Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-656-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00719-2009-2

2012 m. rugsėjo 21 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Stasio Punio, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 03 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d., paskiriant jai 3 MGL (390 Lt) dydžio baudą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteista pagal BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d., t. y. už tai, kad pasikėsino pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent, kad ji, turėdama tikslą pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, 2009 10 14 d. apie 11.40 val., adresu (duomenys neskelbtini), iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastato į savo automobilį „Nissan Murano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išnešė ir padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį turtą: leidinį „Finansų valdymas“, 577,50 Lt vertės, antspaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“, 15,08 Lt vertės, t. y. tokiais savo veiksmais pasikėsino pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, bendros 592,58 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus V. N. ir jo patarėjo O. P.

Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neišsamiai ištyrė byloje esančias faktines aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius surinktus duomenis, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Skunde pažymima, kad pradėjus nagrinėti pirmos instancijos teisme bylą, buvo iškeltas klausimas, kokiu pagrindu bylos nagrinėjime dalyvauja UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, kadangi byloje nėra jokių duomenų ir jų nebuvo pateikta per visą bylos nagrinėjimą, kad byloje proceso dalyvis gali būti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip pvz. civilinis ieškovas. Nėra priimta jokio sprendimo (nutarimo) ikiteisminio tyrimo metu pripažinti įmonę civiliniu ieškovu, to nebuvo padaryta ir teisme, taip pat minėta įmonė nėra pareiškusi jokio civilinio ieškinio ir nereikalavo atlyginti patirtą žalą. Tačiau teisme bylos nagrinėjimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ aktyviai dalyvavo: davė paaiškinimus, teismo pavedimu teikė duomenis į bylą, pasisakė baigiamosiose kalbose, todėl pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriais leista UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui dalyvauti procese, yra esminis proceso pažeidimas, suvaržęs apeliantės teises į teisingą procesą ir nešališką teismą.

Antra, skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, savo išvadų nuosprendyje nepagrindė bei nepagrįstai nuteistosios veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 3 d. Anot nuteistosios, jos veiksmuose nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Teisingam veikos kvalifikavimui pagal jai inkriminuotą nusikalstamą veiką esminis ir svarbiausias momentas - tai nusikaltimo dalyko nustatymas, o šioje byloje to nebuvo padaryta - neįrodyta, kad turtas, leidinys „Finansų valdymas“ bei antspaudas, nusikaltimo padarymo dieną priklausė nuosavybės teise UAB „(duomenys neskelbtini)“, nebuvo nustatyta turto, į kurį pasikėsinta, reali vertė bei nenustatyta likutinė vertė. Gynyba bei pati nuteistoji ypatingai kreipė dėmesį ir nurodė, jog esminis momentas - tai nusikaltimo dalykas, nebuvo kaltintojų ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamas, tas nebuvo padaryta ir bylą nagrinėjant teisme, taigi teismas visiškai nepasisakė dėl nusikaltimo dalyko ir jo vertės. Nesant įrodymų dėl turto priklausomumo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise, taip pat ar šis ginčo dalykas apskritai gali būti laikomas turtu (turinčiu kažkokią materialinę vertę), asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo A. V. inkriminuotus kitus leidinius, savo išvadas motyvavo, tačiau dėl leidinio „Finansų valdymas“ bei antspaudo, nutarė, kad jos kaltė įrodyta ir apsiribojo bendro pobūdžio formaliu ir nepagrįstu teiginiu, kad tokias išvadas padarė ištyręs įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 str. nustatyta tvarka.

