Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-60-1188/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-05-13
Bylos Nr.: eA-60-1188/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00023-2024-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Egidijus Šileikis (pran.), Milda Vainienė
Pareiškėjas: G. L.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje

Administracinė byla Nr. eA-60-1188/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00023-2024-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Šileikio (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) bei prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 23S214888 (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 23P205148 (toliau – ir Sprendimas1) priimti pareiškėjos 2023 m. spalio 17 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2310-LLG-6785 (toliau – ir Prašymas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos Prašymo priėmimo klausimą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais esminiais argumentais:

2.1. Ji yra trijų valstybių – Kanados, Rusijos ir Izraelio – pilietė, o į Lietuvos Respubliką atvyko kaip Kanados pilietė su šios valstybės pasu. Kreipdamasi į Migracijos departamentą su Prašymu, ji pateikė visus reikalautus dokumentus, todėl atsakovo Klaipėdos skyrius 2023 m. spalio 19 d. Sprendimu1 jos Prašymą priėmė nagrinėti. 2023 m. spalio 20 d., t. y. po Sprendimo1 priėmimo, atsakovas paprašė patikslinti, pagal kurios valstybės pilietybę prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja papildomai nurodė, kad leidimo laikinai gyventi prašo kaip Kanados pilietė. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 7 d. buvo informuota apie Prašymo nagrinėjimo sustabdymą dėl negautų duomenų iš valstybės institucijų, o 2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimu2 2023 m. spalio 19 d. Sprendimas1 pripažintas netekusiu galios, motyvuojant tuo, kad pareiškėja yra ir Rusijos pilietė bei nepateikė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas, RPĮ) 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų.

2.2. Sprendimas2 turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką metu pripažino ją Kanados piliete ir taikė jai bevizį teisinį režimą. Prašymas teiktas taip pat kaip Kanados pilietės ir jis buvo Sprendimu1 priimtas. Tačiau nustatęs, kad be Kanados ir Izraelio pilietybių pareiškėja turi ir Rusijos pilietybę, atsakovas pradėjo jai nepagrįstai taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas , tokiu būdu neteisėtai išplėsdamas šio įstatymo taikymo ribas. Sprendimas1 negalėjo būti panaikintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teisės aktai nenumato teisės atsakovui vienašališkai nuspręsti, kokios valstybės piliečiu laikyti užsienietį, turintį dviejų ar daugiau valstybių pilietybes, o taip pat nenumato tokiems užsieniečiams pareigos įvykdyti teisės aktų reikalavimus, nustatytus skirtingų valstybių piliečiams pagal kiekvieną iš užsieniečio turimų pilietybių, todėl Sprendimas2 naikintinas kaip pažeidžiantis teisėtumo ir įstatymo viršenybės principus.

2.3. Pritaikęs Ribojamųjų priemonių įstatymo normas pareiškėjai atsakovas pažeidė Kanados ir Europos Sąjungos (toliau – ES) bei jos valstybių narių sudarytą išsamų ekonomikos ir prekybos susitarimą (toliau –ir Susitarimas), ratifikuotą ir Lietuvos, kurio 10.1, 10.6–10.9 straipsniai numato pareigas šio Susitarimo dalyvėms leisti valstybių piliečiams (verslininkams, įmonių vadovams, specialistams ir pan.), šiuo atveju ir pareiškėjai, kaip Lietuvoje veikiančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dalyvei, be apribojimų ir papildomų leidimų atvykti, būti ir dirbti toje šalyje įsteigtose įmonėse, vykdyti ūkinę veiklą, taikant supaprastintą tvarką. Susitarimas bei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenumato jokių išlygų asmenims, kurie be Kanados pilietybės taip pat turi ir kitų valstybių pilietybę, todėl pareiškėja turėjo būti pripažįstama Kanados piliete bei taip pat turėjo būti traktuojama pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindus sprendžiant Prašymo priėmimo klausimą.

2.4. Sprendimu2 pažeidžiamos pareiškėjos, kaip ilgametės Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės dalyvės, iki šiol be jokių apribojimų į Lietuvą atvykdavusios ir čia verslą vystančios Kanados pilietės, teisės bei iš esmės užkertama galimybė pareiškėjai vykdyti ekonominę veiklą Lietuvoje ir dėl to pareiškėja patiria bei ateityje patirs turtinę žalą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Atsakovas Sprendimu1 priėmęs nagrinėti pareiškėjos, turinčios Rusijos, Kanados ir Izraelio pilietybę, Prašymą (kaip įmonės, kuri Lietuvos Respublikoje vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą, dalyvės ar vadovės, kai atvykimo tikslas yra darbas), tačiau pareiškėjai nepateikus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, priėmė Sprendimą2 pagal VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Sprendimas2 atitinka VAĮ ir teismų praktikos suformuotus administracinių sprendimų reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus, pakankamas, todėl jis pagrįstas ir teisėtas.

