- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-05-27
- Bylos Nr.
- 1A-438-300-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00329-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Advokatai
- Zoja Kastėnienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dianos Voskoboinikovos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį išteisintas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
G. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 20.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš nukentėjusiąją D. A. fizinį smurtą, t. y. užlaužęs jos kairę ranką ir ranka užspaudęs burną, bandydamas ją pargriauti ant lovos ir numauti nukentėjusiosios kelnes, jas suplėšė, pasikėsino lytiškai santykiauti su D. A. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo garsiai šaukti ir išsilaisvino.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Diana Voskoboinikova prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį, kuriuo G. Š. išteisintas, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – G. Š. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį paskiriant 3 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose. Nukentėjusiosios kelnes sunaikinti, o, jei ji pageidaus, grąžinti nukentėjusiajai.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu G. Š. teigė, kad pripažįsta kaltę dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, jis teigė, kad jau dieną žinojo, kad liudytojo R. G. nebus namuose, kad jis vyksta į (duomenys neskelbtini), nes kartu su juo gėrė alkoholinius gėrimus. Taip pat nurodė, kad dėl girtumo neprisimena visų aplinkybių, teigė, kad pas R. G. ėjo, manydamas, kad jis jau grįžęs, bet jo namuose nebuvo, ir jis užėjo pas liudytojo sugyventinę D. Nurodė, kad su ja bendravo normaliai ir nežino, kas jam užėjo, bet užsimanė su D. pasimylėti. Taip pat parodė, kad jis atsimena, kad buvo jos miegamajame ir kad ji intensyviai priešinosi ir garsiai šaukė. Nepamena, ar bandė numauti jai kelnes, tačiau ir pats tokios galimybės neatmeta. Tik nuo jos šaukimo jis atsipeikėjo. Taip pat nurodo, kad teisme G. Š. parodė, kad iki R. G. išvykstant į (duomenys neskelbtini) pas jį gėrė. Kai jis išvažiavo, išėjo ir jis, nes R. neleidžia niekam pasilikti namuose, jei jo nėra. Dėl kitų aplinkybių parodymus pakeitė, parodė, kad gal bandė prilįsti, bet prievartauti – tikrai ne. Ji pasipriešino ir jis išėjo. Nurodė, kad gal buvo abipusis apsikabinimas, gal ji būtų sutikusi, bet tikrai nenorėjo prievartauti. Jei ji būtų šaukusi, būtų atėję kaimynai. Neigė, t. y. neatsiminė, kad galėjo jai laikyti už burnos, kad buvo užlaužęs ranką, kad plėšė kelnes. Bet atsimena, kad D. sakė: „Ne“, kai jie sėdėjo ant lovos, ir mano, kad gal ją ir nutempė ten. Nurodo, kad su liudytoju kalbėjosi jau po visko. Toliau savo skunde, grįsdama apeliacinio skundo reikalavimą, prokurorė nurodo, kad nukentėjusiosios D. A. parodymai dėl įvykio yra nuoseklūs. Ji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neteigė, kad buvo smaugiama, nuo to būtų likę žymės. O teismas nurodė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų (pvz., specialistų išvadų), patvirtinančių nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus, kad kaltinamasis smaugė nukentėjusiąją. Ji teigė, kad kaltinamasis, būdamas už nugaros, netikėtai užlaužė jos kairę ranką už nugaros, o kita ranka apkabino kaklą. Kai nuvedė į kambarį, kaklą paleido, bet ranką laikė užlaužęs, o kita ranka draskė kelnes, norėdamas numauti. Ji bandė dešine ranka laikyti kelnes, jis trenkė jai per ranką, tada ji pradėjusi šaukti, kaltinamasis užspaudė jai burną ranka. Ji bandė suktis nuo jo, bet jis sukosi kartu. Kai jis paleido burną, vėl šaukė, ir tik tada jis pabėgo. Taigi teigia, kad tik dėl nukentėjusiosios aktyvaus priešinimosi G. Š. neįvykdė savo nusikalstamų kėslų. Nurodo, jog liudytojas R. G. smaugimo žymių neakcentavo, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. A. papasakojo, kad G. Š. ją jėga, užsmaugęs jos kaklą, tempėsi į kambarį, bandė numauti kelnes ir jas suplėšė. Sakė, kad G. Š. bandė ją išprievartauti, tačiau ji priešinosi ir garsiai šaukė, todėl jam to padaryti nepavyko. Teisme jis apie smaugimą nebuvo išsamiai apklaustas, todėl negalima teigti, kad teismas nustatė, kad nėra objektyvių įrodymų, kad nukentėjusioji buvo smaugiama, nes kaltinime tokia aplinkybė ir nebuvo inkriminuota. Apeliantės teigimu, kaltinamojo parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi jam nenaudingų aplinkybių