Apeliantės manymu, jos parodymai apie tai, kad leidinį „Finansų valdymas“ ji įsigijo 2006 metais iš UAB „Verslo žinios“ ir naudojo savo reikmėms - nepaneigti. Byloje yra du UAB „Verslo žinios“ raštai, kuriuose nurodyta, jog leidinį „Finansų valdymas“ galėjo įsigyti prenumeratoriai bei tuo pačiu galėjo įsigyti ir fiziniai asmenys, nesantys prenumeratoriai. Nuteistoji laikosi nuomonės, kad šio turto klausimas yra civilinės teisės ginčo dalykas, o tokios pat nuomonės laikėsi ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato prevencijos skyriaus vyriausioji tyrėja S. P. (2009 10 26 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą), kuri nutarė dėl daiktų priklausomybės nustatymo, kuriai iš ginčo šalių jie priklauso, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlyti kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Nesant svetimo turto, kaip vieno iš objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, negali būti kalbama ir apie tiesioginę tyčią. Išsinešdama iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo daiktus A. V. neturėjo tyčios pasisavinti svetimo turto, to nenumatė ir nenorėjo.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šis incidentas kilo 2009 10 14 d. apie 12.00 val., t. y. darbo metu (paskutinę darbo dieną nuteistoji dirbo įprastai nuo 8.00 iki 17.00 val.). Darant prielaidą, kad šis turtas priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai nėra nurodyta įmonės vidaus taisyklėse, kad darbuotojas darbo metu gali naudotis įmonės turtu tik savo darbo vietoje, įmonės patalpose. Todėl nėra pagrindo manyti, kad nuteistoji bandė ką nors kada nors pasisavinti. Niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti to, ar nebūtų visi šie daiktai grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2009 10 14 d. 17.00 val., t. y. iki darbo pabaigos. Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl apeliantės parodymų, duotų teisme, kur ji nurodė, kad jai nebuvo parodytas jokiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ ženklais pažymėtas leidinys „Finansų valdymas“, kurį ji neva pasikėsino pasisavinti, taip pat kad mačiusi ne jai priklausantį minėtą leidinį ji būtų iš karto jį grąžinusi.

Pažymima ir tai, jog svetimo turto pasisavinimas yra materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Kiekvienas įmonės turtas turi būti patikimai įvertintas. Nėra aišku, kokia likutinė leidinio „Finansų valdymas“ ir antspaudo vertė. Šioje byloje, kaip minėta, teismas nesiėmė jokių priemonių, nurodytų daiktų vertei nustatyti, o vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu pateiktos 2005 metų sąskaitos - faktūros formaliai nustatyta leidinio verte. Kaip matyti iš šio dokumento, apeliantei inkriminuoto leidinio vertė neviršija 3 MGL. Panaši leidinio kaina būtų ir šiandien jį perkant įmonėje „Verslo žinios“. Tai patvirtina „Verslo žinios“ internetiniame puslapyje pateikti duomenys, kad minėtą leidinį „Finansų valdymas“ galima įsigyti už sumą, neviršijančią 3 MGL, t. y. 354,25 Lt (suma su PVM). Tokia aplinkybė paneigia teismo padarytą išvadą, kad leidinio „Finansų valdymas“ nuteistoji savarankiškai negalėjo įsigyti be kažkokio užsiregistravimo ir pan. Šios aplinkybės gynyba nenurodinėjo, kadangi tokiu atveju būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas bei kaltinamajai perkelta įrodinėjimo našta įrodinėti savo nekaltumą. Nuosprendyje nurodytą turto vertę, be leidinio vertės, sudaro 2005 m. ir 2006 m. prenumeratos. Iš aukščiau minimos sąskaitos - faktūros matyti, kad apmokėta viena 2005 m. prenumerata ir dvi 2006 m. prenumeratos. Akivaizdu, kad įsigyjant leidinį ir prenumeruojant leidinio papildymus pakanka vienos papildymų prenumeratos, tad kam buvo naudojama antroji 2006 m. papildymų prenumerata - nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nesiėmė priemonių nustatyti, o nepagrįstai priskyrė leidinio vertei.

Kadangi nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo dalykas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, taip pat A. V. tyčios pasisavinti svetimą turtą, nėra nustatytas ar įrodytas jai inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas, akivaizdžiai neturintis vertės arba neviršijantis 3 MGL, tad ir nėra pagrindo traukti jos baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas daugiau savo nuosprendyje nepasisakė dėl gynybos išsakytų motyvų, o tik siekdamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį fragmentiškai pasirėmė byloje esančiais įrodymais, nesiedamas jų į vieną visetą.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas.