4.2. Ribojamųjų priemonių įstatyme nėra numatyta išimčių, jog šio įstatymo nuostatos gali būti netaikomos asmenims, turintiems be Rusijos Federacijos pilietybės ir kitos valstybės pilietybę (-es), todėl pareiškėjai RPĮ nuostatos turėjo būti taikomos visa apimtimi. Migracijos departamentas nesprendžia, kokia yra prašymą pateikusio asmens pilietybė, tačiau atlieka asmens pateiktų dokumentų vertinimą ir pagal juos nustatęs, jog asmuo turi ne vieną pilietybę, tačiau viena jų yra Rusijos Federacijos pilietybė, privalo įgyvendinti Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas. Pareiškėja, kaip užsienietė, nepateikė galiojančios nacionalinės ar Šengeno vizos, ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitoje ES valstybėje narėje , todėl atsakovas turėjo privalomai taikyti pareiškėjai RPĮ 3 straipsnio 3 dalies imperatyvias nuostatas, nes Lietuvos valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė ir jos užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus bei užsienio politikos tikslas, siekiant išsaugoti valstybės nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Susitarimo 28.3 straipsnio 2 dalies a punkte yra numatyta, jog šio Susitarimo nuostatos neaiškinamos kaip neleidžiančios Susitarimo dalyvei patvirtinti ar įgyvendinti priemonių, būtinų valstybės visuomenės saugumui užtikrinti, visuomenės dorovei apsaugoti arba viešajai tvarkai palaikyti.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

Šalies argumentai

6.1. Pareiškėja 2023 m. spalio 17 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2310-LLG-6785 skubos tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą, kuriame nurodė šias aplinkybes: tikslą – dalyvio ir vadovo darbas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje; gimimo valstybę – Rusiją; pilietybę – Kanados; valstybę, iš kurios atvyksta – Izraelį; norimą Lietuvos Respublikoje deklaruoti gyvenamąją vietovę – (duomenys neskelbtini); užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše esančią užsienio valstybę, kurioje iki atvykimo į Lietuvos Respubliką lankėsi ir (ar) gyveno – ((duomenys neskelbtini)) Rusija; leidimo laikinai gyventi neturėjimo aplinkybę.

6.2. Prašymas Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus priimtas 2023 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 23P205148 (Sprendimas1), kuris atsakovo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 23S214888 (Sprendimas2) pripažintas netekusiu galios. Sprendimo2 teisinis pagrindas – VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, priėmimo motyvai – Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, individualios situacijos aplinkybės – pareiškėjos paso duomenimis ji yra Rusijos Federacijos pilietė ir Migracijos departamentui nepateikė RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, dėl ko Prašymo pateikti negalėjo.

6.3. Pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), Rusijoje, bei Prašymo pateikimo metu turėjo dvigubą (keleriopą) pilietybę – Rusijos Federacijos, Kanados, Izraelio (pasų kopijos).

6.4. Pareiškėjos vardu nebuvo išduotų ir galiojančių leidimų laikinai gyventi bei Šengeno, nacionalinių vizų Prašymo pateikimo bei Sprendimo1, Sprendimo2 priėmimo metu (MIGRIS sistemos duomenys).

6.5. Pareiškėja asmeninės nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto (2021 m. rugpjūčio 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas).

6.6. 2023 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. kovo 5 d. aiškinamasis raštas Nr. 01/2024, 2024 m. kovo 14 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenys apie juridinio asmens dalyvius ir turtą patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą Lietuvos Respublikoje vykdo nuo 2012 m. sausio 1 d. ir šios įmonės akcininkais yra 50 procentų akcijų valdanti pareiškėja bei 50 procentų akcijų turintis (duomenys neskelbtini), kuris yra vienasmenis šios įmonės vadovas.

6.7. Migracijos departamento 2024 m. kovo 8 d. atsakyme elektroniniu laišku į 2024 m. kovo 7 d. paklausimą dėl dvigubos pilietybės nurodyta, jog užsienietis, turintis kelias pilietybes, prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gali pildyti pagal tą pilietybę, kurią jis pats pageidauja (toliau – ir 2024 m. kovo 8 d. išaiškinimas).

