- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- I-6237-739/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01433-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 51.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus pataisos namai), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad 2016 m. birželio 17 d. jam atvykus į Alytaus pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmę, jam, sveikam žmogui, nei žodžiu, nei raštu nebuvo pranešta apie tai, kad Alytaus pataisos namuose pusė nuteistųjų serga žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV) – venerine krauju plintančia liga. Pareiškėjo nuomone, pareigūnai privalėjo apie tai jį informuoti ir pakonsultuoti, kokių reikia imtis priemonių, kad pareiškėjas, gyvendamas kartu su nuteistaisiais, kurie serga ŽIV, netyčia neužsikrėstų ŽIV. Pareiškėjo nuomone, jo taip pat turėjo atsiklausti, ar jis sutinka gyventi tarp infekuotųjų ŽIV. Pareiškėjas teigė, kad tokiais savo veiksmais pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 ir 2 dalis. Be to, jis buvo paskirtas į 21-ą būrį, kuriame iš nuteistųjų sužinojo, kad daugelis jų serga ŽIV, kuriuo nėra sunku užsikrėsti, būnant 24 val. per parą tarp sergančių asmenų. Teigė, kad bet kuriam iš sergančiųjų ŽIV gali šauti į galvą ir jis gali netrukdomas užkrėsti pareiškėją šia liga. Teigė, kad Alytaus pataisos namuose dažni ŽIV protrūkiai, ir jis nemano, kad pareigūnai imasi priemonių, kad stabdytų šios ligos plitimą, atvirkščiai – pareigūnai padeda plisti šiai ligai, įnešdami narkotines medžiagas į Alytaus pataisos namus, vienas pareigūnas neseniai buvo pagautas nešant į Alytaus pataisos namus narkotines medžiagas. Teigė, jog tai liudija, kad pareigūnai nesugeba užtikrinti nuteistųjų saugumo ir patys prisideda prie šios ligos platinimo ne tik tarp užsikrėtusių narkotikus vartojančių asmenų, bet ir tarp nevartojančių narkotikų, tuo pareigūnai taip pat pažeidžia minėtas CK nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų aplinkybių, neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo) jis patyrė emocinį diskomfortą, stresą, dvasinius išgyvenimus, dėl visų šių išgyvenimų bijodavo miegoti, pasidarė dirglus, dvasiškai išseko, emociškai ir fiziškai nusilpo. Nurodytą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 20 000 Eur, kuriuos prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 13–17) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad ŽIV virusinė infekcija plinta naudojant intraveninius narkotikus ir lytinių santykių metu. Pareiškėjas į Alytaus pataisos namus buvo atvežtas 2016 m. birželio 14 d. ir jis buvo pasirašytinai supažindintas su ŽIV plitimo būdais, tai patvirtina individualaus darbo su pareiškėju knygelė, todėl pareiškėjo argumentai atmestini. Nurodė, kad Alytaus pataisos namuose nuolat vykdomas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinių bei profilaktinių priemonių planas, ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas. Juos vykdant, organizuojami netikėti įeinančių (išeinančių) į pataisos namus asmenų ir daiktų patikrinimai, asmenų, einančių į pasimatymus, daiktų patikrinimai, tikrinami siuntiniai, patruliuojama pataisos namuose ir tose vietose, kur didesnė permetimų tikimybė, tose vietose įrengtos gaudyklės, organizuojamos kratos, pasimatymų biuro laukiamajame kaba informacija apie narkotikų ir draudžiamų priemonių paėmimą ir nuteistųjų atsakomybę, vykdoma išeinančių iš pasimatymų asmenų apžiūra, analizuojama draudžiamų daiktų (permetimų) patekimo vieta ir laikas bei taikomos prevencinės priemonės, vaizdo stebėjimo sistemos pagalba stebima pataisos įstaigos teritorija, įrengti nauji stacionarūs priežiūros postai, mobiliojo ryšio slopinimo sistemos, vaizdo stebėjimo kameros ir jos pradėtos eksploatuoti, koridoriai nakčiai užrakinami. Nurodė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai netoleruoja neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis įstaigoje. Nurodė, kad jeigu nuteistajam yra žinoma, kurie asmenys vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, vykdo nusikalstamas ar drausminio pobūdžio veikas, tai jis gali pranešti administracijai. Renkama informacija apie nuteistuosius, užsiimančius neteisėtu disponavimu šiomis medžiagomis, ji tikrinama, o jai pasitvirtinus, šie nuteistieji perkeliami į kitus lokalinius sektorius, kur sudaromos kliūtys užsiimti nusikalstama veika. Alytaus pataisos namuose psichologinė tarnyba vykdė narkomanijos prevenciją, labdaros ir paramos fondas „Garstyčios grūdas“ vykdė norinčių gyventi švarioje nuo narkotikų zonoje atranką bei motyvavimą. Konsultuoti nuteistieji, susiduriantys su psichologinėmis problemomis dėl ŽIV, teikiama mokslinė informacija apie prevenciją ir profilaktiką. Pareiškėjui buvo suteikta psichologinė pagalba, tai patvirtina pridedama pažyma. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Teigė, kad nenustačius ir neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo žalos atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Pareiškėjas Alytaus pataisos namų ir jų pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu) laiko ir prašomą neturtinę žalą kildina iš to, kad pareigūnai neinformavo jo apie tai, kad Alytaus pataisos namuose pusė nuteistųjų serga ŽIV, nepakonsultavo jo, kokių priemonių reikia imtis, kad jis neužsikrėstų šia liga, neatsiklausė jo, ar jis sutinka gyventi tarp sergančių ŽIV, be to, paskyrė į 21-ą būrį, kuriame daugelis serga šia liga, o taip pat pareigūnai padėjo plisti ŽIV, įnešdami narkotines medžiagas.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 19 d., t. y. iki skundo datos, su pertraukomis: nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2016 m. liepos 5 d., nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. kovo 28 d., nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. birželio 19 d. (b. l. 18–20) (toliau – ginčo laikotarpis).
Iš bylos duomenų (b. l. 19–20) matyti, kad pareiškėjas 21-ame būryje, kuriame, jo teigimu, daugelis nuteistųjų serga ŽIV, buvo nedidelę ginčo laikotarpio dalį. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas teigia, jog ne tik minėtame būryje, bet visuose Alytaus pataisos namuose daug nuteistųjų serga ŽIV.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Šiame BVK straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys, tai nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ 1 punkte įsakoma laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. ŽIV liga yra įtraukta į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad jis nenustato atsakovės atstovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis (taip pat ir sergančius AIDS asmenis), išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio, o nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai arba tyčia norėjo pareiškėją užkrėsti ŽIV, tik abstrakčiai samprotavo, kad bet kuris iš šių asmenų galėtų užkrėsti pareiškėją, ir kad pareiškėjas galėjo užsikrėsti ŽIV. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis įtvirtina teisę į privataus gyvenimo gerbimą, o 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos draudimo principą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis tarptautiniais dokumentais – Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktu (nustatančiu, jog asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma) bei Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktu (nustatančiu, jog atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius ) – padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Dėl to teismas sprendžia, kad priverstinis ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nesant pagrindo laikytinas diskriminacija, o tai yra draudžiama.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad asmens duomenų apsauga, jau nekalbant apie medicininius duomenis, yra ypatingai svarbi asmeniui naudojantis Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Armonienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36919/02) 40 punktas, 2014 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje L. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 52019/07) 56 punktas). Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties. Šis straipsnis nustato atvejus, kada gali būti suteikiama konfidenciali informacija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, privataus gyvenimo pažeidimu laikomas, be kita ko, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Remdamasis aptartu, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie asmenis, infekuotus ŽIV, nes pažeistų šių asmenų teisę į privataus gyvenimo gerbimą, kadangi tai yra duomenys, susiję su asmens sveikata.
