Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lenkė, turinti aukštąjį išsilavinimą, išsiskyrusi, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d., t. y. tuo, kad pasikėsino pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent, kad:

ji, turėdama tikslą pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, 2009-10-14, apie 11.40 val., adresu Verkių g. 44, Vilniuje, iš UAB (duomenys neskelbtini) pastato į savo automobilį „Nissan Murano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išnešė ir padėjo UAB „(duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį turtą: „2009 m. finansinės atskaitomybės parengimo darbo knygą su CD“, 40 Lt vertės, leidinį „Finansų valdymas“, 577,50 Lt vertės, atspaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“, 15,08 Lt vertės, 2005-08-11 58-ojo seminaro „Finansinės būklės įvertinimas ir prognozavimas“ knygą, 25,20 Lt vertės, 2008-01-16 252-ojo seminaro „Nekilnojamojo turto mokesčio už 2007 m. apskaičiavimas. Naujausi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai ir jų taikymas“ knygą, 31,50 Lt vertės, 2008-12-15 356-ojo seminaro „2008 m. mokestinės metinės atskaitomybės rengimas“ knygą, 31,50 Lt vertės, t.y. tokiais savo veiksmais pasikėsino pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, bendros 720,78 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikyta UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus V. N. ir jo patarėjo O. P..

Apklausta teisiamajame posėdyje A. V. kalta neprisipažino ir parodė, kad įmonėje situacija buvo komplikuota, konfliktiška. Įvykio dieną ji buvo atleista iš darbo. Įsakymą apie atleidimą jai pateikė apie 10 valandą ryto, tuo pačiu liepė perduoti įmonei įmonės daiktus. Ji, t. y. A. V., įmonės telefoną turėjo, bet pakrovėjo ne, todėl turėjo per pietus nuvažiuoti namo, kad paimti daiktus ir grąžinti įmonei. Įmonėje buvo likę nemažai jos asmeninių daiktų, t.y. literatūros, gėlė, kuriuos ji nusprendė išsivežti. Pasiėmė savo asmeninius daiktus, sudėjo juos ant automobilio galinės sėdynės, grįžo atgal į buhalteriją. Gal po 10 minučių atėjo O. P. ir V. N.. O. P. pradėjo reikalauti, kad ji grąžintų daiktus atgal. Tai buvo jos asmeniniai daiktai, todėl neturėjo teisės to reikalauti. Ji pasakė, kad tai padarys tik prie policijos pareigūnų, paėmė likusius daiktus ir nuėjo prie savo automobilio. Atidarė automobilį, o tuo tarpu O. P. paėmė jos asmeninius daiktus nuo automobilio galinės sėdynės ir nubėgo į ofisą. Ji iš karto pasakė, kad jie pagrobė asmeninį jos turtą, kad kvies policiją. Jie pradėjo dėlioti tuos dokumentus. Pradėjo sakyti, kad tai provokacija. Dalį daiktų grąžino, tai antspaudą su užrašu „vyr. Finansininkė“. Visą esamą literatūrą jie pasiliko sau. Tarp šios literatūros buvo medžiagos bylų, kurios buvo atspausdintos 2004 metais. Buvo ir naujesnių leidinių, pagrinde 2008-2009 metų. Dauguma dokumentų yra seminaro medžiaga. Tuose seminaruose ji, t. y. A. V., dalyvavo kaip fizinis asmuo. Medžiaga buvo dalinama visiems seminaro dalyviams, kurios imti jie neprivalėjo. Ta seminaro knyga kaip užrašų knygelė. Už šiuos seminarus mokėjo įmonė. Tą ką sumokėjo už seminarą, jie galėjo išieškoti pagal darbo kodeksą. Visos seminaro žinios ir medžiaga yra seminaro dalyvių. Kas liečia „Finansų valdymas“ knygas, tai šiuo metu įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) turi būti du egzemplioriai. Ji, t. y. A. V., įgijo šią knygą dar nedirbdama šioje įmonėje. Įgijo už grynuosius pinigus. Ne kartą šia knyga naudojosi ir buvusios kolegės. Tuo momentu į tai nebuvo atkreipta dėmesio. Šią knygą galima įsigyti pasiskambinus į „Verslo žinių“ redakciją. Ji, t. y. A. V., turi „Verslo žinių“ raštą, kad šią knygą gali įsigyti ne tik prenumeratoriai, bet ir fiziniai asmenys. Prašė šią pažymą prijungti prokuratūroje, bet buvo atsisakyta tai padaryti. Antspaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“ jai atidavė O. P., tai buvo jos asmeninis spaudas, ji pati už jį mokėjo. Spaudo „Vyriausioji buhalterė“ ji neėmė ir niekur nenešė, kodėl jis įtrauktas į sąrašą ji nežino. 2005-08-11 58-ojo seminaro knygos „Finansinės būklės įvertinimas ir prognozavimas“ ji neėmė ir niekur nenešė. Be tų knygų, kurios nurodytos kaltinime, buvo paimtos ir jos, t. y. A. V., knygos, kurias ji nurodė savo pareiškime. Kai jai, t. y. A. V., buvo uždrausta naudotis UAB (duomenys neskelbtini) dokumentacija, kompiuteriu, ji buvo atsinešusi į buhalteriją savo nuosavas knygas. Mano, kad šia byla yra bandoma padaryti jai spaudimą darbo byloje su UAB (duomenys neskelbtini) Advokatas ne kartą minėjo, jei ji, t. y. A. V., sutiks nutraukti bylą ir atsiims ieškinį, ši baudžiamoji byla bus nutraukta. Šitas procesas vyko labai ilgai. Vieną kartą byla buvo nutraukta. Tyrimo metu nebuvo nei akistatos, nei sprendžiamas turto nuosavybės klausimas. Ji, t. y. A. V., nekalta, nieko nebandė pasisavinti. Tai buvo jos asmeniniai daiktai, kurie buvo pagrobti iš jos automobilio (t. 2, b. l. 159-160).