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas aptarė Ribojamųjų priemonių įstatymo paskirtį, vadovavosi šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika valstybės saugumo aspektu, analizavo Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtinos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, 14 punktą, akcentavo visuotinai žinomą aplinkybę, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir Sprendimo1, Sprendimo2 priėmimo metu vykdė bei vykdo precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Teismas pažymėjo, kad Ribojamųjų priemonių įstatymas iš esmės įvertino Rusijos Federacijos bei Baltarusijos Respublikos keliamas grėsmes Lietuvai dėl vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą įstatymo lygmeniu bei įteisino prevencines priemones – apribojimų ir įpareigojimų visumą – jau ne tik leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš esmės nagrinėjimo metu (Įstatymo 4 str. 5 d.), tačiau ir užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo stadijoje – laikinai sustabdydama šių valstybių piliečių prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo galimybes. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, jog Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniais ir juridiniai asmenys, todėl konstatavo, jog bet kuriam užsieniečiui pateikus prašymą, Migracijos departamentas, jo padalinių atsakingi darbuotojai, spręsdami tokio prašymo priėmimo klausimą, privalo patikrinti ir įsitikinti, jog šis prašymas neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo reglamentuotų sąlygų, kurioms esant taikomos ribojamosios priemonės (tarptautinės sankcijos), t. y. jog tokio prašymo dėl leidimo lakinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas nėra sustabdytas, o šias sąlygas nustačius – atsisakyti priimti užsieniečio, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas vertino, kad nei Įstatymas, nei Tarptautinių sankcijų įstatymas, nei Ribojamųjų priemonių įstatymas, nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) nuostatos nenumato išlygų, kurios suteiktų teisę ar numatytų pareigą Migracijos departamentui, atliekant užsieniečių prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodytų bei pateiktų duomenų patikrinimą bei sprendžiant dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo, nagrinėti tik dalį užsieniečio prašymui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui reikšmingų duomenų. Spręsdamas pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą atsakovo Klaipėdos skyrius ne tik galėjo, tačiau ir privalėjo (Įstatymas, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 (toliau – Nuostatai)) išsamiai patikrinti ir vertinti Prašymo turinyje pateiktos informacijos teisingumą bei kartu su prašymu pareiškėjos pateiktus visus duomenis (dokumentus), juos įvertinant ne tik Įstatymo, tačiau Ribojamųjų priemonių įstatymo apimtyje.

9. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl galimybės jai pasirinkti pilietybę Prašymo teikimo metu, nes tarptautiniai teisės aktai, nei Įstatymo bei Aprašo normos nesuteikia tokios teisės užsieniečiui. Teismas taip pat iš esmės nereikšmingu ginčo situacijai pripažino atsakovo 2024 m. kovo 8 d. išaiškinimą, nustatęs, jog juo atsakovas tik išaiškino prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje formos pildymo reikalavimus, iš esmės suteikdamas laisvę užsieniečiui pačiam savarankiškai nuspręsti kokius duomenis apie pilietybę prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje formoje pateikti, o ne aiškino atsakovo atliekamų veiksmų, sprendžiant dėl dvigubą pilietybę turinčio užsieniečio pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo, apimtį ir prašymo išsprendimui taikomus teisės aktų reikalavimus.

10. Teismas sprendė, jog Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalis taikomas ribojamąsias priemones labai aiškiai priskiria tam tikros trečiosios šalies piliečių grupei – Rusijos Federacijos piliečiams – ir šiame įstatyme nėra įteisinta išlygų (išimčių), jog RPĮ nuostatos būtų netaikomos Rusijos Federacijos piliečiams, kurie taip pat yra ir kitų valstybių piliečiai.

11. Teismas pažymėjo, kad būdama Rusijos Federacijos piliete, nepriklausomai nuo to, kokių kitų valstybių pilietybes pareiškėja turi, ji savo laisva valia pasirinko turėti ir išlaiko besitęsiantį teisinį ryšį su Rusijos Federacija, yra susijusi su šios valstybės nacionaliniu identitetu, politine santvarka. Pareiškėja yra gimusi Rusijoje, baigusi aukštąją mokyklą Rusijos Federacijoje ((duomenys neskelbtini)), ten daug metų dirbusi ((duomenys neskelbtini)) bei gyvenusi. Teismo posėdžio metu taip pat patvirtinta, jog pareiškėja Rusijos Federacijos pilietybės neatsisakė ir iš esmės neketina atsisakyti būtent dėl turimų bei palaikomų asmeninių socialinių ryšių su Rusijos Federacijoje gyvenančiais asmenimis ((duomenys neskelbtini)). Šias aplinkybes teismas įvertino kaip pareiškėjos laisvą pasirinkimą turėti ir išlaikyti besitęsiantį teisinį (pilietybės) ryšį su Rusijos Federacija. Todėl teismas sprendė, jog vien tas faktas, kad pareiškėja turi daugiau nei vieną pilietybę, nepaneigia jos turimo ypatingo teisinio ryšio su Rusijos Federacija (šios valstybės pilietybės turėjimo fakto), kurį Lietuva įstatymo lygiu perspektyviai vertina kaip galimai keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui ir todėl šios šalies piliečiams laikinai taiko ribojamąsias priemones – laikinai sustabdydama Rusijos Federacijos pilietybę turinčių asmenų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą.

