Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vertindamas, ar pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra proporcinga jos padarytai veikai, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 30¹ straipsniu ir 31 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau egzistuoja atsakomybę sunkinanti aplinkybė – per vienerius metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas, t. y. nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą – pastabą (skirta 2015 m. birželio 15 d.). Be to, charakteristikoje nurodyta, jog 2014 m. liepos 18 d. pareiškėjai taip pat buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Nors atsakomybė už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimą pareiškėjai nebuvo taikyta, tačiau ji neginčija atsakovo konstatuotų neteisėtų veikų padarymo, t. y. kad pareiškėja, pažinodama L. Ž., jo baudžiamojoje byloje nenusišalindama nuo procesinių veiksmų atlikimo apklausė jį kaip kaltinamąjį, o savo kaimynę R. V. – kaip liudytoją, be to, pareiškėja 2014 m. sausio 1 d. policijos žinybiniuose registruose tikrino su jos atliekamais ikiteisminiais tyrimais nesusijusių, tačiau jai pačiai žinomų asmenų duomenis. Įvertinęs pareiškėjos charakteristiką bei faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai paskirta nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytam pažeidimui.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. 10-TE-619 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajai inspektorei Z. Č.“, kuriuo pareiškėjai Z. Č. (Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai) pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 1 dalį buvo skirta tarnybinė nuobauda (papeikimas), pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš Išvados, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, matyti, kad skundžiama tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, jog ji, paprašyta L. Ž., 2014 m. rugpjūčio 29 d. prekybos centre „Eifelis“ slapta filmavo savo bendravimą su R. V., šio bendravimo metu pašnekovei žinant, kad pareiškėja yra policijos pareigūnė, vartojo necenzūrinius žodžius, ir vėliau (tą pačią dieną) slapta padarytus vaizdo įrašus perdavė trečiajam asmeniui L. Ž.. Išvadoje pažymėta, kad tokie pareiškėjos veiksmai neatitinka policijos praktikoje (privačiame gyvenime) susiformavusių tradicijų, bendrųjų etikos, dorovės principų, visuotinai priimtų elgesio normų, toks elgesys negali būti pavyzdžiu kitiems asmenims ir tokiais veiksmais buvo pakenkta Komisariato įvaizdžiui, pakertant pasitikėjimą pareigūnais. Išvadoje taip pat pažymėta, kad necenzūrinių žodžių vartojimas bendraujant su pašnekovu, kuris žinojo apie pareiškėjos priklausymą policijos bendruomenei, nesiderina su policijos pareigūno statusu ir šiam asmeniui keliamais aukštesniais elgesio standartais, žemina policijos įvaizdį ir formuoja nuomonę, kad toks bendravimas policijos pareigūnui yra įprastas. Išvadoje nurodyta, kad tokiu elgesiu pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų nuostatas, todėl vadovaujantis Etikos kodekso 15 punktu jai skirtina tarnybinė nuobauda. Atsakovas, vadovaudamasis Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgęs į Išvadą, Įsakymu skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Pareiškėja, nesutikdama su tarnybinės nuobaudos skyrimu, skunde nurodė, kad ji atsakovo nurodytais veiksmais nepažeidė Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų nuostatų, nes jie atitinka Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, nes darė išvadą, kad pareiškėjos veiksmuose egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytam pažeidimui. Dėl šio sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėja, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei pažeidė proceso teisės nuostatas.

Pažymėtina, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėja atliko Išvadoje nurodytus veiksmus, t. y. slapta filmavo savo bendravimą su R. V., šio bendravimo metu pašnekovei žinant, kad pareiškėja yra policijos pareigūnė, vartojo necenzūrinius žodžius, ir vėliau slapta padarytus vaizdo įrašus perdavė trečiajam asmeniui. Be to, pareiškėja savo skundo negrindė aplinkybe, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryta procedūros pažeidimų. Ginčas administracinėje byloje iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėja atsakovo nurodytais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. ar pažeidė Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų nuostatas.

