- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- 2-946-798/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02660-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. J., D. J.
- Atsakovas
- BAB bankas Snoras ir BUAB „Dairūna“
- Trečiasis asmuo
- Raseinių
- Advokatai
- Petras Labanauskas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir D. J. ieškinį atsakovams BAB bankas Snoras ir BUAB „Dairūna“ (tretysis asmuo – Raseinių raj. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai A. J. ir D. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB bankui Snoras ir BUAB „Dairūna“ (b.l. 1-4), prašydami pripažinti negaliojančia 2008-05-21 laidavimo sutartį Nr. 1 nuo jos sudarymo momento, sudarytą tarp AB bankas Snoras, UAB „Dairūna“, D. J. ir A. J. bei priteisti iš atsakovo AB bankas Snoras ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-05-21 atsakovai AB bankas Snoras ir UAB „Dairūna“ sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti 270 000 Lt kreditą. Prievolių įvykdymas buvo pilnai užtikrintas įkeitimu. AB banko Snoras Tauragės filialo atstovai kredito sutarties pasirašymo dieną pateikė ieškovams pasirašyti laidavimo sutartį. Ieškovai pasirašyti atsisakė, tačiau atsakovas kategoriškai pareiškė, kad jei laidavimo sutartis nebus pasirašyta, tuomet nebus suteiktas BUAB „Dairūna“ 270 000 Lt kreditas. Ieškovams nesuprantant pasekmių bei neturint išeities, buvo pasirašyta laidavimo sutartis. Kadangi laidavimo sutartimi įsipareigota atsakyti ir nekilnojamuoju turtu, tai tokiam sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas, nes šeima augino 4 nepilnamečius vaikus. Ieškovų pasirašyta 2008-05-21 laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, todėl yra niekinė ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.). Kadangi UAB „Dairūna“ kredito grąžinimui yra įkeitęs savo turtą, todėl atsakovo reikalavimai pirmiausia turėtų būti tenkinami iš kredito gavėjo įkeisto turto, o tik neužtekus lėšų iš įkeisto turto, bankas turėtų teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto ir tik tuomet galėtų reikšti reikalavimą laiduotojams. CK 6.80 str. 2 d. numato laiduotojo teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Iškėlus pagrindiniam skolininkui UAB „Dairūna“ bankroto bylą, akivaizdu, kad prievolė pasikeitė iš esmės, nes kredito sutartis su priedais laikomos pasibaigusiomis. Laiduotojui, įvykdžiusiam už pagrindinį skolininką prievolę, pereina visos kreditoriaus teisės, tačiau, šiuo atveju, laiduotojams nebūtų kam pareikšti reikalavimo, nes likvidavus bankrutuojančią įmonę, visos šios bendrovės prievolės pasibaigia. Laidavimu užtikrintos prievolės pasikeitimas iš esmės yra nepalankus laiduotojams, nepagrįstai padidina jų atsakomybę. Laidavimas baigiasi ne tik dėl to, kad iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojų sutikimo padidėja jų atsakomybė, bet ir atsiradus kitoms laiduotojui nepalankioms pasekmėms – bankroto bylos iškėlimu UAB „Dairūna“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas AB bankas Snoras (b.l. 40-44) prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad ieškovų laidavimo už UAB „Dairūna“ klausimas buvo derinamas tarp ieškovų ir banko darbuotojų iki Banko sprendimo suteikti kreditą priėmimo dienos bei iki kredito sutarties pasirašymo momento. Šią aplinkybę patvirtina Banko Tauragės filialo kredito eksperto 2008-05-05 tarnybinis pranešimas Tauragės filialo direktoriui. Teisiškai nepagrįstas ieškinio argumentas, jog sudarant laidavimo sutartį buvo reikalingas teismo leidimas tokiai sutarčiai sudaryti. Tokį savo teiginį ieškovai grindžia CK 3.85 str., kuris taikomas sutuoktinių sudaromiems sandoriams, kuriais jie perleidžia nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, jį įkeičia ar kitaip suvaržo savo teises į šeimos turtu laikomą nekilnojamąjį daiktą. Tuo tarpu Banko ir ieškovų pasirašyta laidavimo sutartis nėra nekilnojamojo daikto perleidimo sandoris. Nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog prievolės įvykdymas užtikrintas ir turto įkeitimu, ir laidavimu, nepaneigia Banko teisės kreiptis dėl skolos priteisimo iš laiduotojų. Banko reikalavimas grąžinti skolą kildinamas iš kredito sutarties ir laidavimo sutarties, numatančių solidarią kredito gavėjo ir ieškovų atsakomybę. Susiklosčius tokiai situacijai, jog UAB „Dairūna“ iškelta bankroto byla, dėl ko laiduotojai, įvykdę prievolę, nebeturėtų į ką nukreipti regresinio reikalavimo, ieškovai turėtų dalyvauti bankroto procese. Tai jiems leistų naudotis visomis procesinėmis byloje dalyvaujančio asmens teisėmis.