BPK aiškiai apibrėžia nagrinėjimo teisme dalyvių sąrašą, o tam tikro dalyvio statusas yra suteikimas/įgyjamas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui priimant tam tikrą sprendimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo leista dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui (1 t. b. l. 111) procese, tačiau nėra nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ procesinė padėtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog pati įmonė save laiko nukentėjusiuoju (2 t. b. l. 131), tačiau vadovaujantis BPK 28 str. 1 d. nuketėjusiuoju gali būti pripažįstamas tik fizinis asmuo. Iš visos bylos medžiagos matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suteiktas joks procesinio dalyvio statusas. Šis klausimas nebuvo išspręstas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 153-154 2 t). Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas dalyvavo bylos nagrinėjime pirmojoje instancijoje be jokio teisinio pagrindo, tačiau, kolegijos nuomone, nors byla ir išnagrinėta dalyvaujant ne proceso dalyviui, vien tik ši aplinkybė nesuteikia pagrindo pripažinti priimtą nuosprendį nepagrįstu ar bylą nagrinėjusį teismą šališku. Kolegija sutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl įmonės atstovo dalyvavimo teisiamajame posėdyje, laiko, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo kvietimas į teismo posėdį buvo perteklinis, nesant įstatyminių galimybių ją pripažinti nukentėjusiuoju (BPK 28 str.) ar kitu proceso dalyviu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas iš tolesnio proceso šalintinas.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje, aprašomojoje jo dalyje, aprašant, už kokių nusikalstamų veikų padarymą A. V. pripažinta kalta, nurodyta, kad ji pasikėsino pasisavinti jai patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: „2009 m. finansinės atskaitomybės parengimo darbo knygą su CD“, 40 Lt vertės, leidinį „Finansų valdymas“, 577,50 Lt vertės, antspaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“, 15,08 Lt vertės, 2005 08 11 58-ojo seminaro „Finansinės būklės įvertinimas ir prognozavimas“ knygą, 25,20 Lt vertės, 2008 01 16 d. 252-ojo seminaro „Nekilnojamojo turto mokesčio už 2007 m. apskaičiavimas, Naujausi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai ir jų taikymas“ knygą, 31,50 Lt vertės, 2008 12 15 d. 356-ojo seminaro „2008 m. mokestinės metinės atskaitomybės rengimas“ knygą 31,50 Lt vertės, t. y. turtą bendros 720,78 Lt vertės.