12. Teismas nurodė, jog, vykdydamas savo funkcijas, Migracijos departamentas privalo įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymus, taigi ir Ribojamųjų priemonių įstatymą. Pareiškėjos, kaip turinčios daugiau nei vieną pilietybę užsienietės, subjektyvus noras save identifikuoti kaip vienos tam tikros valstybės pilietę ar privatūs ekonominiai (Lietuvoje turimos įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimas, darbas šioje įmonėje), šeiminiai (noras apsigyventi Lietuvoje bei čia turimas nekilojamasis turtas) interesai, teismo vertinimu, savaime nėra labiau reikšmingi nei valstybės institucijų siekis užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjai nepaneigus turimo teisinio ryšio su Rusijos Federacija, t. y. esant Rusijos Federacijos piliete, Migracijos departamentas privalėjo taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir pareiškėjai nepateikus šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų dokumentų (kurių pareiškėja neturėjo), negalėjo priimti pareiškėjos Prašymo nagrinėti.

13. Teismas pažymėjo, kad ne Prašymu į Lietuvos Respublikos įgaliotą valstybės instituciją besikreipiantis užsienietis, o būtent valstybės įgaliota institucija turi teisę nuspręsti, kurie pareiškėjos individualią situaciją charakterizuojantys duomenys valstybei yra esminiai (reikšmingi, lemiantys) sprendžiant Prašymo priėmimo klausimą. Taip pat ir, vertinant užsienietę charakterizuojančius duomenis galimų rizikų Lietuvos saugumui aspektu, nuspręsti kuris dvigubą pilietybę turinčios užsienietės teisinis ryšys su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės, Lietuvai yra reikšmingas. Teismas atkreipė dėmesį, jog analogiško aiškinimo dvigubos pilietybės aspektu yra laikomasi ir tarptautinėje teisėje (pvz., 2010 m. balandžio 23 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 351/2010, kuriuo įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 862/2007 „Dėl Bendrijos migracijos statistikos ir tarptautinės apsaugos statistikos nuostatos dėl gimimo šalies grupių, ankstesnės nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių, būsimos nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių ir pilietybių grupių kategorijų apibrėžčių“, 1.1 p).

14. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjai buvo taikytas bevizis režimas ir jai buvo leista atvykti į Lietuvos Respubliką be vizos pats savaime nereiškia, kad pareiškėja atvykimo į Lietuvos Respubliką metu Lietuvos valstybinių institucijų buvo vertinta pagal Susitarimą, tik kaip Kanados pilietė. Tuo labiau, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisiniai santykiai yra skirtingi, skiriasi ir jiems keliami teisės aktų reikalavimai. Todėl net jeigu įstatymo nustatytais pagrindais užsieniečiui ir leidžiama laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką, tai visiškai nereiškia, jog šio asmens individuali situacija tenkins Lietuvos teisės aktų keliamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygas.

15. Teismas vertino, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo normos neprieštarauja nei vienai Kanados ir ES Susitarimo nuostatai. Šio tarptautinio susitarimo nuostatomis dėl laikino fizinių asmenų atvykimo ir buvimo verslo reikalais šaliai neužkertamas kelias taikyti fizinių asmenų atvykimą ar laikiną buvimą jos teritorijoje reglamentuojančių priemonių, įskaitant priemones, kurios reikalingos jos sienų vientisumui apsaugoti ir tvarkingam fizinių asmenų judėjimui per sienas užtikrinti, jeigu tokios priemonės taikomos taip, kad neišnyktų ir nesumažėtų nauda, kurią bet kuri šalis įgyja pagal šias nuostatas (vien tai, kad tam tikros šalies fiziniai asmenys privalo turėti vizą, nereiškia, kad šiuo skyriumi teikiama nauda išnyksta ar sumažėja; Susitarimo 10.2 str. 3 d.); laikino fizinių asmenų atvykimo ir buvimo verslo reikalais atveju jokia šio Susitarimo nuostata neaiškinama kaip neleidžianti šaliai patvirtinti ar įgyvendinti priemonių, būtinų visuomenės saugumui užtikrinti (Susitarimo 28.3 str. 2 d. a p.).

16. Teismas nusprendė, kad Sprendimas1 buvo priimtas neteisėtai, t. y. egzistavo jo pripažinimo netekusiu galios pagal VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisiniai pagrindai, o tai patvirtina Sprendimo2 teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas byloje ištirtų įrodymų visuma nustatė, jog Sprendimą2 atsakovas priėmė savo kompetencijos ribose įvertinęs ir išanalizavęs pareiškėjos individualią situaciją bei ją pagrindžiančius duomenis, taigi įvertinęs objektyvius duomenis, kurie laikytini oficialiais ir patikimais.

