Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Z. (A. Z.) prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovietsko (Sovetskij) rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą; suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Pareiškėja prašo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovietsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuris priimtas byloje, pradėtoje pagal pareiškėjos prosenelės A. O. pareiškimą ir, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos prosenelės A. O. tautybė yra lietuvė.

5. Užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 809 straipsnio 1 dalis). Užsienyje priimtų teismų sprendimų pripažinimas reglamentuotas CPK 809–812 straipsniuose, o tokių sprendimų vykdymas – CPK 813–815 straipsniuose. Pagal CPK 810 straipsnio 1, 5 dalis užsienio teismų sprendimai pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas. Dėl to pareiškėjos prašymas nagrinėjamas pagal CPK ir dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – dvišalė sutartis) nuostatas.

6. Pagal dvišalės sutarties 50 straipsnio 1 dalį, susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo, be kita ko, įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse bylose. Pareiškėjas kartu su prašymu dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo turi pateikti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus (dvišalės sutarties 52 straipsnis).

7. Pareiškėja su prašymu pateikė teismui Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovietsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į lietuvių kalbą. Sprendime yra žyma, patvirtinanti, kad sprendimas įsiteisėjo 2004 m. gruodžio 18 d. Taigi, pareiškėja pateikė visus procedūrai dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti pagal dvišalę sutartį inicijuoti reikalingus dokumentus.

8. Dvišalės sutarties 18 straipsnyje nustatyta, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams.

9. Pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių susitariančiosios šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos susitariančiosios šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai (dvišalės sutarties 56 straipsnis).

10. CPK 789 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai gali nagrinėti bylas dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu, jeigu šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės, bet jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos teismas turi teisę taip pat pripažinti mirusiu ar nežinia kur esančiu užsienietį, jeigu: 1) asmens, turinčio teisę kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje; 2) užsieniečio gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje arba jo turtas buvo Lietuvoje (CPK 789 straipsnio 2 dalis). Be to, Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai taip pat yra priskiriamos ir kitos ypatingosios teisenos bylos, jeigu nors vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų yra Lietuvos Respublikos pilietis (CPK 789 straipsnio 3 dalis).

11. Jurisdikcijos taisyklės turi būti taikomos atsižvelgiant į tarptautinį bylos pobūdį ir bylų su užsienio (tarptautiniu) elementu specifiką. Civilinės bylos užsienio (tarptautinis) elementas lemia, kad byla priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu yra tam tikras šalių ginčo (reikalavimo) ryšys su Lietuva. Teismas, spręsdamas dėl tarptautinės jurisdikcijos (išskyrus Europos Sąjungos), turi atsižvelgti į šalių, įrodymų buvimo vietą, juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, įvykimo ar atsiradimo vietą, kitas aplinkybes, iš kurių nustatoma, ar byla turi ryšį su teismo vietos valstybe. Be to, teismas, spręsdamas, ar byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų kompetencijai, turi apsvarstyti tai, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje ar Lietuvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-70-798/2020).

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., todėl vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose. Valstybė neturi varžyti tokios asmens pozicijos privačių aspektų, susijusių su jo subjektyviu apsisprendimu priskirti save atitinkamai tautybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021, 34 punktas).

13. Pareiškėja prašo pripažinti užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) teismo sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos prosenelės tautybė – lietuvė. Tautybė – tai asmens priklausymas tam tikrai tautai, etninei grupei. Įprastai asmens tautybė nustatoma pagal tėvų tautybę. Jeigu tėvų tautybės skiriasi, asmuo turi teisę pasirinkti, t. y. nurodyti, su kuria tauta jis save tapatina. Tautybės pasirinkimas – tai siekis išsaugoti tėvų, senelių kalbą, papročius, tradicijas, socialinį ryšį su tauta. Akcentuotina tai, kad vienos tautybės asmenys neprivalo gyventi konkrečioje valstybėje – jie gali būti pasklidę visame pasaulyje, taip pat asmens tautybė ir pilietybė nebūtinai sutampa.