Iš nustatytų bylos aplinkybių ir nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas dalį minėtų aplinkybių iš kaltinimo pašalino ir nuteisė A. V. tik už leidinio „Finansų valdymas“ ir antspaudo „Vyriausioji buhalterė A. V.“ pasikėsinimą pasisavinti, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 1) p. nuostatas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ne įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, bet perrašė kaltinime nurodytą visą nusikalstamos veikos aprašymą. Apeliacinės instancijos teismas į tai atkreipia dėmesį, tačiau negalėdamas išeiti iš apeliacinio skundo ribų (BPK 320 str.) analizuoja ir vertina tik tas aplinkybes dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas, t. y. dėl turto, kuris nebuvo pašalintas iš kaltinimo ir dėl kurio pasikėsinimo pasisavinti A. V. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 03 29 nuosprendžiu buvo pripažinta kalta – dėl leidinio „Finansų valdymas“ (577,50 Lt vertės) ir antspaudo „Vyriausioji buhalterė A. V.“ (15,08 Lt vertės), t. y. dėl turto bendros ne 720,78 Lt, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, o 592,58 Lt vertės pasikėsinimo pasisavinti. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, aptariamas pažeidimas (dėl kaltinimo apimties) esminiu BPK reikalavimų pažeidimu šiuo atveju nelaikytinas, nes įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių jis nesuvaržė (nuteistoji dėl to nesiskundžia) ir, kolegijos nuomone, bylos išnagrinėjimo išsamumui ši aplinkybė įtakos neturėjo, todėl šiuo atveju, jis priskirtinas prie nuosprendžio surašymo trūkumų, kurie nėra pagrindas dėl to tą nuosprendį naikinti ar keisti, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 03 29 d. nuosprendis naikintinas, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog A. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 183 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 str., yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Jei asmuo paima turtą tik norėdamas juo laikinai pasinaudoti ir ketina jį vėliau grąžinti savininkui (ar kitam teisėtam turto valdytojui) arba atlyginti prarasto turto vertę, jo veiksmuose nėra turto pasisavinimo sudėties. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektas, subjektas, objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta turto pasisavinimu, būtina nustatyti joje minėtų požymių visumą.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas nustatė, kad A. V. pasikėsino pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. 2009 10 14 d. apie 11.40 val., adresu (duomenys neskelbtini), iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastato į savo automobilį išnešė ir padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį turtą: leidinį „Finansų valdymas“, 577,50 Lt vertės, antspaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“, 15,08 Lt vertės, t. y. tokiais savo veiksmais pasikėsino pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, bendros 592,58 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus V. N. ir jo patarėjo O. P.

Apygardos teismas, įvertinęs teismo byloje nustatytas nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į BK 183 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, skundžiamas nuosprendis naikintinas, išteisinant apeliantę pagal BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o šiuo atveju nėra įrodymų, kad apeliantė pasikėsino pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, kurio vertė atitinka BK 190 str. 1 d. numatyto turto vertės dydžius, dėl ko kyla baudžiamoji atsakomybė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistosios ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus bei jo patarėjo yra kilęs ginčas dėl daiktų, kuriuos A. V. nešėsi į savo automobilį 2009 10 14 d., priklausomybės. Apeliantė viso proceso metu teigė, apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad leidinys „Finansų valdymas“ ir antspaudas priklauso jai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antspaudas „Vyriausioji buhalterė A. V.“ ir leidinys „Finansų valdymas“ priklauso įmonei. Apylinkės teismas, darydamas minėtą išvadą, rėmėsi sąskaita – faktūra, kuri patvirtina, jog antspaudą užsakė UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir „Verslo žinios“ raštu, kuriame nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prenumeravo leidinį „Finansų valdymas“ ir už jį mokėjo. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada dėl minėto antspaudo (15,08 Lt vertės) priklausomybės UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau laiko, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių leidinio „Finansų valdymas“ priklausomumą įmonei.

Konstatuotina, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, kad A. V. nagrinėjamo įvykio dieną į automobilį nešėsi leidinį, priklausiusį UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ant leidinio nebuvo jokio žymėjimo, kad tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, byloje nėra gauta jokių objektyvių duomenų (sąrašo, akto, registracijos Nr. ar pan.) įrodančių, kad būtent šis leidinys buvo patikėtas A. V., nėra ir įtikinančių objektyvių įrodymų, jog prieš išeinant iš darbo A. V. nepilnai atsiskaitė ar darbo dienos pabaigoje būtų neatsiskaičiusi su įmone dėl jai patikėto turto.

Kolegija pažymi, jog net ir pripažinus leidinio priklausomybę įmonei, nėra pagrindo konstatuoti, kad A. V. turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą, ir, kad tai ji būtų padariusi, jei jos veika nebūtų nutrūkusi pasikėsinimo stadijoje. Nors įvykio dieną A. V. buvo atleista, tačiau jos įgaliojimai jai patikėto turto atžvilgiu dar galiojo: jos darbo diena dar nebuvo pasibaigusi, o įmonės vidaus taisyklėse nėra nurodyta, kad darbuotojas darbo metu gali naudotis įmonės turtu tik savo darbo vietoje, įmonės patalpose. Kaip teisingai nurodo apeliantė savo skunde, nepaneigta galimybė, kad visus daiktus, kurie nepriklausė jai asmeniškai, ji būtų grąžinusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2009 10 14 d. 17.00 val., t. y. iki darbo pabaigos, t. y. nėra galimybės spręsti, kad surinkta neabejotina visuma įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantės veiksmuose buvo tyčia turto negrąžinti ir, kad jos veiksmuose neabejotinai yra nusikaltimo (turto pasisavinimo) sudėtis.