jis neprisimena, teigdamas, kad dėl girtumo, bet abejodamas pats ir patvirtina, kad gal galėjo blogai pasielgti. Nurodo, jog nukentėjusiosios ir liudytojo apklausose pateiktas įvykio aplinkybes įrodo ir patvirtina surinkti kiti duomenys, t. y. teismo medicinos eksperto pateikta specialisto išvada dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai, taip pat apžiūrėtos nukentėjusiosios kelnės ir specialisto įvertinti padaryti sužalojimai jose. Taip pat nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės iš dalies sutampa ir su kaltinamojo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, tik teisme duoti parodymai skirtingi nuo bylos duomenų visumos. Teigia, kad įvertintina ir ta aplinkybė, kad kaltinamasis nesiorientavo, kada liudytojas R. G. turi grįžti iš (duomenys neskelbtini), bet žinojo, kad šiam nesant namuose, niekam kitam bute su nukentėjusiąja negalima būti, taigi jis pasąmonėje bijojo, kad liudytojas negrįžtų, o tai yra dar viena iš galimų priežasčių, dėl ko kaltinamasis nebaigė nusikalstamos veikos, ir tai nebuvo vertinama. Taigi teigia, kad klaidingai įvertinus faktines tarpusavyje susijusias ir sutampančias įvykio aplinkybes, teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. Š. atžvilgiu, todėl dėl išdėstytų priežasčių išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas kaip nepagrįstas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, jog G. Š. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo atsakomybę lengvinančių nėra, pripažintina jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes ir teisme duodamas parodymus teigė, kad buvo išgėręs, gėrė dieną su liudytoju R. G. ir gėrė vėliau, kai atėjo pas nukentėjusiąją į butą. Dėl to nurodo, kad pripažintina, jog G. Š., panaudodamas smurtą, prieš nukentėjusiosios valią norėjo ir siekė su ja santykiauti lytiškai, t. y. ją išžaginti, bet nusikalstamos veikos nebaigė tik dėl to, kad nukentėjusioji garsiai šaukė ir pati iš jo išsilaisvino, o kėsinimosi išžaginti metu intensyviai priešinosi kaltininkui.
Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis, kuriuo G. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį – išteisintas, naikintinas, ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamiai ištirtų įrodymų analize, išdėstyti motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.
Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas, teisingai nustatydamas G. Š. atliktus veiksmus – kad jis kėsinosi lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja be jos sutikimo, nepagrįstai, dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų analizavimo, jų visumos nevertinimo, ir patikėdamas byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančiais išteisintojo teismo posėdžio metu duotais parodymais, taip ignoravo faktines aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, todėl ir padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodyta, kad būtent savo aktyvių ir intensyvių pastangų dėka nukentėjusioji pati išsilaisvino iš kaltinamojo. Būtent tai ir turėjo lemiamos įtakos darant išvadą dėl G. Š. kaltės klausimo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Fizinis smurtas, pažeidžiant nukentėjusiojo kūno neliečiamumą, naudojamas siekiant palaužti esamą ar galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą. Pasikėsinimas padaryti šią nusikalstamą veiką pasireiškia tyčiniais kaltininko veiksmais, kuriais pradedami realizuoti šios nusikalstamos veikų sudėties objektyvieji požymiai, tai yra, kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nukentėjusiojo seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, sukelia realų pavojų nukentėjusiajam, tačiau nepabaigia nusikalstamos veikos dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. Š. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad įvykio dieną jam atėjus pas nukentėjusiąją ir išgėrus kartu su ja alaus, jis bandė prie jos „prilįsti“, bet prievartauti tikrai nenorėjo. Taip pat parodė, kad, kai nukentėjusioji pasipriešino, jis išėjo, tuo metu buvo stipriai išgėręs ir gal padarė ką nors „stipriau“. Tikriausiai D. pasipriešino, nes buvo išgėręs. Suprato, kad ji santykių nenori, ir jis išėjo. Nežino, netiki, kad laikė jai už burnos, atmintis jam buvo „nuėjusi“, tuo metu buvo daug išgėręs, visų niuansų neatsimena. Neatsimena, kad būtų laikęs jos ranką, kad darė ką nors blogo, kad segė kelnes. Kai D. jam pasakė „ne“, ji tuo metu sėdėjo ant lovos, gal nutempė ją ant lovos (85–86 b. l.).
