- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-02
- Bylos Nr.
- eA-511-815/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00091-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- UAB "Mokalnis"
- Trečiasis asmuo
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mokalnis“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mokalnis“ (toliau – ir UAB „Mokalnis“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) (toliau – ir Sprendimas) (Komisijos Sprendime padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad Sprendimas priimtas 2020 m. sausio 13 d.); 2) atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas, atsakovas) direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio įsakymo Nr. V1(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir 2020 m. spalio 26 d. įsakymas, Įsakymas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 (toliau – ir 2020 m. liepos 30 d. įsakymas) 3 priedo 24-ąją eilutę ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas) 3 priedo 63-ąją eilutę. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. birželio 13 d. su Užimtumo tarnyba pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-11 (toliau – ir Užimtumo iniciatyvų sutartis), pagal kurią pareiškėjui buvo skirta subsidija darbo vietoms steigti. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus Lietuvoje karantiną dėl COVID-19 infekcijos, Bendrovė buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą. Pareiškėjas dėl karantino metu susiklosčiusios situacijos 2020 m. birželio 12 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentą su prašymu pakeisti ar panaikinti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktą ir į įsteigtas darbo vietas įdarbintų darbuotojų darbo sutartyse leisti pakeisti būtinųjų darbo sąlygų 13 punktą, nesilaikyti projekto paraiškoje nurodyto darbo užmokesčio ir leisti jį sumažinti. Pareiškėjas taip pat pateikė darbuotojų sutikimus dėl planuojamų pakeitimų. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas 2020 m. liepos 10 d. raštu atsakė, kad Bendrovė Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.11 punktu įsipareigojo nepanaikinti įsteigtų darbo vietų 36 mėnesius, todėl sutartiniai įsipareigojimai turi būti vykdomi, o tai, kad Bendrovė priskiriama juridiniams asmenims, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19 pandemijos, įmonių veiklos sutrikimai, darbuotojų sutikimas sumažinti darbo užmokestį nesudaro pagrindo pakeisti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktą ir mažinti darbo užmokestį; nurodė, kad Užimtumo tarnyba moka subsidijas po prastovų grįžusiems darbuotojams ir gauti šią subsidiją Bendrovė galės pretenduoti, kai darbuotojai grįš po prastovų į darbą. Pareiškėjas teigė, kad vadovaudamasi šiuo raštu Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentui 2020 m. liepos 21 d. pateikė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (toliau – ir 2020 m. liepos 21 d. Pasiūlymas). Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymais paskyrė subsidiją darbo užmokesčiui pareiškėjo darbuotojams, kurių darbo vietoms buvo skirta subsidija pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, ir pervedė pareiškėjui subsidijas darbo užmokesčiui už 2020 m. birželio–rugpjūčio mėnesius.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai, tačiau ši jo skundą atmetė. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, viršijo savo kompetencijos ribas, nes teisės aktai nenumato galimybės administracine tvarka panaikinti paties viešojo administravimo subjekto priimtą individualų teisės aktą. Pareiškėjas savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-161/2005 pateiktais išaiškinimais, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo. Pasak pareiškėjo, Komisija nevertino, ar Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, neperžengė savo kompetencijos ribų ir jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 6 punktą Įsakyme nenurodytas teisinis pagrindas, suteikiantis teisę atsakovui reikalauti grąžinti pervestą subsidiją. Pareiškėjas tvirtino, kad jis neprivalo grąžinti atsakovui subsidijos darbo užmokesčiui, nes nėra nei vieno iš Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytų subsidijos grąžinimo pagrindų. Teigė, kad subsidija buvo panaudota pagal paskirtį, darbo vietos įsteigtos Užimtumo iniciatyvų sutartyje nustatytais terminais, pareiškėjas vykdė sutartinius įsipareigojimus, nepažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 ir 8 dalių reikalavimų, nepateikė atsakovui klaidingos informacijos, nenuslėpė jokių aplinkybių, turinčių reikšmės subsidijos skyrimui, į atsakovą dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo kreipėsi, remdamasis jo paties siūlymu tai padaryti.