Pažymėtina, kad apylinkės teismo išvada, kad leidinio „Finansų valdymas“ vertė - 577,50 Lt, yra neteisinga bei nepagrįsta. Byloje pateikta sąskaita – faktūra (b. l. 14 1 t.), iš kurios matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005 09 20 d. įsigijo leidinį „Finansų valdymas“ ir 2005 m. (vieną) bei 2006 m. (du) šio leidinio papildymus, todėl šio leidinio vertė, kaip teisingai nurodo ir apeliantė savo skunde, yra nepagrįstai padidinta vieno 2006 m. papildymo verte (70 Lt) ir galėtų būti ne 577,50, bet tik 507,50 Lt, tačiau proceso metu nenustatyta, ar įvykio dieną į šį leidinį buvo prisegti papildymai, kiek jų buvo, toks leidinys buvo įtrauktas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą (b. l.183-188 2 t.) Iš sumų matyti, jog buvo įtrauktas leidinys, 2005 papildymų 1 egz. ir 2006 m. papildymų 2 egz.), tačiau nėra duomenų, kokia šio turto vertė 2009 10 14 d. dienai ir pan.

Iš UAB „Verslo žinių“ 2010 12 29 rašto Nr. 150 (2 t. b.l.52) matyti, jog 2005-2006 m. leidinys „Finansų valdymas“ buvo platinamas tik redakcijoje jį užsisakiusiems prenumeratoriams, kurių sąrašuose A. V. nėra, tačiau iš tos pačios UAB „Verslo žinios“ 2011 06 15, 2012 01 12 (b.l. 117, 166, 2 t.) raštų matyti, jog „Finansų valdymo“ žinyną 2006, 2007 m. galėjo įsigyti ne tik prenumeratoriai, bet ir fiziniai asmenys, todėl, kolegijos nuomone, nepaneigta ir tai, jog analogišką leidinį „Finansų valdymas“ galėjo turėti ir asmeniškai pati A. V.

Taigi, minėto leidinio aiškus savininkas bei jo vertė bylos duomenimis nėra įrodyti, todėl negalima teigti, kad A. V. įvykio dieną pasikėsino pasisavinti 592,58 Lt vertės, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, o klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl 15,08 Lt vertės antspaudo „Vyriausioji buhalterė A. V.“ net nesvarstytinas, nes šio turto vertė nesiekia 1 MGL dydžio (BK 190 str. 1 d.).

Tai, jog apeliantės veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, matyti ir iš to, jog įvykio dieną policiją iškvietė ir pareiškimą pirmoji parašė pati A. V. (t. 1, b. l. 4). Iš jos parodymų matyti, kad ji, nešdama daiktus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų iki savo automobilio, nuo nieko nesislėpė, darė tai darbo metu, viso proceso metu tvirtino, kad tai jos asmeniniai daiktai (t. 1, b. l. 97-99; t. 2, b. l. 152-164). Kaip minėta anksčiau, klausimas dėl leidinio priklausomybės vienareikšmiškai byloje nėra išspręstas, o abejonės vertintinos kaltinamosios/nuteistosios naudai. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, jog A. V. savo veiksmais nesiekė svetimą turtą neteisėtai paversti savu, to nenorėjo.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Nenustačius nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, A. V. turi būti išteisinta pagal BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą iš tolesnio proceso pašalinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 03 29 d. nuosprendį, kuriuo A. V. pripažinta kalta pagal BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. V. dėl kaltinimo, numatyto BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1d. 1 p.).