14. Suinteresuotas asmuo teisingai aiškina kasacinio teismo nutartį, kad lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis apie tautybę, nepakanka asmens valios save laikyti lietuviu vien dėl to, kad jo protėviai save laikė lietuviais ar kadaise gyveno Lietuvos teritorijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-421/021). Nurodytoje kasacinio teismo byloje pareiškėjas siekė papildyti civilinės būklės akto įrašą, įrašant tautybę „lietuvis“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog pareiškėjo tėvai pagal tautybę buvo rusai. Pareiškėjas neginčijo duomenų apie savo tėvų (vieno iš tėvų) tautybę, bet savo prašymą papildyti gimimo įrašą grindė tuo, kad jo močiutė ir prosenelis iš tėvo pusės buvo lietuvių tautybės asmenys. Taigi, nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Suinteresuotas asmuo neteisingai nurodo, kad pareiškėjos proprosenelės tautybė nustatyta pagal jos subjektyvų savęs laikymą lietuve.

15. Iš prašomo pripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pareiškėjos prosenelės gimimo liudijime užfiksuota, kad jos tėvas (pareiškėjos proprosenelis) A. Ū. A. (Ū. A. A.) buvo lietuvis, motinos (pareiškėjos proprosenelės) M. Ū. M. (Ū. M. M.) tautybė neįrašyta. Teismas įvertino Telšių (Žemaičių) Romos katalikų vyskupijos dvasinės konsistorijos archyvinio fondo 2000 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 76-V, kurioje nurodyta, kad Kauno šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčios aktų knygoje įrašyta, kad Kauno šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčioje (duomenys neskelbtini) pakrikštytas A. ir T., kurios mergautinė pavardė – S., Ū. (dokumente – Ū.) sūnus A., gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos prosenelė nukentėjo nuo politinių represijų, ji reabilituota.

16. Iš pateikto pripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimo matyti, kad juo nenuspręsti klausimai, susiję su fizinio asmens teisiniu statusu (asmens gimimo vietos ir datos, asmens vardų, pavardžių, giminystės). Pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinį faktą nagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXVI skyrius). Vis dėlto ne kiekvienas juridinis faktas yra išskirtinai susijęs su faktinių aplinkybių Lietuvos Respublikoje vertinimu. Suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjos prosenelė kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad galėtų lengviau gauti vizą, pasinaudoti kitomis įstatymuose nustatytomis lengvatomis. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos prosenelė taip pat nurodė, jog jos šeima gyvena Lietuvoje, todėl ji vyksta pas juos vasarą. Taigi, A. O. siekė nusistatyti lietuvės tautybę, kad išsaugotų ryšį su Lietuvoje esančiais giminaičiais.

17. Suinteresuotas asmuo neteisingai nurodo, kad prašomas pripažinti teismo sprendimas negalėtų būti vykdomas jo kilmės valstybėje. Prašomas Lietuvoje pripažinti Rusijos teismo sprendimas yra sprendimas dėl pripažinimo, bet ne dėl priteisimo, todėl jo nereikia vykdyti priverstine tvarka. Sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turinti faktas, yra pagrindas pakeisti civilinės būklės akto įrašą, susijusį su pareiškėjos prosenelės tautybe, t. y. įrašyti, kad ji yra lietuvių tautybės. Taigi, prašomas pripažinti teismo sprendimas sukūrė teisines pasekmes Rusijos Federacijoje – šios valstybės oficialiuose registruose pareiškėjos prosenelė laikoma lietuve, t. y. Rusijos Federacijoje išduotas naujas civilinės būklės akto įrašą patvirtinantis dokumentas – pareiškėjos prosenelės dukters gimimo liudijimas, kuriame nurodyta pareiškėjos prosenelės tautybė „lietuvė“.