17. Teismas pareiškėjos skundą atmetė, o taip pat atmetė jos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, susijusius su faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, aptaria skundžiamo teismo sprendimo motyvus ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

19.1. Teismas pažeidė Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus (Susitarimą) bei teisės normų kolizijos taisykles. Esant galimai teisės normų kolizijai, t. y. tarp Susitarimo bei Ribojamųjų priemonių įstatymo, teismas neteisėtai aukštesnę galią suteikė RPĮ (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d.). Pareiškėja, pasinaudodama Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punktu, kuriuo įgyvendinamos Susitarime įtvirtintos teisės, pateikė Prašymą atsakovui, tačiau atsakovas, viršydamas jam, kaip viešojo administravimo subjektui suteiktus įgaliojimus, atsisakė priimti Prašymą, tokį sprendimą grįsdamas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nepagrįstai suteikdamas šiam teisės aktui viršenybę prieš Įstatymą. Susitarimo nuostatos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos nacionalinės (ordinarinės) teisės aktus ir jų reglamentuojamus teisinius santykius, todėl turi būti taikomos Susitarimo nuostatos.

19.2. Aptarus Susitarimo 1.1, 1.2 straipsnius, 10.2 straipsnio 1, 3 dalis, teigiama, jog nepriėmus pareiškėjo Prašymo ir atsisakius jį nagrinėti, teismas pažeidė pareiškėjos teises ir naudas pagal Susitarimo 10 skyrių. Teismas vadovavosi Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, teigdamas, kad jame nenumatyta galimybė nagrinėti prašymus dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje Rusijos piliečiams, turintiems ir kitų valstybių pilietybes, nors tokia nuostata minėtame įstatyme nei implicitiškai, nei eksplicitiškai nėra įtvirtinta. Net jei šis teismo teiginys būtų pripažintas teisingu, tai reikštų, kad RPĮ 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja tiek Susitarimo 10.2 straipsnio 3 daliai, tiek jo pagrindu priimtam Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punktui.

19.3. Susitarimo 28.3 straipsnio 2 dalies a punkto priemonės visuomenės saugumui užtikrinti taikomos, kai vienam iš pagrindinių visuomenės interesų kyla tikras ir pakankamai didelis, realus pavojus. Tarp Lietuvos ir Kanados nėra susiklosčiusi situacija, jog visuomenės saugumui užtikrinti reikėtų riboti Kanados piliečių (įskaitant ir pareiškėjos) teises, numatytas Susitarimo ir šių veiksmų taikymą būtų galima pateisinti Susitarimo 28.3 straipsnio 2 dalimi.

19.4. Nepagrįsti teismo sprendimo motyvai dėl nacionalinės grėsmės visuomenės saugumui. Teismas, nurodydamas argumentus dėl nacionalinio saugumo, nenurodė ir nepagrindė tokių teiginių teisingumo, realumo ir pagrįstumo pareiškėjos atžvilgiu. Vien aplinkybė, kad be kitų pilietybių pareiškėja turi ir Rusijos pilietybę, pati savaime nesuponuoja pareiškėjos pavojingumo nacionaliniam saugumui.

19.5. Atsakovas nepagrindė Sprendimo2 objektyviais duomenimis ir viršijo suteiktus įgaliojimus. Panaikindamas Sprendimą1 atsakovas tik šabloniškai nurodė sprendimo pagrindą – pareiškėja Rusijos Federacijos pilietė, todėl taikoma Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, tačiau išsamiai ir argumentuotai Sprendime2 nėra išaiškinama, kokiu pagrindu – teisiniu ir / ar faktiniu taikoma RPĮ 3 straipsnio 3 dalis, taip pat, kodėl Ribojamųjų priemonių įstatymui suteikiama viršenybė prieš Įstatymą ir Susitarimą. Teismas iš esmės atkartojo atsakovo argumentus, bandydamas juos retrospektyviai aiškinti, kas nesudaro pagrindo nei skundžiamą teismo sprendimą, nei atsakovo priimtą sprendimą laikyti tinkamai motyvuotais. Nei atsakovas, nei teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo tris pilietybes turėdamas asmuo neturi teisės Lietuvos Respublikoje pasirinkti, kurios valstybės piliečiu save laikyti ir, kurios valstybės pilietybe naudojantis teikti prašymus Lietuvos Respublikos institucijoms.

Atsiliepimas

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai akcentuoja, kad:

21.1. Susitarime yra numatytos išimtys ir vien Kanados pilietybės turėjimas nėra pagrindas teiginiui apie reguliavimo pažeidžiamumą, kai Lietuvos Respublika yra priėmusi Ribojamųjų priemonių įstatymą nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti. Tarp Susitarimo ir RPĮ nėra kolizijos. Atkreipus dėmesį į Susitarimo 10.2 straipsnio 3 dalį, teigiama, kad pareiškėjos teisės nėra ribojamos, ji ir toliau gali naudotis Susitarime nustatyta teise, t. y. atvykti ar laikinai būti. Leidimas laikinai gyventi suteikia užsieniečiams teisę ne atvykti ir laikinai būti, o teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Skirtumas tarp buvimo ir gyvenimo yra esminis. Tiek Įstatymas, tiek Nuostatai numato Migracijos departamento pareigą spręsti užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atlikti pateiktų duomenų patikrinimus bei vykdyti užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę. Nors pareiškėja apeliuoja į Susitarimo nuostatas, tačiau visiškai nepaneigia savo sąsajų su Rusijos Federacija. Pareiškėjos noras naudotis viena iš jai priklausančių pilietybių (Kanados) nepaneigia jos turimos ir Rusijos Federacijos pilietybės bei Ribojamųjų priemonių įstatyme numatytų apribojimų šios valstybės piliečiams.

