Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

17. Remiantis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

17.1. (duomenys neskelbtini) prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Prašymas) pareiškėja skubos tvarka kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi LR išdavimo, kuriame nurodė šias ginčo situacijai reikšmingas aplinkybes: tikslą – dalyvio ir vadovo darbas įmonėje (duomenys neskelbtini), kurioje vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą LR; gimimo valstybę – (duomenys neskelbtini); pilietybę – (duomenys neskelbtini); valstybę, iš kurios atvyksta – (duomenys neskelbtini); norimą LR deklaruoti gyvenamąją vietovę – (duomenys neskelbtini); užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše esančią užsienio valstybę, kurioje iki atvykimo į LR lankėsi ir (ar) gyveno – (nuo 1957 iki 2023 metų) (duomenys neskelbtini); leidimo laikinai gyventi neturėjimo aplinkybę.

17.2. P. D. Klaipėdos skyriaus priimtas (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Sprendimas1), kuris Departamento (duomenys neskelbtini) Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Sprendimas2) pripažintas netekusiu galios. Sprendime2 nurodytos aplinkybės: jo priėmimo teisinis pagrindas – VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas; pareiškėjos individualią situaciją charakterizuojantys faktai – asmens tapatybės duomenys bei turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės, Prašymo padavimo pagrindas bei jo priėmimo data bei aplinkybė, jog pareiškėja atvyko į LR su (duomenys neskelbtini) pilietės pasu. O taip pat Sprendimo2 priėmimo motyvai: RPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl laikinai sustabdyto (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie neturi galiojančios LR vizų tarnybos užsienyje ar LR išduotos Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi LR, arba kitos ES valstybės narės išduoto leidimo gyventi, prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo ir Sprendimą2 nulėmusios individualios pareiškėjos situacijos aplinkybės, jog paso duomenimis ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir Departamentui nepateikė RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, dėl ko prašymo išduoti leidimai laikinai gyventi LR pateikti negalėjo.

17.3. Iš pasų kopijų matyti, jog pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), bei Prašymo pateikimo metu turėjo dvigubą (keleriopą) pilietybę – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

17.4. Iš Departamento su atsiliepimu į skundą pateiktų MIGRIS sistemos duomenų matyti, jog pareiškėjos vardu išduotų ir galiojančių leidimų laikinai gyventi bei Šengeno, nacionalinių vizų Prašymo pateikimo bei Sprendimo 1, Sprendimo2 priėmimo metu išduota nebuvo.

17.5. 2021 m. rugpjūčio 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu nustatyta, jog pareiškėja asmeninės nuosavybės teise LR turi nekilnojamojo turto.

17.6. 2023 m. gruodžio 29 d. LR juridinių asmenų registro išplėstinis išrašu, UAB (duomenys neskelbtini), 2024 m. kovo 5 d. aiškinamuoju raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. kovo 14 d. VĮ Registrų centro duomenimis apie juridinio asmens dalyvius ir turtą nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) veiklą LR vykdo nuo 2012 m. sausio 1 d. ir šios įmonės akcininkais yra 50 procentų akcijų valdanti pareiškėja G. L. bei 50 procentų akcijų turintis jos sutuoktinis M. P., kuris yra vienasmenis šios įmonės vadovas.

17.7. Iš 2024 m. kovo 8 d. Departamento atsakymo elektroniniu laišku į 2024 m. kovo 7 d. paklausimą dėl dvigubos pilietybės matyti, jog Departamentas pateikė paaiškinimą, jog užsienietis, turintis kelias pilietybes, prašymą dėl laikino leidimo gyventi LR gali pildyti pagal tą pilietybę, kurią jis pats pageidauja.

18. Byloje ginčas kilo dėl Departamento priimto Sprendimo2, kuriuo, vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Sprendimą1 – priimti pareiškėjos G. L. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Bylos situacijoje nustatyta, jog viešojo administravimo subjektas – Departamentas – Sprendimu2 pripažino netekusiu galios savo žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto – Departamento Klaipėdos skyriaus – priimtą Sprendimą1 dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo, VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, laikydamas žemesnio viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą1 neteisėtu pagal RPĮ 3 straipsnio 3 dalį.