5. Pareiškėjas nurodė, kad skundą Komisijai grindė tuo, jog, priimant 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymus skirti subsidiją, Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Pagal šias nuostatas darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį. Pareiškėjas teigė, kad įdarbinimo laikotarpiu darbdavio ir planuojamo įdarbinti asmens nesieja darbo santykiai. Pasak pareiškėjo, jeigu yra pagrindas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje numatytą draudimą vertinti kaip draudimą sudaryti naujas darbo sutartis su asmenimis, pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemonėmis į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą, ir jei šį draudimą taip vertino ir atsakovas, pateikdamas pareiškėjui 2020 m. liepos 10 d. siūlymą ir priimdamas 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimus skirti subsidiją, tai bet kokie vėlesni sprendimai atšaukti skirtą subsidiją ir reikalauti jos grąžinimo yra nepagrįsti ir neteisėti.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 21 d. pateikė pasiūlymą ir darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Į Sąrašą įtraukė S. M. ir A. I. (A. I.), kurių darbo vietoms įsteigti buvo skirta valstybės parama pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Užimtumo tarnyba už šiuos darbuotojus paskyrė ir išmokėjo pareiškėjui 3 604,04 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui. Nustačius, kad ši subsidija buvo išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, buvo priimtas 2020 m. spalio 26 d. įsakymas, kuriuo buvo panaikinti sprendimai skirti pareiškėjui subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už aukščiau nurodytus darbuotojus, o 2020 m. spalio 26 d. parengta pretenzija (toliau – ir Pretenzija) grąžinti 3 604,04 Eur nepagrįstai išmokėtą subsidiją.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, peržengė savo kompetencijos ribas. Teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A2-161/2005, kuria skunde rėmėsi pareiškėjas, faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.
9. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis (pareiškėjas) neprivalo grąžinti subsidijos darbo užmokesčiui, nes nėra nei vieno iš Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodytų pagrindų. Atsakovas, remdamasis Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.12 ir 6.1 punktais, į kuriuos perkeltos Užimtumo įstatymo nuostatos, teigė, kad šie subsidijų grąžinimo atvejai siejami su atvejais, kai skiriamos subsidijos darbo vietų steigimui pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, o ne darbo užmokesčio subsidijavimui. Tvirtino, kad sistemiškai aiškinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies, 41 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies ir 2⁴ dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, matyti, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui, dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Todėl skundo argumentas, jog Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų subsidijavimas, pasak atsakovo, neturi teisinio pagrindo.
10. Atsakovas nurodė, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje aiškiai nustatyta, kad darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Užimtumo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios subsidijų darbdaviams skyrimą bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl karantino paskelbimo, priskirtos Užimtumo įstatymo 41 straipsniui, kuris reglamentuoja remiamojo įdarbinimo priemones. Atsakovas teigė, kad sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad subsidija darbo užmokesčiui, įtvirtinta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje, yra remiamojo įdarbinimo priemonė, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjui galėjo būti skirta arba subsidija darbo užmokesčiui pagal 41 straipsnio 2⁴ dalį, arba subsidija darbo vietoms steigti, o ne abi priemonės kartu. Atsakovas tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įstatymų leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent – kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį, t. y. gauti prastovų subsidiją.
11. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis (pareiškėjas) neprivalo grąžinti gautos subsidijos, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 ir nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo, tai kartu reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis kreditoriaus sąskaita gavo; pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą nepašalina turtą įgijusio asmens sąžiningumas ar atliktų veiksmų pobūdis.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mokalnis“ skundą tenkino ir panaikino Komisijos 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) bei Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 627,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, peržengė savo kompetencijos ribas ir teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus, nes atsakovui nesuteikta teisė naikinti savo paties priimtus sprendimus, pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas užimtumo teisinių santykių srityje. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas, vertindamas, kad UAB „Mokalnis“ subsidija darbo užmokesčiui, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalimi, buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, privalėjo pasirinkti teisės aktų nustatytą būdą susigrąžinti šią subsidiją. Teismas, apžvelgęs priimant skundžiamą 2020 m. spalio 26 d. įsakymą galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (taikoma suvestinė redakcija nuo 2020 m. rugsėjo 1 d iki 2020 m. spalio 31 d.) ir nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančio Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) nuostatas, Užimtumo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgus į tai, jog Įsakymas buvo priimtas 2020 m. spalio 26 d., negali būti taikomos Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio, įsigaliojusio nuo 2020 m. lapkričio 1 d., nuostatos, numatančios, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą (1 punktas) ir teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo (2 dalis). Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas 2020 m. gegužės 28 d. priimtame Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatyme nenumatė nuostatų, nustatančių šio įstatymo galiojimą atgal, todėl naujos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos, teismo vertinimu, taikomos tik po 2020 m. lapkričio 1 d. viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių sprendimų atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas, nustatęs, kad priimant 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, įstatymai, įskaitant ir Užimtumo įstatymą, nesuteikė Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentui teisės panaikinti savo priimtą administracinį sprendimą, darė išvadą, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neturėjo teisės panaikinti savo priimto Įsakymo skirti subsidiją darbo užmokesčiui. Teismas pripažino, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymas yra neteisėtas, todėl jį ir Komisijos Sprendimą, priimtą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, panaikino.
15. Teismas pažymėjo, kad nustatęs, jog Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento priimtas 2020 m. spalio 26 d. įsakymas yra neteisėtas, nes atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės jo priimti, nepasisakys dėl UAB „Mokalnis“ skundo argumentų, susijusių su Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4, 6, 9 dalių nuostatų taikymu.
III.
16. Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
17. Atsakovo teigimu, teismas, nurodydamas, jog Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas privalėjo pasirinkti teisės aktų nustatytą būdą susigrąžinti subsidiją, iš esmės nepaneigė atsakovo teisės susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui už valstybės paramą įsteigtose darbo vietose dirbusius darbuotojus.
18. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl pareiškėjui išmokėtos subsidijos išmokėjimo pagrįstumo/nepagrįstumo, nenagrinėjo skundžiamo Įsakymo priėmimo nei faktinių aplinkybių, nei teisinio pagrindo, neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, netyrė byloje esančių įrodymų, neįsigilino į bylos esmę ir šio Įsakymo teisėtumą vertino itin formaliai.
Atsiliepimas
19. Atsakovas nurodo, kad teismas panaikino ginčijamą Įsakymą dėl formalių pažeidimų, neįvertinęs to, kad vos po kelių dienų (nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) įsigaliojo Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, leidžiantys viešojo administravimo subjektui panaikinti savo neteisėtą sprendimą (16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl tokia teismo pozicija paneigia teisingumo principo esmę ir sukuria ydingą situaciją, kai neteisėtai gautos valstybės lėšos pasilieka pas jas gavusį subjektą ir tokiu būdu valstybei padaroma žala. Pasak atsakovo, tokia teismo pozicija lėmė iš esmės teisingo Įsakymo panaikinimą.
20. Atsakovas pažymi, kad turi teisę asmeniui nesant tam teisinio pagrindo arba per klaidą išmokėtą subsidiją išsiieškoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur) išraiška.
21. Pareiškėjas UAB „Mokalnis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
22. Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymų dėl subsidijos skyrimo teisėtumas nebuvo šios bylos ginčo dalykas. Pasak pareiškėjo, nustačius, kad atsakovas, priimdama Įsakymą, viršijo savo kompetencijos ribas, 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymų dėl subsidijos skyrimo teisėtumas neturi jokios reikšmės, nes niekaip nekeičia išvados dėl atsakovo kompetencijos ribų viršijimo ir ginčijamo Įsakymo neteisėtumo. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas būtų neteisėtas ir naikintinas, net jei būtų nustatyta, kad subsidija 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymais skirta neteisėtai.
23. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas klaidingai vertina, jog teismas panaikino Įsakymą dėl formalių priežasčių. Pareiškėjo nuomone, tai, kad Įsakymas buvo priimtas iki naujos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo įsigaliojimo (2020 m. lapkričio 1 d.) negali būti vertinama kaip formalus pažeidimas, nes įstatymų leidėjo nustatytų teisės aktų įsigaliojimo datų nesilaikymas pažeistų teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principus.
24. Pareiškėjas mano, kad atsakovas be jokio pagrindo apeliaciniame skunde Įsakymą vertina kaip iš esmės teisingą. Su tuo susiję atsakovo argumentai negali paneigti teismo sprendimo panaikinti Įsakymą. Pasak pareiškėjo, atsakovo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 straipsnis) taip pat neturi reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes jie būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymai dėl subsidijos skyrimo butų pripažinti neteisėtais ir teisme butų nagrinėjamas reikalavimas dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų sugrąžinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2021 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) ir Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio įsakymo Nr. V1(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas panaikino šiuos aktus, nes atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės priimti Įsakymo pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2020 m. lapkričio 1 d.
26. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą Įsakymą. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl pareiškėjui išmokėtos subsidijos išmokėjimo pagrįstumo/nepagrįstumo, nenagrinėjo skundžiamo Įsakymo priėmimo nei faktinių aplinkybių, nei teisinio pagrindo, neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, netyrė byloje esančių įrodymų, neįsigilino į bylos esmę ir šio Įsakymo teisėtumą vertino itin formaliai. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą Įsakymą dėl formalių pažeidimų, neįvertinęs to, kad vos po kelių dienų (nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) įsigaliojo Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, leidžiantys viešojo administravimo subjektui panaikinti savo neteisėtą sprendimą (16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl tokia teismo pozicija paneigia teisingumo principo esmę ir sukuria ydingą situaciją, kai neteisėtai gautos valstybės lėšos pasilieka pas jas gavusį subjektą ir tokiu būdu valstybei padaroma žala. Taigi, tokia teismo pozicija lėmė iš esmės teisingo Įsakymo panaikinimą.
27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
28. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai pabrėžė ir atsakovas apeliaciniame skunde, Įsakymo teisėtumą vertino tik tuo aspektu, ar atsakovas turėjo įgalinimus pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas priimti Įsakymą. Nekartodama pirmosios instancijos teismo tinkamų išvadų apie atsakovo įgalinimus pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pritaria, kad atsakovas pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2020 m. lapkričio 1 d., negalėjo priimti skundžiamo Įsakymo, todėl jį pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinio skundo argumentai, esą, Įsakymas buvo panaikintas tik dėl formalių pažeidimų, kurie, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, yra neesminiai, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d., aiškiai nustatė, jog viešojo administravimo subjektai, panaikindami savo aktus, veiktų viršydami savo įgalinimus (lot. ultra vires); taigi, toks teisinis reguliavimas, nustatytas Viešojo administravimo įstatyme ir galiojęs iki 2020 m. lapkričio 1 d., aiškiai nurodė įstatymų leidėjo tikslus, reiškiančius, kad toks formalus pažeidimas, kai viešojo administravimo subjektas veikė viršydamas savo įgalinimus, turi būti laikomas esminiu.
29. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjui išmokėtos subsidijos išmokėjimo pagrįstumu/nepagrįstumu ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti apeliacinės instancijos teismo tyrimo dalyku.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
31. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų, laikytina, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjas prašo atlyginti 605 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, išlaidas pagrindžia, be kita ko, 2021 m. liepos 26 d. bankiniu patvirtinimu.
32. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, negu yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
33. Už advokato surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 1,3 (Rekomendacijų 8.11 p.). Atsiliepimas surašytas ir už jį sumokėta 2021 m. III ketvirtyje, todėl taikomas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kurio dydis buvo 1 517,4 Eur. Vadinasi, gali būti priteista maksimali suma 1 517,4 x 1, 3 = 1972,62 Eur. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (605 Eur) neviršija galimos priteisti maksimalios sumos, yra pagrįstas, todėl priteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Mokalnis“ iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.