Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mokalnis“ skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Mokalnis“ (toliau – pareiškėja, ir UAB „Mokalnis“, ir Bendrovė) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) bei Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio departamentas) direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio įsakymo Nr. V1(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir 2020 m. spalio 26 d. įsakymas).

Pareiškėja skundo prašomojoje dalyje nurodė, kad prašo panaikinti Komisijos 2020 m. sausio 13 d. priimtą Sprendimą, o 2021 m. kovo 16 d. pareiškime paaiškino, kad prašo panaikinti 2021 m. sausio 13 d. priimtą sprendimą. Sprendime nurodyta, kad jo priėmimo data yra 2020 m. sausio 13 d., tačiau administracinės bylos ir Komisijos bylos Nr. AG4-81/22-2020 (toliau – Komisijos byla) duomenimis, Komisija skundžiamą sprendimą priėmė 2021 m. sausio 13 d. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Sprendime padaryta rašymo apsirikimo klaida, UAB „Mokalnis“ prašo panaikinti Komisijos 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) (toliau –Sprendimas).

Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, kurį pareiškėja apskundė Komisijai. Bendrovė prašė panaikinti šį įsakymą kaip nepagrįstą ir neteisėtą, priimtą netinkamai pritaikius Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį. Komisijos sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas. Pareiškėja teigė, kad Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymas ir Komisijos sprendimas nepagrįsti ir neteisėti, todėl turi būti panaikinti. Pagrįsdama reikalavimą, UAB „Mokalnis“, visų pirma, nurodė, kad atsakovas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, viršijo savo kompetencijos ribas ir teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus, nes Panevėžio departamentui nesuteikta teisė naikinti savo paties sprendimus. Be to, pareiškėja teigė, kad atsakovas netinkamai aiškino Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas.

Pasisakydama dėl atsakovo kompetencijos ribų, UAB „Mokalnis“ nurodė, kad Komisija nevertino, ar Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, neperžengė savo kompetencijos ribų ir jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų. Pareiškėja teigė, kad atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės administracine tvarka panaikinti paties viešojo administravimo subjekto priimtą individualų teisės aktą. Pareiškėja savo poziciją grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-161/2005 pateiktais išaiškinimais, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo. Pažymėjo, kad 2020 m. spalio 26 d. įsakyme, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 6 punktą, nenurodytas teisinis pagrindas, suteikiantis teisę atsakovui reikalauti grąžinti pervestą subsidiją. Pareiškėja tvirtino, kad ji neprivalo grąžinti atsakovui subsidijos darbo užmokesčiui, nes nėra nė vieno iš Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytų subsidijos grąžinimo pagrindų. Tvirtino, kad subsidija buvo panaudota pagal paskirtį, darbo vietos įsteigtos Užimtumo iniciatyvų sutartyje nustatytais terminais, pareiškėja vykdė sutartinius įsipareigojimus, nepažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 ir 8 dalių reikalavimų, nepateikė atsakovui klaidingos informacijos, nenuslėpė jokių aplinkybių, turinčių reikšmės subsidijos skyrimui, į atsakovą dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo kreipėsi, remdamasi jo paties siūlymu tai padaryti.

Pasisakydamas dėl Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies taikymo, pareiškėja teigė, kad ji skundą Komisijai grindė tuo, jog, priimant 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymus skirti subsidiją, Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Pagal šias nuostatas, darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį. Pareiškėja teigė, kad įdarbinimo laikotarpiu darbdavio ir planuojamo įdarbinti asmens nesieja darbo santykiai. Pareiškėja teigė, kad jei yra pagrindas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje numatytą draudimą vertinti kaip draudimą sudaryti naujas darbo sutartis su asmenimis, pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemonėmis į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą, ir jei šį draudimą taip vertino ir atsakovas, pateikdamas pareiškėjai 2020 m. liepos 10 d. siūlymą ir priimdamas 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimus skirti subsidiją, tai bet kokie vėlesni sprendimai atšaukti skirtą subsidiją ir reikalauti jos grąžinimo yra nepagrįsti ir neteisėti.

