- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- e2-1469-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01297-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- V. B., R. B.
- Ieškovas
- T. B.
- Trečiasis asmuo
- S. L., notarės S
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4604-781/2017 pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovėms V. B. ir R. B. (tretieji asmenys – S. L., notarės S. K. ir D. M., AIG Europe Limited Lietuvos filialas) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir atsiskaitymo pagal turto pardavimo sutartį, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovas T. B. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2007 m. birželio 14 d. Turto pasidalijimo sutartį, sudarytą J. B. ir V. B., patvirtintą Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K., notarinio registro Nr. SK-6003, ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sandorio dalyku buvęs turtas yra bendroji jungtinė J. B. ir V. B. nuosavybė; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės R. B. 27 513,90 Eur; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės R. B. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamojo turto registruose Nr. 1/31304, 10/76809, 1/31523, 10/76813 nurodytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus su juose esančiais statiniais, uždraudžiant jais disponuoti iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje, siekiant, kad nepasikeistų turto, dėl kurio sprendžiamas ginčas, teisinis statusas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių į:pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.Teismas pažymėjo, kad atsakovei V. B. perleidus nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus ir pastatus, kurie buvo perleisti ginčijama turto pasidalijimo sutartimi), ieškovo teisių gynimas galėtų pasunkėti, t. y. ieškovui galimai palankus teismo sprendimas tokiu atveju taptų deklaratyvaus pobūdžio ir nebesukeltų ieškiniu siekiamų teisinių pasekmių, o ieškovas turėtų inicijuoti naują(-as) bylą(-as) dėl savo teisių gynimo.Teismas pastebėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, be to, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis ekonomiškumo bei proporcingumo principais, teismas nurodė prašymą tenkinantis tik iš dalies, taikant kitą (negu ieškovo prašoma) laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ginčo turtui (žemės sklypams ir pastatams).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė V. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį panaikinti, o ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Ieškovas ieškinį dėl 2007 m. birželio 14 d. Turto pasidalijimo sutarties pareiškė praėjus beveik dešimt metų nuo sutarties sudarymo. Be to, ieškinys pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio 1 dalį gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Taigi reikšti tokį ieškinį galėtų tik pats miręs J. B., o ne ieškovas. Turto pasidalijimo sutartis negalėtų būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujanti gerai moralei. Įstatymai neraudžia sutuoktiniams pasidalinti santuokos metu įgytą turtą ir sudaryti turto pasidalijimo sutartį, taigi tokia sutartis negali būti laikoma prieštaraujančia gerai moralei. J. B. nebuvo pripažintas neveiksniu, jis nesirgo psichikos liga, trukdančia suprasti savo veiksmus, todėl pasirašydamas ginčo sutartį, jis visiškai suprato minėtos sutarties sudarymo padarinius. Sutartis negalėtų būti pripažinta negaliojančia ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes minėta sutartimi nebuvo pažeistos ieškovo teisės, kadangi J. B. visą laiką iki mirties laiku teikė ieškovui išlaikymą ir neturėjo išlaikymo ieškovui įsiskolinimo. Be to, turto pasidalijimo sutartį J. B. ir atsakovė sudarė dar 2007 m. birželio 14 d., o išlaikymas ieškovui priteistas tik 2007 m. liepos 26 d. Visos šios aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad ieškovo ieškinys prima facie nepagrįstas, taigi ir laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.Ieškovas apskritai nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui galėtų būti tik tada, jei būtų patikimų duomenų apie tai, kad atsakovė ketintų perleisti turimą turtą, tačiau tokių duomenų ir pagrįstų prielaidų ieškovas nepateikė.Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia atsakovės V. B. interesus, nes net ir tenkinus ieškinį, ½ dalis turto turėtų priklausyti atsakovei, o tik kita ½ turto – J. B., kurią galėtų paveldėti jo įpėdiniai. Atsakovei yra 67 metai, vienintelės jos gaunamos pajamos yra pensija. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė neapibrėžtam laikui negalėtų perleisti viso jai nuosavybės teise priklausančio turto, nors ieškovas prašo pripažinti, jog sutarties dalyku buvęs turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.Ieškovas T. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Iš esmės savo atskiruoju skundu apeliantė ginasi nuo ieškinio ir atsikerta į ieškinio reikalavimus. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, kuris yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Teismas tinkamai atliko preliminarų ieškinio vertinimą ta apimtimi, kuri yra būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti. Be to, ieškinio senaties terminas nėra praleistas; ieškovas turi teisę reikšti ieškinį dėl J. B. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip vienintelis jo įpėdinis, paveldėjęs jo turtines teises ir pareigas; CK 1.81 straipsniui taikyti reikšmingos aplinkybės yra įrodinėjimo dalykas bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, tik po kurios teismas atlieka aplinkybių vertinimą pagal vidinį savo įsitikinimą; galiausiai, ieškovas buvo J. B. kreditoriumi ne nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos.Vertinant grėsmę galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui, būtina atsižvelgti į tai, kokio pobūdžio yra ieškinio reikalavimas. Šioje byloje ieškinio reikalavimu ginčijamas konkretus sandoris, sudarytas dėl nekilnojamųjų daiktų, todėl logiška ir pagrįsta yra užtikrinti, kad tų daiktų, dėl kurių iškeltas ginčas teisme, teisinis statusas nepasikeistų bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas taikė minimalią laikinąją apsaugos priemonę – pranešimą viešam registrui dėl nuosavybės teisių į daiktus perleidimo draudimo. Pats įstatymas reglamentuoja teisinio ginčo dėl registruojamų daiktų privalomą išviešinimą (CPK 137 straipsnio 6 dalis), po kurio, tikėtina, joks protingas pirkėjas tokio turto nepirktų iki teisminio proceso pabaigos, o teismo taikytas perleidimo draudimas yra tik vos didesnė apsauga, kuri suteikia garantiją, kad bylinėjimasis dėl konkretaus turto nebus beprasmis.Kai iškeliamas ginčas dėl konkretaus nekilnojamojo turto, savaime yra rizika, kad to turto perleidimas padarytų teismo sprendimo įvykdymą negalimu be papildomų teisinių procesų, todėl papildomai įrodinėti atsakovės ketinimus perleisti ginčo turtą nėra būtina. Apie tokius ketinimus suinteresuota šalis gali ir nežinoti, neturėti objektyvių duomenų. Be to, jeigu atsakovė neketina to turto perleisti, tai jokių pasekmių ir realių suvaržymų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jai nesukelia. Argumentas, kad atsakovė neapibrėžtam laikui negalės perleisti viso jai priklausančio nekilnojamojo turto, atmestinas, nes draudimas taikomas tik iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. konkrečiam ir apibrėžtam laikui.Ieškiniu prašoma pripažinti, kad sandorio dalyku buvęs turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kas reiškia, jog nebūtinai kiekvienas daiktas turi būti dalijamas lygiomis dalimis (po ½ dalį). Nustatant sutuoktinių dalis, kiekvienam tenkantį konkretų turtą ir (ar) derinant taikos sutarties sąlygas turto pasidalijimo metu tarp įpėdinio ir sutuoktinės, galimas padalijimas ir atskirais daiktais, todėl logiška ir pagrįsta, kad visam daiktui, o ne jo daliai pritaikytas disponavimo apribojimas. Kita vertus, perleisti dalį nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo ir sklypo – yra nelabai realu, todėl vertintina, kad šis skundo motyvas yra formalaus pobūdžio. Be to, tokie atsakovės samprotavimai apie negalėjimą perleisti jai priklausantį turtą, tik patvirtina, kad, jeigu nebūtų pritaikyta apsaugos priemonė, galimai ji tą turtą ir perleistų, o tuomet, ieškinį tenkinus, būtų smarkiai apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, padarant registre įrašą dėl nuosavybės teisių į tam tikrą turtą perleidimo draudimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Apeliantės įsitikinimu, ieškovo ieškinys prima facie nepagrįstas ir ieškovas neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, be to laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia atsakovės V. B. interesus.Pasisakydamas dėl atsakovės argumentų apie ieškovo ieškinio preliminarų nepagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Taigi, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės neįrodinėja, kad ieškovo ieškinio forma ir (ar) turinys neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. jog nėra suformuluotas ar netinkamai suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, ar apskritai nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytus argumentus ir reiškiamus reikalavimus. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, įvertinus aplinkybę, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia keliais skirtingais teisiniais (sandorių negaliojimo) pagrindais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima daryti ir išvados, kad ieškovas pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ir todėl jau šiuo metu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, akivaizdus ieškinio neperspektyvumas, kaip kad nurodo atsakovė. Galiausiai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės V. B. skunde nurodyti argumentai dėl to, jog J. B. nebuvo pripažintas neveiksniu, jis nesirgo psichikos liga, trukdančia suprasti savo veiksmus, todėl pasirašydamas ginčo sutartį, jis visiškai suprato minėtos sutarties sudarymo padarinius, be to, jis visą laiką laiku teikė ieškovui išlaikymą ir neturėjo išlaikymo ieškovui įsiskolinimo, o išlaikymas ieškovui priteistas tik 2007 m. liepos 26 d. t. y. po ginčo sutarties sudarymo, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visapusiško ir detalaus įvertinimo bei išnagrinėjimo, kuris negali būti atliekamas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Remdamasis pirmiau nurodytais teisiniais ir faktiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentą dėl akivaizdaus ieškinio prima facie nepagrįstumo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą.Būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.)Nagrinėjamoje byloje tokios laikinosios apsaugos priemonės (draudimo perleisti nuosavybės teises į konkretų nekilnojamąjį turtą) nustatymo poreikį suponuoja pats ieškinio dalykas – reikalavimas, pripažinus Turto pasidalinimo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją ir ginčo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bei faktas, kad, kaip teisingai pastebėjo ieškovas savo atsiliepime, šiuo metu negalima vienareikšmiškai teigti, jog, tuo atveju, jei būtų tenkintas ieškovo ieškinys, be kita ko būtų pripažinta ir tai, kad kiekvienas iš sutuoktinių turėjo teises į vienodą (½) šio turto dalį (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Taigi draudimo perleisti nuosavybės teises į visą ginčo turtą nustatymas užkerta kelią pakisti bylos nagrinėjimo metu esančiai situacijai ir atsirasti naujiems ginčo objektu tapusio turto savininkams, kas akivaizdžiai apsunkintų ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymą.Nors atsakovė akcentuoja, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių, jog atsakovė yra nesąžininga, ketina turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, pažymėtina, kad, kaip minėta, įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių išsaugojimą status quo, tačiau netrukdanti atsakovei įgyvendinti jos turimas ginčo turto naudojimo, valdymo teises, todėl tuo atveju, jei atsakovė iš tikrųjų nesiekia ir neketina ginčo nekilnojamojo turto šiuo metu perleisti, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė niekaip nepažeidžia ir iš esmės negali pažeisti jos interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti jos teisių, tuo labiau, kad, kaip teisingai pastebėjo ieškovas, net jeigu šiuo metu būtų akivaizdu, jog, tenkinus ieškovo ieškinį, atsakovei būtų nustatytos nuosavybės teises į ½ ginčo turto dalį, perleisti dalį tokio pobūdžio turto – gyvenamojo namo ir sklypo – praktiškai nelabai įmanoma. Kita vertus, atsakovės skundo argumentas, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė neapibrėžtam laikui negali perleisti viso jai nuosavybės teise priklausančio turto, ir atskiruoju skundu jos išreikštas siekis panaikinti šią, pirmosios instancijos teismo parinktą ekonomiškiausią, mažiausiai atsakovę varžančią laikinąją apsaugos priemonę, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tik pagrindžia ieškovo ir pirmosios instancijos teismo pozicijos dėl tikėtinos grėsmės ieškovo galbūt palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimo pagrįstumą.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.