BVK 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Remdamasis šiomis BVK nuostatomis, taip pat pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, nenustatančiu pataisos namų administracijai pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis nuo neinfekuotų asmenų, diskriminacijos draudimo principu, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namų administracija neturėjo pareigos atsiklausti pareiškėjo, ar jis sutinka gyventi tarp sergančių ŽIV.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras nurodo tokius ŽIV plitimo būdus: 1) lytinių santykių metu; 2) per kraują: dalijantis užkrėstais švirkštais ir ar adatomis, perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais; 3) ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką neštumo, gimdymo metu arba žindant (<http://www.ulac.lt/ligos/%C5%BD/ziv-zmogaus-imunodeficito-virusas>, taip pat žr. ŽIV perdavimo rizikos metodines rekomendacijas, 2014 m., p. 2, <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/ZIV%20perdavimo%20rizika.pdf>, žiūrėta 2018 m. spalio 17 d.). Įvertinęs ŽIV plitimo kelius (lytiniu santykiu metu arba per kraują), teismas sprendžia, kad pareiškėjui nuo infekuoto ŽIV asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus. Dėl to teismas daro išvadą, kad nėra pagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, jog ŽIV liga galima lengvai užsikrėsti, būnant šalia infekuotų ŽIV asmenų. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai ar tyčia norėjo jį užkrėsti ŽIV, tik abstrakčiai samprotavo, kad bet kuris iš šių asmenų galėtų užkrėsti pareiškėją, ir kad pareiškėjas galėjo užsikrėsti ŽIV. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių esamų pasekmių, neteigė, kad jis užsikrėtė ŽIV, o susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija (jos kopija) (b. l. 31–70), nenustatyta, jog pareiškėjas yra infekuotas ŽIV, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, susiję su nusiskundimais dėl sveikatos pablogėjimo dėl baimės užsikrėsti ŽIV. Nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namų Psichologinė tarnyba pravedė psichologines konsultacijas (b. l. 21). Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai nepakonsultavo jo, kokių priemonių reikia imtis, kad jis neužsikrėstų ŽIV liga, tai paneigia individualaus darbo su pareiškėju (nuteistuoju) knygelė (asmens bylos Nr. 2974), pateikta į nagrinėjamą administracinę bylą. Šioje knygelėje yra duomenys, kad pareiškėjas buvo supažindintas su ŽIV plitimo būdais, taip pat su tuo, kokiu priemonių reikia imtis, norint išvengti užsikrėtimo ŽIV, šiomis dienomis: 2016 m. birželio 17 d., t. y., tuo pat, kai atvyko į Alytaus pataisos namus, taip pat vėliau – 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. lapkričio 30 d., 2017 m. kovo 20 d. (tai patvirtina pareiškėjo parašai). Nustatęs byloje šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Alytaus pataisos namų pareigūnai jo nesupažindino su ŽIV plitimo būdais.
Narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms yra taikomas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymu nustatytas kontrolės režimas, nustatant, kokiems tikslams šios medžiagos gali būti įsigyjamos ir laikomos. Asmuo, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (įstatymo 25 straipsnis). Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (259–269 straipsniai). Pareiškėjas skunde teigė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai padėjo plisti ŽIV ligai, įnešdami narkotines medžiagas, ir vienas pareigūnas buvo pagautas įnešant šias medžiagas (b. l. 3), tačiau neįvardino jokių konkrečių atvejų ir nenurodė pareigūnų pavardžių, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė šio argumento. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai netoleruoja neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis įstaigoje (b. l. 14). Teismas neturi pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, jog Alytaus pataisos pareigūnai laikosi įstatymo reikalavimų ir jų nepažeidžia. Be to atsakovės atstovas nurodė, kad Alytaus pataisos namuose nuolat yra vykdomas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinių bei profilaktinių priemonių planas, ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas (b. l. 14). Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad vykdant minėtus planus, be kita ko, yra patruliuojama pataisos namuose, vaizdo stebėjimo sistemos pagalba stebima pataisos įstaigos teritorija, įrengti ir veikia stacionarūs priežiūros postai (b. l. 14), todėl teismas sprendžia, kad šios priemonės yra skirtos ir veikia tam, kad asmenys neįneštų į pataisos namus narkotinių medžiagų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.