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas O. P. parodė, kad pažįsta A. V., ji buvusi UAB (duomenys neskelbtini) vyr. buhalterė, santykių su ja jokių. A. V. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2008-01-03. 2009-10-14, apie 11.30 val., vyko pasitarimas ketvirtame aukšte, jis, t. y. O. P., tuo metu stovėjo prie lango ir pamatė, kad A. V. nešasi iš pastato link savo automobilio krūvą dokumentų. Jis, t. y. O. P., žinodamas, kad iš buhalterijos dingo tam tikri dokumentai, pasakė generaliniam direktoriui V. N., kad A. V. nešasi dokumentus iš buhalterijos ir reikia bėgti pažiūrėti. Tada kartu su Vytautu ir kitu patarėju Z. S. nuėjo į buhalteriją, kur tuo metu buvo A. V. ir jos paklausė, ką ji neša iš buhalterijos, o ji atsakė, kad tai ne jo reikalas, kad išsineša savo asmeninius daiktus. Tada, jis, t. y. O. P., pasiūlė kartu nueiti ir peržiūrėti ką ji išsinešė, pasakė, jei ten tikrai jos asmeniniai daiktai, tai niekas jai jokių pretenzijų nereikš. A. V., griežtai atsakė, kad ten jos asmeniniai daiktai. A. V. paėmė vazoninę gėlę, maišelį su kažkokiais daiktais ir nuėjo prie savo automobilio. Jis, t. y. O. P., kartu su V. N. ėjo jai iš paskos. Atėjus prie minėto automobilio A. V. pasakė, kad paima viską, kas yra jos automobilyje, nusineša į buhalteriją apžiūrėti ir viską, kas priklauso A. V., atiduoda. Tada paėmė iš A. V. automobilio visus dokumentus ir nunešė į buhalteriją. A. V. bėgdama iš paskos šaukė, kad apvogė jos automobilį, skambino 112. Buhalterijoje visus atneštus daiktus jis, t. y. O. P., sudėjo ant stalo ir laukė, kol atvažiuos policija. Atvažiavo policijos pareigūnės, tada pareigūnių akivaizdoje A. V., dar kartą patvirtino, kad visi tie daiktai priklauso jai. A. V. parašė pareiškimą ir atidavė pareigūnėms. Pareigūnių akivaizdoje buvo surašytas sąrašas dokumentų, kurie buvo grąžinti A. V.. Išvažiavus policijai A. V. užbaigė savo darbo dieną, su ja buvo atsiskaityta dalyvaujant antstoliui R. G.. 2009-10-15 į policiją buvo paduotas pareiškimas su visais lydinčiais dokumentais, patvirtinančiais pareiškime minėtų daiktų UAB (duomenys neskelbtini) priklausomybės teisę. Ne visi daiktai, kuriuos bandė A. V. pasisavinti buvo įmonės turtas, tarp tų dokumentų buvo įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo ir dar keletas popieriukų, kurie buvo iš karto jai grąžinti. A. V. iš darbo buvo atleista už šiurkštų darbo pažeidimą, kad nebuvo sumokėti mokesčiai. A. V. paskutinį pusmetį dirbo tik 10 dienų, ateidavo į darbą vienai dienai, tai ji sirgdavo, tai atostogaudavo. Visi daiktai dabar yra įmonės buhalterijoje (t. 2, b. l. 155-156).