20. RPĮ (galiojantis nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. gegužės 2 d.) įstatymas skirtas LR nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat LR tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams (LR nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti įgyvendinat LR tarptautinius įsipareigojimus, ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką, prisidedant prie taikos, stabilumo ir teisės viršenybės palaikymo pasaulyje, tarptautinės bendruomenės kovos su tarptautiniu terorizmu, žmogaus teisių pažeidimais, teritoriniais, etniniais ir religiniais konfliktais kitose valstybėse (LR Tarptautinių sankcijų įstatymo 1 dalies 1 punktas)) pasiekti, nustatant LR taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prie Ukrainą. Be kitų šiame įstatyme numatytų ribojamųjų priemonių, RPĮ buvo laikinai sustabdytas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo procesas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečius, dėl kurių LR Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja LR Vyriausybės įgaliota institucija, ir LR, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečius, kurie turi galiojančią LR vizų tarnybos užsienyje ar LR išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi LR, arba kitos ES valstybės narės išduotą leidimą gyventi (RPĮ 3 straipsnio 3 dalis).

21. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Pagal LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).

24. Bylos situacijoje pareiškėja pripažįsta esanti (duomenys neskelbtini) piliete, tačiau Sprendimą2 ginčija turimos dvigubos (daugybinės) pilietybės aspektu. Nurodė bei rašytiniais įrodymais pagrindė esanti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) piliete (taigi nei viena pareiškėjos pilietybė nėra ES valstybės narės pilietybė). Taip pat byloje nėra ginčo, jog pareiškėja į LR atvyko teisėtai, pateikusi savo (duomenys neskelbtini) pilietės pasą ir atvykimo į LR metu neturėjo nacionalinės ar Šengeno vizos bei leidimo gyventi LR ar kitoje ES valstybėje, t. y. RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų.

25. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog turėjo teisę teikdama Departamentui Prašymą pasirinkti vieną pilietybę iš jos turimų pilietybių daugeto ir jos individuali situacija turėjo būti Departamento vertinama būtent tos vienos pareiškėjos pasirinktos pilietybės (ginčo atveju – (duomenys neskelbtini) pilietybės) apimtyje. Mano, jog RPĮ nuostatos netaikomos dvigubą pilietybę turintiems užsieniečiams, kurių viena iš pilietybių yra (duomenys neskelbtini) pilietybė, o Departamentas viršijo savo kompetencijos ribas pareiškėją vertindamas ne kaip (duomenys neskelbtini), tačiau pagal kitas pareiškėjos turimas pilietybes (o būtent kaip (duomenys neskelbtini) pilietę) bei jai pritaikydamas RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (duomenys neskelbtini) piliečiams reglamentuotas ribojamąsias priemones. Tokiu būdu pažeidė (duomenys neskelbtini) ir ES susitarimą, suteikiantį pareiškėjai, kaip (duomenys neskelbtini) pilietei ir verslininkei, teisę be apribojimų ir papildomų leidimų atvykti, būti ir dirbti Lietuvoje įsteigtose įmonėse, vykdyti ūkinę veiklą, taikant supaprastintą tvarką, dėl ko ji patiria ir ateityje patirs turtinę žalą.

26. Tačiau su tokia pareiškėjos pozicija teismas neturi pagrindo sutikti, įvertinus tai, jog nei UTPĮ, nei LR tarptautinių sankcijų įstatymas, nei RPĮ, nei Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo nuostatos nenumato išlygų, kurios suteiktų teisę ar numatytų pareigą Departamentui, kaip valstybės įgaliotai institucijai (nagrinėjančiai užsieniečių prašymus bei priimančiai sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi LR) atliekant užsieniečių prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi LR nurodytų bei pateiktų duomenų patikrinimą bei sprendžiant dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo nagrinėti tik dalį užsieniečio prašymui dėl leidimo laikinai gyventi LR išdavimui reikšmingų duomenų.