Be to, atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ji neprivalo grąžinti subsidijos darbo užmokesčiui, nes nėra nė vieno iš Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodytų pagrindų. Atsakovas, remdamasis Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.12 ir 6.1 punktais, į kuriuos perkeltos Užimtumo įstatymo nuostatos, teigė, kad šie subsidijų grąžinimo atvejai siejami su atvejais, kai skiriamos subsidijos darbo vietų steigimui pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, o ne darbo užmokesčio subsidijavimui. Tvirtino, kad sistemiškai aiškinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies, 41 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies ir 2⁴ dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, akivaizdu, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui, dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Todėl skundo argumentas, jog Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų subsidijavimas, neturi teisinio pagrindo. Atsakovas teigė, kad Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog, nepasibaigus įsipareigojimams pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį ir į už valstybės paramą įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos siųstiems asmenims tebedirbant jose, pareiškėja negalėjo teikti Pasiūlymo dėl tų darbuotojų, kurie Bendrovėje įdarbinti pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemone, t. y. įdarbinti valstybės paramos jų darbo vietų įsteigimui pagrindu. Teigė, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje aiškiai nustatyta, kad darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Užimtumo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios subsidijų darbdaviams skyrimą bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl karantino paskelbimo, priskirtos Užimtumo įstatymo 41 straipsniui, kuris reglamentuoja remiamojo įdarbinimo priemones. Atsakovas teigė, kad sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad subsidija darbo užmokesčiui, įtvirtinta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje, yra remiamojo įdarbinimo priemonė, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjai galėjo būti skirta arba subsidija darbo užmokesčiui pagal 41 straipsnio 2⁴ dalį, arba subsidija darbo vietoms steigti, o ne abi priemonės kartu. Atsakovas tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įstatymų leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent – kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį, t. y. gauti prastovų subsidiją. Atsakovas, vertindamas g pareiškėjos teiginius, kad ji neprivalo grąžinti gautos subsidijos, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 ir nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo, tai kartu reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis kreditoriaus sąskaita gavo; pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą nepašalina turtą įgijusio asmens sąžiningumas ar atliktų veiksmų pobūdis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Remiantis administracinės bylos ir Komisijos bylos duomenimis, nustatyta, kad tuometinė Utenos teritorinė darbo birža ir UAB „Mokalnis“, vadovaudamiesi Užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašu, 2018 m. birželio 13 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-11, kurios dalykas – vietinių užimtumo iniciatyvų projekto „UAB „Mokalnis“ techninių pajėgumų didinimas“ (toliau – Projektas), įgyvendinimas (Komisijos byla, b. l. 6–11). Pagal Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.1–2.3 punktus, Susitarimo dėl jos pakeitimo 1 punktą, pareiškėja įsipareigojo iki 2018 m. lapkričio 28 d. įsteigti dvi darbo vietas, skirti 33 310 Eur nuosavų lėšų Projektui įgyvendinti, įdarbinti į įsteigtas darbo vietas darbo biržos rekomenduojamus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis, o Užimtumo tarnyba Užimtumo iniciatyvų sutarties 3.1 punktu įsipareigojo skirti pareiškėjai 32 000 Eur Projektui vykdyti.

Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. V-177 Utenos ir kitų miestų teritorinės darbo biržos nuo 2018 m. spalio 1 d. reorganizuotos jungimo būdu, jas prijungiant prie Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios pavadinimas po reorganizavimo – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Užimtumo tarnyba, vykdydama Užimtumo iniciatyvų sutartį, skyrė 32 000 Eur UAB „Mokalnis“ Projektui vykdyti. Bylos duomenimis, UAB „Mokalnis“ įsteigė darbo vietas Užimtumo iniciatyvų sutartyje nustatytais terminais, 2018 m. spalio 1 d. sudarė darbo sutartį Nr. 4 su S. M., 2018 m. lapkričio 2 d. – darbo sutartį Nr. 5 su A. I. (Komisijos byla, l. 113–114, 116–117).

