Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-24 · Civilinė byla Nr. 2-258/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-24
Bylos Nr.
2-258/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
J. R.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-258/2013Procesinio sprendimo kategorija 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1063-368/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“ ieškinį atsakovui J. R. dėl įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Juvara“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Ardena“ kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovui J. R. dėl įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos priteisimo. Ieškovas taip pat prašė, siekiant užtikrinti reikalavimų įvykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 49982,95 Lt (46 584,95 Lt žala +1 398,00 Lt žyminis mokestis + 2 000,00 Lt teisinės pagalbos išlaidos) sumai atsakovui J. R. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ir pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose. Nurodoma, jog ieškinio suma yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui J. R. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 49982,95 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Neužtekus šio turto, areštuoti atsakovui J. R. priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad iš pateikto ieškinio matyti, jog reikalavimo suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė – 49982,95 Lt ir tai gali padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atsakovas gali turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, taip apsunkindamas galimai palankaus ieškovui būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas J. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012-08-03 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. R. turtui ir klausimą išspręsti iš esmės- prašymą atmesti. Atsakovas taip pat prašo leisti nutartį vykdyti skubiai (CPK 152 str. 2 d.). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiama nutartimi yra pažeistos CPK normos, nes Šiaulių apygardos teismo 2012-08-03 nutartis yra be motyvų, kas sudaro absoliutų šios nutarties negaliojimo pagrindą.

2. Priimant skundžiamą nutartį buvo pažeista atsakovo teisė į gynybą.

3. Nėra jokios grėsmės, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąją skundą ieškovas UAB „Ardena“ prašo palikti Šiaulių apygardos teismo 2012-08-03 dienos nutartį nepakeistą. Nurodo, kad su atskirajame skunde nurodytais argumentais nesutinka, o pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje sprendžiamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo atsakovui J. R. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 49982,95 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Neužtekus šio turto, areštuoti atsakovui J. R. priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis.

Atskirajame skunde atsakovas nurodo, jog skundžiama teismo nutartis yra be motyvų, kas sudaro absoliutų šios nutarties negaliojimo pagrindą. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. CPK 270 straipsnyje išdėstyti reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimo (nagrinėjamu atveju – nutarties) turiniui, vienas iš kurių motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti: teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą; argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių yra taikomos būtent tokios apimties laikinosios apsaugos priemonės, nutartyje nurodyti įstatymai bei teisiniai argumentai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutarties dalį CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas laikinąją apsaugos priemonę taikė atsižvelgiant į ieškovo pateiktą reikalavimą, bei į tai, kad ieškinio suma yra didelė.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai.

Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma yra 49982,95 Lt, o atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes. Atsakovui siekiant įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jo finansinė padėtis yra tvirta ir pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai jis galėjo padaryti pateikdami teismui kartu su atskiruoju skundu jo turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus: išrašus iš viešų registrų apie jo vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam nustatytus apsunkinimus, kredito įstaigų duomenis iš sąskaitų apie turimas lėšas, duomenis apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovo finansinė padėtis yra tokia gera, kad nėra grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Šio principo laikymasis yra ypač svarbus sprendžiant klausimą dėl būtinumo taikyti apelianto piniginių lėšų areštą. Piniginių lėšų areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apelianto piniginių lėšų areštas nėra neišvengiamai būtinas ieškovo reikalavimo užtikrinimui, gali pernelyg suvaržyti apelianto teises ir interesus, neproporcingai pažeisti ieškovo ir apelianto interesų pusiausvyrą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl apelianto piniginių lėšų arešto naikintina.

Apeliantas atskirajame skunde prašo leisti nutartį vykdyti skubiai, tačiau teisėjų kolegija papildomai šio klausimo nesprendžia, nes CPK 331 straipsnio 6 numatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atskirasis skundas tenkintinas iš dalies - Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis pakeistina naikinant nutarties dalį, kuria taikytas apelianto piniginių lėšų areštas. Likusi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, nenustačius pagrindų, nurodytų CPK329, 330 straipsniuose, dėl kurių ji galėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 4 p.

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį pakeisti – panaikinti šios nutarties dalį, kuria pritaikytas atsakovo J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų areštas.

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti turto arešto registro tvarkytojui.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVytas MiliusMarytė Mitkuvienė