Tačiau tai, kad vis dėlto G. Š., panaudodamas prieš nukentėjusiąją D. A. fizinį smurtą, t. y. užlaužęs jos kairę ranką ir ranka užspaudęs burną, bandydamas ją pargriauti ant lovos ir numauti nukentėjusiosios kelnes, jas suplėšė, pasikėsino lytiškai santykiauti su D. A. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo garsiai šaukti ir išsilaisvino, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje 149 straipsnio 1 dalyje, patvirtina:
esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusios D. A. parodymai, duoti ne tik teismo posėdžio (83–84 b. l.), bet ir ikiteisminio tyrimo metu (10–11, 12–13 b. l.), kai ji nuosekliai ir tapačiai teigė, kad pas ją į svečius įsiprašęs G. Š. gėrė alų, po to, jai einant durų link ir norint jį išprašyti, pastarasis prie durų stvėrė jai už rankos ir užlaužė kairę ranką, o kita ranka iš už nugaros apkabino kaklą ir stūmė į priekį, norėjo įversti į lovą, bet nepavyko. Kai buvo kambaryje, jis sakė: „Nesilaužyk, nesimaivyk“. Pradėjo plėšyti kelnes, norėjo jas numauti. Kai jis bandė numauti kelnes, ji dešine ranka ties pilvo sritimi laikė savo kelnes, kad jis jų nenumautų. G. Š. trenkė per dešinę ranką, kuria ji laikė kelnes. Išsigandusi ėmė šaukti. Suprato, kad jis nori ją išprievartauti. Sušuko trumpai, daugiau nespėjo, nes G. užspaudė burną. Visą tą laiką jis laikė užlaužęs kairę ranką jai už nugaros. Bandė iš jo ištrūkti, sukosi nuo jo, tačiau G. nepaleido ir sukosi kartu. Kai jis atitraukė ranką nuo burnos, ji vėl pradėjo šaukti ir išsilaisvino, tada G. Š. ją paleido ir išbėgo lauk; tokius nukentėjusiosios parodymus dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto atitinkanti valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada Nr. G 1421/13(04), kurioje nurodyta, kad D. A. kraujosruva dešinės plaštakos ištiesiamajame paviršiuje ir nubrozdinimai viršutinėje lūpoje padaryti bukais kietais daiktais apytikriai prieš 1–2 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (18–19 b. l.); apylinkės teismo posėdžio metu duoti liudytojo R. G. parodymai, atitinkantys jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (15–16 b. l.), kai jis nurodė, kad jam į grįžus į namus D. A. jam papasakojo, kad G. Š. bandė ją išprievartauti, o po to pabėgo. Matė, kad D.buvo subraižyta, sudaužyta, patinusi, t. y. ji buvo sumušta. Skundėsi, kad skaudėjo krūtinę, išsukta kaire ranka. D. sakė, kad G. Š. norėjo ją išprievartauti, smaugė, griebė už burnos, sudraskė kelnes (84 b. l.); 2013 m. rugsėjo 30 d. D. A. rašytas protokolas-pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 20.00 val., pas ją į namus atėjęs kaimynas G. Š. užlaužė jai kairę ranką už nugaros, o su kita ranka užspaudė burną ir pradėjo ją tempti į buto kambarį ir bandė pargriauti ant lovos, tačiau to padaryti jam nepavyko, nes jai pavyko išsilaisvinti, tempdamas ją į kambarį sudraskė jos kelnes ir pradėjo sakyti „nesimaivyk“ ir „nesilaužyk“ (3 b. l.); Šiaulių apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro 2013 m. spalio 17 d. specialisto išvada Nr. 40-25-IS1-1035, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktose kelnėse esantis pažeidimas yra paliktas tempimo būdu, nutraukiant siūlus kelnių dalių susiuvimo vietoje ir išplėšiant užtrauktuką (22–23 b. l.).
Taigi, priešingai apylinkės teismo padarytai išvadai, kad G. Š. turėjo galimybę užbaigti šį nusikaltimą, tačiau nusikaltimą nutraukė pats, ir paleidęs nukentėjusiąją išėjo, anksčiau išdėstyti duomenys tvirtina, kad G. Š., esant aiškiai, tiek šauksmais, tiek aktyviais veiksmais – savo kelnių laikymu, neleidimu jas numauti, bandymu ištrūkti iš jo, sukimusi nuo jo ir šaukimu, išreikštam nukentėjusiosios nesutikimui su juo lytiškai santykiauti, išteisintasis savo aktyviais fiziniais veiksmais – nukentėjusiosios rankos laužimu, bandymu ją pargriauti ant lovos ir numauti nukentėjusiosios kelnes, jų suplėšymu, burnos užspaudimu – taip trukdydamas nukentėjusiajai šauktis pagalbos, siekė su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti prieš jos valią, ir šio savo nusikalstamo sumanymo nebaigė ne todėl, kad pats būtų norėjęs jį nutraukti, o dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – todėl, kad nukentėjusioji pradėjo šaukti ir išsilaisvino iš jo, ir tik tada G. Š. išbėgo iš nukentėjusiosios namų. Visos šios aplinkybės patvirtina G. Š. veikus tiesiogine tyčia, t. y. tai, kad jis suprato, jog pavartodamas fizinį smurtą kėsinasi lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią ir norėjo taip veikti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi, šaukėsi pagalbos, po to ištrūko iš jo glėbio, ir tik tada G. Š., išsigandęs galbūt grįžtančio nukentėjusiosios sugyventinio ar kaimynų atėjimo dėl nukentėjusios šauksmų, ją paleido ir išbėgo lauk. Taigi, nors kaltininkas ir nepradėjo lytinio santykiavimo, tačiau tik dėl to, kad jam nepavyko įveikti nukentėjusiosios pasipriešinimo.