27. Priešingai tiek UTPĮ, tiek Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos nuostatai, patvirtinti LR vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 (ginčo situacijai aktuali redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d., toliau – Nuostatai), numato Departamento pareigą spręsti užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi LR, atlikti pateiktų duomenų patikrinimus bei vykdyti užsieniečių buvimo ir gyvenimo LR kontrolę. Taigi spręsdamas pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą Departamento Klaipėdos skyrius ne tik galėjo, tačiau ir privalėjo išsamiai patikrinti ir vertinti Prašymo turinyje pateiktos informacijos teisingumą bei kartu su prašymu pareiškėjos pateiktus visus duomenis (dokumentus), juos įvertinant ne tik UTPĮ, tačiau RPĮ įstatymo apimtyje.

28. Nors pareiškėja viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog Prašymo priėmimo klausimas turėjo būti vertinamas tik pagal pareiškėjos pasirinktą (duomenys neskelbtini) pilietybę iš jos turimų pilietybių daugeto, tačiau taip pat į bylą nepateikė nei vieno objektyvaus duomens, kuris leistų objektyviai įsitikinti šių pareiškėjos ir jos atstovės teiginių teisingumu. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu tokių aplinkybių taip pat nebuvo nustatyta: nei tarptautiniai teisės aktai, nei UTPĮ, nei Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo normos nesuteikia tokios teisės užsieniečiui. Todėl šie pareiškėjos argumentai yra laikytini jos subjektyviais samprotavimais, siekiant sau palankaus teismo sprendimo priėmimo, kurie atmetami kaip nepagrįsti.

30. RPĮ 3 straipsnio 3 dalis šia norma taikomas ribojamąsias priemones labai aiškiai priskiria tam tikros trečiosios šalies piliečių grupei – Rusijos Federacijos piliečiams ir šiame įstatyme nėra įteisinta išlygų (išimčių), jog RPĮ nuostatos būtų netaikomos Rusijos Federacijos piliečiams, kurie taip pat yra ir kitų valstybių piliečiai. Tuo tarpu pareiškėja pripažįsta esanti (duomenys neskelbtini) piliete. Būdama (duomenys neskelbtini) piliete, nepriklausomai nuo to kokių kitų valstybių pilietybes pareiškėja turi, ji savo laisva valia pasirinko turėti ir išlaiko besitęsiantį teisinį ryšį su (duomenys neskelbtini), yra susijusi su šios valstybės nacionaliniu identitetu, politine santvarka. Tuo labiau, jog kaip matyti iš pareiškėjos tapatybės dokumentų ir Prašyme pateiktų duomenų apie gyvenamąsias vietas kitose valstybėse, pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), baigusi aukštąją mokyklą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ten eilę metų dirbusi ((duomenys neskelbtini)) bei gyvenusi. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės duotais paaiškinimais taip pat nustatyta, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietybės neatsisakė ir iš esmės neketina atsisakyti būtent dėl turimų bei palaikomų asmeninių socialinių ryšių su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais mama, dukterimi ir anūkais, kas taip pat rodo pareiškėjos laisvą pasirinkimą turėti ir išlaikyti besitęsiantį teisinį (pilietybės) ryšį su (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tas faktas, kad pareiškėja turi daugiau nei vieną pilietybę, nepaneigia jos turimo ypatingo teisinio ryšio su (duomenys neskelbtini) (šios valstybės pilietybės turėjimo fakto), kurią Lietuva įstatymo lygiu perspektyviai vertina kaip galimai keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ir to pasekoje šios šalies piliečiams laikinai taiko ribojamąsias priemones – laikinai sustabdydama (duomenys neskelbtini) pilietybę turinčių asmenų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi LR priėmimą.

31. Minėta, vykdydamas savo funkcijas Departamentas privalo įgyvendinti LR įstatymus, taigi ir RPĮ. Pareiškėjos, kaip turinčio daugiau nei vieną pilietybę užsienietės, subjektyvus noras save identifikuoti kaip vienos tam tikros valstybės pilietę ar privatūs ekonominiai (Lietuvoje turimos įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimas, darbas šioje įmonėje), šeimyniniai (noras apsigyventi Lietuvoje bei čia turimas nekilojamasis turtas) interesai savaime nėra labiau reikšmingi, nei valstybės institucijų siekis užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą, todėl negali paneigti Departamento pareigos laikytis ir vykdyti LR įstatymus. Todėl teismas daro išvadą, jog Departamentas spręsdamas pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą privalėjo jį vertinti ne tik UTPĮ, tačiau ir specialaus įstatymo – RPĮ – normų, kurios yra tiesiogiai susijusios su užsieniečių prašymų dėl leidimų laikinai gyventi LR priėmimo nagrinėti procesu, apimtyje. Aptarto pasekoje teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog pareiškėjai nepaneigus turimo teisinio ryšio su (duomenys neskelbtini), t. y. esant (duomenys neskelbtini) piliete, Departamentas privalėjo taikyti RPĮ nuostatas ir pareiškėjai nepateikus RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų dokumentų (kurių pareiškėja neturėjo), negalėjo priimti pareiškėjos Prašymo nagrinėti.

32. Minėta, teisė atvykti į LR ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. Aptarta rodo, jog ne Prašymu į LR įgaliotą valstybės instituciją besikreipiantis užsienietis, o būtent valstybės įgaliota institucija turi teisę nuspręsti, kurie pareiškėjos individualią situaciją charakterizuojantys duomenys valstybei yra esminiai (reikšmingi, lemiantys) sprendžiant Prašymo priėmimo klausimą. Tame tarpe ir, vertinant užsienietę charakterizuojančius duomenis galimų rizikų Lietuvos saugumui aspektu, nuspręsti kuris dvigubą pilietybę turinčios užsienietės teisinis ryšys su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės, Lietuvai yra reikšmingas. Šiuo teismas atkreipia dėmesį, jog analogiško aiškinimo dvigubos pilietybės aspektu yra laikomasi ir tarptautinėje teisėje. Kaip pvz., 2010 m. balandžio 23 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 351/2010, kuriuo įgyvendinamos E. P. ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 862/2007 „Dėl Bendrijos migracijos statistikos ir tarptautinės apsaugos statistikos nuostatos dėl gimimo šalies grupių, ankstesnės nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių, būsimos nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių ir pilietybių grupių kategorijų apibrėžčių“, numatančiame, jog kai asmuo turi dviejų ar daugiau ES valstybėmis narėmis nesančių šalių pilietybes, valstybės narės nusprendžia, kuri iš jų bus asmens pilietybės šalis (1.1. papunktis). Aptarta paneigia pareiškėjos, jos atstovės pateiktus argumentus, jog pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą Departamentas turėjo vertinti būtent pareiškėjos Prašyme nurodytos (duomenys neskelbtini) pilietybės apimtyje.

33. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjai buvo taikytas bevizis režimas ir jai buvo leista atvykti į LR be vizos pats savaime nereiškia, kad pareiškėja atvykimo į LR metu Lietuvos valstybinių institucijų buvo vertinta pagal ES ir (duomenys neskelbtini) susitarimą, tik kaip (duomenys neskelbtini) pilietė ir todėl ji turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog bus priimtas nagrinėti ir jos Prašymas, kadangi LR neturi pareigos užsieniečiui leisti laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo labiau, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Be to, pareiškėjos atvykimo į LR ir leidimo laikinai gyventi LR teisiniai santykiai yra skirtingi bei jiems teisės aktų keliami reikalavimai taip pat skiriasi. Todėl net jeigu įstatymo nustatytais pagrindais užsieniečiui ir leidžiama laikini atvykti į LR, tai visiškai nereiškia, jog šio asmens individuali situacija tenkins Lietuvos teisės aktų keliamas leidimo laikinai gyventi LR išdavimo sąlygas.

