Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjos Z. Č. atstovui (advokatui) D. F., atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei M. S. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2013-11-01 atlikdama procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir apklausdama liudytoją R. V. bei įtariamąjį L. Ž., nenusišalindama nuo šio tyrimo, pažeidė Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymas) nuostatas (atsakomybė pagal Statuto 26 str. 4 d. jai nebuvo taikyta, tačiau neteisėtos veikos padarymas buvo konstatuotas). 2014-01-01 pareiškėja žinybiniuose policijos registruose tikrino su jos atliekamais ikiteisminiais tyrimais nesusijusių, tačiau jai pačiai žinomų asmenų duomenis ir taip pažeidė Viešų ir privačių interesų įstatymo nuostatas (atsakomybė pagal Statuto 26 str. 4 d. jai nebuvo taikyta, tačiau neteisėtos veikos padarymas buvo konstatuotas). 2014-08-29 slapta filmuodama pokalbį su R. V., perduodama šio pokalbio vaizdo įrašus L. Ž. ir taip veikdama jo interesais, bei vartodama necenzūrinius žodžius, pažeidė Etikos kodekso nuostatas. Nurodo, jog pareiškėjos veiksmuose yra visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjai skirta nuobauda – papeikimas buvo skirta, nes ji tuo metu dar turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Teigia, jog pareiškėjos skunde nurodyta istorija, kuri turėtų pateisinti jos veiksmus yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjos veika vertinta kaip tarnybinis nusižengimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013-08-23 įsakymu Nr. 1V-720 patvirtinto „Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo bei panaikinimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Skundžiamu įsakymu nuobauda skirta pagal Statuto 26 str. reikalavimus, todėl Skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai Skundžiamu įsakymu buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas už Etikos kodekso 14.1 ir 17 punktų pažeidimus.

Tarnybinis nusižengimas – tai Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu (Statuto 2 str. 6 d.). Tarnybinis nusižengimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų VTS, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė - tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (LVAT 2012-12-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; 2012-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2901/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja neneigia fakto ir ginčo byloje nėra, jog jai tarnybinė nuobauda – papeikimas skirta už tai, jog pareiškėja 2014-08-29 prekybos centre „Eifelis“, paprašyta L. Ž., slapta filmavo savo bendravimą su R. V., šio bendravimo metu vartojo necenzūrinius žodžius, o slapta padarytus vaizdo įrašus perdavė trečiajam asmeniui L. Ž. Tačiau pareiškėja teigia, jog tokiais savo veiksmais jokių teisės aktų nepažeidė, nes ji veikė kaip privatus asmuo, o ne pareigūnė, siekdama padėti L. Ž. atnaujinti procesą jo baudžiamojoje byloje, o jos veiksmai atitinka Policijos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.

Pagal Statuto 3 str. 9 d. pareigūnas privalo sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, nedelsdamas užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, tuojau pat pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems skubią medicinos ar kitą būtiną pagalbą. Pagal Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.2. punktą valstybės tarnautojas privalo elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais, pagal 5.1. punktą – elgtis nepriekaištingai, pagal šių taisyklių 7.1 punktą valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodekso 8 str. numato, kad pareigūnai, atlikdami savo pareigas, taip pat privačiame gyvenime privalo laikytis kiekvienai situacijai deramo etiketo ir pagarbiai, taktiškai bei mandagiai elgtis su visais asmenimis, teisingai, išsamiai ir operatyviai spręsti patikėtus klausimus ir problemas. Policijos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. nustato, jog policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti. Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį, sutiktina su atsakovo pozicija, jog žinodama apie neteisėtus, nusikalstamus veiksmus, pareiškėja, kaip pareigūnė, privalėjo pranešti apie juos policijos įstaigai, tačiau to nepadarė, o skunde nenurodo, kodėl tokių veiksmų neatliko. Be kita ko, pažymėtina, jog pareiškėja teigia veikusi ne kaip policijos pareigūnė, tačiau net ir konstatavus šį faktą, pažymėtina, jog kiekvienas asmuo turi pilietinę pareigą pranešti apie padarytą ar daromą nusikalstamą veiką. Etikos kodekso 14.1 p. nustato, jog ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Be to, Etikos kodekso 17 p. nustatyta, jei policijos pareigūno elgesys profesinėje veikloje nereglamentuojamas Vidaus tarnybos statuto, kitų įstatymų arba šio Kodekso, jis privalo laikytis policijos praktikoje susiformavusių tradicijų, kurių turinys atitinka bendrus etikos ir dorovės principus. Pagal Statuto 2 str. 7 d., pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Kaip administracinėje byloje Nr. A438-649/2013 nurodė teisėjų kolegija, iš šio teisinio reglamentavimo išplaukia, kad pareiga pranešti policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, pareigūnui tenka nepriklausomai nuo to, ar jis atlieka tarnybines pareigas, ar ne. Be to, šią pareigą jis turi įvykdyti nedelsdamas (2013-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-649/2013; 2011-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1468/2011; 2007-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-945/2007; 2009-04-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-470/2009 2013-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-526/2013 ir kt.). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja yra pareigūnė, kuriai keliami aukštesni elgesio standartai, nepranešimas apie galimai nusikalstamą veiką ir slaptas pokalbio įrašymas vertintinas kaip pareigūno vardo pažeminimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos veiksmuose egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. pareiškėja kaip pareigūnė teisės normų reikalavimų neatitinkančiu elgesiu tyčia atliko veiksmus, žeminančius pareigūno vardą – pareiškėja slaptai (tyčia) įrašinėjo jos pokalbį su R. V. ir šį įrašą perdavė trečiajam asmeniui. Tokie pareigūno veiksmai nepriimtini net ir juos atlikus ne tarnybos metu.