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. N. parodė, kad A. V. pažįsta, 2008 m. ją priėmė į darbą vyr. buhalterės pareigoms, santykių nepalaiko jokių. Jis, t. y. V. N., yra UAB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, A. V. įmonėje dirbo apie 1 metus 8 mėnesius, per tą laiką turėjo daug drausminių nuobaudų už svetimos įmonės buhalterijos tvarkymą, nesankcionuotą UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų išsiuntimą, blogai paskaičiuotus mokesčius, atsisakymą bendradarbiauti atliekant auditą įmonėje. 2009-10-14 jis, kaip generalinis direktorius, parašė įsakymą dėl A. V. atleidimo iš darbo. A. V. išėjo iš jo kabineto tvarkytis atleidimo popierių, tada O. P. pamatė, kaip A. V. į savo automobilį nešasi glėbį dokumentų. Kadangi jis, t. y. V. N., turėjo blogą patirtį su ja, ji prieš porą mėnesių buvo paslėpusi dalį labai svarbių dokumentų ir atsisakė juos pateikti, tai kilo įtarimas. Jis, t. y. V. N., kartu su O. P. nubėgo į buhalteriją. O. P. paprašė, kad A. V. parodytų ką ji išsinešė į savo automobilį. A. V. atsakė, kad tai ne jų reikalas ir liepė nesikišti. Ji pasiėmė savo vazoninę gėlė ir nešėsi į savo automobilį. Jie nusekė paskui ją. Ji jau buvo atsidariusi savo automobilį ir dėjosi tą vazoną su gėle. O. P. tuo momentu paėmė iš jos automobilio glėbį dokumentų ir paprašė nueiti kartu ir patikrinti kokie tai dokumentai. Tuos visus dokumentus O. P. sudėjo buhalterijoje ant stalo. Jie, t. y. V. N. ir O. P., pradėjo peržiūrinėti. Tada A. V. pareiškė, kad jie neteisėtai paėmė iš jos automobilio jos daiktus ir iškvietė policiją. Laukiant policijos jis, t. y. V. N., matė, kad ant stalo guli labai daug svarbių buhalterinių knygų. Tai „Verslo žinių“ leidžiamą prenumeratą, kur įmonė buvo užsiprenumeravusi, dar prieš A. V. ateinant į darbą. Kai atvyko policija buvo surašytas pareiškimas - protokolas. Buvo surašyta, kas A. V., kas įmonės, kokias knygas pasiliko įmonė. Dalis dokumentų buvo atiduota A. V.. Jie, t. y. V. N. ir O. P., pasiliko knygas, kurios yra jų nuosavybė. Jis, t. y. V. N., stovėjo šalia A. V. automobilio. O. P. paėmė iš A. V. automobilio tuos visus dokumentus. A. V. ėjo kartu su jais, buvo aiškinamasi, kas yra įmonės, o kas A. V.. Kai atvažiavo policija, buvo sudarytas sąrašas, kas yra A. V., o kas įmonės, buvo fiksuojama, kas grąžinama A. V.. Ji ir pati užsirašė, ką atgavo. Įmonėje yra konfidencialumo sutartis. Be jo, t. y. V. N., leidimo negalima iš įmonės nieko išsinešti. A. V. aiškino, kad tai yra jos daiktai. Įmonėje kas mažiau nei 1000 litų, yra nurašoma. Tai buhalterinis klausimas. Kitose įmonėse iki 100 litų nurašoma. Turte nėra įrašyta. 2008 metų darbo knyga 40 litų vertės, nežinau ar ji nurašyta. Na ji, kad ir nurašyta, bet tai įmonės turtas. 40 litų menkavertis turtas. Mažiau nei 1000 litų turtas turėtų būti nurašytas. Antspaudas irgi buvo pagamintas įmonės, yra sąskaita-faktūra. Pagal taisykles turėjo būti nurašyta. Visa šita literatūra, turėjo būti nurašyta, bet įmonė naudojamės tuo turtu. Kai darbuotojas išeina iš darbo, turi grąžinti įmonės mobilųjį telefoną. Vėliau tas telefonas perduodamas kitam darbuotojui. Į sąnaudas nurašyta knyga. Yra kita apskaita už seminarą. Už seminarą yra mokama. A. V. buvo keliuose seminaruose, jeigu juose dalyvavo, tai gauta medžiaga priklauso įmonei (t. 2, b. l. 157-158).

