08-20 prašyme prašomos informacijos neapima.

Pagal BVK 10 str. 1 d., bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Teisę gauti informaciją reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Įstatymo 16 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Įstatymo 18 str. 3 dalyje nustatyta, kad įstaigos teikia informaciją tokia forma ir būdais, kokie naudojami įstaigoje. Įstatymo 18 str. 4 dalyje nustatyta, kad įstaigos neprivalo kurti dokumentų ar informacijos rinkmenų pagal pareiškėjų prašymus, jeigu tai susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

Iš G. A. 2014-08-20 prašymo matyti, kad prašoma pateikti informacija apie jo kalinimo sąlygas yra itin didelės apimties, apimanti laikotarpį nuo 2013-06-20 iki 2014-01-30 (Prašymo 1-12 p.,), susijusi su skaičiavimais (Prašymo 4-7 p., 11 p.), informacijos grupavimu (Prašymo 1-12 p.), sisteminimu (4 p., 5 p., 7 p., 10-12 p.). Taigi, darytina išvada, kad vykdant pareiškėjo 2014-08-20 prašymą, Lukiškių TI-K reikėtų sukurti dokumentus (pažymas ar pan.) ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti G. A. jo prašomą informaciją, remdamasis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, veikė teisėtai. Nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kaip būtinos Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, G. A. reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl atsisakymo suteikti informaciją, netenkintinas.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui G. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Rūta Miliuvienė