Bylos duomenimis, UAB „Mokalnis“ buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintą nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą, Bendrovė priklauso grupei juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19 (Komisijos byla, l. 41–42).

Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paskelbė prastovą S. M. – nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki 22 d., balandžio 24 d., nuo balandžio 28 d. iki 30 d., nuo gegužės 4 d. iki 8 d., gegužės 11, 15, 25, 26, 29 dienomis; A. I. – 2020 m. gegužės 4, 7, 18–20, 26, 29 dienomis (Komisijos byla, l. 119–120).

Pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai 2020 m. gegužės 15 d. Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir 2020 m. gegužės 15 d., 2020 m. birželio 15 d. prašymus išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, ir prašė išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už S. M. už 2020 m. balandžio ir gegužės mėn., už A. I. – už 2020 m. gegužės mėn. (Komisijos byla, l. 121–123, 124–125, 127–128). Užimtumo tarnyba prašomas subsidijas pareiškėjai išmokėjo (Komisijos byla, l. 126, 129–130).

Pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybą patikslintu 2020 m. birželio 12 d. prašymu Nr. 2 ir prašė pakeisti ar panaikinti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktą ir į įsteigtas darbo vietas įdarbintų darbuotojų darbo sutartyse leisti pakeisti būtinųjų darbo sąlygų 13 punktą bei nesilaikyti projekto paraiškoje nurodyto planuojamo darbo užmokesčio (leisti jį sumažinti) bei pateikė darbuotojų sutikimus dėl darbo užmokesčio sumažinimo (Komisijos byla, l. 15–16).

Panevėžio departamentas 2020 m. liepos 10 d. raštu pareiškėjai pranešė, kad Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.11 punktu pareiškėja įsipareigojo nepanaikinti įsteigtų darbo vietų 36 mėnesius, sutartiniai įsipareigojimai turi būti vykdomi, o tai, kad bendrovė patenka į sąrašą juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, ir sutrikimai įmonių veikloje, darbuotojų sutikimas dėl darbo užmokesčio sumažinimo nesudaro pagrindo pakeisti Užimtumo iniciatyvų sutarties 2.4 punktą. Be to, Užimtumo tarnyba nurodė, kad ji moka subsidijas po prastovų grįžusiems darbuotojams, ir į šią subsidiją Bendrovė galės pretenduoti, kai darbuotojai grįš po prastovų į darbą (Komisijos byla, l. 17–18).

Pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai 2020 m. liepos 21 d. Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, kuriame nurodė, kad jai buvo mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui už darbuotojus, nurodytus Darbuotojų sąraše, prastovų laikotarpiu, kad ji yra įtraukta į Nukentėjusių dėl COVID-19 sąrašą, ir pateikė Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą, į kurį įtraukė S. M. ir A. I. (Komisijos byla, l. 19–22).

Panevėžio departamento direktorius 2020 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ pareiškėjai paskyrė subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už S. M. (2020 m. liepos 30 d. įsakymo 3 priedo 24-oji eilutė) bei A. I. (2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo 3 priedo 63-oji eilutė) (Komisijos byla, l. 97–103) ir išmokėjo 3 604,04 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui už S. M. ir A. I. (už 2020 m. birželio–rugpjūčio mėn.) (Komisijos byla, l. 31–35).

Panevėžio departamentas priėmė 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“, kuriuo, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi ir įvertinęs tai, kad Bendrovei Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymais už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal Užimtumo iniciatyvų sutartį, subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, panaikino 2020 m. liepos 30 d. įsakymo 3 priedo 24-ąją eilutę ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo 3 priedo 63-ąją eilutę (Komisijos byla, l. 38–39, 76–78).

Remiantis Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymu, buvo parengta ir Bendrovei pateikta 2020 m. spalio 26 d. pretenzija „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“, kurioje buvo pateikta informacija apie priimtą 2020 m. spalio 26 d. įsakymą; išdėstytos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos ir nurodyta, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė; pranešta, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, 3 604,04 Eur subsidija negalėjo būti išmokėta; pareiškėja paprašyta grąžinti nepagrįstai pervestą subsidiją į Užimtumo tarnybos sąskaitą (Komisijos byla, l. 36–37).

Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymu, patikslintu 2020 m. gruodžio 3 d. skundu kreipėsi į Komisiją ir prašė šį įsakymą panaikinti. UAB „Mokalnis“ skunde nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis, kadangi pareiškėja į už subsidijos darbo vietoms įsteigti lėšas 2018 m. rugsėjo–lapkričio mėn. įsteigtas (pritaikytas) darbo vietas 2020 m. birželio–rugpjūčio mėn. neįdarbino jokių naujų asmenų (Komisijos byla, l. 50–53).

Komisija 2021 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020), kuriuo UAB „Mokalnis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (Komisijos byla, l. 137–142). Komisija, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija bei Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies antroji nuostata leidžia daryti išvadą, jog sutartiniems įsipareigojimams nepasibaigus ir į už valstybės paramą įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos siųstiems asmenims tebedirbant įsteigtose darbo vietose, pareiškėja negalėjo teikti Pasiūlymo dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo dėl tų darbuotojų, kurie Bendrovėje įdarbinti pasinaudojant remiamojo įdarbinimo priemone.

Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymu ir Komisijos priimtu Sprendimu, kreipėsi į teismą ir prašė juos panaikinti.

Pagrįsdama skundo reikalavimą, UAB „Mokalnis“, visų pirma, tvirtinto, kad Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, peržengė savo kompetencijos ribas ir teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus, nes jam nesuteikta teisė naikinti savo paties priimtus sprendimus.

Teismas daro išvadą, kad Panevėžio departamentas, vertindamas, kad UAB „Mokalnis“ subsidija darbo užmokesčiui, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalimi, buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, privalėjo pasirinkti teisės aktų nustatytą būdą susigrąžinti šią subsidiją. Nagrinėjamu atveju atsakovas apsisprendė, jo vertinimu, nepagrįstai išmokėtą subsidiją susigrąžinti 2020 m. spalio 26 d. įsakymu panaikinant 2020 m. liepos 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymų 3 priedo eilutes, kuriomis Bendrovei buvo paskirta subsidija darbo užmokesčiui.

Sprendžiama, kad Panevėžio departamentas, priimdamas 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas užimtumo teisinių santykių srityje.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio, reglamentuojančio skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindus, 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Priimant skundžiamą 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (taikoma suvestinė redakcija nuo 2020 m. rugsėjo 1 d iki 2020 m. spalio 31 d.) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalavo, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o 6 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad individualius administracinius aktus turi teisę priimti viešojo administravimo subjektai, turėdami šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Be to, viešojo administravimo srityje veikiančių subjektų veiklai taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai naikinant ar keičiant savo priimtą sprendimą yra susiję su įstatymų viršenybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu, bei ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai lemia tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto, jeigu tokia galimybė yra nustatyta, arba teismo. Taigi, pagal suformuotą teisės normų aiškinimą, subjektas, vykdantis viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį, t. y. neteisėtą administracinį aktą, tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose, o viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (žr. pvz., 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-869-492/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-552/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą yra nurodyta, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-2104/2012, 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014 ir kt.)

Minėta, kad byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnyje, reglamentuojančiame remiamojo įdarbinimo priemones, nėra įtvirtinta nuostatų, nustatančių galimybę Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtą sprendimą dėl subsidijos skyrimo. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio, reglamentuojančio paramą darbo vietoms steigti, pagal kurį pareiškėjai buvo skirta valstybės parama darbo vietoms steigti, 11 dalyje yra numatyta, kad sprendimus dėl subsidijų grąžinimo priima Užimtumo tarnyba, o šio straipsnio 4–6 dalyse yra numatyti atvejai, kada subsidijos gavėjas turi grąžinti jam pervestą subsidiją.