21.2. Aptarus Ribojamųjų priemonių įstatymo paskirtį, atkreiptas dėmesys, jog šio įstatymo numatytos priemonės yra laikino pobūdžio. RPĮ 5 straipsnis nustato, kad šis įstatymas galioja iki 2025 m. gegužės 2 d. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė. Pareiškėjos Prašymas nepriimtas ne dėl jos grėsmės valstybės saugumui, o dėl Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatytų ribojamųjų priemonių, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su sprendimais dėl grėsmės valstybės saugumui. Pagal suformuotą tarptautinę praktiką ne su prašymu į Lietuvos Respublikos įgaliotą valstybės instituciją besikreipiantis užsienietis, o būtent valstybės įgaliota institucija turi teisę nuspręsti, kurie pareiškėjos individualią situaciją charakterizuojantys duomenys valstybei yra esminiai (reikšmingi, lemiantys) sprendžiant prašymo priėmimo klausimą. Taip pat ir vertinant užsienietį charakterizuojančius duomenis galimų rizikų Lietuvos saugumui aspektu, nuspręsti kuris dvigubą pilietybę turinčio užsieniečio teisinis ryšys su trečiosiomis šalimis, kurios nėra Europos Sąjungos valstybės, Lietuvai yra reikšmingas.

21.3. Sprendimas2 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atsakovas viršijo savo įgaliojimus. Migracijos departamentas vertindamas užsieniečio prašymus turi vertinti duomenų visumą, o ne tik tą dalį, kurią nori užsienietis ar jis atitinka teisės aktuose numatytus pagrindus, kuriais vadovaujantis jiems išduodami leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Pareiškėja, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pavedimą pateikti teismui galimus prejudicinius klausimus Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ir ESTT), 2024 m. rugpjūčio 29 d. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „Pozicija dėl klausimų Europos Sąjungos Teisingumo Teismui“, kuriame nurodo, kad bylos faktinės aplinkybės nesuponuoja poreikio atsakyti į ES teisės aiškinimo klausimą, kadangi ginčas kilo ne dėl ES sutarčių ir ES teisės aktų išaiškinimo, o dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų aiškinimo ir taikymo t. y. dėl to, kad nepagrįstai buvo pritaikytas Ribojamųjų priemonių įstatymas. Nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas, pagal bendrąją taisyklę, nėra prejudicinio sprendimo dalykas. Pareiškėja buvo nepagrįstai pripažinta keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl galimi klausimai ESTT būtų susiję ne su ES teisės normų aiškinimu, bet jų taikymu. Apeliaciniame skunde išsamiai išdėstyta poziciją dėl ES teisės aktų (Susitarimo ir Ribojamųjų priemonių įstatymo) nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl šioje byloje nėra būtinybės kreiptis į ESTT ir teismas turi prejudiciją išspręsti bylą iš esmės. Nepaisant to pareiškėja pateikė prejudicinius klausimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 23S214888, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 23P205148 priimti pareiškėjos Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė ir jos individualiu atveju Prašymas pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį negalėjo būti priimtas nagrinėti, todėl Migracijos departamentas, veikdamas savo kompetencijos ribose, pagrįstai Sprendimu2, vadovaudamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pripažino netekusiu galios neteisėtą Sprendimą1. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog jos situacija turėjo būti vertinama tik pagal jos pasirinktą Kanados pilietybę, nurodęs, kad teisės aktai nenustato išimčių dvigubą (keleriopą) pilietybę turintiems asmenims ir nesuteikia teisės užsieniečiui pasirinkti, pagal kurią pilietybę bus sprendžiamas jo prašymo priėmimo klausimas. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymas neprieštarauja Susitarimui.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos rafitikuotų tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės aktų kolizijos taisykles bei netinkamai išsprendė Susitarimo, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punkto ir Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies koliziją, netinkamai taikė ir aiškino VAĮ, nagrinėdamas atsakovo Sprendimo2 teisėtumo ir netinkamo motyvavimo klausimus. Pareiškėja taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė bei aiškino teisinį reguliavimą ir teismų formuojamą praktiką dėl jos teisės laikyti save Kanados piliete teikiant Prašymą atsakovui bei atsakovo pareigą nagrinėjant pareiškėjos Prašymą išsamiai išnagrinėti visus reikšmingus dokumentus ir duomenis nelaikant pareiškėjos išskirtinai Rusijos Federacijos piliete.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai. Šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; ir kt.).

28. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taip pat taikomi VAĮ reikalavimai, tarp kurių ir VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog VAĮ 16 straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis viešojo administravimo subjektui neribotą teisę bet kuriuo metu panaikinti anksčiau priimtus individualius administracinius sprendimus. Toks aiškinimas paneigtų administracinių sprendimų stabilumo reikšmę ir sudarytų prielaidas nuolatiniam asmens teisinės padėties neapibrėžtumui. Todėl sprendžiant dėl VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, teismas privalo nustatyti ne tik paties administracinio sprendimo neteisėtumo faktą, bet ir tai, ar toks sprendimas apskritai galėjo sukurti teisėtus lūkesčius jo adresatui, atsižvelgiant į sprendimo pobūdį, jo galiojimo trukmę bei tai, ar pareiškėjas ginčijamu sprendimu realiai pasikliovė, įskaitant galimų finansinių ar kitokių negrįžtamų pasekmių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1438-492/2026).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą, remdamasis, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra nurodęs, kad ESTT formuojamas administracinių sprendimų atšaukimo modelis remiasi konkuruojančiu interesų balansavimu kiekvienu konkrečiu atveju. Šiame kontekste Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos, pirma, Sąjungos institucija panaikina sprendimą, kuris yra teisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas, antra, kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pvz., buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą, sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Tačiau akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nors bet kuriai Sąjungos institucijai, kuri konstatuoja, kad jos ką tik priimtas teisės aktas yra neteisėtas, pripažįstama teisė atgaline data atšaukti jį per protingą laikotarpį, ši teisė gali būti ribojama būtinybės nepažeisti asmens, kuriam aktas buvo skirtas ir kuris galėjo pasitikėti jo teisėtumu, teisėtų lūkesčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1438-492/2026).

31. ESTT praktikoje suformuluoti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant, kurie interesai turi prioritetą neteisėto sprendimo atšaukimo atveju. Pirma, vertinama, ar neteisėtas sprendimas apskritai galėjo sukurti teisėtus lūkesčius bei kokios pasekmės kiltų individui, jeigu sprendimas būtų panaikintas retroaktyviai. Šiuo aspektu ypač svarbu, kiek asmuo pasitikėjo akto teisėtumu (1997 m. balandžio 17 d. sprendimo De Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999, 35 p.). Teisėtų lūkesčių pažeidimu paprastai negali remtis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad tam tikras aktas yra neteisėtas arba jo teisėtumas yra abejotinas. Juolab prieštarauti, remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, sprendimo atšaukimui negali asmuo, kuris kompetentingai institucijai pateikė neišsamią ar apgaulingą informaciją (1987 m. vasario 26 d. sprendimo C. C. d'Abruzzo prieš Komisiją, 15/85, Rink. p. 1005, 14 p.; 1978 m. kovo 9 d. sprendimo Herpels prieš Komisiją, 54/77, Rink. p. 585, 41 p.; 1965 m. liepos 13 d. sprendimas Lemmerz-W. G. prieš EAPB Aukščiausiąją valdžios instituciją, 111/63, Rink. p. 835.). Antra, atsižvelgiama į atšaukiamo akto neteisėtumo pobūdį – kuo rimtesnio pobūdžio teisėtumo principo pažeidimai, tuo labiau tikėtina, kad sprendimas bus atšauktas. Tuo metu aktas, kuris turi formalių procedūrinių trūkumų, gali būti paliktas galioti (1997 m. balandžio 17 d. sprendimas De Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999). Šiame kontekste taip pat svarbu įvertinti pasekmes, kurios kiltų tretiesiems asmenims, panaikinus tam tikrą aktą. Be to, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, vertinamas protingo sprendimo atšaukimo terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3537-822/2016).

32. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad gero administravimo principas paprastai neturėtų kliudyti valdžios institucijoms taisyti atsitiktines klaidas, net ir tas, kurios atsiranda dėl jų pačių aplaidumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti praeities „skriaudas“ neturėtų neproporcingai trukdyti naudotis nauja teise, kurią asmuo įgijo pasitikėdamas valdžios institucijos veiksmų teisėtumu ir sąžiningai. Bet kokios valdžios institucijų padarytos klaidos riziką (naštą) turi prisiimti pati valstybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-514-662/2024).

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), Rusijoje, bei Prašymo pateikimo metu turėjo dvigubą (keleriopą) pilietybę – Rusijos Federacijos, Kanados, Izraelio. Prašymu pareiškėja skubos tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kuriame, be kita ko, nurodė gimimo valstybę – Rusiją, pilietybę – Kanados, valstybę, iš kurios atvyksta – Izraelį, užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše esančią užsienio valstybę, kurioje iki atvykimo į Lietuvos Respubliką lankėsi ir (ar) gyveno – ((duomenys neskelbtini)) Rusija. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja neturėjo išduoto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi bei Šengeno, nacionalinių vizų.