Pagal Etikos kodekso 14.1 punktą ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Laikytis Etikos kodekso reikalavimų – kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę (Etikos kodekso 15 p.). Etikos kodekso 17 punkte nustatyta, kad jei policijos pareigūno elgesys profesinėje veikloje nereglamentuojamas Statuto, kitų įstatymų arba Etikos kodekso, jis privalo laikytis policijos praktikoje susiformavusių tradicijų, kurių turinys atitinka bendrus etikos ir dorovės principus.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje (šiai bylai aktualioje 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijoje, nes pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta dėl veiksmų, kuriuos atliko iki 2016 m. sausio 1 d.) Statuto 26 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 6 dalį tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Šioje teisės normoje įtvirtinta tarnybinio nusižengimo sąvoka reiškia, kad tarnybiniu nusižengimu gali būti pripažįstami kalti pareigūno veiksmai ar neveikimas, susijęs su tarnyba. Šiuo atveju pati pareiškėja pripažįsta, kad slapta filmavo savo bendravimą su R. V. ir vėliau slapta padarytus vaizdo įrašus perdavė trečiajam asmeniui tam, jog L. Ž. galėtų pradėti procesą dėl proceso atnaujinimo baudžiamojoje byloje, kurios ikiteisminio tyrimo metu pareiškėja (kaip pareigūnė) atliko tam tikrus procesinius veiksmus. Pareiškėja šių savo veiksmų teisėtumą grindžia Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimais. Atsižvelgusi į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą kvalifikuoti pareiškėjos veiksmus kaip tarnybinį nusižengimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, viršijo savo įgaliojimus ir peržengė skundo nagrinėjimo ribas, nes atsakovas pareiškėjai skyrė papeikimą ne už pareigūno vardo pažeminimą, o už Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų pažeidimus, bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais / neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad atleidimas iš tarnybos už tai, kad pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas ir nėra drausminė nuobauda (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1389/2011; 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3769-492/2016; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3836-261/2016; 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4339-662/2016; kt.). Tai reiškia, kad nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, asmuo atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o ne jam skiriama tarnybinė nuobauda.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pareiškėjos skundžiama nuobauda yra skirta už pareigūno vardo diskreditavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog jeigu atsakovas pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 29 d. atliktus veiksmus būtų vertinęs kaip pareigūno vardo pažeminimą, turėjo vadovaudamasis Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu atleisti ją iš vidaus tarnybos, tačiau šiuo atveju Išvadoje nurodyta, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jai Įsakymu buvo skirta tarnybinė nuobauda. Tai rodo, kad šiuo atveju, atsakovo vertinimu, pareiškėjos veikos sukeltos pasekmės nebuvo tokio lygio (masto), kad būtų pagrindas ją atleisti iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas pareiškėjai skyrė papeikimą ne už pareigūno vardo pažeminimą, o už Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų pažeidimus, t. y. už tarnybinio nusižengimo padarymą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl jai skirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo, nepagrįstai vadovavosi Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 7 dalimi ir be teisėto pagrindo vertino, ar slaptas pokalbio įrašymas vertintinas kaip pareigūno vardo pažeminimas.

Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad jos veiksmai, kuriuos atsakovas įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, atitinka Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad pagal nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą pareigūnas privalo, be kita ko, vykdyti šias pareigas: sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui (2 p.); gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą (3 p.). Policijos veikos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, policijos pareigūnas privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai; šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-649/2013 yra pažymėjęs, kad pareiga pranešti policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, pareigūnui tenka nepriklausomai nuo to, ar jis atlieka tarnybines pareigas, ar ne; be to, šią pareigą jis turi įvykdyti nedelsdamas. Šioje byloje tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad jis, būdamas policijos pareigūnu ir turėdamas pareigą pranešti kompetentingai institucijai apie galimai padarytą ar nuolatos daromą neteisėtą veiką, to nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, skundžiamame sprendime pažymėjo, jog pareiškėja, kaip pareigūnė, žinodama apie neteisėtus, nusikalstamus veiksmus, privalėjo pranešti apie juos policijos įstaigai, t. y. veikti tokiu būdu, o ne pati imtis priemonių, tačiau to nepadarė. Konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Pati pareiškėja pripažįsta, kad ji, slaptai nufilmuodama savo pokalbį su R. V., bandė gauti įrodymus, jog R. V. ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, norėdama, kad R. V. įstatymų nustatyta tvarka atsakytų už melagingų parodymų davimą baudžiamojoje byloje. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 1 d., be kita ko, atliko šiuos procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 88-1-00893-13: apklausė įtariamąjį L. Ž., kuris Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu dėl grasinimo R. V. bei V. F., ir liudytoją R. V.. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja, apklausdama savo draugę (gerą pažįstamą) ikiteisminio tyrimo metu liudytoja bei priimdama sprendimus dėl L. Ž., prieš tai neįvykdžiusi reikalavimo dėl galimo interesų konflikto nusišalinti nuo pavedimo atlikimo ar sprendimų priėmimo, ar patekti tokį prašymą vadovui, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, tačiau atsakomybė pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 4 dalį jai nebuvo taikyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Išvadoje nurodytus duomenis apie ikiteisminį tyrimą Nr. 88-1-00893-13, kuriame, kaip teigia pareiškėja, R. V. davė melagingus parodymus, akcentuoja, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepagrindė aplinkybės, kad ji šiuo atveju veikė egzistuojant Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintai pareigai imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, nes gavo pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pati buvo įvykio liudininke. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, kaip pareigūnė, sužinojusi apie prieš tam tikrą laiką galbūt padarytą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, kai nebuvo poreikio pačiai imtis neatidėliotinų priemonių, turėjo apie tai pranešti policijos įstaigai, tačiau to nepadarė ir nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių priežasčių tokių veiksmų neatliko.

Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad jos veiksmuose nebuvo Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų pažeidimų, nes pareiškėja su R. V. buvo pažįstamos, todėl toks jos bendravimas, kuris buvo užfiksuotas vaizdo įraše, visiškai nepažeidžia visuotinai priimtų elgesio normų, teisėjų kolegija, primindama, jog pagal Etikos kodekso 14.1 punktą policijos pareigūnas turi savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjos elgesys slapta įrašinėjant savo pokalbį su R. V., vartojant necenzūrinius žodžius, šį įrašą perduodant trečiajam asmeniui, yra nepriimtinas net ir tokius veiksmus atlikus ne tarnybos metu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-360/2014 pažymėjęs, jog statutiniam valstybės tarnautojui keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje, konfliktą viešoje vietoje vartojant necenzūrinius žodžius vertino kaip nesuderinamą su visuotinai pripažintomis moralės normomis, etiketo reikalavimais. Šioje byloje pareigūnui buvo skirta tarnybinė nuobauda.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos veiksmuose egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.

Tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra proporcinga jos padarytai veikai, pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę nustato Statutas (Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 1 str.), kurio 26 straipsnyje įtvirtintos tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimas, 26¹ straipsnyje – tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, o 27 straipsnyje – tarnybinės nuobaudos išnykimas. Pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 2 dalį pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją (Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 26 str. 1 d.).

Akcentuotina, kad atsakovas pareiškėjai skyrė Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą tarnybinę nuobaudą (papeikimą) ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirta nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytam pažeidimui, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai 2014 m. liepos 18 d. buvo paskirta tarnybinė nuobauda (papeikimas), o 2015 m. birželio 15 d. – pastaba, be to, Išvadoje konstatuotos ir kitos pareiškėjos padarytos neteisėtos veikos (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimai), už kurias jai nebuvo skirta tarnybinė nuobauda ir kurių ji neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra proporcinga jos padarytai veikai.

Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundą išnagrinėjo neišsamiai, neatskleidė skundo esmės, nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, apsiribojo tam tikrų teisės normų išdėstymu ir apibendrintais pasisakymais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog pareiškėjos veiksmuose egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ir pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra adekvati padarytam pažeidimui. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Z. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.