Taikomos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje buvo įsakmiai nustatyta, kad administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, turi teisę imtis priemonių, reikalingų skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitoms techninėms klaidoms ištaisyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatas, laikomasi nuoseklaus aiškinimo, kad bendro pobūdžio teisės nuostatų, kurios reguliuotų procedūrą ir pagrindus, kada kompetentinga valstybės institucija galėtų teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, Viešojo administravimo įstatymo nebuvo įtvirtinta, galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos aiškinamos kaip įsakmus draudimas valstybės institucijoms pakeisti arba panaikinti priimtą individualų administracinį sprendimą (žr. pvz., 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4618-552/2020).

Nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančio Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 16 straipsnio „Administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios“ 1 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą (1 punktas) ir teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo (2 dalis).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgus į tai, kad skundžiami įsakymai buvo priimti 2020 m. spalio 26 d., negali būti taikomos Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio, įsigaliojusio nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Įstatymų leidėjas 2020 m. gegužės 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatyme nenumatė nuostatų, nustatančių šio įstatymo galiojimą atgal, todėl naujos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos, teismo vertinimu, taikomos tik po 2020 m. lapkričio 1 d. viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių sprendimų atžvilgiu.

Nustačius, kad priimant 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, įstatymai, įskaitant ir Užimtumo įstatymą, nesuteikė Panevėžio departamentui teisės panaikinti savo priimtą administracinį sprendimą, daroma išvada, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neturėjo teisės panaikinti savo priimto įsakymo skirti subsidiją darbo užmokesčiui. Konstatavus, kad Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymas neteisėtas, jis naikinamas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Panaikinus kaip neteisėtą Panevėžio departamento 2020 m. spalio 26 d. įsakymą, naikinamas ir Sprendimas, priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nustačius, kad Panevėžio departamento priimtas 2020 m. spalio 26 d. įsakymas neteisėtas, nes atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės priimti jo priimti, teismas nepasisakys dėl UAB „Mokalnis“ skundo argumentų, susijusių su Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4, 6, 9 dalių nuostatų taikymu.

UAB „Mokalnis“ prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas, patirtas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Pareiškėjai, remiantis 2021 m. vasario 4 d. atstovavimo sutartimi, teisines paslaugas teikė advokatas R. R..

Pateiktų 2021 m. vasario 12 d. PVM sąskaitos-faktūros ADV Nr. 008-2021 ir 2021 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymų duomenimis, už skundo Regionų apygardos administraciniam teismui dėl Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymo ir Sprendimo panaikinimo parengimą ir pateikimą teismui pareiškėja advokatui R. R. sumokėjo 605 Eur. Teismas sprendžia, kad pareiškėjos pateikti dokumentai yra tinkami ir pagrindžia patirtas atstovavimo išlaidas.

Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nustatant maksimalų priteistiną užmokesčio dydį už skundo parengimą, taikomas Rekomendacijų 8.2 punktas, numatantis, kad už ieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 2,5. Skundas teismui pateiktas 2021 m. vasario 12 d., t. y. 2021 m. I ketvirtį; pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis (žr. adresu: https://osp.stat.gov.lt/darbo-uzmokestis-ir-darbo-sanaudos), 2020 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 454,80 Eur.

Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma priteisti 605 Eur suma už skundo surašymą neviršija Rekomendacijose numatyto maksimaliai galimo priteisti dydžio.

Be to, pareiškėja už teismui paduotą skundą, remiantis 2021 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymu, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėja, kurios naudai priimamas sprendimas, įgijo teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą“. Prašymas tenkinamas ir UAB „Mokalnis“ iš Panevėžio departamento priteisiama 627,50 Eur (605 Eur + 22,50 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

uždarosios akcinės bendrovės „Mokalnis“ skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2021 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 21R4-6 (AG4-81/22-2020) ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3139 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2077 ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2177 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.

Uždarajai akcinei bendrovei „Mokalnis“ priteisti iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 627,50 Eur (šešis šimtus dvidešimt septynis eurus ir 50 euro centų) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.