Už minėtą veiką pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Vertinant ar ši nuobauda yra proporcinga jos padarytai veikai pažymėtina, jog už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių VTĮ įstatyme numatytų tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų (VTĮ 29 str. 1, 3 d.).

VTĮ 29 str. 2 d. įtvirtinama, jog tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą pateikia VTĮ 30¹ str. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tarnybinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios: 1) valstybės tarnautojas nedelsdamas pats praneša padaręs tarnybinį nusižengimą; 2) valstybės tarnautojas padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą; 3) tarnybinį nusižengimą padaręs valstybės tarnautojas užkirto kelią neigiamoms tarnybinio nusižengimo pasekmėms; 4) tarnybinį nusižengimą padaręs valstybės tarnautojas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą; 5) tarnybinis nusižengimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos; 6) tarnybinį nusižengimą padarė moteris dėl nėštumo; 7) tarnybinis nusižengimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti kito asmens veiksmai. Tuo tarpu tarnybinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) tarnybinis nusižengimas padarytas grupės susitarusių valstybės tarnautojų; 2) tarnybinis nusižengimas padarytas pasinaudojant ekstremaliąja situacija ar jos aplinkybėmis; 3) per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas; 4) tarnybinis nusižengimas padarytas neblaivaus ar nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų apsvaigusio valstybės tarnautojo; 5) tarnybinis nusižengimas padarytas pažeidžiant viešąjį interesą ar dėl savanaudiškų paskatų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu, vadovaujantis VTĮ 31 str. 1 d., valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai. Iš pareiškėjos charakteristikos matyti, jog egzistuoja atsakomybę sunkinanti aplinkybė – per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas, t. y. nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą – pastabą (skirta 2015-06-15). Be kita ko, charakteristikoje nurodyta, jog 2014-07-18 jai taip pat buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Nors charakteristikoje nurodyta, jog pareiškėja yra skatinta du kartus, tačiau atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo ir pareiškėja neginčija, jog pažinodama L. Ž., jo baudžiamojoje byloje pareiškėja apklausė jį kaip kaltinamąjį, o savo kaimynę R. V. kaip liudytoją. Nenusišalindama nuo procesinių veiksmų atlikimo ji pažeidė Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymą. Šios neteisėtos veikos padarymas buvo konstatuotas, tačiau atsakomybė pareigūnei nebuvo taikyta. Taip pat, buvo konstatuotas pažeidimas už tai, jog 2014-01-01 pareiškėja policijos žinybiniuose registruose tikrino su jos atliekamais ikiteisminiais tyrimais nesusijusių, tačiau jai pačiai žinomų asmenų duomenis ir tokiu būdu pažeidė Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymą. Taigi, įvertinus pareiškėjos charakteristiką bei faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, jog nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytam pažeidimui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad Skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

pareiškėjos Z. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.