Atsiliepimu į ieškinį tretysis asmuo Raseinių raj. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b.l. 38) nurodė, kad sandoriams dėl būsto, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai, sudaryti būtinas teismo leidimas (CK 3.85 str. 2 d.). Ieškovai sudarė laidavimo sutartį, kuria laiduoja savo turtu, t.y. būstu, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai. Toks sandoris pažeidžia vaiko teisę į būstą ir yra pripažintinas negaliojančiu.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi byla pagal ieškovų A. J. ir D. J. ieškinį atsakovams AB bankas Snoras ir BUAB „Dairūna“ (tretysis asmuo – Raseinių raj. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo skirta nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu (b.l. 71).
Šalies argumentai
Ieškovai A. J. ir D. J. pateikė dubliką (b.l. 77-80), prašydami tenkinti jų ieškinį pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad galimybės tartis dėl laidavimo sutarčių sąlygų iš esmės nebuvo. Nepasirašyti laidavimo sutarties negalėjo, nes tokiu atveju bankas greičiausiai nebūtų suteikęs kredito. Banko kaip kreditoriaus ir skolininko bei laiduotojų atsakomybė ir rizika iš esmės tapo nelygi. Rizikos ir pasekmių disbalansas iš esmės prieštarauja protingumui ir teisingumui bei sudaro pagrindą, remiantis CPK 6.228 str., atsisakyti sutarties. Nurodė, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai. Kredito sutarties įvykdymas buvo pilnai užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl pasirašant laidavimo sutartį buvo dvigubai užtikrintas prievolės įvykdymas. Šiuo atveju buvo pažeistas teisingumo principas. Mano, kad pagal CK 4.212 str., 4.213 str., 4.216 str., 4.219 str., 4.222 str. bankas turi pirmiausiai skolą išieškoti ne iš laiduotojo, o iš įkeisto UAB „Dairūna“ turto ir lėšų. Ir jeigu neužtektų įkeisto turto skolai padengti, tik tuomet gali būti pateiktas ieškinys UAB „Dairūna“ ir laiduotojams solidariai.
Atsiliepimas
Atsakovas AB bankas Snoras pateikė tripliką (b.l. 94-97), nurodydamas, jog nesutinka su ieškovų dublike išdėstytais argumentais. Nurodė, jog ieškovai dublike neišdėstė naujų CK 3.85 str. 2 d. nuostatos taikymo išaiškinimų, todėl bankas nekartoja atsiliepime pateiktų samprotavimų. Nesutinka su ieškovu argumentu, jog neturėjo pasirinkimo teisės, nes nepasirašius laidavimo sutarties bankas nebūtų suteikęs paskolos. Ieškovai verslu užsiima kaip profesionalai, jie buvo UAB „Dairūna“ vadovai ir dalyviai. Sutarčių sudarymo metu ieškovai apskritai nekėlė jokių klausimų ir nepateikė jokių siūlymų netaikyti laidavimo, kaip užtikrinimo priemonės, pakeisti laidavimo sutarčių sąlygas. Nesutinka dėl CK 6.228 str. taikymo. Kreditoriaus įgyta papildoma teisė išieškoti skolą ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojų, negali būti laikoma perdėtu pranašumu, nes tai, kad kreditorius reikalauja įvykdyti prievolę iš laiduotojo, nereiškia, kad kreditorius gauna daugiau, negu turi teisę gauti pagal pagrindinę kredito sutartį. Atsikirtimus dėl ieškovų argumento, jog buvo pažeistas protingumo ir sąžiningumo principas, bankas pateikė atsiliepime į ieškinį, todėl nebekartoja.