34. Iš byloje esančio ginčijamo Sprendimo2 turinio matyti, kad jame nurodytas teisinis pagrindas (VAĮ 16 str. 1 d. 1 p.), identifikuotos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės (be kita ko, pareiškėjos keleriopa pilietybė, įskaitant Rusijos Federacijos pilietybę), nurodytos taikytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos ir padaryta išvada, kad Sprendimas1 negalėjo būti priimtas.

35. Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimu2 konstatavo padalinio sprendimo priimti prašymą (Sprendimo1) neteisėtumą dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, todėl Migracijos departamentas turėjo pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą pripažinti Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus Sprendimą1 netekusiu galios. Byloje nėra pagrindo teigti, jog atsakovas veikė viršydamas kompetenciją ar neturėdamas teisinio pagrindo taikyti VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tokia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiuo aspektu (žr., pvz., 2026 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-48-575/2026).

36. Vertindama kitus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; ir kt.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eA-48-575/2026 pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 23S214890, kuriuo Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 23P205131 „Priimti prašymą“ pripažintas netekusiu galios panaikinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi išnagrinėta administracinė byla faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra analogiška kilusiam ginčui nagrinėjamoje byloje, t. y. Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu 2023 m. spalio 19 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas yra ir Rusijos pilietis bei nepateikė Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-48-575/2026, atsižvelgdamas į 2026 m. vasario 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime byloje C-634/24 M. P. prieš Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus išaiškinimus, konstatavo:

37.1. Susitarimo 30.6 straipsnyje aiškiai atmetama galimybė privačiam asmeniui nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis šio Susitarimo nuostatomis, todėl Susitarimo dešimto skyriaus nuostatos laikytinos neturinčiomis tiesioginio veikimo <...>.

37.2. 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2018/1806, nustatantis trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1806) 4 straipsnio 1 dalis, siejama su II priedu, reglamentuoja vizos reikalavimo netaikymą trumpalaikiam buvimui <...>, tačiau šis reglamentas nereglamentuoja teisės laikinai gyventi suteikimo <...>, todėl pagal jį nėra draudžiamos nacionalinės nuostatos, <...> pagrindinėje byloje apskritai nenagrinėjamas trumpalaikis buvimas, kadangi siekiama teisės laikinai gyventi akivaizdžiai ilgesniam laikotarpiui <...>, o dėl šios išvados nebereikia toliau nagrinėti Reglamento 2018/1806 ir Susitarimo atitikties <...>.

37.3. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliavimas yra imperatyvaus pobūdžio: juo nustatytas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo ribojimas (išskyrus įstatyme aiškiai nustatytas išimtis). Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ribojimo taikymas siejamas su objektyviu asmens pilietybės faktu, o ne su asmens pasirinkimu remtis viena iš turimų pilietybių. Naudojimasis vienos valstybės išduotu kelionės dokumentu nepanaikina kitos asmens turimos pilietybės ir su ja susijusių teisinių pasekmių.

37.4. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymas daugybinės pilietybės situacijoje iš esmės neprieštarauja nei Susitarimui, nei Reglamentui (ES) 2018/1806.

38. Įvertinus tai, kad byloje nenustatyta pagrindų nesivadovauti šios nutarties 37 punkte pateiktomis byloje taikytinos teisės aiškinimo taisyklėmis, atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu Lietuvos Respublikos rafitikuotų tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės aktų kolizijos taisyklių taikymu ir aiškinimu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę, kuri turi tiesioginę teisinę reikšmę vertinant, ar taikytinos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygos, o tai, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko naudodamasi Kanados piliečio kelionės dokumentu, nepaneigia jos, kaip Rusijos Federacijos pilietės, teisinio statuso reikšmės sprendžiant dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos faktinio teisinio statuso (keleriopos pilietybės), Prašymo priėmimo teisėtumo ir taikydamas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį kaip specialųjį (laikinąjį) reguliavimą, teisę taikė tinkamai, todėl atmestini pareiškėjos apeliaciniai argumentai šiais aspektais.

39. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nacionaliniu saugumu, nes Sprendimas2 nebuvo grindžiamas individualizuota išvada, jog pareiškėja kelia konkrečią grėsmę valstybės saugumui, kurią reikėtų nustatyti taikant individualius rizikos vertinimo kriterijus.

40. Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

41. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes juos paneigia skundžiamo teismo sprendimo turinys. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjos kelto reikalavimo, esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėja, sutiko su atsakovo argumentais ir rėmėsi jo pateiktais įrodymais, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas, paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

43. Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Egidijus ŠileikisMilda VainienėSkirgailė Žalimienė