- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-19
- Bylos Nr.
- e2S-530-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02697-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Giraitis“
- Skolininkas
- uždarajai akcinei bendrovei „Šilalės mediena“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Giraitis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Giraitis“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Šilalės mediena“ dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šilalės mediena“ (toliau – ir kreditorė) kreipėsi į teismą, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašydama: 1) Priteisti iš skolininkės UAB „Giraitis“ (toliau – ir skolininkė) 43 005,47 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; 2) Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas bankų sąskaitose ar kitose kredito įstaigose 43 005,47 Eur sumai. Nurodė, kad tiekė skolininkei medieną, už kurią ji neatsiskaitė. Pažymėjo, kad skolos suma yra didelė, susidariusi per trumpą laiką (už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 1 d.). Akcentavo, kad skolininkė nebendradarbiauja – į prašymus sumokėti skolą nereaguoja, o paskutiniu metu visiškai neatsiliepia į skambučius.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 30 d. įsakymu nutarė išieškoti kreditorei iš skolininkės 43 005,47 skolą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą – 43 005,17 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. sausio 30 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 456 Eur bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 30 d. nutartimi tenkino iš dalies kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo skolininkei priklausantį nekilnojamąjį turtą 43 005,47 Eur sumai, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą paminėtai sumai, o neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija paminėtos sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant skolininkei jį valdyti ir naudoti.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 43 005,47 Eur dydžio suma, atsižvelgiant į tai, kad reali skolininkės turtinė padėtis nėra žinoma (turimas nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės, piniginės lėšos, kreditoriniai įsipareigojimai ir pan.), skolininkei laikytina didele bei sudaro objektyvų pagrindą užtikrinti teismo įsakymo įvykdymą taikant laikinąsias apsaugos priemones. Akcentavo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti, todėl sprendė, kad kreditorės prašymas tenkinamas iš dalies.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Skolininkė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditorės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
6. Skolininkė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškimo tikėtino pagrįstumo bei, kad ginčijama nutartis priimta ir laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos remiantis vieninteliu kriterijumi – didele reikalavimo suma, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ji savaime nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Nei kreditorė savo pareiškime, nei pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nenurodė jokių konkrečių duomenų (įrodymų) bei argumentų, kad skolininkė ateityje gali atlikti veiksmus, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu. Vengimas atsiskaityti yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kreditorės teiginiai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, yra tik deklaratyvaus pobūdžio, o nesant juos patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Kreditorė, teikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tyčia nutylėjo, kad tarp kreditorės ir skolininkės yra kilęs ginčas dėl tarpusavio atsiskaitymų ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų. Kreditorė vėlavo pristatyti produkciją, taip pat nepristatė dalies produkcijos, už kurią prašo priteisti skolą, dėl ko skolininkė negalėjo įvykdyti užsakymų savo klientams (pirkėjams) ir patyrė nuostolių bei šiai dienai turi priešpriešinių piniginių reikalavimų kreditorei. Be to, kreditorė, pažeisdama konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nuviliojo dalį skolininkės klientų (pirkėjų) ir tokiais savo veiksmais sukėlė skolininkei finansinių nuostolių. Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina, kad, priimant ginčijamą nutartį, nebuvo įstatyme numatytų pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atsiliepimas
7. Kreditorė atsiliepimu prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
8. Kreditorė nurodė, kad rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos faktūros bei krovinių gabenimo važtaraščiai patvirtina, kad pareiškimas yra tikėtinai pagrįstas. Pažymėjo, kad atskirajame skunde išdėstyti bendro pobūdžio bei jokiais įrodymais nepagrįsti skolininkės samprotavimai nepaneigia teismo išvadų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad antstoliui vykdant ginčijamą nutartį, pas skolininkę buvo rasti ir aprašyti nedideli jai parduotos produkcijos likučiai. Tai reiškia, kad skolininkė jai iš kreditorės patiektą medieną yra išpardavusi ir gavusi pajamų, tačiau, priešingai nei buvo susitarta, už ją jokių mokėjimų neatliko, todėl jau šiai dienai yra akivaizdu, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas, o panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, kas leistų skolininkui išparduoti pas ją dar likusį turtą, aplamai gali pasidaryti nebeįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. nutarties, kuria tenkintas iš dalies kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
13. Pasisakant dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016 ir kt.). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015 ir kt.), tačiau pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie (liet. ieškinio preliminaraus pagrįstumo) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).
14. Nagrinėjamu atveju kreditorės pareikštas reikalavimas yra grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais bei juos pagrindžiančiais įrodymais – PVM sąskaitomis faktūromis ir krovinio važtaraščiais. Todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas, kuris sprendė išduoti kreditorei įsakymą, neturėjo pagrindo vertinti, kad neegzistuoja pirmoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. kad pareikštas reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas. Be to, pastebėtina, kad pati skolininkė atskirajame skunde patvirtino, jog kreditorė tiekė jai produkciją, už kurią ji neatsiskaitė, nes yra kilęs ginčas dėl tarpusavio atsiskaitymų ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų.
15. Dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas – pažymėtina tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė. Tokių priemonių taikymo paskirtis ir tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie šalies jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.).
16. Nagrinėjamu atvejų kreditorė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele reikalavimo suma ir aplinkybe, kad skolininkė su ja nebendradarbiauja. Tačiau, kaip nurodyta, aukščiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą, nėra ta aplinkybė, kuriai esant taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Kreditorė nepateikė duomenų apie skolininkės jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Kreditorė, atsiliepdama į skolininkės atskirąjį skundą nurodė, jog skolininkė jai iš kreditorės patiektą medieną yra išpardavusi ir gavusi pajamų, tačiau, priešingai nei buvo susitarta, už ją jokių mokėjimų neatliko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ši aplinkybė taip pat negalėtų būti vertinama kaip rodanti skolininkės nesąžiningumą, nes atsiskaitymas su kreditoriais yra vykdomas nepažeidžiant atsiskaitymų eilės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnis).
17. Vadovaudamasis tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja reali grėsmė kreditorei palankaus teismo įsakymo įvykdymui. Todėl ginčijama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Skolininkės UAB „Giraitis“ atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditorės UAB „Šilalės mediena“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.