Tretysis asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė tripliką (b.l. 91), prašydamas galutinį sprendimą, kuris labiausiai atitiktų vaikų interesus, priimti teismo nuožiūra.
Ieškinys netenkinamas.
Byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, kad 2008 m. gegužės 21 d. atsakovai AB bankas Snoras ir UAB „Dairūna“ sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Dairūna“ buvo suteiktas 270 000 Lt kreditas (b.l. 5-15). Tinkamas prievolių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovui UAB „Dairūna“ priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. parduotuvės-pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu bei 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartimi, sudaryta tarp atsakovo AB banko Snoras ir ieškovų D. J. ir A. J. (b.l. 16-18).
Šalies argumentai
Ieškiniu ieškovai D. J. ir A. J. prašo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, kaip prieštaraujančią įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.). Toks reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pagal CK 3.85 str. laidavimo sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas, nes jo sudarymo metu ieškovai augino 4 nepilnamečius vaikus bei tuo, kad buvo pažeistas teisingumo principas (CK 1.5 str.), nes kredito sutarties įvykdymas buvo pilnai užtikrintas įkeitimu.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.
CK 3.85 str. 2 d. numato, kad jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas. Pažymėtina, kad ši nuostata yra taikoma sutuoktinių sudaromiems sandoriams, kuriais jie perleidžia nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, jį įkeičia ar kitaip suvaržo savo teises į šeimos turtu laikomą daiktą. Tuo tarpu atsakovo AB banko Snoras ir ieškovų D. J. bei A. J. pasirašyta laidavimo sutartis nėra nekilnojamojo daikto perleidimo sandoris, kadangi ja nėra įkeičiamas ar kitaip suvaržomas ieškovams priklausantis bei šeimos turtui priskirtinas nekilnojamasis daiktas. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ieškovų bei trečiojo asmens argumentas, jog laidavimo sutarčiai sudaryti buvo reikalingas teismo leidimas.
Nepagrįstas ieškovų argumentas, jog sudaryta laidavimo sutartis prieštarauja teisingumo principui (CK 1.5 str.), nes kredito sutarties įvykdymas buvo pilnai užtikrintas įkeitimu, todėl pasirašant laidavimo sutartį buvo dvigubai užtikrintas prievolės įvykdymas. Pažymėtina, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Šalys prievolės įvykdymo užtikrinimui gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Įstatymai nedraudžia, o ir praktikoje nereti atvejai, kai, siekiant maksimaliai apsaugoti kreditoriaus interesus prievolės neįvykdymo atveju, naudojami keli prievolių užtikrinimo būdai. Todėl tai, kad tinkamas prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas tiek įkeitimu, tiek laidavimu, CK 1.5 str. įtvirtintas teisingumo principas nebuvo pažeistas.
Šalies argumentai
Ieškovų teigimu, laidavimo sutartis jie pasirašė nesuprasdami pasekmių, atsakovui nesąžiningai pasinaudojant, kad ieškovai, kaip fiziniai asmenys, nuo banko priklauso, yra ekonomiškai silpni, neinformuoti ir nepatyrę. Pažymėtina, kad vienas iš laiduotojų – ieškovė D. J. – buvo UAB „Dairūna“ akcininkė ir direktorė. Taigi ieškovei, kaip verslu užsiimančiam asmeniui, taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo. Be to, atsižvelgiant į protingo, apdairaus bei rūpestingo žmogaus elgesio standartą, ieškovai turėjo įvertinti laidavimo sutarčių sąlygas. Todėl vien tai, kad, ieškovų teigimu, pasirašydami sutartį nesuprato pasekmių, buvo neinformuoti ir nepatyrę, nėra pagrindas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, jog ieškovai neįrodė, kad 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl nėra pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 str.