Kolegija pastebi, kad skundžiamajame nuosprendyje nurodyti ir akcentuoti nukentėjusiosios viso proceso metu parodymų skirtumai, nėra esminiai, ir jie, nukentėjusios parodymų, kuriuos atitinka tiek liudytojo aprodymai, tiek rašytiniai bylos duomenys – specialistų išvados, protokolas-pareiškimas, tiek paties G. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiosios parodymų nedaro neobjektyviais ar prieštaringais. Be to, kaip teisingai skunde nurodė ir prokurorė, nukentėjusiosios smaugimas G. Š. inkriminuotas nebuvo, todėl ir šios aplinkybės įrodinėti nereikia.
Dėl išteisintojo apylinkės teismo posėdžio metu duotų parodymų (85–86 b. l.), kurie skiriasi nuo jo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų (33–34 b. l.), pasisakytina tai, kad pirminiai jo parodymai, kurie buvo duoti dalyvaujant advokatui, atitinka visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, todėl kolegija remiasi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o vėlesnius, kurie duoti nutylint svarbias jam inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, laiko siekimu sušvelninti savo teisinę padėtį, ir todėl atmeta.
Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą, daro išvadą, jog byloje visiškai įrodyta, kad G. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, ir konstatuoja, kad:
G. Š. 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 20.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš nukentėjusiąją D. A. fizinį smurtą, t. y. užlaužęs jos kairę ranką ir ranka užspaudęs burną, bandydamas ją pargriauti ant lovos ir numauti nukentėjusiosios kelnes, jas suplėšė, pasikėsino lytiškai santykiauti su D. A. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo garsiai šaukti ir išsilaisvino.
G. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama ta aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Vertinant G. Š. asmenybę – neteistas (41 b. l.), vykdo individualią veiklą (53 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (50 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (49 b. l.), bei atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, į tai, kad jo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kolegija yra tos nuomonės, G. Š., už nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, paskyrus vienintelę jo padaryto nusikaltimo straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurią jis turėtų atlikti pataisos namuose, ji būtų per griežta ir prieštarautų teisingumo principui.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
Minėta, kad BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Tačiau įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Teismų praktikoje nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys 2K-163/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju taikyti G. Š. BK 62 straipsnį nėra galimybės, nes tam nėra pagrindų ir sąlygų. Teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, kadangi BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas yra susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.
Byloje nustatyta, kad G. Š. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, t. y. pasikėsinimas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja D. A. prieš jos valią, padarytas vienu iš BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu, t. y. fizinio smurto pavartojimu, kuris pasireiškė nukentėjusiosios rankos užlaužimu, burnos užspaudimu, bandymu ją pargriauti ant lovos ir numauti nukentėjusiosios kelnes, jų suplėšymu. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad G. Š. būtų tiesiogiai vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, t. y. sudavęs jai smūgius. Dėl nuteistojo pavartoto fizinio smurto nukentėjusiosios fizinei sveikatai sunkių pasekmių sukelta nebuvo – jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi tokia nusikalstamos veikos padarymo būdo išraiška, atsižvelgiant ir į veiksmus, kuriais kaltininkas mėgino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, neabejotinai rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.
BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. G. Š. iki šios nusikalstamos veikos padarymo, ir po, teistas nėra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis vykdo individualią veiklą (53 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (50 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (49 b. l.), o civilinio ieškinio nukentėjusioji nepareiškė.
Atsižvelgus į visų šių nurodytų aplinkybių visumą, G. Š., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtina švelnesnė bausmės rūšis nei numatyta įstatymo – viešieji darbai, nustatant maksimalų jų terminą (Lietuvos Respublikos BK 46 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį, kuriuo G. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį išteisintas, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteisti jį 1 (vienerių) metų viešųjų darbų bausme, nustatant 480 valandų viešųjų darbų, įpareigojant dirbti 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į G. Š. skirtą bausmę įskaityti jo laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. 17 val. 35 min. iki 2013 m. spalio 1 d. 15 val. (1 parą), ir laikyti, jog G. Š. yra atlikęs 6 valandas viešųjų darbų.
Nukentėjusiosios D. A. kelnes, kurios įdėtos į paketą Nr. 1, esantį prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti nukentėjusiajai D. A..