34. Pareiškėja, jo atstovė taip pat tvirtino, jog vertindamas pareiškėją ne kaip (duomenys neskelbtini) pilietę, o (duomenys neskelbtini) pilietę bei pritaikęs RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje reglamentuotas ribojamąsias priemones pareiškėjai, Departamentas neteisėtai išplėtė RPĮ aiškinimo ribas, taikė RPĮ viršenybę prieš UTPĮ normas, viršijo savo kompetencijos ribas ir pažeidė (duomenys neskelbtini) ir ES susitarimą. Tačiau teismas šiuos argumentus atmeta, kaip nepagrįstus, įvertinus anksčiau sprendimo 23-33 punktuose aptartas aplinkybes bei teismo padarytas išvadas. O taip pat į tai, jog RPĮ normos neprieštarauja nei vienai (duomenys neskelbtini) ir ES susitarimo nuostatai. Pažymėtina, jog šio tarptautinio susitarimo nuostatomis dėl laikino fizinių asmenų atvykimo ir buvimo verslo reikalais šaliai neužkertamas kelias taikyti fizinių asmenų atvykimą ar laikiną buvimą jos teritorijoje reglamentuojančių priemonių, įskaitant priemones, kurios reikalingos jos sienų vientisumui apsaugoti ir tvarkingam fizinių asmenų judėjimui per sienas užtikrinti, jeigu tokios priemonės taikomos taip, kad neišnyktų ir nesumažėtų nauda, kurią bet kuri šalis įgyja pagal šias nuostatas (vien tai, kad tam tikros šalies fiziniai asmenys privalo turėti vizą, nereiškia, kad šiuo skyriumi teikiama nauda išnyksta ar sumažėja; (duomenys neskelbtini) ir ES susitarimo 10.2 straipsnio 3 dalis); laikino fizinių asmenų atvykimo ir buvimo verslo reikalais atveju jokia šio susitarimo nuostata neaiškinama kaip neleidžianti šaliai patvirtinti ar įgyvendinti priemonių, būtinų visuomenės saugumui užtikrinti ((duomenys neskelbtini) ir ES susitarimo 28.3 straipsnio 2 dalies a papunktis). Nustatyta leidžia konstatuoti, jog Sprendimas1 buvo priimtas neteisėtai, t. y. egzistavo jo pripažinimo netekusiu galios pagal VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisniai pagrindai, o tai patvirtina Sprendimo2 teisėtumą ir pagrįstumą.

35. Pareiškėja Sprendimą2 prašė taip pat panaikinti ir dėl jo šabloniškumo, formalumo, teisinio pagrindo, kurio remiantis RPĮ taikytas dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui, nenurodymo.

36. Minėta (sprendimo 17.2 papunktis), ištyrus Sprendimo2 turinį nustatyta, jog: jame yra aiškiai įvardintas Sprendimo2 priėmimą nulėmęs teisinis pagrindas – VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris atitinka pareiškėjos individualią ginčo situaciją ir jos sąlygotą UPTĮ reglamentuotą privalomąjį sprendinį (nustačius, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, pareiškėjos Prašymas negalėjo būti priimtas, nes RPĮ 3 straipsnio 3 dalimi tokių prašymų priėmimas įstatymu laikinai sustabdytas, todėl Departamentas pripažino netekusiu galios savo padalinio neteisėtai priimtą sprendimą priimti Prašymą); Sprendime2 yra fiksuoti jį pagrindžiantys objektyvūs duomenys ir faktai, analizuojamos ginčo situacijai aktualios RPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios (duomenys neskelbtini) piliečiams Lietuvoje taikomas ribojančias priemones ir jų taikymo sąlygas, motyvuota pareiškėjos, turinčios (duomenys neskelbtini) pilietybę, individuali situacija; fiksuoti pareiškėjos turimų trijų – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – pilietybių duomenys. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog Sprendimą2 atsakovas priėmė įvertinęs ir išanalizavęs pareiškėjos individualią situaciją bei ją pagrindžiančius duomenis, taigi įvertinus objektyvius duomenis, kurie laikytini oficialiais ir patikimais.

37. Dėl pareiškėjos ginčijamų Departamento kompetencijos ribų priimant ginčijamą Sprendimą2 teismas pažymi, jog Užsieniečių buvimo ir gyvenimo LR sąlygas nustato UTPĮ. UTPĮ reglamentuotiems teisiniams santykiams kitų LR įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja UTPĮ, išskyrus UTPĮ 1 straipsnio 5, 6, 7 dalyse nurodytas išimtis (UPTĮ 1 straipsnio 1, 4 dalys). Užsieniečiai LR yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras ir turi tas teises ir pareigas, kurias numato LR Konstitucija, tarptautinės sutartys, LR įstatymus ir ES teisės aktai (UTPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsieniečių buvimą ir gyvenimą LR kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaujant su LR valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis). Nuostatai numato, jog siekdamas jam nustatyto veiklos tikslo – užtikrinti ir organizuoti ES laisvo asmenų judėjimo principo, vizų, imigracijos, prieglobsčio, taip pat kitus užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą, LR pilietybės klausimų sprendimą, asmens tapatybę ir LR pilietybę patvirtinančių dokumentų, tarnybinio paso išdavimą – Departamentas atlieka Nuostatų 10 punkte numatytas funkcijas, tame tarpe ir: atlieka patikrinimus, susijusius su Departamento veiklos tikslu; kontroliuoja užsieniečių buvimą ir gyvenimą LR; nagrinėja asmenų prašymus, pranešimus, skundus, priima sprendimus dėl juose keliamų klausimų (Nuostatų 9 punktas, 10.4, 10.5, 10.29 papunkčiai). Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi VAĮ reikalavimai. VAĮ 16 straipsnio 1 dalis delegavo teisę viešojo administravimo subjektams, taigi ir Departamentui, pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą ar teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo (VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

38. Atsižvelgus į aukščiau aptartą Departamento kompetencijos ribas apibrėžiantį teisinį reglamentavimą bei tai, jog viešojo administravimo subjektas – Departamentas – Sprendimu2 pripažino netekusiu galios savo žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto – Departamento Klaipėdos skyriaus – priimtą Sprendimą1 dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo, VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taigi laikydamas žemesnio viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą1 neteisėtu pagal RPĮ 3 straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas2 yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsakovo kompetencijos ribose, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime2 nurodyti trumpi, tačiau aiškūs, suprantami, pakankamai išsamūs motyvai. Todėl pareiškėjos ir jos atstovės teiginiams dėl Sprendimo2 šabloniškumo bei formalumo nepasitvirtinus, jie atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

39. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjos skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo2 neteisėtumas. Departamento atliktas aplinkybių vertinimas yra išsamus. Byloje neginčijamai įrodžius, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir jos individualiu atveju Prašymas pagal RPĮ 3 straipsnio 3 dalį negalėjo būti Departamento Klaipėdos skyriaus priimtas nagrinėti, atsakovas pagrįstai VAĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino negaliojančiu Sprendimą1. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamo Sprendimo2 naikinti, atitinkamai skundo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas. Taip pat, paminėtina, jog pareiškėjai, gavus Šengeno ar nacionalinę vizą, nėra užkirstas kelias kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo gyventi LR išdavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

40. Pareiškėja prašė, patenkinus skundą, atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius šias bylos procese patvirtintas bylinėjimosi išlaidas: 23,00 Eur žyminis mokestis bei 1 236,30 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

41. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

42. Nagrinėjamu atveju sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. L. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.