Kaip minėta, kitas nagrinėjamoje byloje kreditoriaus turimas skolininko UAB „Dairūna“ prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas buvo skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimas. Ieškovų teigimu, atsakovo AB banko Snoras reikalavimai pirmiausia turėtų būti tenkinami iš kredito gavėjo įkeisto turto, o neužtekus lėšų bankas turėtų reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto ir tik tuomet galėtų reikšti reikalavimą laiduotojams. Ieškovai remiasi CK 6.80 str. 2 d., numatančia laiduotojo teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą.
Pažymėtina, kad įkaito turėtojas yra specifinis kreditorius. Jo specifiškumą lemia turima įkeitimo teisė, t. y. daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kurio kaip daiktinės teisės bruožai yra absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą.
Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Pagal CK 6.81 str. 1 d., jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Pažymėtina, kad CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
Nagrinėjamu atveju ieškovai D. J. ir A. J. laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti solidariai už skolininko UAB „Dairūna“ įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą, suteikto kredito grąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutarties sąlygas sumų tinkamą mokėjimą, užtikrindami visų pagal Kredito sutartį įmokų įmokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kredito įstaigose, bei visu kitu laiduotojams priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje (Laidavimo sutarties 2 p.). Taigi tokiu, kaip šios bylos atveju, kai pagrindinio skolininko atsakovo UAB „Dairūna“ prievolės, kilusios iš Kredito sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas tiek atsakovo nekilnojamojo turto įkeitimu, tiek ieškovų D. J. ir A. J. laidavimu pagal sutartį, įtvirtinančią jų solidariąją prievolę, kredito bei laidavimo sutartyse yra nustatyta kreditoriaus teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, ieškovas (kreditorius) turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).
Šalies argumentai
Ieškovų teigimu, nors laiduotojui, įvykdžiusiam už pagrindinį skolininką prievolę, pereina visos kreditoriaus teisės, tačiau šiuo atveju nebūtų kam pareikšti reikalavimo, nes likvidavus bankrutuojančią įmonę visos prievolės pasibaigia, be to, laidavimo sutartimi jie nebuvo sutikę laiduoti už skolininką jam bankrutavus, todėl iškėlus UAB „Dairūna“ bankroto bylą laidavimas pasibaigė ne tik dėl to, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojų sutikimo padidėjo jų atsakomybė, bet ir atsiradus laiduotojams nepalankioms sąlygoms. Taigi ieškovai iš esmės remiasi CK 6.87 str. 4 d. įtvirtintu laidavimo pabaigos pagrindu, numatančiu, kad jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, laidavimas baigiasi, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kitą.
Tačiau pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimas atsakovui UAB „Dairūna“ nėra pagrindas pripažinti, jog laidavimas baigėsi CK 6.87 str. 4 d. pagrindu. Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 16 str., iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę, todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Be to, nagrinėjamoje byloje tarp šalių sudarytoje laidavimo sutartyje buvo nurodyta, kad laiduotojų įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko (UAB „Dairūna“) įsipareigojimų pagal Kredito sutarties sąlygas įvykdymo arba iki tol, kol bankas atsisakys laidavimo (Laidavimo sutarties 9 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad bankrutuojant skolininkui kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
CK 6.83 str. 1 d. numato, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises (CK 6.83 str. 4 d.). Pastarasis teisinis reglamentavimas yra skirtas tam, kad už skolininką prievolę įvykdęs laiduotojas subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką. Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovų D. J. ir A. J. ieškinio ir pripažinti 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartį negaliojančia, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog laidavimas, iškėlus atsakovui UAB „Dairūna“ bankroto bylą, pasibaigė.
Iš ieškovų valstybės naudai priteistina 29,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.) bei 7071,00 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškovų D. J. ir A. J. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai BAB bankas Snoras ir BUAB „Dairūna“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti.
Priteisti iš ieškovų D. J. ir A. J. į valstybės biudžetą 29,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų bei 7071,00 Lt žyminio mokesčio.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.