Iš 2012-01-12 Verslo žinių rašto Nr. 5 matyti, kad leidinį „Finansų valdymas“ 2005, 2006, 2007 metais buvo galima užsisakyti tik redakcijoje. Šį leidinį galėjo įsigyti visi pageidaujantys asmenys (tame tarpe ir fiziniai), tačiau tokiu būdu jie tapdavo šio leidinio prenumeratoriais (kadangi įsigijus leidinį prenumeruojami jo papildymai). Visi leidinio pirkėjai – prenumeratoriai „Verslo žinioms“ yra žinoma, jiems privaloma tvarka išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, tačiau A. V. tarp jų nėra, nei 2005-2006 m., nei vėliau, priešingai nei UAB (duomenys neskelbtini), kuri prenumeravo leidinį „Finansų valdymas“ ir už jį sumokėjo (t. 2, b. l. 166).

Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji A. V. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių daiktų ji neėmė, pasiėmė tik savo asmeninius daiktus, medžiaga, kurią gavo dalyvaudama seminaruose, priklausai jai, juose dalyvavo kaip fizinis asmuo. Knyga „Finansų valdymas“ priklauso jai, ją nusipirko dar prieš ateidama dirbti į UAB (duomenys neskelbtini), spaudą „Vyriausioji buhalterė“ jai atidavė O. P., ji pati už jį sumokėjo, 2005-08-11 58-ojo seminaro knygos „Finansinės būklės įvertinimas ir prognozavimas“ ji neėmė ir niekur nesinešė.

Teisiamajame posėdyje ištyręs surinktus įrodymus teismas daro šias išvadas:

2008-01-16 252-ojo seminaro „Nekilnojamojo turto mokesčio už 2007 m. apskaičiavimas. Naujausi Gyventojo pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai ir jų taikymas“ knyga, 31,50 Lt vertės, 2008-12-15 356-ojo seminaro „2008 m. mokestinės atskaitomybės rengimas“ knyga, 31,50 Lt vertės, „2009 m. finansinės atskaitomybės parengimo knyga su CD“, 40 Lt vertės, priklauso A. V., kadangi mokymuose ji dalyvavo kaip fizinis asmuo, o ne kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovė. UAB „Mokesčių srautas“ 2010-11-30 rašte Nr. 01-128 dėl seminarų medžiagos ir pažymėjimų nurodė, kad mokymų paslaugų teikimo metu įgytos žinios, kurias fizinis asmuo įgyja dėl mokymų medžiagos, organizacinių priemonių, lektorių perduodamų žinių, yra nepadalijamos ir negali būti perleistos civilinės teisės prasme. Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos DK yra numatyta darbuotojo prievolė atsiskaityti už darbdavio lėšomis finansuotus mokymus. Nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) turėjo galimybę reikalauti iš A. V. atlyginti darbdavio lėšomis finansuotus mokymus, tačiau mokymų medžiaga, gauta seminarų metu, priklauso A. V., todėl UAB (duomenys neskelbtini) turto - 2008-01-16 252-ojo seminaro „Nekilnojamojo turto mokesčio už 2007 m. apskaičiavimas. Naujausi Gyventojo pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai ir jų taikymas“ knygos, 31,50 Lt vertės, 2008-12-15 356-ojo seminaro „2008 m. mokestinės atskaitomybės rengimas“ knygos, 31,50 Lt vertės, „2009 m. finansinės atskaitomybės parengimo knygos su CD“, 40 Lt vertės, pasikėsinimas pasisavinti, iš kaltinimo šalinamas.

A. V. taip pat pateiktas kaltinimas dėl pasikėsinimo pasisavinti 2005-08-11 58-ojo seminaro „Finansinės būklės įvertinimas ir prognozavimas“ knygą, 25,20 Lt vertės. A. V. savo parodymuose teigia, kad knygos ji neėmė ir niekur nesinešė. Byloje nėra duomenų patvirtinančių tai, kad A. V. į savo automobilį nusinešė minėtą knygą, bandė ja pasisavinti, išskyrus liudytojų parodymus, kuriais teismas abejoja, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai ir kaltinamoji yra susipriešinę. Esant prieštaringiems parodymams ir nesant galimybės teismui šioje dalyje nustatyti tiesą, visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, todėl ši dalis iš kaltinimo taip pat šalinama.

A. V. taip kaltinama tuo, kad pasikėsino pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – spaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“, 15,08 Lt vertės, ir knygą „Finansų valdymas“, 577,50 Lt vertės. Apklausta teisiamajame posėdyje A. V. parodė, kad minėtą spaudą jai atidavė O. P., tuo tarpu liudytojas V. N. parodė, kad minėtas spaudas priklausė įmonei. Iš byloje esančios sąskaitos faktūros Nr. 7LT13087 (t. 1, b. l. 29-31) matyti, kad minėtą spaudą užsakė UAB (duomenys neskelbtini), byloje nėra jokių duomenų, kad A. V. būtų pati už jį sumokėjusi ar, kad O. P. minėtą spaudą jai būtų padovanojęs, todėl teismas vertina, kad kaltinimas šioje vietoje yra pagrįstas.

Dėl leidinio „Finansų valdymas“ A. V. parodė, kad minėtas egzempliorius priklauso jai, jį įsigijo už savo lėšas dar nedribdama UAB (duomenys neskelbtini). Liudytojas V. N. parodė, kad minėtas leidinys priklauso įmonei, jis buvo užprenumeruotas dar prieš A. V. pradedant dirbti UAB (duomenys neskelbtini). Iš „Verslo žinių“ 2012-01-12 rašto Nr. 5 matyti, kad leidinį „Finansų valdymas“ 2005, 2006, 2007 metais buvo galima užsisakyti tik redakcijoje. Šį leidinį galėjo įsigyti visi pageidaujantys asmenys (tame tarpe ir fiziniai), tačiau tokiu būdu jie tapdavo šio leidinio prenumeratoriais (kadangi įsigijus leidinį prenumeruojami jo papildymai). Visi leidinio pirkėjai – prenumeratoriai „Verslo žinioms“ yra žinoma, jiems privaloma tvarka išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, tačiau A. V. tarp jų nėra, nei 2005-2006 m., nei vėliau, priešingai nei UAB (duomenys neskelbtini), kuri prenumeravo leidinį „Finansų valdymas“ ir už jį sumokėjo. Remiantis šiuo raštu darytina išvada, kad A. V. savarankiškai ir niekur neužregistruota negalėjo iš „Verslo žinių“ įsigyti leidinio „Finansų valdymas“, ir minėtas leidinys, paimtas iš jos automobilio, priklauso UAB (duomenys neskelbtini), todėl kaltinimas šioje dalyje pagrįstas.

Teisiamajame posėdyje ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 str. nustatyta tvarka teismas daro išvadą, kad A. V. pasikėsino pasisavinti jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą - leidinį „Finansų valdymas“, 577,50 Lt vertės, atspaudą „Vyriausioji buhalterė A. V.“, 15,08 Lt vertės, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Skiriant bausmę kaltinamajai A. V. teismas atsižvelgia į tai, kad jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kaltinamoji praeityje neteista, dirbanti, augina du vaikus, todėl teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant baudą, kurios dydis nustatytinas artimesnis minimaliam baudos dydžiui, įstatyme numatytam už nusikaltimo padarymą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 183 str. 1 d. ir skirti jai 3 MGL (390 Lt) dydžio baudą.

Bauda turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (sąskaitos Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6801).

Kardomosios priemonės A. V. iki nuosprendis įsiteisės, neskirti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą apeliaciniu skundu.