18. Suinteresuotas asmuo neteisingai nurodo, kad dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti pripažinti Rusijos teismo sprendimą, nes nei jis, nei kita Lietuvos Respublikos institucija nedalyvavo procese, jai nebuvo įteiktas šaukimas į teismą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos prosenelės ginčas dėl tautybės į dokumentus įrašymo kilo su valstybės, kurioje ji gyveno, institucija, t. y. Vladivostoko miesto Sovietsko rajono pasų ir vizų tarnyba. Iš prašomo pripažinti sprendimo nustatyta, kad nurodyta institucija buvo informuota apie procesą, prašė nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Atkreiptinas suinteresuoto asmens dėmesys į tai, kad Lietuvos teismuose taip pat nagrinėjamos bylos, kuriose nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, jog asmuo yra kitos, ne lietuvių, tautybės. Tokiose bylose suinteresuotu asmeniu dalyvauja atitinkama Lietuvos institucija, kuri atlieka, keičia civilinės būklės aktų įrašus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021).

19. Pareiškėja nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas, sprendžiant lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo klausimą. Suinteresuotas asmuo teisingai nurodo, kad pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo pripažinti Lietuvoje užsienio valstybės teismo sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas yra ne Lietuvos Respublikos pilietybė, bet lietuvių tautybė, t, y, kad pareiškėjos prosenelė – lietuvė. Taigi užsienio teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas (asmens tautybė) nepriskirtinas byloms, kurių nagrinėjimo tvarka imperatyviai nustatyta ir išskirtinai priskirta tik Lietuvos teismams. Tautybės nustatymo klausimas priskirtinas asmens ryšiui ir savęs sutapatinimui su lietuvių tauta. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nei dvišalė sutartis, nei CPK nepriskiria tokių bylų išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-24-969/2024, 26 punktas).

20. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nenustatė, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimo dėl pareiškėjos prosenelės lietuvių tautybės nustatymo pripažinimas galėtų pakenkti Lietuvos Respublikos suverenitetui ar saugumui ar prieštarautų pagrindiniams įstatymų principams, viešajai tvarkai. Suinteresuotas asmuo nepateikė argumentų ir įrodymų, kad klausimas, kuris išnagrinėtas prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje Rusijos teismo sprendimu, Lietuvos teisme būtų išnagrinėtas kitaip ir išnagrinėjimo rezultatas būtų kitoks.

21. Suinteresuotas asmuo atsiliepime remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje nebuvo sprendžiamas užsienio teismo sprendimo dėl juridinio fakto (tautybės) nustatymo pripažinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje pareiškėjai prašė nustatyti, kad asmuo, gimęs Lietuvoje, vadovaujantis 1919 metų Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1939 metų Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu (civilinė byla Nr. e3K-3-1-969/2018).

22. Suinteresuoto asmens nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Anksčiau išnagrinėtose bylose pareiškėjai prašė pripažinti užsienio valstybių teismo sprendimus, kuriuose nustatyti faktai susiję su giminystės ryšiu ir asmens gimimu Lietuvoje, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (civilinės bylos Nr. e2T-70-798/2020; Nr. e2T-79-790/2020; Nr. e2T-94-516/2020; Nr. e2T-11-912/2023). Nagrinėjamoje byloje prašomu pripažinti teismo sprendimu išspręstas tik pareiškėjos prosenelės tautybės nustatymo klausimas. Lietuvių tautybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutai negali būti sutapatinti, jie sukuria skirtingus teisinius padarinius.

23. Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė dvišalės sutarties 18 ir 56 straipsnyje įtvirtintų atsisakymo suteikti teisinę pagalbą ir kitos susitariančiosios šalies teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos teismo sprendimas įsiteisėjęs, Lietuvos Respublikoje dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių nėra ankščiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, byla nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (CPK 784–786 straipsniai). Dėl to teismas konstatuoja, kad yra teisinis pagrindas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovietsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 1 dalimi, 812 straipsnio 1 dalimi, 813 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovietsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. O. tautybė yra lietuvė.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.