Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-03 · Administracinė byla Nr. I-2226-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-03
Bylos Nr.
I-2226-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00478-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
G. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2226-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00478-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–13), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 31 d. neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei naudojantis dušu. Tokie pažeidimai pareiškėjui sukėlė ilgalaikius dvasinius, emocinius neigiamus išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–24) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad administracinėje byloje Nr. I-6159-815/2016 jau buvo įvertintas pareiškėjo skundas dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo, privatumo ir kitų nusiskundimų, laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 26 d. Lukiškių TI-K taip pat prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis —1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 31 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis-tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 31 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. vasario 1 d. (b. l. 14), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. sausio 31 d. įskaitytinai. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. sausio 31 d. įskaitytinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys žalos atlyginimą ar aktuali teismų praktika, nesudaro pagrindo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. sausio 31 d. įskaitytinai, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. (skunde prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą iki 2019 m. sausio 31 d.)

Vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1795-473/2018 pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jam naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 22 d. Teismas konstatavo, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas tik 1,5 metro aukščio sienele, taigi pareiškėjo privatumas besinaudojant sanitariniu įrenginiu nebuvo užtikrintas, jis galėjo buvo matomas kameroje kartu esančių asmenų bei prižiūrėtojų. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 1 083 dienas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas pareiškėjui priteisė 2 170 Eur. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. liepos 18 d.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog buvo pažeista teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 22 d. yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1795-473/2018, administracinės bylos dalis dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu nutrauktina už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 22 d. įskaitytinai, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu.

Dėl šios priežasties reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu bus vertinamas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2019 m. sausio 31 d., o dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu – laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje G. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl G. R. skundo (b. l. 31–32) nurodyta, kad sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara kamerose Nr. 60, 61 ir 62A. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Teismas daro išvadą, kad nors toks atitvėrimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių bei Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklių reikalavimus, tačiau yra nesuderinamas su tinkamu privatumo užtikrinimo reikalavimu. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad tam tikrose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 60, 61 ir 62A, kuriose pagal bylos medžiagą sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2019 m. sausio 31 d., iš viso 1 074 parų, buvo laikomas kamerose Nr. 60, 61 ir 62A vienas arba su kitu asmeniu neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų

Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina privatumo. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui trejus metus naudojantis dušu, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinama su asmens teise į privatumą. Dėl šios priežasties teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis dušu.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs anksčiau nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 1 074 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei naudojantis dušu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nors kamerose ir buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės, taip pat ilgą laiką (apie 3 metus) naudojosi dušu pažeidžiant privatumą ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 2 000 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 50 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. R. (G. R.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutraukti administracinės bylos dalį už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 22 d. įskaitytinai dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska